Pirma tema
Gruodžio 30 – sausio 5 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: 1 Met 16, 7; Neh 12, 8; Ps 25, 1–5; Ps 33, 1–3; Rom 8, 26–27; Ps 82, 8; Ps 121, 7.
Įsimintina eilutė: „Paskui Jėzus tarė jiems: ‘Ar ne tokie buvo Mano žodžiai, kuriuos jums kalbėjau dar būdamas su jumis: turi išsipildyti visa, kas parašyta apie Mane Mozės Įstatyme, Pranašų knygose ir Psalmėse?’ Tuomet Jis atvėrė jiems protą, kad jie suprastų Raštus“ (Lk 24, 44–45).
Psalmės amžiais buvo maldų ir giesmių knyga žydams ir krikščionims. Ir nors psalmės daugiausia yra pačių psalmininkų žodžiai, skirti Dievui, psalmės kilo ne iš mirtingųjų, o iš Dievo, įkvėpusio jų mintis.
Iš tiesų, Viešpats įkvėpė juos užrašyti šiuos žodžius, todėl, kaip ir visame Šventajame Rašte (2 Pt 1, 21), Dievas psalmėse kalba mums per savo tarnus ir savo Dvasią. Jėzus, apaštalai ir rašiusieji Naująjį Testamentą citavo psalmes ir vadino jas Šventuoju Raštu (Mk 12, 10; Jn 10, 34–35; Jn 13, 18). Jos neabejotinai yra Dievo Žodis, kaip ir Pradžios knyga bei Laiškas romiečiams.
Hebrajų poezijoje psalmes rašė skirtingi senovės Izraelio autoriai, todėl psalmės atspindi jų ypatingą pasaulį, kad ir kokia visuotinė būtų jų žinia. Priimant psalmes kaip Dievo Žodį ir atkreipiant ypatingą dėmesį į psalmių poetinius bruožus, taip pat jų istorinį, teologinį ir liturginį kontekstą, labai svarbu suprasti jų žinią, siekiančią tūkstančius metų ir iki šių dienų.
I. PSALMĖS IR GARBINIMAS SENOVĖS IZRAELYJE
1. Perskaitykite 1 Met 16, 7; Neh 12, 8; Ps 18, 1; Ps 30, 1; Ps 92, 1; Ps 95, 2; Ps 105, 2; Kol 3, 16 ir Jok 5, 13. Kokios aplinkybės paskatino parašyti kai kurias psalmes? Kada Dievo tauta naudojo psalmes?
Psalmės buvo parašytos naudojimui asmeninėse ir bendruomeninėse pamaldose. Jos buvo giedamos kaip himnai garbinant šventykloje, kaip rodo muzikinės pastabos, minimi instrumentai (Ps 61, 1), melodijos (Ps 9, 1) ir vedimas (Ps 8, 1).
Hebrajiškoje Biblijoje psalmių knygos pavadinimas tehilim („šlovinimas“) atspindi jos pagrindinį tikslą – Dievo šlovinimą. Pavadinimas „Psalmynas“ yra kilęs iš graikų kalbos psalmoi, randamas Septuagintoje – ankstyvajame (II ir III amžius prieš Kristų) hebrajiškos Biblijos vertime į graikų kalbą.
Psalmės Izraelyje buvo nepakeičiama garbinimo dalis. Pavyzdžiui, jos buvo naudojamos šventyklos pašventinimo iškilmėse, religinėse šventėse, apeigose ir padedant Sandoros Skrynią į vietą Jeruzalėje.
„Pakopų giesmės“ (Psalmė 120–134), dar vadinamos piligrimystės giesmėmis, tradiciškai buvo giedamos piligriminės kelionės į Jeruzalę metu per tris pagrindines metines šventes (Iš 23, 14–17). „Egiptietiškas Halel“ (Psalmė 113–118) ir „Didysis Halel“ (136) buvo giedami per tris pagrindines metines šventes, įskaitant jaunatį ir šventyklos pašventinimą. Egiptietiškam Halel teko reikšminga vieta Paschos apeigoje. Paschos vakarienės pradžioje buvo giedamos Psalmės 113 ir 114, o pabaigoje – Psalmės 115–118 (Mt 26, 30). „Kasdienis Halel“ (Psalmės 145–150) buvo įtrauktas į rytines pamaldas sinagogoje.
Psalmės ne tik lydėjo garbinimą, bet ir nurodė, kaip žmonės turi garbinti Dievą šventykloje. Jėzus meldėsi Psalmės 22 žodžiais (Mt 27, 46). Psalmės užėmė reikšmingą vietą ir ankstyvosios Bažnyčios gyvenime (Kol 3, 16; Ef 5, 19).
Nors mes, žinoma, negarbiname Dievo žemiškoje šventykloje, kaip galime naudoti psalmes garbindami, tiek privačioje, tiek bendroje aplinkoje?
II. SUSIPAŽINIMAS SU PSALMININKAIS
Karalius Dovydas, kurio vardas yra daugumos psalmių pavadinimuose, aktyviai organizavo garbinimo liturgiją Izraelyje. Jis vadinamas „Izraelio tvirtovės numylėtiniu“ (2 Sam 23, 1). Naujasis Testamentas priskiria Dovydui įvairių psalmių autorystę (Mt 22, 43–45; Apd 2, 25–29. 34–35; Apd 4, 25; Rom 4, 6–8). Daugybę psalmių parašė šventyklos muzikantai, kurie taip pat buvo levitai, pavyzdžiui, Psalmė 50 (Asafo) ir Psalmė 73–83; Psalmė 42; Psalmė 44–47; Psalmė 49; Psalmė 84; Psalmė 85 ir Psalmė 88 (Koracho sūnų); Psalmė 88 (Hemano Ezeracho); ir Psalmė 89 (Etano Ezeracho). Be jų, kai kurias psalmes parašė Saliamonas (Psalmė 72; Psalmė 127) ir Mozė (Psalmė 90).
2. Perskaitykite Ps 25, 1–6; Ps 42, 2; Ps 75, 2; Ps 77, 2; Ps 84, 2–3; Ps 88, 2–4; ir Ps 89, 2. Ką šios psalmės atskleidžia apie jų autorių išgyvenimus?
Šventoji Dvasia įkvėpė psalmininkus ir panaudojo jų talentus, kad jie pasitarnautų Dievui ir jų tikėjimo bendruomenei. Psalmininkai buvo nuoširdžiai pasišventę ir giliai tikintys žmonės, tačiau linkę netekti drąsos ir pasiduoti pagundai, kaip ir mes visi. Nors psalmės buvo parašytos seniai, jos tikrai atspindi tai, ką patiriame šiandien.
„Išgirsk mano maldą, klausykis mano pagalbos šauksmo, nes tiek daug nelaimių mane apniko, kad atsidūriau ant Šeolo slenksčio“ (Ps 88, 3–4). Tai dvidešimt pirmojo amžiaus sielos šauksmas tiek pat, kiek kažkieno prieš 3000 metų.
Kai kuriose psalmėse minimi sunkumai; kai kuriose dėmesys sutelkiamas į džiaugsmus. Psalmininkai šaukėsi Dievo, kad juos išgelbėtų, ir patyrė nepelnytą Jo malonę. Jie šlovino Dievą už Jo ištikimybę ir meilę bei pažadėjo nenuilstamai pasišvęsti Jam. Taigi psalmės yra dieviškojo Atpirkimo liudijimas ir Dievo malonės bei vilties ženklai. Psalmės perteikia dievišką pažadą visiems, kurie tikėjimu priima Dievo atleidimo ir naujo gyvenimo dovanas. Tačiau tuo pat metu jos nesistengia nuslėpti, užmaskuoti ar sumenkinti puolusiame pasaulyje vyraujančių sunkumų ir kančių.
Kaip galime pasisemti vilties ir paguodos žinant, kad net ištikimi žmonės, tokie kaip psalmininkai, kovojo taip pat, kaip ir mes?
III. GIESMĖ KIEKVIENAM ATVEJUI
3. Perskaitykite Psalmę 3; Ps 33, 1–3 ir Ps 109, 6–15. Kokias skirtingas žmogiškojo patyrimo puses perteikia šios psalmės?
Psalmės tikinčiųjų bendruomenę moko visos žmogiškojo patyrimo aprėpties ir parodo, kad tikintieji gali garbinti Dievą kiekvienu gyvenimo atveju. Psalmėse matome:
(1) Giesmes, aukštinančias Dievą už Jo didybę ir galią kurti, Jo karališkąją valdžią, teisimą ir ištikimybę. (2) Padėkos psalmės išreiškia gilų dėkingumą už gausius Dievo palaiminimus. (3) Nuoširdžiosiomis raudomis šaukiamasi Dievo, kad Jis išgelbėtų iš vargų. (4) Išminties psalmėse pateikiamos praktinės doro gyvenimo gairės. (5) Karališkosios psalmės nurodo į Kristų, kuris yra vienvaldis Dievo tautos Karalius ir Išvaduotojas. (6) Istorinės psalmės primena Izraelio praeitį ir pabrėžia Dievo ištikimybę bei Izraelio neištikimybę, mokydamos ateinančias kartas nekartoti protėvių klaidų, bet pasitikėti Dievu ir likti ištikimiems Jo Sandorai.
Psalmių poezija demonstruoja išskirtinę galią patraukti skaitytojų dėmesį. Nors kai kurios šios poetinės priemonės vertime prarandamos, vis tiek galime daugeliu jų gėrėtis gimtąja kalba.
1. Lygiagretumas apima simetriškai sudėliotų žodžių, posakių ar minčių derinimą. Lygiagretumas padeda suprasti derančių dalių reikšmę. Pavyzdžiui: „Šlovink VIEŠPATĮ, mano siela, ir visa, kas manyje, tešlovina Jo šventąjį vardą!“ (Ps 103, 1) Čia lygiagretumas – „mano siela“ yra „visa, kas manyje“, būtent visa žmogaus esybė.
2. Simboliai nusakomi vaizdine kalba, kad pažadintų fizinius skaitytojų pojūčius (pavyzdžiui, Dievo prieglobstis nusakomas kaip [Jo] sparnų paūksmė (Ps 17, 8).
3. Atskyrimu išreiškiama visuma, priešpastatant priešingas dalis. „Dieną ir naktį Tavęs šaukiuosi“ reiškia nepaliaujamą raudą (Ps 88, 2).
4. Žodžių žaismas suteikia minčiai skambesį, sukuriant kalambūrą ir pabrėžiant dvasinę žinią. Ps 96, 4–5 hebrajų kalbos žodžiai „elohim“ – dievai ir „elilim“ – stabai sukuria žodžių žaismą, perteikiantį tokią žinią, kad tautų dievai tik atrodo „elohim“ – dievai, bet iš tikrųjų tėra „elilim“ – stabai.
Galiausiai žodis „sela“ reiškia trumpą tarpą – raginimą stabtelėti ir apmąstyti tam tikros psalmės dalies žinią arba pakeisti muzikinį akompanimentą (Ps 61, 5).
IV. ĮKVĖPTOS MALDOS
4. Perskaitykite 2 Sam 23, 1–2 ir Rom 8, 26–27. Ko šie tekstai moko apie maldą?
Psalmės yra įkvėptos Izraelio maldos ir šlovinimas, todėl psalmės yra Dievo balsas, susimaišęs su Jo tautos balsu. Psalmės įgauna ryškios sąveikos su Dievu dinamiką.
Psalmininkai kreipiasi į Dievą asmeniškai – mano Dieve, „VIEŠPATIE“ ir mano Karaliau (Ps 5, 2; Ps 84, 3). Psalmininkai dažnai meldžia Dievo – „išgirsk“ (Ps 5, 2), „išgirsk mano maldą“ (Ps 39, 13), „pasižiūrėk“ (Ps 25, 19), „atsuk man savo ausį“ (Ps 102, 3) ir „išvaduok mane“ (Ps 6, 5). Akivaizdu, kad taip kažkas meldžiasi Dievui.
Nepaprastas psalmių kaip maldų ir šlovinimo grožis bei patrauklumas slypi tame, kad psalmės yra Dievo Žodis tikinčiųjų maldų ir gyriaus pavidalu. Taigi psalmės suteikia Dievo vaikams Artumo akimirkų, kaip parašyta Rom 8, 26–27: „O ir Dvasia ateina pagalbon mūsų silpnumui. Mes juk nežinome, ko turėtume deramai melsti, todėl pati Dvasia užtaria mus neišsakomais atodūsiais. Širdžių Tyrėjas žino Dvasios troškimus, kad Ji užtaria šventuosius pagal Dievo norą“.
Jėzus taip pat citavo psalmes, pavyzdžiui, Lk 20, 42–43, pakartodamas Ps 110, 1: „VIEŠPATS tarė Mano viešpačiui: ‘Sėskis Mano dešinėje, kol padėsiu Tavo priešus Tau po kojomis’“.
Nors kai kurios psalmės kilo iš konkrečių istorinių įvykių ir pačių psalmininkų išgyvenimų, taip pat Izraelio kaip tautos išgyvenimų arba nurodo į šiuos įvykius, psalmių dvasinė gelmė kalba apie įvairias gyvenimo aplinkybes ir peržengia visas kultūrines, religinės, etnines ir lyties ribas. Kitaip tariant, skaitant psalmes aišku, kad jos išreiškia viltį, gyrių, baimę, pyktį, liūdesį ir atgailą – tai, su kuo susiduria žmonės visur, visais amžiais, nepaisant jų aplinkybių. Jos kalba mums visiems mūsų pačių išgyvenimų kalba.
Ką tai, jog Jėzus citavo Psalmes, turėtų pasakyti apie jų svarbą mūsų pačių tikėjimo patyrimui?
V. PSALMIŲ PASAULIS
5. Perskaitykite Ps 16, 8; Ps 44, 9; Ps 46, 2; Ps 47, 2. 8; Ps 57, 3; Ps 62, 9; Ps 82, 8; ir Ps 121, 7. Kokią vietą Dievas užima psalmininko gyvenime?
Psalmių pasaulis yra orientuotas tik į Dievą; malda ir šlovinimu siekiama pavesti Dievui visus gyvenimo patyrimus. Dievas yra vienvaldis Kūrėjas, visos žemės Karalius ir Teisėjas. Jis suteikia viską savo vaikams. Todėl Juo visada reikia pasitikėti. Net Dievo tautos priešai klausia: „Kur gi tavo Dievas?“, kai atrodo, kad Dievo tautai nesiseka (Ps 42, 11). Kaip Viešpats yra visada šalia esantis ir niekuomet neapleidžiantis savo tautos Dievas, taip ir Dievo tauta visada žiūri į Dievą. Galiausiai psalmės numato laiką, kai visos tautos ir visa kūrinija garbins Dievą (Ps 47, 2; Ps 64, 10).
Dievo svarba gyvenime nulemia garbinimą. Garbinimas psalmėse iš esmės skiriasi nuo šiandien daugeliui žmonių suprantamo garbinimo, nes biblinėje kultūroje garbinimas buvo natūralus ir neginčijamas visos bendruomenės gyvenimo centras. Todėl viskas, kas įvykdavo, ir gera, ir bloga, Dievo tautos gyvenime neišvengiamai buvo išreikšta garbinimu. Dievas girdi psalmininką, kur jis bebūtų, ir atsiliepia jam tobulu metu (Ps 3, 5; Ps 18, 7; Ps 20, 7).
Psalmininkas žino, kad Dievo buveinė yra danguje, bet tuo pat metu Dievas gyvena Sione, šventykloje su savo tauta. Dievas tuo pačiu metu yra toli, arti, visur, savo šventykloje (Ps 11, 4), pasislėpęs (Ps 10, 1) ir apsireiškęs (Ps 41, 12). Psalmėse sujungiamos šios, rodos, viena su kita nesuderinamos Dievo savybės. Psalmininkai suprato, kad artumas ir atokumas yra neatsiejami nuo Dievo (Ps 24, 7–10). Psalmininkai suprato šios dvasinės įtampos dinamiką. Jų suvokimas, susijęs su Dievo gerumu ir Artumu, nepaisant to, ką jie patyrė, sustiprino jų viltį, kol jie laukė, kol Dievas įsikiš, kad ir kada Jis nuspręstų tai padaryti.
Kaip psalmės gali padėti suprasti, kad negalime apriboti Dievo tik tam tikromis savo būties pusėmis? Kokios gali būti jūsų gyvenimo sritys, kuriose siekiate išlaikyti Viešpatį atokiai?
Tolesniam tyrinėjimui: E. Vait, Pranašai ir karaliai, p. 26–36; „Messages to Young People“, p.291.
Psalmių knygą sudaro 150 psalmių, kurios suskirstytos į penkias knygas: I knyga (Psalmė 1–41), II knyga (Psalmė 42–72), III knyga (Psalmė 73–89), IV knyga (Psalmė 90–106) ir V knyga (Psalmė 107−150). Psalmyno skirstymas į penkias knygas yra ankstyvas žydų paprotys, lygiagrečiai Penkiaknygės padalijimui.
Psalmių knyga pateikia tam tikrus jau parašytų psalmių rinkinių įrodymus: Koracho rinkiniai (Psalmė 42–49; 84; 85; 87; 88), Asafo rinkiniai (Psalmė 73–83), pakopų giesmės (Psalmė 120–134), ir šlovinimo psalmės (Psalmė 111–118, 146–150). Ps 72, 20 liudija apie mažesnį Dovydo psalmių rinkinį.
Nors dauguma psalmių yra siejamos su karaliaus Dovydo laikais ir ankstyvąja karalyste (X a. pr. Kristų), Psalmių rinkinys toliau didėjo per šiuos šimtmečius: suskilusios karalystės laikotarpiu, tremties laikotarpiu ir laikotarpiu po tremties. Galima įsivaizduoti, kad hebrajų raštininkai, vadovaujami Ezros, sujungė esamus mažesnius psalmių rinkinius į vieną knygą, kai darbavosi organizuodami naujos šventyklos tarnystę.
Tai, kad Rašto žinovai sudarė Psalmių knygą, neatima iš jos dieviško įkvėpimo. Rašto žinovai, kaip ir psalmininkai, buvo pasišventę Dievui tarnai, o jų darbui vadovavo Dievas (Ezr 7, 6. 10). Psalmių dieviškoji ir žmogiškoji prigimtis panaši į dieviškumo ir žmogiškumo sąjungą įsikūnijusiame Viešpatyje Jėzuje. „Tačiau Biblija liudija Dievo ir žmogaus vienovę, nes Dievo mintys yra užrašytos žmonių kalba. Tokią vienovę liudijo Kristaus prigimtis, kuris buvo ir Dievo Sūnus, ir Žmogaus Sūnus. Remiantis Biblija, teisinga yra tai, kas pasakyta ir apie Kristų, – ‘tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų’“ (E. Vait, Didžioji kova, 2017, p. 8).
Klausimai aptarimui:
1. Ką reiškia, kad psalmės yra dieviškos – žmogiškos maldos ir giesmės? Kaip ši mintis, nors ir sunkiai suvokiama, padeda mums pamatyti Artumą, kurio Dievas nori su savo tauta? Kaip tai savaip atskleidžia, koks artimas yra Dievas žmonijai ir kiekvienam iš mūsų?
2. Klasėje aptarkite atvejį, kai psalmėse radote ką nors, kas tiesiogiai kalba apie jūsų aplinkybes. Kokią paguodą ir viltį ten radote?