Aštunta tema
Vasario 17–23d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Ps 119, 1–16; Ps 90; Jn 3, 16; Ps 95, 7–11; Ps 141; Ps 128.
Įsimintina eilutė: „Tad mokyk mus skaičiuoti savo dienas, kad įgytume išmintingą širdį“ (Ps 90, 12).
Tyrinėjome, jog Dievo malonė suteikia nuodėmių atleidimą ir sukuria naują širdį atgailaujančiam nusidėjėliui, kuris dabar gyvena tikėjimu.
Dievo Žodyje taip pat pateikiami nurodymai, kaip gyventi teisumu (Ps 119, 9–16). Dievo Įstatymo laikymasis jokiu būdu nėra Įstatymo raidės laikymasis, o toks gyvenimas, kada santykiai su Dievu artimi, kupinas palaiminimų (Ps 119, 1–2; Ps 128).
Tačiau teisiojo gyvenimas neapsieina be pagundų. Kartais teisieji gali būti gundomi sumanios nuodėmės prigimties (Ps 141, 2–4) ir netgi pakliūti į pagundą. Dievas leidžia išmėginimus, kad Jo vaikų ištikimybė (arba neištikimybė) būtų aiškiai atskleista. Jei Dievo vaikai klausys Dievo nurodymų ir įspėjimų, jų tikėjimas bus apvalytas ir sustiprės pasikliovimas Viešpačiu. Išmintis teisiam gyvenimui įgyjama per gyvenimo su Dievu dinamiką pagundų ir iššūkių kontekste. Taigi malda, jog Dievas išmokytų mus skaičiuoti savo dienas, kad įgytume išmintingą širdį (Ps 90, 12), atspindi nuolatinį pasišventimą vaikščioti ištikimai su Viešpačiu.
I. BRANGINU ŠIRDYJE TAVO ŽODĮ
1. Perskaitykite Ps 119, 1–16. 161–168. Kaip turėtume laikytis Dievo įsakymų ir kokių sulaukiama palaiminimų tai darant?
Šventajame Rašte kasdienis gyvenimas tikint nusakomas kaip piligriminė kelionė („ėjimas“) su Dievu Jo teisumo keliu. Tikėjimas palaikomas gyvenant „pagal VIEŠPATIES Įstatymą“ (Ps 119, 1) ir „Tavo Artumo šviesoje“ (Ps 89, 16). Tai jokiu būdu nėra du skirtingi keliai. Vaikščioti Dievo Artumo šviesoje reiškia laikytis Dievo Įstatymo. Lygiai taip pat gyvenimas „pagal VIEŠPATIES Įstatymą“ apima Dievo ieškojimą visa širdimi (Ps 119, 1–2. 10).
Psalmėse „kelias be priekaišto“ yra dar vienas būdas apibūdinti teisų gyvenimą (Ps 119, 1). „Be priekaišto“ nusako Dievui priimtiną auką „be trūkumo“ (Iš 12, 5). Taip pat ir teisaus žmogaus gyvenimas, kuris yra gyva auka (Rom 12, 1), turi būti nesuteptas meilės nuodėmei. Dievui pašvęstas gyvenimas taip pat yra „kelias be priekaišto“, reiškiant, kad žmogus renkasi teisingą, Dievui patinkančią gyvenimo kryptį (Ps 101, 2. 6; taip pat žr. Ps 18, 33).
Dievo įsakymų laikymasis neturi nieko bendra su Įstatymo raidės laikymusi. Priešingai, įsakymų laikymasis susideda iš supratimo apie skirtumą tarp to, kas teisu ir neteisu, gėrio ir blogio (Ps 111, 10; taip pat žr. 1 Met 22, 12), ir apima visą asmenį, o ne tik matomus darbus. „Kelias be priekaišto“, Dievo įsakymų laikymasis ir ieškojimas Dievo visa širdimi yra neatsiejami gyvenimo nusistatymai (Ps 119, 1–2).
Dievo įsakymai yra Dievo valios pasauliui apreiškimas. Jie moko žmones, kaip tapti išmintingiems ir gyventi laisvėje bei ramybėje (Ps 119, 7–11. 133). Psalmininkas žavisi Įstatymu, nes pastarasis jį patikina dėl Dievo ištikimybės (Ps 119, 77. 174).
„Didi ramybė mylintiems Tavo Įstatymą; jiems nėra suklupimo akmens“ (Ps 119, 165). Suklupimo simbolis reiškia moralinę nesėkmę. Kaip žibintas psalmininko žingsniams (Ps 119, 105), Dievo Žodis saugo mus nuo pagundų (Ps 119, 110).
Kaip Kristus savo gyvenime parodė Dievo Žodžio galią (Mt 4, 1–11)? Ką tai turėtų pasakyti apie galią, kylančią iš širdies, nusistačiusios paklusti Dievo Įstatymui?
II. MOKYK MUS SKAIČIUOTI SAVO DIENAS
2. Perskaitykite Ps 90; Ps 102, 12 ir Ps 103, 14–16. Kuo kebli žmogaus padėtis?
Puolusi žmogaus prigimtis tėra garas amžinybės šviesoje. Tūkstantis metų Dievo akyse yra „lyg viena nakties sargyba“, kuri trukdavo tris ar keturias valandas (Ps 90, 4). Lyginant su dieviškuoju laiku, žmogaus gyvenimas prabėga (Ps 90, 10). Stipriausieji tarp žmonių prilygsta silpniausiems tarp augalų (Ps 90, 5–6; Ps 103, 15–16). Tačiau net ir tas trumpas gyvenimas kupinas triūso ir vargo (Ps 90, 10). Netgi netikintys Dievu pasauliečiai aprauda ir dejuoja dėl gyvenimo trumpumo, ypač jei jį priešpriešiname amžinybei, kuri, kaip jie žino, gali tęstis be jų.
Psalmė 90 žmogaus keblią padėtį pateikia Dievo kaip jų Kūrėjo rūpinimosi žmonėmis kontekste. Viešpats buvo savo tautos užuovėja per visas kartas (Ps 90, 1–2). Hebrajiškas žodis ma‘on – „prieglauda“, nusako Viešpatį kaip Jo tautos prieglobstį arba pastogę (Ps 91, 9).
Dievas sulaiko savo teisų rūstavimą ir iš naujo teikia savo malonę. Psalmininkas sušunka: „Kas gali perprasti Tavo įniršio jėgą?“ (Ps 90, 11), o tai reiškia, kad niekas niekada nepatyrė viso Dievo rūstavimo prieš nuodėmę poveikio, todėl žmonės turi vilties atgailauti ir įgyti išminties doram gyvenimui.
Išmintis Rašte nusako ne tik sumanumą, bet ir pagarbą Dievui. Išmintis, kurios mums reikia, tai – mokėti „skaičiuoti savo dienas“ (Ps 90, 12). Jei galime suskaičiuoti savo dienas, tai reiškia, kad mūsų dienos yra ribotos ir mes žinome, kad jos ribotos. Išmintingai gyventi reiškia gyventi suvokiant gyvenimo laikinumą, o tai veda į tikėjimą ir paklusnumą. Ši išmintis įgyjama tik per atgailą (Ps 90, 8. 12) ir Dievo dovanas – atleidimą, atjautą ir gailestingumą (Ps 90, 13–14).
Mūsų pagrindinė problema kyla ne iš to, kad esame sukurti kaip žmonės, bet iš nuodėmės ir to, ką nuodėmė padarė mūsų pasaulyje. Jos pražūtingi padariniai matomi visur ir kiekviename žmoguje.
Tačiau Jėzaus dėka mums buvo sukurtas kelias iš mūsų keblios padėties (Jn 1, 29; Jn 3, 14–21). Kitaip neturėtume jokios vilties.
Kad ir kaip greitai prabėgtų mūsų gyvenimas, kokį pažadą turime Jėzuje? (žr. Jn 3, 16.) Kokią viltį turėtume be Jo?
III. VIEŠPATIES IŠMĖGINIMAS
3. Perskaitykite Ps 81, 8–9; Ps 95, 7–11; ir Ps 105, 17–22. Ką šiose eilutėse apima dieviškasis išmėginimas?
Meriba yra vieta, kur Izraelis išmėgino Dievą, mesdamas iššūkį Jo ištikimybei ir galiai, kad izraelitai patenkintų savo poreikius (Iš 17, 1–7; Ps 95, 8–9). Psalmė 81 intriguoja ir aiškina tą patį įvykį kaip metą, kada Dievas išmėgino Izraelį (Ps 81, 8). Dėl savo nepaklusnumo ir nepasitikėjimo (Ps 81, 12) tauta neišlaikė Dievo išmėginimo.
Meribos paminėjimas perteikia dvejopą žinią. Pirma, Dievo tauta neturi kartoti ankstesnių kartų klaidų. Vietoj to, jie turi pasitikėti Dievu ir eiti Jo keliu (Ps 81, 14). Antra, nors tauta neišlaikė išmėginimo, Dievas juos išgelbėjo, kai jie buvo bėdoje (Ps 81, 8). Dievo išganingoji malonė praeityje užtikrina Dievo malonę naujoms kartoms.
Psalmė 105 moko, kad išmėginimai buvo Dievo priemonė patikrinti Juozapo pasitikėjimą Dievo Žodžiu dėl jo ateities (Pr 37, 5–10; Ps 105, 19). Hebrajų kalbos žodis Tsarap –„išbandė“, 19 eilutėje perteikia „ištyrimo“, „išgryninimo“ arba „apvalymo“ prasmę. Taigi Dievo tikslas patikrinant Juozapo tikėjimą buvo pašalinti bet kokias abejones dėl Dievo pažado ir sustiprinti Juozapo pasikliovimą Dievo vedimu.
Dieviškosios drausmės tikslas yra sustiprinti Dievo vaikus ir paruošti juos pažado išsipildymui, kaip parodo Juozapo pavyzdys (Ps 105, 20–22).
Tačiau Dievo nurodymų atmetimas lemia augantį užsispyrimą ir užsispyrusio žmogaus širdies užkietėjimą.
„Dievas reikalauja greito ir neabejotino paklusnumo Jo Įstatymui; bet žmones užmigdo arba paralyžiuoja šėtono apgaulės, siūlomi pasiteisinimai ir gudravimai, įveikiant jų sąžinės graužatį, sakant, kaip sode Ievai: „Jūs tikrai nemirsite!“ Nepaklusnumas ne tik užkietina kaltojo širdį ir sąžinę, nepaklusnumas linkęs kenkti kitų tikėjimui. Tai, kas iš pradžių jiems atrodė itin nederama, nuolat jiems iškyla prieš akis, kol galiausiai jie suabejoja, ar tai tikrai nuodėmė, ir nesąmoningai pasiduoda tam pačiam paklydimui“ (E. Vait, „Testimonies for the Church“, 4 t., 146 p.).
Koks jūsų patyrimas, kaip nuodėmė užkietina širdį? Kodėl ši mintis turėtų mus vesti prie kryžiaus, kur galime rasti jėgų paklusnumui?
IV. NEDORO KELIO APGAULĖ
4. Perskaitykite Psalmę 141. Ko psalmininkas meldžia?
Psalmė 141 – malda apsaugoti nuo pagundų iš vidaus ir iš išorės. Psalmininkui ne tik gresia nedorėlių sumanymų pavojus (Ps 141, 9–10), bet ir gundymas elgtis taip, kaip nedorėliai. Pirmoji silpnoji vieta – susivaldymas kalbant, psalmininkas meldžia, kad Viešpats apsaugotų jo lūpų duris (Ps 141,3). Šis simbolis primena miesto vartus, kurie bibliniais laikais apsaugodavo miestą.
Pagunda ir tai, ar Dievo vaikas klausys teisiųjų patarimo, ar bus suviliotas nedorėlių skanėstų (Ps 141, 4–5). Psalmininkas kalba apie savo širdį, kuriai kyla didžiausia grėsmė, nes joje vyksta tikroji kova. Tik nuolatinė visiško pasitikėjimo ir pasišventimo Dievui malda gali apsaugoti Dievo vaiką nuo pagundų (Ps 141,2).
5. Perskaitykite Ps 1, 1 ir Ps 141, 4. Kaip čia nusakyta progresuojanti ir sumani gundymo prigimtis?
Ps 141, 4 nusako progresuojančią gundymo prigimtį. Pirma, širdis linkusi į pikta. Antra, širdis kartoja piktus darbus (hebrajų kalba tai reiškia pasikartojantį elgesį). Trečia, širdis mėgaujasi nedorėlių skanėstais, t.y. priima jų piktus darbus kaip geidžiamus.
Taip pat Ps 1, 1 Dievo vaikui kyla pagunda neiti Viešpaties keliu, vaikščioti su nedorėliais, susidėti su nusidėjėliais ir galiausiai bendrauti su pašaipūnais. Nusidėjėliai, nedorėliai ir pašaipūnai – mes neturime būti kaip jie ir negalime leisti jiems atitraukti mūsų nuo Viešpaties.
Psalmėse aprašoma progresuojanti, viliojanti ir sumani gundymo prigimtis, pabrėžiant tai, kad tik visiška priklausomybė nuo Viešpaties gali užtikrinti pergalę. Psalmėse pabrėžiama žodžių, kurie tariami ir kurių klausomasi, svarba. Ir nedorėlių, ir teisiųjų galas turėtų išmokyti žmones ieškoti Dievo išminties (Ps 1, 4–6; Ps 141, 8–10). Tačiau abejose psalmėse galutinis Dievo vaikų išteisinimas bus ateityje. Tai reiškia, kad tikintieji yra pašaukti kantriai pasitikėti Dievu ir Jo laukti.
V. TEISAUS GYVENIMO PALAIMINIMAI
6. Perskaitykite Ps 1, 1–3; Ps 112, 1–9 ir Ps128. Kokie palaiminimai pažadėti tiems, kurie pagarbiai bijo Viešpaties?
Iš daugybės palaiminimų, pažadėtų tiems, kurie pagarbiai bijo Viešpaties, ramybė yra turbūt vienas didžiausių. Psalmėje 1 teisieji nusakyti kaip prie tekančio vandens pasodintas medis, duodantis vaisių laikui atėjus, kurio lapai nevysta (Ps 1, 3; Jer 17, 7–8; Ez 47, 12). Šis palyginimas parodo visų palaiminimų šaltinį, būtent buvimą Dievo akivaizdoje Jo šventykloje ir mėgavimąsi nenutrūkstamais meilės santykiais su Dievu. Skirtingai nedorėliams, kurie nusakyti kaip pelai ar šiaudai, neturintys stabilumo, vietos ir ateities, o teisieji yra kaip vaisingas medis su šaknimis, vieta šalia Dievo ir amžinojo gyvenimo.
Ps 128, 2–3 primena Mesijo karalystės palaiminimus, kur sėdėjimas po savo vynmedžiu ir figmedžiu yra ramybės ir klestėjimo simbolis (Mch 4, 4). Ramybės palaiminimas Jeruzalei (Ps 122, 6–8; Ps 128, 5–6) perteikia Mesijo viltį, kuris padarys galą blogiui ir atkurs pasaulyje ramybę.
„Biblijoje išgelbėtųjų palikimas vadinamas Tėvyne (Hbr 11, 14–16). Ten dangiškasis Ganytojas veda savo kaimenę prie gyvybės vandens versmių. Gyvybės medis duoda vaisius kas mėnesį, ir medžio lapai tarnauja tautų gerovei. Ten yra amžinai trykštančių, skaidrių kaip krištolas versmių, o šalia jų linguojantys medžiai meta savo šešėlį ant takų, paruoštų Viešpaties atpirktiesiems. Ten plačiai nusidriekusios lygumos pereina į gražias kalvas, o Dievo kalnai aukštai iškėlę savo didingas viršūnes. Šiose ramiose lygumose, šalia gyvybės versmių Dievo tauta – taip ilgi keliavusi ir klajojusi – atras savo Tėvynę“ (E. Vait, Didžioji kova, 2017, p.584).
Naujajame Testamente aprašytas šios vilties išsipildymas Kristaus antrojo atėjimo ir naujojo pasaulio sukūrimo metu (Mt 26, 29; Apr 21). Todėl, nors teisieji sulaukia daug palaiminimų šiame gyvenime, Dievo palankumo pilnatvė jų laukia, kai Dievo karalystė bus visiškai atkurta paskutiniaisiais laikais.
Kodėl kryžius ir tai, kas ant jo įvyko, yra garantija Naujojo Testamento pažadams, ką Dievas mums paruošė? Kaip galime guostis šiais pažadais net dabar?
Tolesniam tyrinėjimui: Šiais laikais įgyti išminties nėra taip pageidautina, kaip sulaukti laimės. Žmonės mieliau būtų laimingi nei išmintingi. Tačiau, ar galime būti tikrai laimingi ir gyventi visavertį gyvenimą be dangiškos išminties? Psalmės aiškiai sako, kad negalime. Gera žinia ta, kad mūsų neprašoma rinktis tarp išminties ir laimės. Dieviška išmintis suteikia tikrą laimę.
Tai gali iliustruoti paprastas hebrajų kalbos pavyzdys. Hebrajų kalboje žodis „kelias“ daugiskaita („ashurey“) tariamas labai panašiai kaip žodis „laimė“ („ashrey“). Nors vertime į kitą kalbą šis panašumas nepastebimas, jis perduoda galingą žinią: Dievo „kelias“ veda į „laimingą“ gyvenimą (Ps 1, 1; Ps 17, 5; Ps 37, 31; Ps 44, 19; Ps 89, 16; Ps 119, 1). Rašte nei išmintis, nei laimė nėra abstrakti sąvoka, bet tikras patyrimas.
Jos randamos santykiuose su Dievu, kuriuos sudaro garbinimas, šlovinimas, stiprybės radimas ir pasitikėjimas Dievu. Ps 25, 14 sako: „VIEŠPATS – pagarbiai Jo bijančių draugas, patvirtinantis savo Sandorą“.
„Dėkokite Dievui už šviesias Jo dovanotas minutes. Nuolat prisiminkime visus Jo meilės įrodymus. Tai – Dievo Sūnus, pridengęs savo Dieviškumą žmogiškąja išvaizda, palikęs savo Tėvo sostą, kad išvaduotų žmogų iš šėtono galios; tai – Jo pergalė mūsų naudai, atverianti žmonijai dangaus vartus ir parodanti Dievo Šlovės Karalystę; tai – puolusi žmonija, išgelbėta iš pražūties bedugnės, į kurią ją buvo įstūmusi nuodėmė, ir vėl galinti bendrauti su Amžinuoju Dievu; tai – žmonija, tikėjimu Atpirkėju atlaikiusi Dieviškąjį išbandymą, aprengta Kristaus teisumu ir paimta prie Jo sosto, — štai tiesos, apie kurias Dievas mus kviečia mąstyti“ (E. Vait, Kelias pas Kristų, p. 110 p.).
Klausimai aptarimui:
1. Kaip Dievo Žodis gali tapti džiaugsmo šaltiniu, o ne tik mokymu? Kaip maitinimasis Dievo Žodžiu yra susijęs su pasilikimu Jėzuje Kristuje, Žodyje (Jn 1, 1; Jn 15, 5. 7)?
2. Kas nutinka, kai žmonės sąmoningai ir nuolat atmeta Dievo mokymą (Ps 81; Ps 95)? Jūsų manymu, kodėl taip nutinka?
3. Kodėl nedorėlių kelias kartais gali pasirodyti geidžiamesnis nei teisiųjų pamokymas? (Ps 141)? Štai sprendimas tam, kas akivaizdu – dažnai atrodo, kad nedorėliams itin sekasi?