Devinta tema
Vasario 24–kovo 1 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Ps 23; Jn 10, 11–15; Ps 22; Ps 89, 28–33; Kol 1, 16; Ps 2; Hbr 7, 20–28.
Įsimintina eilutė: „Akmuo, kurį statytojai atmetė, tapo kertiniu akmeniu. Tai VIEŠPATIES padaryta; koks nuostabus reginys!“ (Ps 118, 22–23)
Psalmės liudija Kristaus Asmenį ir tarnystę. Beveik visos Jo darbo išgelbėjimo plane pusės matomos Psalmėse. Kristaus gyvenimas ir darbas Psalmėse įvairiais būdais numatytas ir išpranašautas, dažnai nepaprastai tiksliai.
Štai Psalmėse atskleistos temos: Kristaus dieviškumas, Jo įsūnystė, Jo klusnumas, Jo uolumas Dievo Šventyklai, Jo kaip Gerojo Ganytojo tapatybė, Jo išdavystė, Jo kentėjimai, Jo nesulaužyti kaulai, Jo mirtis, prisikėlimas, žengimas į dangų, kunigystė ir karaliavimas. Visa tai yra Psalmėse, kaip buvo pranašauta daugelį amžių prieš Jėzaus atėjimą kūne.
Nestebina, kad, pavyzdžiui, kalbėdamas apie savo tarnystę, Jėzus atkreipė dėmesį į Psalmes, dėstydamas mokiniams pakeliui į Emausą (Lk 24, 44). Jis norėjo, kad jie Psalmėse rastų įrodymų tam, kas Jis yra.
Kai kurios psalmės tipologiškai išsipildo Kristuje, pavyzdžiui: Ps 24; Ps 45; Ps 72 ir Ps 101 (nepriekaištingas Karalius ir Teisėjas), Ps 88 ir Ps 102 (kenčiančio Dievo tarno maldos).
Visose psalmėse, psalmininkams raudant, dėkojant, šlovinant, prašant teisumo ir išvadavimo, galime išgirsti Kristaus maldos už pasaulio išganymą aidą.
I. DIEVIŠKASIS PASIAUKOJANTIS GANYTOJAS
1. Perskaitykite Ps 23; Ps 28, 9; Ps 80, 2; Ps 78, 52–53; Ps 79, 13; ir Ps 100, 3. Kaip šiuose tekstuose nusakyti Viešpaties ir Jo tautos santykiai?
Viešpaties kaip Ganytojo ir Dievo tautos kaip Jo avių kaimenės simbolis išryškina Dievo vedimą ir savo tautos išlaikymą bei jų priklausomybę nuo Dievo, jiems patenkinant visus savo poreikius. Šis simbolis perteikia Dievo ir Jo tautos Artumo sampratą, nes piemenys gyveno su savo kaimenėmis ir rūpinosi kiekviena avimi asmeniškai. Ganytojo simboliai taip pat pabrėžia kaimenės priklausymą Dievui, ir tai garantuoja du tvirti ryšiai – Kūrėjo (Ps 95, 6–7; Ps 100, 3) ir Sandoros (Ps 28, 9; Hbr 13, 20).
Dieviškojo Ganytojo, vedančio Juozapą kaip kaimenę, simbolis (Ps 80, 2) galimai primena Jokūbo palaiminimą Juozapui, kuriuo Dievas nusakomas kaip Izraelio Ganytojas, ir taip remiamasi šiuo didžiu pažadu ir palaiminimu (Pr 49, 1. 24).
Karaliai buvo laikomi savo tautos ganytojais (2 Sam 5, 2). Tačiau tik Dievas tikrai nusipelno šio titulo, nes dauguma žmonių karalių nebuvo verti tokio pašaukimo. To vertas tik Jėzus, todėl Jis ir vadinamas Geruoju Ganytoju.
2. Perskaitykite Jn 10, 11–15. Ką Jėzus sako apie save kaip Gerąjį Ganytoją?
Artimas ryšys tarp dieviškojo Ganytojo ir Jo kaimenės matyti iš to, kad kaimenė neabejotinai pažįsta Ganytojo balsą (Jn 10, 4. 27). Net šiandien Artimuosiuose Rytuose piemenys gali atskirti susimaišiusias kaimenes tiesiog šaukdami savo avis, kurios atpažįsta ir seka jų piemens balsą.
Kartais Dievo kaimenė patiria įvairių negandų, kurias žmonės supranta kaip Dievo nepasitenkinimo ir apleidimo ženklą. Tačiau Gerasis Ganytojas niekada neapleidžia savo paklydusių avių, bet ieško jų, kad išgelbėtų. Tai galingas Dievo santykių su Jo tauta simbolis. Jis yra pasirengęs mirti už savo avis (Jn 10, 11. 15) ir paradoksalu, kad dėl jų taptų aukojamu avinėliu (Jn 1, 29). Be to, Jėzus patvirtino, kad šauks savo avis iš kitų avidžių ir sujungs jas į vieną kaimenę (Jn 10, 16).
Kaip galite kasdien ir praktiškai pasinaudoti tuo, kas mums pažadėta, kad Jėzus yra mūsų Gerasis Ganytojas?
II. KENČIANTIS MESIJAS
3. Perskaitykite Ps 22 ir Ps 118, 22. Kaip su Mesiju elgėsi tie, kurių Jis atėjo išgelbėti?
Daugelyje psalmių išreiškiami kenčiančio ir išsižadėto Mesijo jausmai (pvz., Ps 42; Ps 88; Ps 102). Ps 22 yra tiesioginė su Mesiju susijusi pranašystė, nes daugelis šios psalmės detalių negali būti istoriškai susietos su karaliumi Dovydu, bet puikiai atitinka Kristaus mirties aplinkybes. Jėzus meldėsi Ps 22, 2 žodžiais ant kryžiaus (Mt 27, 46).
Kristaus patirta atskyrimo nuo Tėvo kančia, kurią lėmė Kristui tekusi viso pasaulio nuodėmių našta, gali būti matuojama tik Jų Artumu, t.y. neprilygstama vienybe (Jn 1, 1–2; Jn 10, 30). Tačiau net nesuvokiamos kančios gelmės negalėjo sugriauti vienybės tarp Tėvo ir Sūnaus. Visiškai apleistas Kristus besąlygiškai patikėjo save Tėvui, nepaisydamas nevilties bedugnės, su kuria susidūrė.
„Ant Kristaus, kaip mūsų pakaito ir garanto, buvo užkrautos visų mūsų nedorybės. Jis buvo laikomas nusidėjėliu, kad galėtų atpirkti mus iš Įstatymo pasmerkimo. Jo širdį slėgė visų Adomo palikuonių kaltės. Dievo rūstybė dėl nuodėmės, didžiulis Jo nepasitenkinimas nedorybe pripildė Jo Sūnaus sielą siaubo“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 2011, p. 699).
Grėsmingų ir stiprių jaučių, riaumojančių liūtų ir šunų simboliai išryškina žmonių žiaurumą ir priešiškumą, kurį Kristus, lyginamas su nekenksmingu ir bejėgiu kirminu, patyrė paskutinėmis savo valandomis. Psalmė 22 nuostabiai tiksliai perteikia nuodingas minios, kuri tyčiojosi iš Jėzaus Jo paties žodžiais Tėvui (Ps 22, 2. 9; Mt 27, 43), ir karių, besidalijusių Jėzaus drabužius, replikas (Ps 22, 18; Mt 27, 35). Žmonės tada dar nesuprato, kad „kirminas“, kurį jie siekė sutraiškyti, taps Šventyklos „kertiniu akmeniu“ ir sutvirtins jos pamatą (Ps 118, 22).
Tačiau atstumtasis Mesijas tapo Dievo tautos išganymo Šaltiniu po prisikėlimo iš numirusių (Mt 21, 42; Apd 4, 10–12). Kristus patyrė žmonijos atmetimą, bet Dievas pašlovino savo Sūnų, padarydamas Jį gyvuoju kertiniu Dievo šventyklos akmeniu (Ef 2, 20–22; 1 Pt 2, 4–8). Tiems, kurie atmeta šį akmenį, būtent Dievo išganymo priemonę, Jis taps teismo priemone (Iz 8, 14; Mt 21, 44).
Jėzus ant kryžiaus sumokėjo kainą už kiekvieną jūsų kada nors padarytą nuodėmę. Kaip tai, kad Jis kentėjo dėl jūsų, turėtų paveikti jūsų dabartinį gyvenimą, tai yra, kodėl jums nuodėmė turėtų atrodyti itin bjauri?
III. AMŽINAI IŠTIKIMAS SAVO SANDORAI
4. Perskaitykite Ps 89, 28–33. 39–47 ir Ps 132, 10–12. Kokia Dovydo Sandoros esmė? Kas, rodos, kėlė jai pavojų?
Dovydo Sandoroje yra Dievo pažadas amžinai palaikyti Dovydo giminę ir Dievo tautos klestėjimą (1 Sam 7, 5–16; Ps 89, 2–5. 20–38; Ps 132, 12–18). Sandoros nekintamumas buvo įtvirtintas iškilminga Dievo priesaika ir karaliaus ištikimybe Dievui. Tačiau net ir pasišventę karaliai, tokie kaip karalius Dovydas, ne visada buvo ištikimi Viešpačiui. Psalmėje 89 apraudama ši rūsti tikrovė, kuri tarsi rodo, kad šlovingi Dovydo Sandoros pažadai buvo prarasti. Ar Izraelis beviltiškai apleistas Dievo? Atsakymas, žinoma, yra – ne!
Taip, Dievo rūstybė yra dangaus teismo išraiška (Ps 38, 2; Ps 74, 1). Tačiau ji netrunka amžinai, nes amžina Dievo meilė atleidžia žmonėms nuodėmes, kai jie atgailauja. Tačiau, kol tai tęsiasi, Dievas išties yra nepatenkintas savo klystančia tauta. Žmonės jaučia karčius savo nepaklusnumo padarinius ir suvokia savo nuodėmių naštą (Ps 89, 39–47). Tačiau jie klausia: „Kiek ilgai?“, – prisimindami praeinančią Dievo rūstybę (Ps 89, 47). Nauja viltis kyla iš naujo pasitikėjimo Dievo ištikimybe atminti Jo malonę (Ps 89, 48. 51).
Trumpai tariant, nors žmogiškoji Sandoros dalis nuvylė, tauta galėjo rasti ramybę nekintančių Dievo tikslų per Mesiją, kuris įkūnija visą Izraelio ir viso pasaulio teisumą ir išgelbėjimą, pažade. Tai reiškia, kad galiausiai Dievas triumfuos ir Jo amžinoji karalystė bus įkurta amžiams – bet tik dėka Jėzaus, o ne Dievo tautos.
Jėzus Kristus yra Dovydo Sūnus ir Mesijas (Mt 1, 1; Hbr 1, 8). Jis vadinamas visos Kūrinijos pirmagimiu (Kol 1, 15), primenant Ps 89, 28, kurioje Dovydas, Kristaus atvaizdas, vadinamas Dievo pirmagimiu. „Padarysiu Jį savo pirmagimiu, iškiliausiu iš žemės karalių“.
Aišku, titulu „pirmagimis“ nenusakoma Dovydo biologinė kilmė, nes Dovydas buvo aštuntasis savo tėvų vaikas (1 Sam 16, 10–11). Taip pat ir Jėzaus atveju. Šis titulas reiškia Jo ypatingą garbę ir valdžią (Kol 1, 16. 20–22). Dievas padarė Jėzų aukščiausiuoju viso pasaulio karaliumi, kai prikėlė Jėzų iš numirusių (Apd 2, 30–31).
Perskaitykite Kol 1, 16. 20–22. Ko šios eilutės mus moko apie tai, kas buvo Jėzus ir ką Jis dėl mūsų padarė? Kokį pažadą čia galite įžvelgti sau?
IV. AMŽINASIS NEPRILYGSTAMOS GALIOS KARALIUS
5. Perskaitykite Psalmę 2; Ps 110, 1–3; Ps 89, 5, 14–18; Ps 110, 1–2. 5–6. Ko šios eilutės moko apie Kristų kaip Karalių?
Dievo kaip Mesijo Tėvo vaizdavimas nurodo karaliaus karūnavimą, kai karalius buvo priimtas į Dievo Sandorą (Ps 2, 7; Ps 89, 27–29). Psalmė 2, 7 numato Kristaus prisikėlimą ir išaukštinimą kaip naujosios amžinos Sandoros ir Kristaus karališkosios kunigystės pradžią (Apd 13, 33–39; Hbr 1, 5; Hbr 5, 5). Mesijas sėdi Dievo dešinėje kaip žmogus, kuriam tenka beprecedentė garbė ir valdžia (Ps 110, 1; Apd 7, 55–56). „Be to, Viešpaties ir ‘Pateptojo’ (Mesijo) sąveika netgi rodo ketinimą sutapatinti šį Dovydo giminės Mesiją su pačiu Viešpačiu. … Jei sėdintysis dešinėje yra Viešpats, tuomet Viešpats yra Mesijas, nes pastarasis taip pat yra dešinėje [žr. Ps 110, 1. 5]“ (Jacques Doukhan, On the Way to Emmaus (Clarksville, MD: Lederer Books, 2012), 26 p.).
Galų gale Kristus pasieks absoliučią pergalę savo priešų atžvilgiu. Padėti priešus „po kojomis“ – tai simbolis, atspindintis senovės Artimųjų Rytų karalių paprotį uždėti kojas ant nugalėtų priešų sprando ir parodyti visišką dominavimą jų atžvilgiu. Tačiau Kristaus skeptras čia nėra gąsdinantis įrankis (Ps 2, 9; Ps 110, 2).
Giminių vadovai lazdą (skeptrą) iš pradžių laikė giminės simboliu (Sk 17, 17–25). Kristaus lazda yra iš Siono, nes Jis atstovauja Siono žmonėms. Jo lazda yra dangaus teismo, kuris užbaigia blogio viešpatavimą ir reiškia neprilygstamą Kristaus karalystę, simbolis (Apr 2, 27; Apr 12, 5). Net ir nedoriems karaliams suteikiama galimybė atgailauti ir paklusti Mesijui (Ps 2, 10–12).
Vienas iš Kristaus galutinės pergalės simbolių yra Danieliaus 7, kur parašyta, kad po teismo nuosprendžio paskelbimo „Aukščiausiojo šventųjų naudai“ (Dan 7, 22), Jo karalystė yra įkurta ir Jo „karalystė bus amžina karalystė“ (Dan 7, 27). Dėka kryžiaus karalystės pažadas yra tvirtas.
Palaiminimas pažadėtas visiems, kurie pasitiki Karaliumi, o tauta džiaugiasi Mesijo viešpatavimu ir teisiu valdymu (Ps 2, 12; Ps 89, 16–18).
Gera žinoti, kad galų gale gėris nugalės blogį, bus įvykdytas teisingumas, o skausmas ir kančia bus amžinai nugalėti. Kaip ši tiesa turėtų mus guosti dabar, kai, žmogiškuoju požiūriu, atrodo, kad blogis klesti?
V. AMŽINASIS KUNIGAS KAIP MELCHIZEDEKAS
6. Perskaitykite Ps 110, 4–7. Kuo Kristaus kunigystė yra išskirtinė ir kokią didelę viltį galime įžvelgti Kristaus dangiškoje kunigystėje?
Dievas dovanoja Mesijui amžiną karalystę (Ps 110, 1–3) ir aukštesnio rango kunigystę – kaip Melchizedeko (Ps 110, 4–7). Viešpats savo Žodį užantspauduoja iškilmingu pažadu (Hbr 6, 18). Dievo priesaika nenurimti, kol mums suteiks tobulą Kunigą, yra Jo malonės ženklas. Žmonių nuodėmės ir atviras maištas nuolat provokuoja Dievą apleisti savo tautą, tačiau Dievo priesaika yra nekeičiama ir garantuoja Dievo malonę atšaukiant Jo teismo nuosprendį atgailaujančiai tautai (Iš 32, 14; Ps 106, 45).
Dieviškoji priesaika įveda naują Dovydo Sandoros elementą, paskelbdama, kad Karalius Mesijas taip pat yra Kunigas (Ps 110, 4). Izraelio karaliai niekada negalėjo veikti kaip levitai kunigai (Sk 8, 19; 2 Met 26, 16–21). Kai Šventajame Rašte minimi karaliai ar žmonės, atnašaujantys aukas, tai reiškia, kad jie atnešė aukas kunigams, kurie jas atnašavo. Psalmė 110 išskiria Karalių Mesiją iš kitų Izraelio karalių ir kunigų. Amžinoji Kristaus kunigystė kyla iš Melchizedeko, kuris buvo ir Salemo (Jeruzalės) karalius, ir „Dievo Aukščiausiojo kunigas“ (Pr 14, 18–20). Senajame Testamente niekada nekalbama apie karalių Dovydą ar bet kurį kitą Izraelio karalių, turintį kunigystę kaip Melchizedeko, išskyrus Psalmę 110. Aišku, ši psalmė kalba apie išskirtinį karalių-kunigą Izraelio istorijoje.
7. Perskaitykite Hbr 7, 20–28. Kokie yra aukštesnės Kristaus kunigystės padariniai?
Būdamas ir dieviškasis Karalius, ir amžinasis Kunigas, Kristus turi beprecedentį pranašumą prieš žmogiškuosius kunigus ir karalius; todėl galime turėti vilties. Kristus laikosi geresnės Sandoros, paremtos Dievo priesaika, o ne žmonių pažadais. Jis tarnauja dangiškoje šventykloje. Jo kunigystė nėra paveikta nuodėmės ar mirties, kaip žmonių kunigų, todėl Jis gali užtarti ir išgelbėti savo tautą amžinai. Kristaus kaip tobulo ir gailestingo Kunigo sutaikinamasis darbas suteikia Jo tautai ilgalaikį patikinimą, kad jie pasiliks pačiame Dievo Artume (Hbr 6, 19–20). Kristaus karališkoji kunigystė panaikins blogio viešpatavimą ne tik žmonių širdyje, bet ir pasaulyje. Jis laikysis Psalmės 2 pažado, kad kiekviena tauta ir valdovas bus pavaldūs karališkam Kristaus Jėzaus teismui (Ps 2, 6–9; Ps 110, 1–2. 5–6). Nuostabi Jėzaus karališkoji kunigystė absoliučiai reiškia mūsų paklusnumą ir pasitikėjimą.
Tolesniam tyrinėjimui: E. Vait, Su meile iš Dangaus, 2011, p. 13–21.
Būdamos ir Kristaus maldos, ir maldos apie Kristų, psalmės suteikia išskirtinį Kristaus Asmens apreiškimą ir atperkančią tarnystę kaip To, kuris yra „Dievas su mumis“ (Mt 1, 23). Jėzus yra „Dievas su mumis“ atsižadėjimo ir kančios kovoje. Jis yra „Dievas su mumis“ teisingumo ir išvadavimo raudose. Jėzus yra „Dievas su mumis“, nepaliekant mūsų paklydimui ir nevilčiai, bet rodant mums pergalingą tikėjimo kelią. Jis tapo mums amžinuoju Kunigu ir Karaliumi, kad išgelbėtų mus nuo amžinos nuodėmės pražūties. Kristuje, tobulame Dovydo giminės Karaliuje, išsipildo visi šlovingi Dievo pažadai, susiję su išganymu (2 Kor 1, 20).
E. Vait įžvalgiai apibūdina Kristaus vienybę su žmonija: „Savo žmogiškumu Kristus prisilytėjo prie žmonijos; savo dieviškumu Jis laikosi Dievo sosto. Kaip Žmogaus Sūnus, Jis davė mums paklusnumo pavyzdį; kaip Dievo Sūnus, Jis teikia mums galią paklusti. Iš krūmo ant Horebo kalno Mozei kalbėjo būtent Kristus: ‘Aš esu, kuris esu… Tu taip kalbėsi Izraelitams: „Aš esu“ atsiuntė mane pas jus’ (Iš 3, 14). Tai buvo pažadas išvaduoti Izraelį. Taigi atėjęs ‘panašus į brolius’, Jis pasiskelbė esąs „Aš esu“. Betliejaus kūdikis, nuolankus ir kuklus Išgelbėtojas yra Dievas, ‘apsireiškęs kūne’ (1 Tim 3, 16). Mums Jis sako: ‘Aš – gerasis ganytojas’; ‘Aš esu gyvoji duona’; ‘Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas’; ‘Man duota visa valdžia danguje ir žemėje’ (Jn 10, 11; 6, 51; 14, 6; Mt 28, 18). „Aš Esu“ garantuoja, kad visi pažadai bus įvykdyti. „Aš esu“ – nebijok“ (Su meile iš Dangaus, 2011, p.19).
Klausimai aptarimui:
1. Kaip Dievas parodė savo nepalaužiamą ištikimybę savo Sandorai, nepaisant tautos neištikimybės? Kokį patikinimą tai suteikia sunkumus patiriantiems Dievo vaikams šiandien?
2. Kaip išskirtinė ir aukštesnė Kristaus kunigystė Melchizedeko būdu sustiprina Dievo tautos išganymo tikrumą?
3. Evangelija rodo, kad daugelis su Mesiju susijusių pažadų psalmėse išsipildė Jėzuje Kristuje. Kaip tai parodo Dievo Žodžio tikrumą? Kodėl turime atsispirti bet kokiems jausmams, kurie silpnina mūsų pasitikėjimą Dievo Žodžiu?
4. Kokią didelę paguodą galime įžvelgti Kristaus žodžiuose: „Man duota visa valdžia danguje ir žemėje“ (Mt 28, 18)? Kaip pritaikyti šį pažadą savo patyrimui?