Septinta tema
Vasario 10–16 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Ps 136; Ps 51; Ps 130; Ps 113; Ps 123.
Įsimintina eilutė: „Tautose dėkosiu Tau, Viešpatie, giedosiu Tau šlovės giesmę tarp pagonių. Juk Tavo gerumas didis kaip dangus, o ištikimybė siekia debesis“ (Ps 57, 10–11).
Psalmininkai supranta, kad yra dvasiniai vargšai ir neturi nieko gero, ką Dievui paaukotų; tai yra, jie neturi nieko savyje, kas galėtų juos rekomenduoti prieš šventąjį Dievo sostą (Ps 40, 18). Jie supranta, kad jiems, kaip ir mums visiems, reikia malonės, Dievo malonės.
Trumpai tariant, jiems reikia Evangelijos.
Psalmėse pabrėžiama, kad žmonės yra visiškai priklausomi nuo Dievo gailestingumo. Laimei, Dievo gailestingumas yra amžinas, tai liudija ir Dievo kūrinija, ir Dievo tautos istorija (Ps 136). Prieš amžinąjį Dievą žmogaus gyvenimas yra trumpalaikis kaip žolė, bet Dievas gailisi žmonių ir atnaujina jų jėgas (Ps 103, 3. 5. 15), o Jame jie turi amžinybės pažadą.
Dievo tauta guodžiasi tuo, kad Viešpats yra ištikimas savo Sandorai. Žmonių prašymai, kad ir kokie slegiantys kartais būtų, dažnai yra kupini vilties, nes skirti jų gailestingam dangiškajam Tėvui (Ps 103, 13; Ps 68, 5; Ps 89, 27). Nauji Dievo malonės ir meilės patyrimai sustiprina jų pasiryžimą garbinti ir tarnauti tik Dievui, ir niekam kitam.
I. JO IŠTIKIMOJI MEILĖ AMŽINA
1. Perskaitykite Psalmę 136. Kokia mintis vyrauja šioje psalmėje? Kur psalmininkas randa savo teiginiui įrodymų?
Psalmė 136 ragina Dievo tautą šlovinti Viešpatį už Jo gailestingumą, apreikštą kūrinijoje (Ps 136, 4–9) ir Izraelio istorijoje (Ps 136, 10–22). Hebrajų kalboje khesed („ištikimoji meilė“) perteikia Dievo gerumą ir ištikimybę Jo kūrinijai ir Jo Sandorai su Izraeliu. Psalmė moko, kad didžiulė Dievo galia ir didybė yra paremta Jo ištikima meile.
Viešpats yra dievų Dievas ir viešpačių VIEŠPATS, o tai yra hebrajų posakis, reiškiantis didžiausią Dievą (Ps 136, 1–3), o ne tai, kad yra kitų dievų, bet kad tik Jis yra Dievas.
Didieji Viešpaties stebuklai, kurių niekas kitas negali pakartoti, yra nepaneigiamas Jo viešpatavimo patvirtinimas (Ps 136, 4). Dievas sukūrė dangų, žemę ir dangaus kūnus, kuriuos garbina pagonys (Įst 4, 19). Tačiau psalmės atima autoritetą iš pagonių dievų ir, atitinkamai, iš visų žmogiškojo pasitikėjimo šaltinių. Jie yra tik kūrinijos dalis. Jie tėra sukurti reiškiniai – ne Kūrėjas, esminis skirtumas.
Stiprios ir ištiestos Viešpaties rankos simbolis (Ps 136, 12) pabrėžia Dievo galią ir toli siekiantį Jo gailestingumą.
Dievo gailestingumas kūrinijoje ir istorijoje turėtų įkvėpti Jo tautą pasitikėti Juo ir likti ištikimiems Jo Sandorai. Priegiesmis – „Jo ištikimoji meilė amžina“ Psalmėse kartojamas 26 kartus, taip įtikinant maldininkus, kad Viešpats nesikeičia ir teiks savo malonę kiekvienai naujai kartai. Dievas prisimena savo tautą (Ps 136, 23) ir yra ištikimas savo malonės Sandorai. Tikėjimas nuolatiniu Viešpaties gailestingumu yra biblinio tikėjimo, kuris apima džiaugsmingą garbinimą ir pasikliovimą, taip pat nuolankumą ir atgailą, pagrindas.
Psalmė 136 (23–25 eil.) užbaigiama Dievo visuotine globa pasauliui. Dievo gailestingumas taikomas ne tik Izraeliui, bet ir visai kūrinijai. Taigi psalmėje kalbama apie Dievo išganingosios malonės visuotinumą, raginant visą pasaulį prisijungti prie Izraelio Viešpaties šlovinimo (taip pat žr. Lk 2, 10; Jn 3, 16; Apd 15, 17).
Kaip už mūsų nuodėmes ant kryžiaus mirštančio Jėzaus vaizdas galingiausiai atskleidžia didžiąją tiesą apie Dievą, kad „Jo ištikimoji meilė amžina“?
II. SUKURK MAN TYRĄ ŠIRDĮ
2. Perskaitykite Ps 51, 3–8. Kodėl psalmininkas ieškojo Dievo gailestingumo?
Karalius Dovydas išliejo savo širdį Viešpačiui, prašydamas nuodėmių atleidimo dvasiškai tamsiausiomis savo gyvenimo akimirkomis (2 Sam 12). Atleidimas yra nepaprasta Dievo malonės dovana, o rezultatas – Jo begalinis gailestingumas (Ps 51, 3). Karalius Dovydas kreipėsi į Dievą, kad Jis pasielgtų su juo ne pagal jo nuodėmę (Ps 103, 10), o pagal dieviškąjį charakterį, t. y. Jo gailestingumą, ištikimą meilę ir gerumą (Ps 51, 3; Iš 34, 6–7).
3. Perskaitykite Ps 51, 8–21. Kaip čia nusakytas nuodėmių atleidimas? Koks yra dieviškojo atleidimo tikslas?
Dieviškasis atleidimas apima daugiau nei teisinį nekaltumo paskelbimą. Dieviškasis atleidimas lemia gilų pasikeitimą, pasiekiantį pačias giliausias žmogaus širdies dalis (Ps 51, 8; Hbr 4, 12). Toks atleidimas lemia naują kūrinį (Ps 51, 12; Jn 3, 3–8). Hebrajiškas veiksmažodis bara, išverstas „sukurk“, nusako dieviškąją kūrybinę galią (Pr 1, 1). Tik Dievas gali bara; tik Dievas gali nulemti esminius ir ilgalaikius pokyčius atgailaujančio žmogaus širdyje (2 Kor 4, 6).
Dovydas prašė apvalyti jį yzopu (Kun 14, 2–8; Ps 51, 9). Jis jautė, kad jo kaltė neleidžia jam būti Viešpaties akivaizdoje, kaip raupsuotajam uždrausta būti bendruomenėje, kol jis nešvarus (Ps 51, 13). Jis baiminosi, kad aukos negali jo visiškai atkurti, nes nebuvo aukos, kuri galėtų išpirkti jo iš iš anksto apgalvotos svetimavimo ir žmogžudystės nuodėmes (Iš 21, 14; Kun 20, 10).
Tik besąlygiška Dievo malonė galėjo priimti Dovydo susigraudinusią ir atgailaujančią širdį kaip auką ir grąžinti Dovydą darnai su Dievu (Ps 51, 18–19). Prašydamas apvalyti jį yzopu, jis norėjo grįžti į Dievo Artumą.
Jei Dievas galėjo atleisti Dovydui svetimavimą, apgaulę ir žmogžudystę, kokia yra viltis jums?
III. JEI TU, VIEŠPATIE, PAISYSI NUODĖMIŲ
4. Perskaitykite Psalmę 130. Kaip nusakyta nuodėmės našta ir viltis nusidėjėliams?
Didelė psalmininko kančia yra susijusi su jo paties ir tautos nuodėmėmis (Ps 130, 3, 8). Tautos nuodėmės tokios sunkios, kad grasina amžiams atskirti žmones nuo Dievo (Ps 130, 3). Šventasis Raštas kalba apie nuodėmių įrašus, kurie saugomi Teismo dienai (Dan 7, 10; Apr 20, 12), ir apie nusidėjėlių vardų išbraukimą iš gyvenimo knygos (Iš 32, 32; Ps 69, 29; Apr 13, 8).
Taigi psalmininkas ieško Dievo atleidimo, kuris panaikins nuodėmių įrašus (Ps 51, 3. 11; Jer 31, 34; Mch 7, 19). Jis žino, kad „Dievas iš prigimties nėra piktas. Jo meilė amžina. Jo rūstybę pažadina tik žmogaus neįvertinta Jo meilė. … Jo rūstavimo tikslas yra ne sužeisti, o greičiau išgydyti žmogų; ne sunaikinti, o išgelbėti Jo Sandoros tautą (žr. Oz 6, 1–2)“ (Hans K. LaRondelle, Deliverance in the Psalms (Berrien Springs, MI: First Impressions, 1983), 180 p.). Dievo pasirengimas atleisti nuodėmes, o ne už jas bausti, įkvepia pagarbą Dievui (Ps 130, 4; Rom 2, 4). Tikras garbinimas grindžiamas žavėjimusi mylinčiu Dievo charakteriu, o ne bausmės baime.
Dievo vaikai pašaukti laukti Viešpaties (Ps 27, 14; Ps 37, 34). Hebrajiškas qawah – „pasitikėk“, pažodžiui reiškia „tempti“ ir yra hebrajiško žodžio „viltis“ šaknis. Taigi pasitikėjimas Viešpačiu yra ne pasyvus pasidavimas apgailėtinoms aplinkybėms, o viltingas „tempimas“ arba nekantrus Viešpaties įsikišimo laukimas. Psalmininko viltis grindžiama ne jo asmeniniu optimizmu, o Dievo Žodžiu (Ps 130, 5). Viešpaties ištikimai nelaukiama veltui, nes po tamsios nakties ateina dieviškojo išvadavimo rytas.
Pažiūrėkite, kaip asmeninis psalmininko prašymas tampa visos bendruomenės prašymu (Ps 130, 7–8). Asmens gerovė neatsiejama nuo visos tautos gerovės. Taigi meldžiamasi ne tik už save, bet ir už bendruomenę. Kaip tikintieji, mes esame bendruomenės dalis, o tai, kas daro įtaką vienai bendruomenės daliai, turi įtakos visiems.
Pagalvokite apie klausimą: „Jei Tu, VIEŠPATIE, paisysi nuodėmių, tai kas, VIEŠPATIE, išliks gyvas?“ (Ps 130, 3) Ką tai reiškia jums asmeniškai? Kur būtumėte, jei Viešpats paisytų jūsų kalčių?
IV. ŠLOVĖ DIDINGAM IR GAILESTINGAM DIEVUI
5. Perskaitykite Psalmę 113 ir Psalmę 123. Kokios dvi skirtingos Dievo charakterio pusės nusakytos šiose psalmėse?
Psalmė 113 ir Psalmė 123 šlovina Viešpaties didybę ir gailestingumą. Viešpaties didybę atskleidžia Jo vardo didingumas ir Jo išaukštinta sosto vieta, kuri yra aukščiau už visas tautas ir aukščiau dangaus (Ps 113, 4–5; Ps 123, 1). „Kas yra toks kaip VIEŠPATS, mūsų Dievas“ (Ps 113, 5) – tai tikėjimo pareiškimas, kad jokia jėga pasaulyje ar už jo ribų negali mesti iššūkio Izraelio Dievui.
Nepasiekiamos aukštybės, kur gyvena Viešpats, nusakomos tuo, kad Viešpats yra pasirengęs nusižeminti arba „lenkiasi žemai pamatyti, kas danguje ir žemėje“ (žr. Ps 113, 6). Dievo buveinė aukštybėse netrukdo Jam matyti, kas vyksta čia, apačioje. Viešpaties gailestingumas pasireiškia Jo maloningame pasirengime bendrauti su pasauliu ir išgelbėti vargšus bei skurstančiuosius iš jų bėdų. Jo dosni ranka akivaizdžiai nėra paslėpta nuo Jo tarnų, nors Jo buveinė yra aukštai danguje.
Dievo didybė ir rūpestingumas, kurių neįmanoma visiškai įžvelgti dėl nuostabios Dievo transcendencijos, išryškėja Dievo gailestingumo ir užuojautos darbuose. Skurstantieji, vargšai ir engiami gali patirti aukščiausią Dievo galią, kai Jis gali atlikti nuostabius darbus jų naudai. Išaukštintas Dievas apreiškia savo didybę naudodamas galią nuskriaustųjų išaukštinimui. Tauta gali laisvai kreiptis į Viešpatį, nes Jo aukščiausia valdžia ir viršenybė nekeičia to, kad Jis yra jų maloningas Kūrėjas ir Palaikytojas, o tauta yra Jo tarnai, Jo mylimi vaikai.
Taigi garbinimą skatina ne tik Dievo didybė, bet ir Jo gerumas. Šlovinimas nėra ribojamas laiko ir erdvės (Ps 113, 2–3). Dievo didybė ir gailestingumas geriausiai apreikšti Jėzuje Kristuje, kuris buvo pasirengęs nužengti iš dangaus ir būti pažemintas iki kryžiaus mirties, kad pakeltų puolusią žmoniją (Fil 2, 6–8). Kryžius suteikia didžiausią įmanomą priežastį garbinti ir šlovinti Dievą už tai, ką Jis dėl mūsų padarė.
Apmąstykite kryžių ir kas ant jo įvyko jums asmeniškai. Nuo ko Jėzus jus išgelbėjo? Kodėl itin svarbu atminti kryžių?
V. NEPAMIRŠK, KOKS JIS GERAS
6. Perskaitykite Psalmę 103. Kaip čia nusakytas Dievo gailestingumas?
Psalmė 103 išvardija įvairius Viešpaties palaiminimus. Palaiminimai apima visą Jo gerumą (Ps 103, 2) klestinčiam gyvenimui (Ps 103, 3–6). Šie palaiminimai yra pagrįsti maloningu Dievo charakteriu ir Jo ištikimybe Sandorai su Izraeliu (Ps 103, 7–18). Viešpats „atsimena“ žmogaus silpnumą ir laikinumą, ir atjaučia savo tautą (žr. Ps 103, 13–17).
Atsiminimas – tai ne tik suvokimo funkcija. Atsiminimas apima pasišventimą, kuris išreiškiamas darbais: Dievas išgydo ir palaiko savo tautą (Ps 103, 3–13). Ps 103, 11–16 galingai iliustruoja neišmatuojamą Dievo malonę, kurią galima palyginti tik su begaline dangaus platybe (Iz 55, 9).
Kaip tada žmonės turėtų reaguoti į Dievo meilę?
Pirmiausia, šlovinti Viešpatį (Ps 103, 1–2).
Paprastai šlovinama arba laiminama už medžiaginės ir dvasinės naudos suteikimą (Pr 49, 25; Ps 5, 12). Kadangi Dievas yra visų palaiminimų Šaltinis, kaip žmonės gali laiminti Dievą? Menkesnis gali palaiminti pranašesnį tik pastarajam dėkodamas arba šlovindamas (1 Kar 8, 66; Job 29, 13). Dievas laimina žmones suteikdamas jiems gerovę, o žmonės laimina Dievą šlovindami Jo gerumą; t.y., garbindami Jį už Jo maloningą charakterį.
Antra, atsimenant visus Jo palaiminimus ir Jo Sandorą (Ps 103, 2. 18–22), kaip Viešpats atmena silpno žmogaus būklę ir savo Sandorą su savo tauta (Ps 103, 3–13). Atsiminimas yra esminis Dievo ir Jo tautos santykiams. Kaip Dievas atsimena savo pažadus tautai, taip tauta yra skolinga prisiminti Dievo ištikimybę ir reaguoti meile bei paklusnumu.
Turint galvoje šią mintį, šie gerai žinomi E. Vait žodžiai itin dera: „Mes turėtume kasdien skirti po valandą Kristaus gyvenimo apmąstymui. Turėtume tai daryti pamažu, leisdami vaizduotei aprėpti kiekvieną sceną, ypač paskutiniąsias. Šitaip apmąstant Jo didžią auką dėl mūsų, mūsų pasitikėjimas Juo bus tvirtesnis, mūsų meilė bus puoselėjama ir mes labiau prisipildysime Jo Dvasios. Jei norime būti išgelbėti, turime išmokti atgailos ir nusižeminimo pamoką kryžiaus papėdėje“ (Su meile iš Dangaus, 2011, p. 67).
Tolesniam tyrinėjimui: E. Vait, Kelias pas Kristų, p.16–21.
Psalmėse Dievo tautos balsai susilieja kartodami: „Jo ištikimoji meilė amžina“, švenčiant amžinąją Dievo meilę (Ps 106, 1; Ps 107, 1; Ps 118, 1–4. 29; Ps 136). „Nešlovinti Dievo reikštų pamiršti visą Jo naudą, nebranginti Dievo dovanų. Nepamiršta tik tie, kurie šlovina. Mąstymas ir kalbėjimas apie Dievą dar nėra Jo šlovinimas. Šlovinimas prasideda tada, kai pripažįstama Dievo didybė ir darbai, o į Jį reaguojama Jo gerumo, gailestingumo ir išminties garbinimu“ (Hans LaRondelle, „Deliverance in the Psalms“, 178 p.).
Iškilmingo nuolatinio Dievo gailestingumo išpažinimo reikšmė įgyja dar gilesnę reikšmę, kai prisimename, kad Dievo khesedas – būtent Jo Sandoros meilė ir ištikimybė –nesikeičia dėl žmonių nuodėmių ir maištavimo prieš Dievą.
„Mes nusidėjome Jam ir esame neverti Jo palankumo, tačiau Jis Pats įdėjo į mūsų lūpas nuostabiausią maldą: „Savo vardo dėlei neatmesk mūsų, nepadaryk negarbės savo šlovės sostui! Atmink savo Sandorą su mumis ir nenutrauk jos!’ (Jer 14, 21) Kai mes ateiname pas Jį išpažindami savo nevertumą ir nuodėmę, Jis pažada atkreipti dėmesį į mūsų šauksmą. Jo sosto šlovė yra pagrįsta Jo žodžių išsipildymu“ (E. Vait, Paslėpti lobiai, p. 122).
Patirdamas, jog Dievas jam buvo maloningas (Ps 103, 2), psalmininkas ragina sakyti, kad „VIEŠPATS vykdo teisumo darbus, Jis daro, kas teisinga, visiems engiamiesiems“ (Ps 103, 6). Taigi galutinis psalmininko asmeninio liudijimo tikslas ir Dievo ištikimos meilės šlovinimas jo gyvenime – įtikinti kitus Dievo meilės gerumu, kad jie taip pat galėtų atverti savo širdį Dievui ir priimti Jo išganingąją malonę bei šlovinti Dievą (Ps 9, 12–13; Ps 22, 23–28; Ps 66, 16).
Klausimai aptarimui:
1. Ką žmonių išgelbėjimui praktiškai reiškia tai, kad Dievo ištikimoji meilė yra amžina? Kodėl tai nereiškia, kad galima ir toliau daryti nuodėmes, nes Dievo ištikimoji meilė yra amžina?
2. Kaip suderinti nuodėmių atleidimą su Dievo teismo nuodėmei idėja?
3. Kaip ištikimos Dievo meilės išraiška Naujajame Testamente dera su Psalmėmis (Ef 2, 4–5; 1 Tim 1, 16; Tit 3, 5; Hbr 4, 16)?