Dvylikta tema
Kovo 16–2d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Ps 134; Iz 42, 10–12; Apr 14, 3; Ps 15; Ps 101, 1–3; Ps 96; Apr 14, 6–12; Jn 4, 23–24.
Įsimintina eilutė: „Giedosiu VIEŠPAČIUI, kolei gyvensiu, per visą gyvenimą šlovinsiu giesme savo Dievą“ (Ps 104, 33).
Vis labiau patirdami mūsų Dievo malonę ir galią, esame kartu su psalmininku raginami paklausti: „Kuo galiu atsilyginti VIEŠPAČIUI už visa, ko Jis dosniai man davė?“ (Ps 116, 12) Neišvengiamas atsakymas – pašvęsti savo gyvenimą ištikimybei Dievui.
Psalmėse Izraelis yra ne tik tauta, bet ir didžioji sueiga (Ps 22, 23. 26; Ps 35, 18). Tai atskleidžia pagrindinį Izraelio pašaukimą šlovinti Dievą ir liudyti Jį kitoms tautoms, nes Viešpats nori, kad visas pasaulis prisijungtų prie Jo tautos ir Jį garbintų. Viešpaties tauta tapatinama su teisiaisiais, kurie garbina Viešpatį ir kurių viltis yra Jame ir Jo meilėje.
Viešpaties šlovinimas sueigoje suvokiamas kaip idealus garbinimas. Tai nereiškia, kad asmens malda ir šlovinimas Izraelyje įgauna antrinę reikšmę. Priešingai, asmeninis Dievo garbinimas pagyvina bendruomeninį garbinimą (Ps 22, 23. 26), savo ruožtu asmeninis garbinimas pasiekia visas galimybes glaudžiai sąveikaujant su bendruomene. Garbinanti bendruomenė dar vadinama „dorųjų sueiga“ (Ps 111, 1). Teisieji pažįsta Dievą (Ps 36, 11) ir yra Dievo žinomi (Ps 37, 18), ir šis patyrimas persmelkia kiekvieną jų būties pusę.
I. TIESKITE RANKAS JO ŠVENTOVĖS LINK
1. Perskaitykite Psalmę 134. Kur čia vyksta šlovinimas? Koks yra Viešpaties šlovinimo rezultatas?
Psalmė 134 primena Aarono kunigišką palaiminimą Sk 6, 24–26 (taip pat Ps 67, 2) ir pabrėžia palaiminimą kaip pagrindinį Dievo ir Izraelio santykių principą ir rezultatą. Tauta šlovina Dievą Šventykloje, o Dievas laimina savo tautą iš Siono. Palaiminimai tenka visai gyvybei, nes Viešpats yra dangaus ir žemės Kūrėjas. Siono įvardijimas ypatingų dieviškų palaiminimų vieta pabrėžia Viešpaties Sandoros ryšį su savo tauta. Taigi laikydamasis malonės Sandoros Izraelis naudojasi privilegija šlovinti Viešpatį ir būti Jo palaimintu.
2. Perskaitykite Ps 18, 2; Ps 36, 2; Ps 113, 1; Ps 134, 1–2; Ps 135, 1–2. Kaip čia nusakyti šlovintojai?
Psalmėse šlovintojai dažnai nusakomi kaip Viešpaties tarnai. „Kurie tarnaujate naktį VIEŠPATIES Namuose“ (Ps 134, 1) greičiausiai reiškia levitų naktinę sargybą (1 Met 9, 23–27) arba Dievo šlovinimą dieną ir naktį (1 Met 9, 33).
Kadangi izraelitai šlovino neregimą Dievą, kuris negalėjo būti apipavidalintas jokiu atvaizdu, Šventykla atspindėjo Viešpaties šlovę ir sudarė saugią aplinką nuodėmingiems žmonėms artintis prie jų šventojo Karaliaus. Šį susitikimą inicijuoja pats Viešpats ir jį reglamentuoja Jo įstatai ir įsakai.
„Ženkite prie Jo, gyvojo akmens, tiesa, žmonių atmesto, bet Dievo išrinkto, brangaus. Ir jūs patys, kaip gyvieji akmenys, statydinkitės į dvasinius namus, kad būtumėte šventa kunigystė ir atnašautumėte dvasines aukas, priimtinas Dievui per Jėzų Kristų“ (1 Pt 2, 4–5). Čia Naujajame Testamente matome Petro žodžiais išreikštas tas pačias idėjas, pateiktas paminėtose psalmėse, kad Dievo tauta, dabar šventa kunigystė, šlovina ir dėkoja savo Viešpačiui Jėzui Kristui, savo Kūrėjui ir Atpirkėjui už visa tai, ką Jis dėl jų padarė.
Kaip Naujojo Testamento tikintieji, mes taip pat atliekame kunigų vaidmenį, nes esame pašaukti skelbti pasauliui gerąją Evangelijos naujieną. Kokie yra veiksmingiausi būdai tai padaryti?
II. GIEDOKITE VIEŠPAČIUI NAUJĄ GIESMĘ
3. Perskaitykite Ps 33, 3; Ps 40, 4; Ps 96, 1; Ps 98, 1; Ps 144, 9 ir Ps 149, 1. Kas bendra šiems tekstams?
Psalmės ragina žmones giedoti „naują giesmę“. Kas tai, ši nauja giesmė? Priežastis naujai giesmei – naujas Viešpaties didybės ir aukščiausios Jo valdžios pasauliui pripažinimas ir dėkingumas už Jo, kaip žemės Kūrėjo ir Teisėjo, rūpestingumą ir išgelbėjimą. Išvadavimas iš priešų ir mirties bei ypatinga Dievo malonė Izraeliui yra viena iš asmeniškesnių paskatų giedoti „naują giesmę“. Nors kitos giesmės taip pat šlovina Viešpatį už Jo meilę ir stebuklus, naujoji giesmė yra ypatinga, išreiškianti atgaivintą džiaugsmą ir pažadą dėl atnaujinto pasišventimo Dievui. Naujas dieviškojo išlaisvinimo patyrimas įkvepia tautą pripažinti Viešpatį savo Kūrėju ir Karaliumi. Dažnos temos psalmėse, kuriose minima nauja giesmė, yra pasitikėjimas Dievu, Jo nuostabių darbų šlovinimas ir išgelbėjimas iš nelaimės, be kita ko.
4. Perskaitykite Iz 42, 10–12; Apr 5, 9 ir Apr 14, 3. Ką iš šių Rašto tekstų galime spręsti apie „naują giesmę“?
Dievo tauta Izraelis nusakytas kaip „brangi Jam“ (Ps 148, 14), o tai reiškia, kad iš visos kūrinijos Izraelis užima ypatingiausią padėtį, todėl yra įpareigotas ir privilegijuotas šlovinti Dievą. Taigi Raštas ragina visų kartų tikinčiuosius giedoti naują giesmę, šlovinant Atpirkėją, perteikiant unikalų jų liudijimą dėl išganymo Avinėlio krauju. Nauja giesmė gali reikšti tokią giesmę, kurios niekas dar negirdėjo, giesmę, primenančią aiškų Dievo malonės patyrimą žmogaus gyvenime. Nauja giesmė taip pat gali išreikšti viltį, tokiu atveju giesmės naujumas parodomas laukiant išskirtinio, precedento neturinčio Dievo didybės patyrimo ateityje. Tikras garbinimas viršija aukas ir atnašas bei atspindi gyvą ryšį su Dievu, kuris visada yra šviežias ir dinamiškas. Tam tikra prasme galima paprasčiausiai pasakyti, kad nauja giesmė yra vis nauja mūsų meilės ir dėkingumo už tai, ką Dievas dėl mūsų padarė, išraiška net kiekvieną dieną.
Apmąstykite Dievo palaiminimus savo gyvenime. Jei giedotumėte naują giesmę, kokia ji būtų?
III. VIEŠPATIE, KAS GALI SVEČIUOTIS TAVO PALAPINĖJE?
5. Perskaitykite Psalmę 15. Kokie žmonės verti šlovinti Dievą Jo akivaizdoje?
Atsakymas, pateiktas šioje psalmėje, yra Dievo Įstatyme ir Pranašų raštuose jau pateiktų reikalavimų santrauka – tų, kurių darbai („daro, kas teisu“) ir charakteris („grynos širdies“) (žr. Įst 6, 5; Mch 6, 6–8) atspindi Dievą. Šventykla buvo šventa vieta, joje viskas, įskaitant kunigus, buvo pašventinta. Taigi šventumas yra privalomas reikalavimas norint artintis prie Dievo. Izraelio šventumas turėjo būti visapusiškas, jungiantis šlovinimą su etiškumu ir vykdomas visose gyvenimo srityse. Įstatymas buvo duotas Dievo tautai, kad jie galėtų išnaudoti didžiausią savo potencialą, t.y. gyventi kaip karališkoji kunigystė. Karališkoji kunigystė apima šventą gyvenimą Dievo akivaizdoje ir Sandoros palaiminimų nešimą kitoms tautoms.
6. Perskaitykite Ps 24, 3–6 ir Ps 101, 1–3. Ką reiškia būti šventam?
Tyra širdis yra tobuliausia garbintojo savybė Dievo akivaizdoje. Hebrajų kalbos žodis tamsim – „tyra“, perteikia „užbaigtumą“ ir „visapusiškumą“. Tobulas vynmedis yra „sveikas“, nepažeistas (Ez 15, 5). Gyvuliai, atnašauti kaip aukos, turėjo būti tamim arba be „trūkumų“ (Kun 22, 21–24). Tobuluose žodžiuose nėra melo (Job 36, 4). Taigi tobula širdis yra „tyra širdis“ (Ps 24, 4) arba gryna širdis (Ps 15, 2). Ji ieško Dievo (Ps 24, 6) ir atkuriama Dievo atleidimu (Ps 51, 3–11). Nepriekaištingas gyvenimas kyla iš Dievo malonės ir Jo teisumo pripažinimo. Dieviškoji malonė įkvepia ir įgalina Dievo tarnus gyventi pagarbiai bijant Viešpaties, o tai reiškia gyventi nevaržomoje bendrystėje su Dievu ir paklusti Jo Žodžiui. Pašvęstu ir pamaldžiu gyvenimu liudijamas ir šlovinamas Dievas, o ne pats asmuo. Atkreipkite dėmesį, kad dauguma reikalavimų Psalmėje 15 pateikiami neigiama forma (Ps 15, 3–5). Kalbama ne apie Dievo palankumo pelnymą, o apie vengimą darbų, kurie mus atskirtų nuo Dievo.
Kaip galime sąmoningai apsispręsti vengti darbų, kurie mus atitolina nuo Dievo? Kokie tai darbai ir kaip galime jų išvengti?
IV. APSAKYKITE TAUTOMS JO GARBĘ
7. Perskaitykite Psalmę 96. Kokios garbinimo pusės minimos šioje psalmėje?
Šlovinimas apima giedojimą Viešpačiui (Ps 96, 1–2), Jo vardo garbinimą (Ps 96, 2), Jo gerumo ir garbės apsakymą (Ps 96, 3–4) ir atnašų nešimą į Jo Šventyklą (Ps 96, 8). Be šių žinomų garbinimo išraiškų, Psalmė 96 pabrėžia vieną ne itin akivaizdžią garbinimo pusę, t. y. evangelinę pusę skelbiant Viešpaties karalystę kitoms tautoms (Ps 96, 2–3. 10).
Tačiau giedojimas, šlovinimas, atnašų nešimas ir Evangelijos skelbimas nėra atskiri veiksmai, o įvairios garbinimo išraiškos. Dievo išganymo skelbimas visoms tautoms suteikia garbinimui šlovės ir turinio. Atkreipkite dėmesį, kaip priežastys garbinimui sutampa su kitoms tautoms skelbiama žinia: „Didis VIEŠPATS“ (Ps 96, 4), „juk visi tautų dievai tik stabai, o VIEŠPATS sukūrė dangų“ (Ps 96, 5), „VIEŠPATS yra Karalius“ (Ps 96, 10) ir „Jis ateina valdyti žemės“ (Ps 96, 13). Taigi evangelizacijos tikslas – suvienyti kitas tautas su Dievo tauta, o galiausiai ir visą kūriniją Viešpaties šlovinimu (Ps 96, 11–13).
Šlovinimas kyla iš vidinio pripažinimo, kas yra Viešpats, tai yra Kūrėjas, Karalius ir Teisėjas (Ps 96, 5. 10. 13). Taigi šlovinimas apima praeities Dievo darbų (pasaulio sukūrimas) prisiminimą, Jo dabartinių stebuklų (pasaulio palaikymas ir Jo viešpatavimas) ir būsimų Jo darbų (teismas paskutiniaisiais laikais ir naujas gyvenimas naujame danguje ir naujoje žemėje) laukimą.
Teismas Psalmėse reiškia dieviškosios ramybės, teisingumo ir gerovės atkūrimą pasaulyje, kurį šiuo metu slegia neteisybė ir kančia. Vadinasi visa žemė džiaugiasi laukdama Dievo teismo (Ps 96, 10–13; Ps 98, 4–9). Tai, kad Viešpats yra teisus Teisėjas, turėtų papildomai paskatinti žmones garbinti Jį šventai ir drebėti bei įspėti, kad į šlovinimą nežiūrėtų lengvabūdiškai (Ps 96, 9). Garbinimas apima ir didžiulį džiaugsmą, ir pasitikėjimą (Ps 96, 1–2. 11–13), ir šventą pagarbią baimę (Ps 96, 4. 9).
Visuotinis Psalmės 96 raginimas garbinti Kūrėją ir Teisėją atsispindi Dievo Evangelijos skelbime pasauliui, trijų angelų žinioje Apr 14, 6–12. Atrodo, kad daugeliu atžvilgių ši psalmė apima šią paskutiniųjų laikų žinią: pasaulio sukūrimą, išgelbėjimą (amžinąją Evangeliją), garbinimą ir teismą. Visa tai yra čia.
Palyginkite šią psalmę su trijų angelų žinia (Apr 14, 6–12). Kaip ji moko tų pačių pagrindinių tiesų, kaip ir ši paskutiniųjų laikų žinia, kurią turime skelbti pasauliui?
V. KAI DIEVO NEDŽIUGINA AUKOS
8. Perskaitykite Ps 40, 7–9; Ps 50, 7–23 ir Ps 51, 17–21. Koks svarbus klausimas pateikiamas šiose eilutėse? Kodėl Dievo nedžiugino aukos, kurias Jis nurodė atnašauti savo Žodyje (Iš 20, 24)?
Kaip ir pranašai, psalmininkai smerkia įvairų netinkamą garbinimą. Esmė šiose eilutėse yra ne Viešpaties pasibjaurėjimas Izraelio aukomis ir šventėmis, o tokio pasibjaurėjimo priežastis – lemtingas atstumas tarp garbinimo ir dvasingumo.
Dievas priekaištauja savo tautai ne dėl jų aukų ir deginamųjų atnašų, bet dėl jų nedorybių ir neteisybės jų asmeniniame gyvenime (Ps 50, 8. 17–21). Psalmės kalba ne prieš auką ir garbinimą, bet prieš tuščią auką ir tuščią garbinimą, parodytą šių garbintojų neteisumu.
Iširus vienybei tarp garbinimo išraiškos ir deramos vidinės garbinimo paskatos, apeigos dažniausiai tampa svarbios pačios savaime, vietoje tikro artinimosi prie Dievo patyrimo. Tai reiškia, kad garbinimo formos tampa savitikslės, užuot tikslu buvus Dievui, kurį minėtos apeigos turėtų parodyti ir atskleisti.
9. Perskaitykite Jn 4, 23–24. Kokią mintį Jėzus čia pateikia, kas tiksliai atitinka tai, dėl ko šiandien įspėja psalmės?
Vien aukų neužtenka. Kuo naudingos šios aukos, jei jas atnašaujančiųjų širdis nebuvo kupina atgailos, tikėjimo ir sielvarto dėl nuodėmės? Tik lydimos atgailos ir nuoširdžios padėkos jaučių aukos galėjo patikti Dievui kaip bendravimo auka (Ps 51, 21, taip pat žr. Ps 50, 14). Jėzus, cituodamas Izaiją, tai išreiškė taip: „Ši tauta šlovina Mane lūpomis, bet jos širdis toli nuo Manęs“ (Mt 15, 8). Psalmininkų pastebėtos problemos buvo tos pačios, su kuriomis Jėzus susidūrė, kai kurių žmonių atveju, ypač vadovų, savo žemiškosios tarnystės metu.
Kaip galime užtikrinti, kad mes, adventistai, turėdami visą šią šviesą ir pažinimą, nepakliūtume į spąstus manydami, kad užtenka tik žinoti tiesą ir atlikti deramas apeigas?
Tolesniam tyrinėjimui: E. Vait, „A Call to Stand Apart“, p.39–42.
Garbinimui esminė buvo atgaila, tikros atgailos poreikis: „Atgailauti – tai gailėtis dėl nuodėmės ir stengtis jos nebekartoti. Kol mes nesuvoksime, kokia baisi yra nuodėmė, kol širdyje nenusigręšime nuo jos, tol mūsų gyvenime neįvyks tikrų permainų ir mes nuolat nusidėsime. Daugelis nesupranta tikrosios atgailos esmės. Jie sielvartauja dėl padarytų nuodėmių, netgi bando pasitaisyti, bet tik tam, kad išvengtų atpildo už jas. Bet tai nėra atgaila pagal Bibliją. Jie daugiau nerimauja dėl galimų nuodėmės pasekmių, o ne dėl pačios nuodėmės. Taip sielvartavo Ezavas, kad visam laikui prarado pirmgimystę. Taip Balaamas, išsigandęs priešais stovinčio angelo su ugniniu kardu, pripažino savo kaltę, kad išliktų gyvas. Iš tikrųjų jis neatgailavo dėl nuodėmės, nesibjaurėjo ja, nepakeitė savo tikslų. Judas Iskarijotas, išdavęs savo Viešpatį, sušuko: ‘Nusidėjau išduodamas nekaltą kraują’ (Mt 27, 4)“ (E. Vait, Kelias pas Kirstų, p.22).
„Nors Dievas negyvena rankų darbo šventyklose, tačiau savo Artumu Jis pagerbia savo tautos susirinkimus. Jis pažadėjo, kad tuomet, kai jie susirinks kartu ieškoti Jo, pripažins savo nuodėmes, melstis vieni už kitus, Jis susitiks su jais per savo Dvasią. Bet tie, kurie susirenka pagarbinti Jį, turi atsikratyti visokio blogio. O jeigu jie nešlovins Dievo dvasia ir tiesa bei šventumo grožiu, jų susirinkimas kartu bus veltui. Apie tokius Viešpats sako: ‘Ši tauta šlovina Mane lūpomis, bet jos širdis toli nuo Manęs. Veltui jie Mane garbina’ (Mt 15, 8–9). Tie, kurie garbina Dievą, privalo Jį šlovinti ‘dvasia ir tiesa. Ir pats Tėvas tokių garbintojų ieško’ (Jn 4, 23)“ (E. Vait, Pranašai ir Karaliai, p.35).
Klausimai aptarimui:
1. Kokia yra didžiausia garbintojo atnaša Dievui (Ps 40, 7–11; Rom 12, 1–2)?
2. Kaip susiję individualus ir bendruomeninis šlovinimas? Kodėl mums iš tikrųjų reikia abiejų? Kaip kiekvienas iš jų sustiprina kitą?
3. Daugelis žmonių mano, kad šlovinimas yra susijęs tik su malda, giedojimu ir Rašto bei dvasinės literatūros tyrinėjimu. Nors šios veiklos būtinos šlovinimui, ar pastarasis jomis apsiriboja? Pateikite keletą kitų šlovinimo formų pavyzdžių.
4. E. Vait rašė: „Tarnavimas Jam neturi būti nuobodus ir sunkus darbas. Mes turime jausti malonumą šlovindami Viešpatį ir dirbdami Jo darbą“ (Kelias pas Kristų, p.96). Kaip Viešpaties šlovinimas gali tapti malonumu?