Psalmės yra Šventojo Rašto aukščiausios išraiškos maldos ir giesmės. Psalmės, ištartos šlovinant, džiūgaujant, liūdint ir nusiviliant, kalbant ar giedant ir privačiai, ir viešai, pasauliečių, karalių, poetų ir kunigų, teisiųjų ir atgailaujančių nusidėjėlių, pasitarnavo kaip maldaknygė ir giesmynas tikinčiųjų kartoms.
Psalmėms tenka išskirtinis vaidmuo dėl to, kad didžioji dalis Rašto kalba mums, o psalmės kalba už mus ir su mumis. Psalmės yra palaiminimo, vilties ir atgimimo šaltinis, vadovas tiek savistabai, tiek apmąstymams, susijusiems su Dievo didybe, jos išlaisvina, kai žmogus šaukiasi iš gelmių, ir patraukia naujam pasišventimui Dievui. Todėl nestebina tai, kad daugelis žmonių mano, jog psalmės atliepia jų jausmus ir išgyvenimus, kad žmonės priima jas kaip asmenines maldas. Liuteris skvarbiai kalbėjo apie psalmes: „Kur galima rasti kilnesnių žodžių džiaugsmui išreikšti nei šlovinimo ar dėkingumo psalmėse? Jose galima įžvelgti visų šventųjų širdį, tarsi žvelgtumėte į gražų malonumų sodą ar žvelgtumėte į dangų. […] Arba, kur galima rasti gilesnių, atgailos, liūdnesnių žodžių sielvartui išreikšti nei raudų psalmėse? Jose matoma visų šventųjų širdis taip, tarsi žiūrėtumėte į mirtį ar į pragarą, toks tamsus ir sunkiai suprantamas kintančių Dievo rūstybės šešėlių vaizdas. […] Todėl nesunku suprasti, kodėl Psalmių knyga yra mėgstamiausia visų šventųjų knyga. Juk kiekvienas žmogus kiekviena proga gali joje rasti asmeninius poreikius atitinkančių psalmių, tarsi jos būtų užrašytos tik dėl jo. Jokioje kitoje knygoje asmuo negali rasti nei šiems prilygstančių, nei geresnių žodžių“ (Martin Luther, Martin Luther: Selections From His Writings, ed. John Dillenberger (New York: Anchor Books, 1962), 39 p.).
Norėdami patirti gyvenimą keičiančią psalmių galią, esame kviečiami jas giedoti ir jomis melstis, kaip tai darė tikinčiųjų kartos, kurios naudojosi psalmėmis šlovinimui, prašymams, išpažinimams, raudoms ir dėkojimui malonės ir teisingumo Dievui.
Ar mums reikia tyrinėti psalmes? Kaip ir kiti Šventojo Rašto žodžiai, psalmės buvo parašytos savitame istoriniame, teologiniame ir literatūriniame kontekste. Psalmių tyrinėjimo uždavinys – priartinti konkretų psalmių pasaulį prie šiuolaikinės auditorijos. Turime pažymėti, kad nors psalmės yra Dievo tautos maldos ir netgi maldos, kuriomis Jėzus meldėsi kaip įsikūnijęs Viešpats, psalmės taip pat yra su Jėzumi susijusios maldos. Jos yra Dievo apreiškimas žmonijai. Kita psalmių tyrinėjimo užduotis – išmokti iš psalmių viską, ką Dievas padarė, daro ir padarys dėl pasaulio Jėzuje Kristuje ir per Jėzų Kristų.
Nors Psalmės yra 150 eilėraščių rinkinys, pastarasis ne toks jau ir atsitiktinis, kaip atrodo. Psalmės liudija dvasinę kelionę, kuri būdinga daugeliui Dievo vaikų. Kelionė prasideda tikėjimu, įsitvirtinusiu ir saugomu aukščiausio Dievo viešpatavimo, kada už gėrį atlyginama, o už pikta – baudžiama. Tyrinėdami pamatysime, kas atsitinka, kai gerai sutvarkytas tikėjimo pasaulis susiduria su blogio grėsmės iššūkiu. Ar Dievas vis dar viešpatauja? Kaip tikintieji gali giedoti Viešpaties giesmę svetimoje žemėje?
Mes trokštame ir meldžiame, kad psalmės sustiprintų mus mūsų gyvenimo kelyje ir dėka jų kasdien, širdimi, sutiktume Dievą iki tos dienos, kai matysime Jėzų Kristų veidas į veidą.
Dragoslava Santrac, Senojo Testamento mokslų daktarė, Septintosios dienos adventistų Enciklopedijos vadovaujanti redaktorė Generalinėje Septintosios dienos adventistų Konferencijoje Pasaulinėje būstinėje. Ji parašė Psalmių 76–150 Septintosios dienos adventistų Tarptautinį Biblijos Komentarą.