Šešta tema
Vasario 3–9d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Ps 18, 4–19; Ps 41, 2–4; Įst 15, 7–11; Ps 82; Ps 96, 6–10; Ps 99, 1–4; Rom 8, 34.
Įsimintina eilutė: „Kadangi jie plėšia vargšus, ir beturčiai aimanuoja, dabar Aš pakilsiu, – sako VIEŠPATS, – ir suteiksiu saugią vietą tam, kuris jos ilgisi“ (Ps 12, 6).
Ne tik mūsų šimtmetyje siautėja blogis, neteisybė ir priespauda. Tokiu laikmečiu gyveno ir psalmininkai. Taigi psalmės, be kita ko, taip pat yra ir Dievo protestas prieš smurtą ir priespaudą pasaulyje, mūsų pasaulyje, taip pat ir psalmininkų pasaulyje.
Taip, Viešpats yra kantrus ir sulaiko savo rūstybę būdamas pakantus, „nenorėdamas, kad kuris pražūtų, bet kad visi atsiverstų“ ir pakeistų savo elgesį (2 Pt 3, 9–15). Ir nors tinkamas Dievo įsikišimo laikas ne visada sutampa su žmonių lūkesčiais, artėja Dievo teismo diena (Ps 96, 13; Ps 98, 9). Mums tereikia pasitikėti Juo ir Jo pažadais, kol ateis toji diena.
Tik Kūrėjas, kurio sostas grįstas teisumu ir teisingumu (Ps 89, 15; Ps 97, 2), savo aukščiausiu sprendimu gali suteikti pasauliui stabilumą ir klestėjimą. Dvi dangiškojo teismo pusės apima engiamųjų išvadavimą ir nedorėlių sunaikinimą (Ps 7, 7–18).
Štai kas mums buvo pažadėta, ir tai iš tikrųjų vieną dieną išsipildys, bet Dievo, o ne mūsų laiku, tai pabrėžia psalmininkas.
I. DIDINGAS KARYS
1. Perskaitykite Ps 18, 4–19; Ps 76, 4–10. 13; Ps 144, 5–7. Kaip šiuose tekstuose nusakomas Viešpats? Ką šie simboliai perteikia apie Dievo pasirengimą išgelbėti savo tautą?
Šios giesmės šlovina Viešpatį už Jo nuostabią galią prieš piktąsias jėgas, keliančias grėsmę Jo tautai. Jos vaizduoja didį Dievą kaip karį ir teisėją. Psalmės dažnai nusako Dievą kaip karį ir pabrėžia Dievo atsakymo į Jo tautos raudas ir kentėjimus rimtumą ir skubumą.
„VIEŠPATS sugriaudė danguje, Aukščiausiasis prabilo balsu, kruša ir žarijomis. Paleido savo strėles – žaibus ir išvaikė juos, privertęs bėgti. Tada pasirodė jūros dugnas ir pasaulio pamatai atsivėrė, VIEŠPAČIUI galingai prabilus savo pykčio viesulu“ (Ps 18, 14–16).
Vien tik Dievo veiksmų ryžtas ir mastas turėtų išsklaidyti bet kokias abejones dėl didelio Dievo rūpestingumo ir užuojautos kenčiantiesiems arba Jo gebėjimo nugalėti pikta. Mums tereikia laukti, kol Jis tai padarys.
Galų gale, net tada, kai Dievo žmonės, tokie kaip Dovydas, dalyvavo kare, išgelbėjimas nebuvo pasiektas žmogiškomis priemonėmis. Daugybėje kovų su Dievo tautos priešais karalius Dovydas gyrė Dievą kaip vienintelį, pasiekusį visas pergales. Dovydui būtų buvę lengva prisiimti nuopelnus už tai, kas įvyko, dėl daugybės sėkmių ir pergalių, tačiau jis taip nemąstė. Jis žinojo, kas buvo jo galios šaltinis.
Nors Dovydas teigia, kad Viešpats lavina jo rankas kovai (Ps 18, 35), niekur psalmėse jis nepasikliauja savo įgūdžiais. Vietoj to, Viešpats kovoja už Dovydą ir jį išgelbsti (Ps 18, 48–49).
Psalmėse karalius Dovydas, kuris buvo žinomas kaip sėkmingas karys, prisiima įgudusio muzikanto vaidmenį ir šlovina Viešpatį kaip vienintelį savo tautos Išgelbėtoją ir Išlaikytoją (Ps 144, 10–15). Šlovinimas ir malda Viešpačiui yra Dovydo stiprybės šaltiniai, kurie yra galingesni už bet kokį karo ginklą. Tik Dievu reikia pasitikėti ir tik Jį garbinti.
Kad ir kokios dovanos, įgūdžiai ir sėkmė teko gyvenime, kodėl visada dera atsiminti visų jų šaltinį? Koks pavojus gresia, jei pastarąjį pamiršite?
II. TEISINGUMAS ENGIAMIEMS
2. Perskaitykite Ps 9, 19; Ps 12, 6; Ps 40, 18; Ps 113, 7; Ps 146, 6–10 ir Ps 41, 2–4. Kokia žinia čia mums net šiandien?
Dievui ypač rūpi teisingumas, susijęs su įvairiomis pažeidžiamomis žmonių grupėmis, įskaitant vargšus, beturčius, engiamuosius, našlaičius, našles ir kitataučius. Psalmės, kaip ir Įstatymas bei Pranašai, šiuo klausimu yra nedviprasmiškos (Iš 22, 21–27; Iz 3, 13–15).
Daugelyje psalmių vartojamas žodis „vargšai ir beturčiai“, vengiant nusakyti engiamuosius išskirtinai tautiniais ir religiniais terminais. Tai daroma siekiant pabrėžti visuotinį Dievo rūpestį visa žmonija.
Pasakymas „vargšas ir beturtis“ neapsiriboja medžiaginiu skurdu, bet taip pat reiškia pažeidžiamumą ir bejėgiškumą. Šis pasakymas nurodo Dievo užuojautą ir perteikia mintį, kad kenčiantis žmogus yra vienas ir neturi jokios kitos pagalbos, tik Dievą. Žodžiai „vargšas ir beturtis“ taip pat susiję su žmogaus nuoširdumu, ištikimybe ir meile Dievui, išpažįstant visišką priklausomybę nuo Dievo ir atsisakant bet kokio pasitikėjimo savimi ir priklausymo tik nuo savęs.
Tuo tarpu rūpinimasis „vargšais“ (Ps 41, 1–3) rodo žmonių ištikimybę Dievui. Pikta, padaryta prieš pažeidžiamuosius, biblinėje kultūroje buvo laikoma ypač bjauriomis nuodėmėmis (Įst 15, 7–11). Psalmės įkvepia ištikimus žmones kelti balsą prieš bet kokią priespaudą.
Psalmėse taip pat pabrėžiama, kad beprasmiška pasitikėti greitai pranykstančiomis žmogiškosiomis priemonėmis, kaip didžiausiu išminties ir saugumo šaltiniu. Dievo tauta turi atsispirti pagundai visiškai įtikėti išgelbėjimu iš vadovų ir įstaigų, ypač kai jie nukrypsta nuo Dievo kelio.
Savo malone mūsų Viešpats tapatinosi su vargšais, pats tapdamas vargšu, kad per Jo neturtą daugelis taptų turtingi (2 Kor 8, 9). Kristaus turtai apima išlaisvinimą iš bet kokios nuodėmės nulemtos priespaudos, ir Jis žada mums amžinąjį gyvenimą Dievo karalystėje (Apr 21, 4). Jėzus Kristus įvykdo Psalmių pažadus kaip dieviškasis Teisėjas, kuris teis už bet kokį netinkamą elgesį su skurstančiais, taip pat už pareigos jų atžvilgiu nepaisymą (Mt 25, 31–46).
Kiek mes galvojame apie „vargšus ir beturčius“ tarp mūsų ir ką dėl jų darome?
III. „KIEK ILGAI JŪS NETEISINGAI TEISITE?“
Viešpats suteikė Izraelio vadovams galią išlaikyti teisingumą Izraelyje (Ps 72, 1–7. 12–14). Izraelio karaliai turėjo naudotis savo valdžia pagal Dievo valią. Pagrindinis vadovų rūpestis turėjo būti taikos ir teisingumo užtikrinimas krašte ir rūpinimasis socialiai nuskriaustais. Tik tada kraštas ir visa tauta klestės. Karaliaus sostą tvirtą daro ištikimybė Dievui, o ne žmogiška galia.
3. Perskaitykite Psalmę 82. Kas atsitinka, kai vadovai iškreipia teisingumą ir engia žmones, kuriuos jiems pavesta apsaugoti?
Psalmė 82 Dievas skelbia savo teismą sugedusiems Izraelio teisėjams. Akivaizdu, kad „dievai“ (Ps 82, 1. 6) nėra nei pagonių dievai, nei angelai, nes jiems niekada nebuvo pavesta vykdyti teisingumą Dievo tautos atžvilgiu, todėl jie negalėjo būti teisiami už teisingumo nevykdymą. Ps 82, 2–4 kaltinimai atkartoja Toros įsakus, įvardijant „dievais“ Izraelio vadovus (Įst 1, 16–18; Įst 16, 18–20; Jn 10, 33–35). Dievas abejoja žmonių sūnumis, ar jie teisia teisingai, ir skelbiama jiems bausmę, nes jie buvo pripažinti neteisiais. Vadovai blaškosi kaip neišmanėliai (Ps 82, 5), nes atsisakė Dievo Įstatymo – šviesos (Ps 119, 105).
Šventasis Raštas nepaliaujamai moko, kad Viešpats yra vienintelis Dievas. Dievas dalijasi pasaulio valdymu su paskirtais žmonių vadovais kaip Jo atstovais (Rom 13, 1). Tačiau kaip dažnai šie žmonių atstovai per istoriją ir net dabar iškreipė jiems suteiktą atsakomybę?
Psalmė 82 pašaipiai atskleidžia kai kurių vadovų, kurie tikėjo esantys „dievai“ kitų žmonių atžvilgiu, atsimetimą. Nors Dievas Izraelio vadovams suteikė valdžią ir privilegiją, kad jie būtų vadinami „Aukščiausiojo vaikais“ ir Jam atstovautų, Dievas išsigina nedorų vadovų. Dievas jiems primena, kad jie yra mirtingi ir jiems galioja tie patys moralės įstatai kaip ir visiems žmonėms. Niekas nėra aukščiau Dievo Įstatymo (Ps 82, 6–8).
Dievas teis visą pasaulį; Dievo tauta taip pat duos Dievui apyskaitą. Ir vadovai, ir žmonės turėtų sekti dieviškojo Teisėjo pavyzdžiu ir dėti savo didžiausias viltis į Jį.
Kokią valdžią turite kitų atžvilgiu? Ar teisingai ir dorai naudojatės šia valdžia? Budėkite.
IV. IŠLIEK ANT JŲ SAVO PYKTĮ
4. Perskaitykite Ps 58, 7–9; Ps 69, 23–29; Ps 83, 10–18; Ps 94, 1-2; Ps 137, 7–9. Kokius jausmus perteikia šios psalmės? Kas šiose psalmėse vykdo teismą?
Kai kuriose psalmėse Dievo prašoma atkeršyti asmenims ir tautoms, kurie ketina pakenkti arba jau pakenkė psalmininkams ar jų tautiečiams. Šios psalmės gali pasirodyti gluminančios dėl savo atšiaurios kalbos ir akivaizdaus nesuderinamumo su bibliniu meilės priešams principu (Mt 5, 44).
Vis dėlto psalmininko pasipiktinimas priespaudos akivaizdoje yra deramas. Tai reiškia, kad psalmininkai į teisingumą ir neteisingumą žiūrėjo rimčiau nei daugelis žmonių. Jam net labai rūpi blogis, kuris daromas pasaulyje ne tik jam, bet ir kitiems.
Tačiau psalmininkas niekur nesiūlo vykdyti kerštą. Vietoje to, atpildą jis paveda tik į Dievo rankas. Psalmės pažadina Sandoros prakeikimus (Įst 27, 9–16), Dievo prašoma elgtis taip, kaip Jis pažadėjo.
Psalmės pranašauja artėjantį Dievo teismą; jos nėra vien psalmininko maldos. Psalmė 137 atspindi Dievo teismą Babilonui, kaip matyti iš pranašų. Nuniokojimas, kurį babiloniečiai atnešė kitoms tautoms, atsisuks prieš juos. Psalmės įspėja, kad blogis neliks nenubaustas amžinai.
Dievo atpildas matuojamas teisingumu ir malone. Dievo vaikai yra pašaukti melstis už tuos, kurie su jais blogai elgiasi, ir net tikėtis jų atsivertimo (Ps 83, 19; Jer 29, 7).
Tačiau, siekdami suderinti šias psalmes su bibliniu meilės priešams matu, turime būti atsargūs, kad nesumenkintume jose išreikšto skaudaus patyrimo. Dievas žino savo vaikų kentėjimus ir patikina juos: „skaudi VIEŠPAČIUI Jo ištikimųjų mirtis“ (Ps 116, 15). Dangaus teismas įpareigoja Dievo tautą pakelti balsą prieš bet kokį blogį ir siekti Dievo karalystės pilnatvės. Psalmės taip pat suteikia balsą tiems, kurie kenčia, leisdamos jiems suprasti, kad Dievas žino apie jų kentėjimus ir kad vieną dieną ateis teisingumas.
Kas kartais nepamąsto ar nepasvajoja apie kerštą tiems, kurie padarė jiems arba jų artimiesiems siaubingą skriaudą? Kaip šios psalmės gali padėti jums tinkamai suvokti tokius jausmus?
V. VIEŠPATIES TEISMAS IR ŠVENTYKLA
5. Perskaitykite Ps 96, 6–10; Ps 99, 1–4; Ps 132, 7–9. 13–18. Kur vyksta Dievo teismas ir ką atsakymas į šį klausimą reiškia mums? Kaip Šventykla padeda mums suprasti, ką Dievas padarys blogiui?
Viešpaties teismas yra glaudžiai susijęs su Šventykla. Būtent Šventykloje pasikeitė psalmininko supratimas, susijęs su blogio klausimu (Ps 73, 17–20). Šventykla buvo paskirta dangaus teismo vieta, kaip rodo teismas Urimais (Sk 27, 21) ir vyriausiojo kunigo teismo dėklas ant krūtinės (Iš 28, 15. 28–30). Atitinkamai daugelyje psalmių Dievas apibūdinamas savo soste Šventykloje, pasiruošęs teisti pasaulį už nuodėmes ir blogį.
Šventykloje buvo apreikštas išganymo planas. Pagonybėje nuodėmė pirmiausia buvo suprantama kaip fizinė dėmė, kurią reikia pašalinti magiškomis apeigomis. Priešingai, Raštas įvardija nuodėmę Dievo moralės Įstatymo laužymu. Dievo šventumas reiškia, kad Jis myli teisingumą ir teisumą. Taip pat ir Dievo tauta turėtų siekti teisingumo ir teisumo bei garbinti šventą Dievą. Norėdami tai padaryti, jie turi laikytis Dievo Įstatymo, kuris yra Jo šventumo išraiška.
Taigi Šventykla yra nuodėmių atleidimo ir teisumo atkūrimo vieta, kaip rodo Dievo gailestingumo sostas ir teisios aukos (Įst 33, 19; Ps 4, 6).
Tačiau „atlaidus“ Dievas atpildo už nedorus neatgailaujančiųjų darbus (Ps 99, 8). Praktinė reikšmė, kad Šventykla yra Dievo teismo vieta, įžvelgiama nuolatiniame Dievo šventumo suvokime, ir jis reikalauja dorai gyventi, laikantis Dievo Sandoros reikalavimų.
Viešpaties teismas iš Siono lemia teisiųjų gerovę ir nedorėlių pralaimėjimą (Ps 132, 13–18). Šventykla puoselėjo džiaugsmingus Viešpaties kaip Teisėjo atėjimo lūkesčius, ypač permaldavimo dieną. Psalmės taip pat sustiprina artėjančio dieviškojo Teisėjo (Ps 96, 13; Ps 98, 9), t.y. Jėzaus Kristaus dangiškoje šventykloje, tikrumą (Apr 11, 15–19).
Perskaitykite Rom 8, 34. Kaip ši eilutė mums parodo, kad tai, ką Kristus daro dangiškoje Šventykloje, yra gera žinia Jo tautai?
Tolesniam tyrinėjimui: E. Vait, Kristaus kalno pamokslas, p.11–18; 31–35.
Psalmės yra protestas prieš žmonių abejingumą neteisybei; jos yra atsisakymas priimti blogį. Jos vedamos ne keršto troškimo, o uolumo šlovinti Dievo vardą. Vadinasi, teisiesiems dera džiaugtis, kai jie pamato Dievo kerštą blogiui, nes tokiu būdu pasaulyje atkuriamas Dievo vardas ir Jo teisingumas (Ps 58, 11–12). Psalmės įpareigoja žmones pakelti balsą prieš blogį ir siekti Dievo karalystės. Psalmėse mums suteikiamas dieviškojo paguodos ir išvadavimo užtikrinimas. Viešpats pakils!
„‘Kai dėl Manęs jus niekina ir persekioja bei meluodami visaip šmeižia, – sakė Jėzus, – būkite linksmi ir džiaukitės’. Jis nurodė savo klausytojams pranašus, kurie kalbėjo Viešpaties vardu, kaip vargų pakentimo ir kantrybės pavyzdį (Jok 5, 10). Abelis, pirmasis krikščionis iš Adomo vaikų, mirė kankinio mirtimi. Henochas vaikščiojo su Dievu, tačiau pasaulis jo nesuprato. Iš Nojaus šaipėsi kaip iš fanatiko ir panikos skleidėjo. Dar kiti turėjo iškęsti patyčias ir plakimus, taip pat pančius ir kalėjimą. Kiti leidosi kankinami ir atsisakė laisvės, kad laimėtų prakilnesnį prisikėlimą (Hbr 11, 36–35)“ (E. Vait, Kristaus kalno pamokslas, p.34).
Klausimai aptarimui:
1. Kadangi skausmingas blogio suvokimas pasaulyje gali priversti susimąstyti, ar Viešpats iš tikrųjų viešpatauja, kaip galime išugdyti nepajudinamą tikėjimą, kuris išliks tvirtas net kai esame gundomi? Tai yra, į ką turime sutelkti dėmesį, kad išlaikytume tikėjimą Dievo meile, gerumu ir galia? Ką kryžius mums turėtų pasakyti apie Dievą ir Jo charakterį?
2. Kodėl svarbu nepasikliauti žmogiškomis priemonėmis (vadovais, įstaigomis ir socialiniais judėjimais) kaip didžiausia išmintimi ir sprendimu teisingumui pasaulyje, o pasikliauti vien Dievo Žodžiu ir teismu?
3. Kokie yra praktiniai tiesos, kad Šventykla yra Dievo teismo vieta, padariniai?
4. Kaip suprasti kai kurių psalmių griežtą kalbą? Kaip pastaroji mums padeda suvokti jas parašiusiųjų žmogiškumą?