#2 DIEVIŠKUMO ŽENKLAI

Spalio 5–11 d.

Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Jn 6, 1–15; Iz 53, 4–6; 1 Kor 5, 7;
Jn 6, 26–36; Jn 9, 1–41; 1 Kor 1, 26–29; Jono 11.


Įsimintina eilutė: „Jėzus jai tarė: Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas.
Kas tiki Mane, nors ir numirtų, bus gyvas“ (Jn 11, 25).


Raštas aiškiai sako, kad Jėzus Kristus yra amžinasis Sūnus, viena su
Tėvu, nesukurtas. Jėzus yra Tas, kuris sukūrė visa, kas tik yra sukurta
(Jn 1, 1–3). Taigi Jėzus buvo visada; nebuvo laiko, kai Jis neegzistavo.
Nors Jėzus atėjo į šį pasaulį ir prisiėmė mūsų žmogiškumą, Jis visada
išlaikė savo dieviškumą ir tam tikromis akimirkomis Jėzus pasakė ir
darė tai, kas atskleidė šį dieviškumą.
Ši tiesa buvo svarbi Jonui, todėl, pasakodamas apie kai kuriuos
Jėzaus stebuklus, Jonas jais nusakė Kristaus dieviškumą. Jėzus ne tik
sakė tai, kas atskleidė Jo dieviškumą, bet ir pagrindė savo žodžius
darbais, kurie parodė Jo dieviškumą.
Šią savaitę tyrinėsime tris didžiausius Jėzaus dieviškumo ženklus.
Stebina tai, kad kiekvienu atveju kai kurie žmonės netikėjo stebuklu
ar nesuvokė jo reikšmės. Kai kuriems tai buvo nusigręžimo nuo Jėzaus
metas; kitiems – gilėjančio aklumo laikas; tretiems – laikas planuoti
Jėzaus mirtį. Dar kitiems – laikas patikėti, kad Jėzus yra Mesijas.

I. PENKIŲ TŪKSTANČIŲ PAMAITINIMAS
Jn 6, 4–5 apaštalas stengėsi pasakyti, kad penkių tūkstančių pamaitinimas
įvyko artėjant Paschai. Pascha buvo Izraelio išlaisvinimo iš
Egipto minėjimas. Paschos avinėlis užėmė pirmagimių mirties vietą.
Ši auka simbolizavo Jėzaus mirtį už mus. Ant kryžiaus bausmė, kurios
nusipelnėme už savo nuodėmes, teko Jėzui. Kristus, mūsų Pascha,
tikrai
buvo paaukotas už mus (1 Kor 5, 7).
„Jis nešė kaltės už nusižengimą ir Tėvo veido slėpimo naštą, kol
nesudužo Jo širdis ir nesužlugo Jo gyvenimas. Šios aukos reikėjo, kad
nusidėjėliai galėtų būti atpirkti“ (E. Vait, Didžioji kova, 2017, p. 467).

  1. Perskaitykite Jn 6, 1–14. Kokių panašumų čia galima rasti tarp
    Jėzaus ir Mozės? Tai yra, ką Jėzus čia padarė, kas turėjo priminti
    žmonėms išlaisvinimą, kurio jų protėviai sulaukė per Mozės tarnystę?


Daugybė šio pasakojimo detalių sugretina Jėzų su Moze. Paschos
laikas (Jn 6, 4) nurodė į didį išvadavimą iš Egipto. Jėzus užkopė į kalną
(Jn 6, 3), kaip Mozė kopė į Sinajaus kalną. Jėzus išmėgino Pilypą (Jn 6,
5–6), kaip izraelitai buvo mėginami dykumoje. Duonos padauginimas
(Jn 6, 11) primena maną. Maisto likučių surinkimas (Jn 6, 12) primena,
kaip izraelitai rinko maną. Surinkta dvylika pintinių likučių (Jn 6, 13),
dvylika Izraelio giminių. Žmonės teigė, kad Jėzus yra pranašas, kuris
turėjo ateiti į pasaulį (Jn 6, 14), lygiagrečiai pranašui kaip Mozė, paminėtam
Įst 18, 15. Visa tai rodo, kad Jėzus yra naujasis Mozė – atėjęs
išvaduoti savo tautos.
Taigi Jonas parodė, kad Jėzus ne tik darė ženklus ir stebuklus, bet
darė tokius ženklus ir stebuklus, kurie jų kontekste turėjo turėti ypatingą
reikšmę žydų tautai. Iš esmės Jis parodė jiems savo dieviškumą.
Perskaitykite Iz 53, 4–7 ir 1 Pt 2, 24. Kokios didžios tiesos šios eilutės
moko apie Jėzų kaip Dievo Avinėlį? Kaip Jo dieviškumas siejasi su šia
tiesa ir kodėl ši tiesa yra pati svarbiausia, kurią apskritai galime žinoti?

II. „JIS TIKRAI YRA TAS PRANAŠAS“

  1. Perskaitykite Jn 6, 14–15. 26–36. Kaip žmonės reagavo į Jo stebuklą
    ir kaip Jėzus tuo pasinaudojo bandydamas juos išmokyti, kas
    Jis?


Žydai laukė žemiškojo Mesijo, kuris išgelbės juos iš Romos imperijos
priespaudos. Du iš didžiausių iššūkių, su kuriais susiduriama kare,
yra kariuomenės maitinimas ir sužeistųjų priežiūra bei žuvusieji. Savo
stebuklais Jėzus parodė, kad Jis pajėgus susitvarkyti su abiem iššūkiais.
Bet Jėzus atėjo ne tam, ir Jo stebuklo tikslas buvo kitoks. Vietoj to,
pasakojimas apie penkių tūkstančių pamaitinimą suteikė galimybę
parodyti, kad Jėzus yra Gyvybės Duona, kad pats Dievas nužengė iš
dangaus. „Jėzus atsakė: Aš esu gyvybės duona! Kas ateina pas Mane,
niekuomet nebealks, ir kas tiki Mane, niekuomet nebetrokš“ (Jn 6,
35).
Tai pirmasis iš septynių „Aš esu“ teiginių evangelijoje pagal Joną,
kur „Aš esu“ yra susijęs su kokiu nors tvirtinimu („gyvybės duona“
(Jn 6, 35); „pasaulio šviesa“ (Jn 8, 12); „vartai“ (Jn 10, 7. 9); „gerasis Ganytojas“
(Jn 10, 11. 14); „prisikėlimas ir gyvenimas“ (Jn 11, 25); „kelias,
tiesa ir gyvenimas“ (Jn 14, 6); „tikrasis vynmedis“ (Jn 15, 1. 5)). Kiekvienas
iš šių nurodo svarbią su Jėzum susijusią tiesą. „Aš esu“ teiginiai
nukreipia į Išėjimo 3, kur Dievas prisistato Mozei kaip didysis AŠ ESU
(plg. su Jn 8, 58). Jėzus yra tas didysis AŠ ESU.
Tačiau žmonės viso to nesuprato.
„Jų nepatenkintos širdys klausė: Jeigu Jėzus gali atlikti tiek nuostabių
darbų, kuriuos jie matė, kodėl Jis nesuteikia sveikatos, stiprybės
ir turtų visai savo tautai, kodėl neišlaisvina jų iš engėjų jungo ir
neišaukština suteikdamas valdžią ir garbę? Tas faktas, kad Jis tvirtino
esąs Dievo Siųstasis, bet atsisakė tapti Izraelio karaliumi, jiems
buvo nesuvokiama paslaptis. Jo atsisakymas buvo suprantamas
neteisingai. Daugelis nusprendė, kad Jis nesiryžta patvirtinti savo
teiginių, nes pats abejoja dievišku savosios misijos pobūdžiu. Taip

jie atvėrė širdis netikėjimui, ir šėtono pasėtoji sėkla davė savo vaisių
– nesusipratimus ir neištikimybę“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus,
2011, p. 350).
Jie ieškojo medžiaginės naudos, užuot ieškoję amžinos tiesos. Tai
yra spąstai, su kuriais galime susidurti visi, jei nebūsime atsargūs.
Kaip galime išvengti medžiaginių reikalų išaukštinimo dvasinių tiesų
sąskaita?


III. NEREGIO IŠGYDYMAS. 1 dalis

  1. Perskaitykite Jn 9, 1–16. Mokinių nuomone, kokia buvo šio vyro
    aklumo priežastis ir kaip Jėzus ištaisė jų klaidingus įsitikinimus?


Mokiniai nustatė ryšį tarp ligos ir nuodėmės. Daugelis Senojo Testamento
eilučių rodo į tą pusę (plg. Iš 20, 5; 2 Kar 5, 15–27; 2 Kar 15,
5; 2 Met 26, 16–21), tačiau pasakojimas apie Jobą turėjo paskatinti
atsargiai vertinti, ar toks ryšys buvo visada.
Jėzus išaiškina reikalą neneigdamas jokio ryšio tarp nuodėmės ir
kentėjimų, bet šiuo atveju nurodydamas aukštesnį tikslą, kad Dievas
būtų pašlovintas išgydymu. Šiame pasakojime yra tam tikrų panašumų
su pasakojimu apie pasaulio sukūrimą, kai Dievas iš žemės dulkių
padarė pirmąjį žmogų (Pr 2, 7), lygiai taip pat, kaip Jėzus padarė purvo,
parūpindamas neregiui tai, ko trūko įsčiose.
Evangelijose pagal Matą, Morkų ir Luką stebuklai pasakojimuose
seka įprastai – problemos paminėjimas, asmens atvedimas pas Jėzų,
išgydymas ir išgydymo pripažinimas šlovinant Dievą.
Pasakojime Jono 9 ši seka baigiasi Jn 9, 7. Tačiau, kaip būdinga
Jonui, stebuklo reikšmė tampa daug platesne diskusija, vedančia
prie ilgo išgydytojo ir religinių vadovų pokalbio. Pastarasis susijęs su
dviem persipynusiomis kontrastingomis sąvokomis – nuodėmė/Dievo
darbai ir aklumas/praregėjimas.
Pasakotojas tik Jn 9, 14 pasako skaitytojui, kad Jėzus gydė sabatą,
o tai, pasak papročio, bet ne Rašto, prilygo sabatos nesilaikymui.

Taigi fariziejai Jį laikė sabatos laužytoju. Jie padarė išvadą, kad Jis
nebuvo siųstas Dievo, nes jie tvirtino, kad Jis „nesilaiko šabo“. Tačiau
kitiems nerimą kėlė tai, kad nusidėjėlis galėjo daryti tokius ženklus
(Jn 9, 16).
Pokalbis toli gražu nesibaigė, bet jau čia atsiranda susiskaldymas.
Neregys vis aiškiau suprato, kas yra Jėzus, bet religiniai vadovai vis
labiau painiojosi arba nepamatė tikrosios Jo tapatybės.
Ką šis pasakojimas turėtų pasakyti apie pavojų, kai esame itin apakinti
savo įsitikinimų ir papročių, kad galime nepastebėti svarbių
tiesų?


IV. NEREGIO IŠGYDYMAS. 2 dalis

  1. Perskaitykite Jn 9, 17–34. Ko klausė vadovai ir kaip reagavo neregys?


Ši ilga Jono 9 skyriaus dalis yra vienintelė evangelijoje pagal Joną,
kur Jėzus nėra pagrindinė asmenybė, nors Jis tikrai yra diskusijų
objektas. Lygiai taip pat, kaip nuodėmės klausimu prasidėjo pasakojimas
(Jn 9, 2), fariziejai manė, kad Jėzus yra nusidėjėlis, nes Jis gydė
sabatą (Jn 9, 16. 24), ir jie šmeižė išgydytą žmogų kaip visą gimusį
„nuodėmėse“ (Jn 9, 34).
Įvyksta keistas pasikeitimas. Neregys vis aiškiau matė ne tik fiziškai,
bet ir dvasiškai, nes vis labiau brangino Jėzų ir tikėjimą Juo. Priešingai,
fariziejai tapo vis aklesni savo supratimu, iš pradžių susiskaldę
dėl Jėzaus (Jn 9, 16), o paskui nežinodami, iš kur Jis (Jn 9, 29).
Tuo tarpu Jono pasakojimas apie šį stebuklą suteikė galimybę
pasakyti, kas yra Jėzus. Stebuklų tema Jono 9 susipina su keletu kitų
Evangelijos temų. Jonas dar kartą patvirtino, kad Jėzus yra pasaulio
šviesa (Jn 9, 5; plg. Jn 8, 12). Šis pasakojimas taip pat susijęs su paslaptinga
Jėzaus kilme. Kas Jis, iš kur Jis, kokia Jo misija? (Jn 9, 12,
29; plg. Jn 1, 14). Mozė, paminėtas ankstesniuose pasakojimuose apie
stebuklus,
taip pat įvardintas šiame skyriuje (Jn 9, 28–29; plg. Jn 5,
45–46 ir Jn 6, 32). Galiausiai yra minios reakcijos tema. Vieni labiau
mėgsta tamsą nei šviesą, o kiti reagavo tikėdami (Jn 9, 16–18. 35–41;
plg. Jn 1, 9–16; Jn 3, 16–21; Jn 6, 60–71).
Religinių vadovų dvasinis aklumas čia gąsdina. Kadaise aklas elgeta
galėjo pareikšti: „Nuo amžių negirdėta, kad kas būtų atvėręs aklo
gimusio akis! Jei šitas nebūtų iš Dievo, Jis nebūtų galėjęs nieko panašaus
padaryti“ (Jn 9, 32–33). Vis dėlto religiniai vadovai, dvasiniai
tautos vadovai, kurie pirmieji turėjo atpažinti Jėzų ir priimti Jį kaip
Mesiją – jie, nepaisant visų galingų įrodymų, negalėjo to pamatyti.
Arba jie nenorėjo to matyti. Koks galingas įspėjimas, kaip mūsų širdis
gali mus apgauti!
Perskaitykite 1 Kor 1, 26–29. Kaip tai, ką rašė Paulius, atitinka šiuos
įvykius, ir kaip tas pats principas galioja ir dabar?


V. LOZORIAUS PRIKĖLIMAS
Jono 11 kupinas liūdesio – liūdna žinia dėl brangaus draugo ligos
(Jn 11, 1–3); rauda dėl jo mirties (Jn 11, 19. 31. 33); seserų gedėjimas,
kad Lozorius nebūtų miręs, jei Jėzus būtų buvęs šalia (Jn 11, 21. 32); ir
paties Jėzaus verksmo (Jn 11, 35).
Tačiau Jėzus užtruko dvi dienas prieš iškeliaudamas pas Lozorių
(Jn 11, 6), net paaiškindamas, jog Jis džiaugėsi, kad neiškeliavo
anksčiau (Jn 11, 14–15). Taip buvo pasielgta ne dėl kietaširdiškumo.
Atvirkščiai, toks elgesys turėjo apreikšti Dievo šlovę.
Jn 11, 17–27 parašyta, kad Lozorius buvo miręs keturias dienas.
Po keturių dienų jo kūnas jau pūvą ir, kaip sakė Morta: „Viešpatie, jau
dvokia. Jau keturios dienos, kaip jis miręs“ (Jn 11, 39). Neabejotina,
Jėzaus delsimas tik padėjo įvykusį stebuklą padaryti dar labiau stebinantį.
Prikelti pūvantį lavoną? Kaip dar Jėzus galėjo įrodyti, kad Jis iš
tikrųjų yra pats Dievas?
Kaip Dievui, sukūrusiam gyvybę, Jėzui buvo pavaldi mirtis. Taigi
Jėzus pasinaudojo šia galimybe, Lozoriaus mirtimi, apreikšdamas esminę
tiesą apie save. „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki Mane,
nors ir numirtų, bus gyvas. Ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki Mane, neragaus
mirties per amžius“ (Jn 11, 25–26)

  1. Perskaitykite Jn 11, 38–44. Ką Jėzus padarė, kad patvirtintų savo
    teiginį?


Kaip Jėzus parodė, kad Jis yra pasaulio šviesa (Jn 8, 12; Jn 9, 5),
suteikdamas akliesiems regėjimą (Jn 9, 7), taip ir čia Jis prikėlė Lozorių
iš mirusių (Jn 11, 43–44), parodydamas, kad Jis yra prisikėlimas ir
gyvenimas (Jn 11, 25).
Šis stebuklas labiau nei bet kuris kitas parodo Jėzų kaip Gelbėtoją,
kaip patį Dievą. Taip stipriai palaikoma Jono tema, kad Jėzus yra Dievo
Sūnus ir kad tikėdami galime turėti gyvenimą per Jį (Jn 20, 30–31).
Tačiau iki šio nuostabaus pasakojimo pabaigos (Jn 11, 45–54),
kada daugelis mačiusiųjų įtikėjo (Jn 11, 45), atsiskleidžia galinga, bet
liūdinanti ironija. Jėzus parodė, kad Jis gali prikelti mirusiuosius, bet
šie žmonės galvojo galintys Jį sustabdyti nužudydami Jį? Koks žmonijos
keistybės pavyzdys, priešingas Dievo išminčiai ir galiai!


TOLESNIAM TYRINĖJIMUI: E. Vait, Su meile iš Dangaus, 2011,
p. 348–360 p. 481–494 p. 495–500.
„Kristaus gyvybė, teikianti gyvastį visam pasauliui, glūdi Jo Žodyje.
Būtent savo žodžiu Jėzus gydė ligas ir išvarinėjo demonus; savo žodžiu
Jis sutramdė audrą ir prikėlinėjo mirusius; ir žmonės matė, kad
Jo žodis turi galią. Jis kalbėjo Dievo Žodį, kaip buvo kalbėjęs per visus
pranašus ir Senojo Testamento mokytojus. Visa Biblija yra Kristaus
apreiškimas, tad Gelbėtojas troško, kad Jo sekėjai įsitvirtintų Žodyje.
Kai Jo regimo buvimo nebeliks, jų stiprybės šaltiniu turėjo tapti Žodis.
Kaip ir Mokytojas, jie turėjo gyventi ‘kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš
Dievo lūpų’ (Mt 4, 4).
Kaip mūsų fizinį gyvenimą palaiko maistas, taip dvasinis gyvenimas
palaikomas Dievo Žodžiu. Bet kiekviena siela turi pati pasisemti
gyvybės iš Dievo Žodžio. Kaip turime patys pavalgyti, kad pasisotintume,
taip patys turime priimti Žodį. Neužtenka jį gauti iš kitų apmąstymų.
Turime uoliai gilintis į Bibliją ir prašyti Dievą pagalbos per

Šventąją Dvasią, kad suprastume Jo Žodį. Turime imti vieną eilutę ir
susikaupę tyrinėti, kad suprastume, ką norėjo pasakyti Dievas. Turime
nuolat apie tai mąstyti, kol ši mintis įaugs mums į kraują ir mes suprasime,
ką ‘pasakė Viešpats’“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 2011, p. 355).


KLAUSIMAI APTARIMUI:

Šią savaitę žvelgėme į Jėzų, pamaitinusį penkis tūkstančius, išgydžiusį
neregį, kuris nematė nuo gimimo, o po to prikėlusį iš
numirusių Lozorių. Kiekvienu atveju Jėzus pateikė galingų savo
dieviškumo įrodymų. Tačiau šie stebuklai, kad ir kokie nuostabūs,
nulėmė susiskaldymą. Vieni reagavo tikėdami, kiti – abejodami.
Ko tai mus moko apie žmones, kad net turėdami galingų įrodymų
jie vis tiek gali nuspręsti atmesti Dievą?

Visi šie pasakojimai nusako Kristų kaip Dievo Sūnų. Kodėl Jo dieviškumas
itin svarbus tikėjimui Jėzumi kaip Gelbėtoju?

Dar kartą perskaitykite 1 Kor 1, 26–29. Kaip XXI šimtmetyje veikia
tas pats principas? Kas yra „kvaila“, kuo tiki krikščionys, bei iš ko
pasaulio išmintingieji tyčiojasi ir ką atmeta? Mūsų manymu, kas
niekais paverčia „tai, kas laikoma kažin kuo“?