Lapkričio 2–8 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Jn 3, 25–36; Jn 1, 32–36; Dan 7,
18; Jn 6, 51–71; Jn 5, 36–38; Jn 7, 37–53.
Įsimintina eilutė: „O Aš, kai būsiu pakeltas nuo žemės, visus trauksiu
prie savęs“ (Jn 12, 32).
Jėzus stebino pasakodamas ne tik apie save, apie tai, kas Jis yra,
apie tai, kas Jį siuntė, ar apie tai, iš kur Jis atėjo. Jis taip pat parodė, kas
Jis yra, savo padarytais stebuklais ir ženklais. Kaip kai kurie atvirai liudijo
apie Jėzų: „Daugelis iš minios įtikėjo Jį ir kalbėjo: Argi atėjęs Mesijas
padarytų daugiau ženklų, kaip kad šitas yra padaręs?!“ (Jn 7, 31)
Savo žodžius Jis pagrindė darbais, kurie įrodė Jo žodžių tikrumą.
Tačiau dramai tęsiantis tarp žmonių prasidėjo susiskaldymas. Vyro
išgydymas prie Betzatos tvenkinio lėmė kai kurių vadovų pyktį. Diskusija
Kafarnaume po 5000 pamaitinimo baigėsi tuo, kad daugybė
Jėzų atmetė. Lozoriaus prikėlimas vieniems pažadino tikėjimą, o kituose
sukėlė priešiškumą, kuris prives prie Jėzaus teismo ir mirties
bausmės.
Šią savaitę tyrinėsime apie tuos, kurie liudijo apie Jėzų. Kiekviename
iš šių įvykių atsiskleidžia tai, kas iš tikrųjų yra Jėzus, ir kartu jie
sukuria gilesnę Jėzaus, Mesijo, viziją.
I. SIELOS NUOLANKUMAS – JONAS KRIKŠTYTOJAS
VĖL LIUDIJA
II temoje buvo paminėta, kaip Jono Krikštytojo liudijimas atvedė
pas Jėzų pirmuosius mokinius – Andriejų ir Joną, Petrą, Pilypą ir Natanaelį.
Galima būtų tikėtis, kad po šio liudijimo Krikštytojas pasitrauks.
Tačiau jis kelis kartus pasirodo evangelijoje pagal Joną.
- Perskaitykite Jn 3, 25–36. Kaip Jonas Krikštytojas lygino save su
Jėzumi?
Tarp Jono Krikštytojo mokinių ir neįvardyto žydo kilo ginčas dėl
apsivalymo, tikriausiai kilo klausimas dėl krikšto veiksmingumo
(Mk 1, 4–5). Įdomu tai, kad kai Jono mokiniai atėjo pas jį, be jokios
abejonės norėdami išspręsti reikalą, jie paminėjo Jėzų, sakydami: „Jis
taip pat ėmė krikštyti, ir visi bėga pas Jį“ (Jn 3, 26). Nesunku skaityti
tarp eilučių – jie pavydėjo Jėzui, pavydėjo dėl savo mokytojo, taip pat
pavydėjo ir dėl savęs.
Jonui būtų pernelyg lengva pasiduoti pavydui, bet jis to nedarė,
nes žinojo, kokia buvo jo misija. Vietoj to jis priminė savo mokiniams,
kad niekada neteigė esąs Kristus. Priešingai, jis atėjo rodyti į Jį, paruošti
Jam kelią, liudyti apie Jį (Jn 1, 6–8).
Naudodamasis vestuvių pavyzdžiu, jis vadino save jaunikio draugu,
o Jėzus yra jaunikis. Nuotaka būtų Dievo tauta (Oz 2, 16–23; Iz 62,
1–5). Tada žodžiais, kurie parodo tikrąją Jono didybę, jis sakė: „Jam
skirta augti, o man – mažėti“ (Jn 3, 30).
Jn 3, 31–36 tęsiamas Jėzaus ir Jono palyginimas, parodant Mesijo
pranašumą Jo pirmtako atžvilgiu. Jono liudijimui nurodant į Jėzų, vėl
pabrėžiama liudijimo idėja. Tie, kurie priima šį liudijimą ir tiki Jėzų, turi
amžinąjį gyvenimą. Tie, kurie Jo nepriima, pasilieka Dievo rūstybėje.
Taip pasakyta tekste. Dievas myli pasaulį ir siuntė savo Sūnų pasauliui
atpirkti (Jn 3, 16–17). Tačiau atsisakantiesiems pasiūlytos dovanos
teks bausmė už jų nuodėmes – amžina mirtis.
Kaip galime pasimokyti nuolankumo prieš Dievą ir žmones? Ko apie
sielos nuolankumą moko čia pateiktas Jono pavyzdys?
II. NAUJAS SU MESIJU SUSIJĘS SUPRATIMAS
- Perskaitykite Jn 1, 32–36. Ką Jonas Krikštytojas čia sakė apie Jėzų,
ko tauta nesitikėjo dėl ilgai laukto Mesijo?
Žydai laukė Mesijo, kuris išvaduotų juos iš Romos valdžios. Ilgą laiką
buvę engiami, žydai tikėjo, kad Mesijas ne tik nuvers Romą, bet
ir padarys juos didele ir galinga tauta. Tačiau Jono žodžiai, vadinant
Jėzų „Dievo Avinėliu“, nors ir tiesiogiai nurodantys Jo atperkančiąją
auką, tikriausiai buvo klaidingai suprasti daugelio. Galbūt jie iš viso
nežinojo, apie ką jis kalbėjo.
Taigi Jonas savo evangelija norėjo pakeisti jų su Mesiju susijusį
supratimą, kad jie galėtų atpažinti Jėzų išsipildžiusiose pranašystėse
apie ateisiantį Karalių ir tai, ką Jis darys. Jis atėjo ne kaip politinis
ir karinis vadovas, o pasiaukoti už pasaulio nuodėmes. Toks buvo
Jo tikslas. Tik po to, kai viskas bus baigta, ateis paskutinė karalystė
(žr. Dan 7, 18).
„Kai krikštydamas Jėzų Jonas pristatė Jį kaip Dievo Avinėlį, Mesijo
darbas buvo apšviestas nauja šviesa. Pranašo mintys nukrypo į pranašo
Izaijo žodžius: ‘Kaip ėriukas, vedamas pjauti’ (Iz 53, 7)“ (E. Vait, Su
meile iš Dangaus, 2011, p. 115).
Jn 1, 31 parašyta: „Aš Jo nepažinojau“. Kaip tada Jonas pažino Jėzų
kaip Mesiją? Atsakymas toks, kad Viešpats, siuntęs Joną, anksčiau jam
pasakė: „Tas, kuris mane pasiuntė krikštyti vandeniu, buvo pasakęs:
‘Ant ko pamatysi nusileidžiančią ir pasiliekančią Dvasią, Tas ir bus,
kuris krikštys Šventąja Dvasia.’ Aš tai mačiau ir liudiju, kad Šitas yra
Dievo Sūnus“ (Jn 1, 33–34). Kitaip tariant, Dievas apreiškė Jonui, kad
Jėzus yra Mesijas.
Kristus yra „Dievo galybė ir Dievo išmintis“ (1 Kor 1, 24). Žinojimas,
kad Jėzus yra Kristus, ateina iš paties Dievo per įtikinamą Jo Dvasios
galią. Ši tema dažna evangelijoje pagal Joną. Išganymas neateina iš
pasaulietinės filosofijos ar mokslo. Jis ateina tik iš Dievo į širdį, pasišventusią
tikėjimu ir paklusnumu Jėzui.
Kaip mes žinotume tiesą apie Jėzų kaip mus atperkančią auką, jei ji
mums nebūtų apreikšta? Kodėl Rašto ir jo mokymo apie Jėzų pažinimas
yra itin svarbus?
III. PRIĖMIMAS IR ATMETIMAS
II temoje buvo paminėtas 5000 pamaitinimas Jono 6, bet ne paskutinė
šio pasakojimo dalis, kurią tyrinėsime dabar.
- Perskaitykite Jn 6, 51–71. Ką tokio Jėzus pasakė, ką žmonės sunkiai
priėmė?
Ką tik stebuklingai Jėzaus pamaitinti žmonės buvo pasiruošę paskelbti
Jėzų karaliumi (Jn 6, 1–15). Tačiau kalbėdamasis su jais vėliau
Kafarnaumo sinagogoje, Jis paaiškino dvasinę šio stebuklo reikšmę,
sakydamas: „Aš esu gyvybės duona!“ (Jn 6, 35) Jis išsamiau paaiškino,
kad ši duona yra Jo kūnas, kurį Jis duoda už pasaulio gyvybę (Jn 6, 51).
Šie žodžiai leido miniai suprasti, kad Jėzus nebus jų žemiškasis karalius.
Jis neatitiko žemiško mąstymo šablono. Jie atsisakė atsivertimo,
kuris pakeistų jų mąstymą, kad jie galėtų atpažinti ir priimti Jėzų
kaip Mesiją. Daug Jo mokinių tuo metu Jį paliko (Jn 6, 66).
Žmogiška prasme Jėzui dėl to turėjo būti sunku. Minios pritarimas
džiugina. Kas nenori patikti? Tačiau matyti, kad daugybė nusisuka ir
abejoja konkrečiais principais, verčia nusiminti. Matydamas besitraukiančią
minią, Jėzus klausė savo vidinio rato, Dvylikos, ar jie taip pat
nori pasitraukti.
Štai tada Petras nuostabiai išpažino, dar kartą paliudydamas, ką
Jėzus turi ir kas Jis yra. „Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius. Mes įtikėjome
ir pažinome, kad Tu – Dievo Šventasis“ (Jn 6, 68–69).
Mokiniai buvo su Jėzumi keletą metų, keliavo su Juo, matė Jo stebuklus,
klausėsi Jo pamokslų. Iš patirties jie žinojo, kad nėra nė vieno
į Jį panašaus. Juos apėmė įsitikinimas, kad, kokios neįprastos bebūtų
kai kurios aplinkybės, šis žmogus yra Mesijas – nepaisant to, kiek jie
vis dar neteisingai suprato Jo atėjimo tikslą. Tik po Jo mirties ir prisikėlimo
jie pradėjo suprasti, dėl ko Jėzus atėjo.
Ko galime pasimokyti iš šio pasakojimo, kad dauguma dažniausiai
klysta? Kodėl turime tai atsiminti, ypač kalbant apie mūsų tikėjimo
puses, kurios yra nepriimtinos daugumai – net daugumai krikščionių?
IV. TĖVO LIUDIJIMAS
Evangelija pagal Joną pradedama tuo, kad Žodis (logos) buvo pas
Dievą; tai yra su Dievu Tėvu (Jn 1, 1). Kai Žodis tapo kūnu, Dvasia paliudijo
apie Jėzų, nusileisdama ant Jo krikšto metu (Jn 1, 32–34). Tačiau
Tėvas taip pat paliudijo apie Jėzų per Jo žemiškąją tarnystę.
- Perskaitykite Jn 5, 36–38. Ką Jėzus čia sakė apie Tėvą?
Jėzus susiejo Tėvą su darbais ir stebuklais, kuriuos Jis padarė. Jam
aišku, kad Tėvas Jį siuntė ir liudijo apie Jį.
- Perskaitykite Mt 3, 17; Mt 17, 5; Mk 1, 11 ir Lk 3, 22 (taip pat 2 Pt 1,
17–18). Ką Tėvas sakė apie Jėzų?
Jėzaus krikšto metu Tėvas ir Dvasia kartu su Sūnumi pažymėjo šią
svarbią progą – Jėzaus tarnystės pradžią. Tėvas teigė, kad Jėzus yra Jo
mylimasis Sūnus, kuriuo Jis gėrisi. Tačiau lemiamu Kristaus tarnystės
metu Tėvas vėl kalbėjo, šį kartą taip, kaip parašyta evangelijoje pagal
Joną.
Reikalai pasiekė kulminaciją paskutinėmis šios tarnystės dienomis.
Religiniai vadovai, negalėdami Jo sustabdyti (Jn 12, 19), norėjo,
kad Jis mirtų, labiau nei bet kada. Minios dėl Jo džiūgavo, ypač kai vis
daugiau žmonių, išgirdę liudijimą tų, kurie matė Jį prikeliant Lozorių
iš numirusių (Jn 12, 17–18), pradėjo sekti Jėzumi. Net graikai, atvykę į
šventę, norėjo pamatyti Jėzų.
Šiuo metu, atsakant į Jėzaus žodžius Jn 12, 28: „Tėve, pašlovink
savo vardą!“, Tėvas vėl prabilo iš dangaus: „Aš Jį pašlovinau ir dar pašlovinsiu!“
(Jn 12, 28)
Jau tyrinėjome, jog Jėzaus šlovės valanda yra kryžius. Taigi Tėvo
liudijimas apie Jėzų rodo didžiulę Dievo Avinėlio auką už pasaulio
nuodėmes. Tai Jo žemiškosios tarnystės kulminacija. Jo mirties už
mus pakako visai bausmei už visas mūsų nuodėmes, ir Jame, tikėjimu,
mums nereikia prisiimti šios bausmės.
V. MINIOS LIUDIJIMAS
„Paskutinę, iškilmingiausiąją šventės dieną Jėzus stovėjo ten ir
šaukė: Jei kas trokšta, teateina pas Mane ir tegu geria. Kas Mane tiki,
kaip Raštas sako, iš to vidaus plūs gyvojo vandens srovės“ (Jn 7, 37–
38).
Jonas daugybę kartų užrašė Jėzaus drąsius teiginius apie save,
apie tai, kas Jis buvo ir ką Jis atėjo daryti.
Jn 7, 37–38 yra dar vienas pavyzdys to, ką Jėzus teigė apie save ir
ką Jis darys visiems, kurie ateis pas Jį. Tai taip pat buvo stulbinantys
teiginiai.
- Kai Jėzus kalbėjo žydams, dalyvaujantiems Palapinių šventėje,
kaip reagavo didžioji dalis minios? Jn 7, 37–53.
Kai kurie sakė, kad Jis buvo pranašas, kaip Mozė seniai išpranašavo
(Įst 18, 15–19). Kiti manė, kad Jėzus yra Kristus (Mesijas). Tačiau iškilo
argumentas, jog Mesijas neateis iš Galilėjos, kad Jis turi būti iš Dovydo
giminės ir turėjo gimti Betliejuje – visa tai buvo tiesa apie Jėzų
(plg. Mato 1–2), nors atrodė, kad daugelis to nežinojo!
Jo žodžiai glumino net Jį suimti pasiųstus sargybinius. Fariziejai
atsakė sargybiniams dar vienu klausimu. „Ar tiki Jį bent vienas iš vyresnybės
ar fariziejų?“ (Jn 7, 48) Šis fariziejų klausimas suteikė Jonui
galimybę vėl paminėti Nikodemą, kuris po susitikimo su Jėzumi siekė
apsaugoti Jėzų nuo jų kėslų. „Ar leidžia mūsų Įstatymas pasmerkti
žmogų, jeigu jis pirmiau neištardytas ir nėra žinoma, ką jis padaręs?“
(Jn 7, 51)
Ar Nikodemas priėmė Jėzų kaip Mesiją? Nors šis įvykis to neįrodo,
tai, ką jis padarė tarp šio poelgio ir po Jėzaus mirties (Jn 19, 39–40),
Raštas pateikia tvirtų įrodymų, kad Nikodemas iš tikrųjų Juo įtikėjo.
Taigi atsakymas į jų klausimą buvo: Taip, iš tikrųjų vienas iš fariziejų
tikrai Juo tikėjo.
Perskaitykite Jn 7, 49. Ką sakė vadovai, parodę panieką minioms, kurios
sekė Jėzų? Kokia čia gali būti pamoka?
TOLESNIAM TYRINĖJIMUI:
E. Vait, Su meile iš Dangaus, 2011 p. 348–360 p. 574–580.
„‘Pas ką mes eisime?!’ Izraelio mokytojai buvo formalizmo vergai.
Fariziejai ir sadukiejai nuolat kivirčijosi tarpusavyje. Palikti Jėzų reiškė
patekti tarp ritualų bei apeigų saugotojų ir ambicingų žmonių, kurie
siekė sau šlovės. Nuo tada, kai mokiniai priėmė Kristų, jie patyrė daugiau
ramybės bei džiaugsmo nei per visą savo ankstesnį gyvenimą.
Kaip jie galėjo grįžti pas tuos, kurie tyčiojosi iš nusidėjėlių Draugo ir
Jį persekiojo? Jie taip ilgai laukė Mesijo; štai Jis atėjo, ir jie negalėjo
nusigręžti nuo Jo Artumo į tuos, kurie troško Jo gyvybės ir persekiojo
juos už tai, kad jie tapo Jo sekėjais.
‘Pas ką mes eisime?!’ Atsitraukti nuo Kristaus mokymo, Jo meilės ir
gailestingumo pamokų ir eiti į netikėjimo tamsą, pasaulio nedorybes?
Nors daugelis, regėję nuostabius Išgelbėtojo darbus, Jį paliko, Petras
išreiškė mokinių tikėjimą: ‘Tu – Dievo Šventasis’. Vien nuo minties, kad
gali prarasti šį sielos inkarą, juos apimdavo baimė ir sielvartas. Likti be
Išgelbėtojo reiškė nevaldomu laivu išplaukti į tamsią, audringą jūrą“
(E. Vait, Su meile iš Dangaus, 2011, p. 359).
KLAUSIMAI APTARIMUI:
- Klasėje pakalbėkite apie sudėtingą klausimą, kodėl kai kurie žmonės,
gavę Jėzaus Mesijo ir krikščionybės tiesos įrodymą, mielai jį
priima, o kiti, gavę tuos pačius įrodymus, juos atmeta? - Kokia gali būti svarbesnė tiesa už tą, kad Jėzus Kristus mirė už
mūsų nuodėmes? Tačiau kaip mes sužinojome šią esminę tiesą?
Mokslo, prigimtinės teisės, prigimtinės teologijos, logikos, proto
pagalba? Nors paminėtos sritys iš tikrųjų gali paskatinti mus tikėti
Dievu Kūrėju, Pirmąja Priežastimi, Nepajudinama Varomąja Jėga,
bet nė viena iš jų, nei pavieniui, nei kartu, negalėtų mūsų išmokyti
svarbiausios tiesos, kurią privalome žinoti – Kristus mirė už mūsų
nuodėmes. Ko tai, kad visos šios sritys net iš principo negalėjo atvesti
mūsų prie svarbiausios tiesos, kurią iš tikrųjų privalome žinoti,
turėtų išmokyti mus, kaip itin svarbu, kad Raštas taptų mūsų
galutiniu ir aukščiausiu autoritetu tikėjimo klausimais? - Kodėl tikėjimui gali būti itin svarbu atminti tai, ką Dievas padarė
asmens gyvenime?