Penkta tema
Sausio 27 – vasario 2 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Ps 79, 5–13; Ps 88, 4–13; Ps 69, 2–4; Ps 22, 2; Ps 77; Ps 73, 1–20; 1 Pt 1, 17.
Įsimintina eilutė: „Kaipgi galime mes giedoti VIEŠPATIES giesmę svetimoje žemėje?“ (Ps 137, 4)
Nebūtina gilintis į Psalmių knygą, kad sužinotume, jog psalmės aidi netobulame, nuodėmės, blogio, kančių ir mirties pasaulyje. Tvirtai kūrinijai, valdomai Aukščiausio Viešpaties ir Jo teisiems įsakams, nuolatos grasina blogis. Kadangi nuodėmė vis labiau gadina pasaulį, žemė Dievo tautai vis labiau tampa svetima žeme. Ši tikrovė psalmininkui kelia klausimą: kaip gyventi tikint „svetimoje žemėje“?
Jau tyrinėjome, psalmininkai pripažįsta aukščiausią Dievo valdžią ir galią, taip pat Jo teisius sprendimus. Jie žino, kad Dievas yra amžinas ir nenuviliantis prieglobstis ir pagalba bėdų metu. Dėl šios priežasties psalmininkus kartais glumina (ko neglumina?) neakivaizdaus Dievo Artumas ir blogio klestėjimas visavaldžio ir gero Viešpaties akivaizdoje. Paradoksalus psalmių kaip maldų pobūdis parodomas psalmininkų atsakymuose į menamą Dievo tylą. Kitaip tariant, psalmininkai reaguoja į neakivaizdų Dievo buvimą, taip pat į Dievo Artumą.
I. PIKTOS DIENOS
- Perskaitykite Ps 74, 18–22 ir Ps 79, 5–13. Kas čia gresia?
Psalmininkas siekia suvokti didžiąją kovą tarp Dievo ir blogio jėgų ir atkreipia dėmesį į beribį Dievo pakantumą, taip pat į begalinę išmintį ir galią.
Pikto klausimas Psalmėse pirmiausia yra teologinis; tai neišvengiamai susiję su klausimais apie Dievą. Taigi Jeruzalės ir šventyklos sunaikinimas iš esmės laikomas dangišku skandalu, nes taip suteikiama galimybė pagonims piktžodžiauti Dievui. Dievo paveldas (Izraelio tauta) yra Jo dieviškojo išsirinkimo ir Sandoros ženklas (Įst 4, 32–38; Įst 32, 8–9), kuris niekada nenuvils. Dievo paveldo samprata taip pat turi baigmės meto pusę, nes vieną dieną visos tautos taps Dievo paveldu ir Jam tarnaus. Nuomonė, kad tautos užpuolė Dievo paveldą, kelia grėsmę šiems dieviškiems pažadams.
Be jokios abejonės, psalmininkas pripažįsta, kad tautos nuodėmės pakenkė Sandoros santykiams su Dievu ir atnešė visus padarinius (Ps 79, 8–9). Tautos išlikimas priklauso tik nuo maloningo Dievo įsikišimo ir Sandoros ryšio atkūrimo atperkant nuodėmes. Viešpats yra gelbstintis Dievas, perteikiant Dievo ištikimybę Jo Sandoros pažadams (Ps 79, 9).
Tačiau svarbiau už Izraelio likimo atkūrimą yra Dievo charakterio gynimas pasaulyje (Ps 79, 9). Jei tautų pikti darbai liks nenubausti, išeis, kad Dievas prarado savo galią (Ps 74, 18–23; Ps 83, 17–19; Ps 106, 47). Tik tada, kai Dievas išgelbės savo tautą, Jo vardas bus pateisintas ir aukštinamas.
Kaip ir šiandien, anuomet galiojo tas pats principas. Mūsų nuodėmės, mūsų nusižengimai, mūsų blogis gali užtraukti negarbę ne tik mums patiems, bet, dar blogiau, Dievui, kurio vardą išpažįstame. Mūsų nedori darbai gali turėti žalingų dvasinių padarinių mūsų liudijimui ir misijai. Kiek žmonių atmetė mūsų tikėjimą dėl Kristaus vardą išpažįstančiųjų darbų?
„Dievo garbė, Kristaus garbė tobulina Jo tautos charakterį“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 2011, p.624). Kaip jūs suprantate šią svarbią tiesą ir ką ji turėtų reikšti jūsų krikščioniškam gyvenimui?
II. PRIE KAPO SLENKSČIO
2. Perskaitykite Ps 41, 2–5; Ps 88, 4–13; Ps 102, 4–6. 12. 24–25. Kokie patyrimai aprašomi šiose eilutėse? Kuo jums aktualu tai, kas čia pasakyta?
Šios maldos išgelbėjimui iš ligų ir mirties rodo, kad Dievo vaikai nėra atsparūs šio pasaulio kančioms. Psalmės atskleidžia siaubingus psalmininko vargus. Jis bejėgis, suvytęs lyg žolė, užmirštantis valgyti, paliktas tarp mirusiųjų, kaip kape gulintys užmuštieji, šlykštus savo pažįstamiems, kenčiantis ir apimtas nevilties. Iš jo liko tik kaulai ir oda.
Daugelyje psalmių daroma prielaida, kad Viešpats leidžia patirti sunkumus dėl Izraelio nepaklusnumo. Psalmininkas pripažįsta, kad nuodėmė gali sukelti ligą; todėl jis kalba apie atleidimą, kuris ateina prieš išgydymą (Ps 41, 4–5). Tačiau kai kuriose psalmėse, pavyzdžiui, Psalmėje 88 ir Psalmėje 102 pripažįstama, kad nekaltos Dievo tautos kentėjimas yra gyvenimo faktas, kad ir kaip sunku tai suprasti.
Psalmėje 88 Dievas yra įpareigotas privesti psalmininką prie kapo slenksčio (Ps 88, 7–9). Tačiau atkreipkite dėmesį, kad net tada, kai išsakomi drąsiausi nusiskundimai, dejonė akivaizdžiai yra tikėjimo aktas, nes jei visavaldis Viešpats leidžia bėdas, Jis gali atkurti savo vaiko gerovę.
Prie kapo slenksčio psalmininkas prisimena Dievo stebuklus, gailestingumą, ištikimybę ir teisumą (Ps 88, 11–13). Nepaisant jausmo, kad yra Dievo ištiktas, psalmininkas laikosi Dievo. Nors ir kenčia, jis neišsižada Dievo meilės ir žino, kad Dievas yra vienintelis jo išgelbėjimas. Tai rodo, kad psalmininkas susipažinęs ne tik su kentėjimais, bet ir artimai žino Dievo malonę ir kad jie nebūtinai atskirti vienas nuo kito.
Trumpai tariant, ir tai, kad Dievas leidžia kentėti, Jo išgelbėjimas, yra galutinis Jo aukščiausios valdžios įrodymas. Žinojimas, kad Dievas viešpatauja, įkvepia viltį. Skaitant Psalmę 88 Kristaus kančios šviesoje, mus stebina Jo meilės gelmė, kuria Jis buvo pasiryžęs eiti per mirties vartus vardan žmonijos.
Pagalvokite apie Jėzų ant kryžiaus ir tai, ką Jis patyrė dėl nuodėmės. Kaip ši tikrovė, kad Dievas Kristuje kentėjo labiau nei bet kuris iš mūsų, turėtų padėti mums išlaikyti tikėjimą net kentėjimų ir išmėginimų metu?
III. KUR YRA DIEVAS?
3. Perskaitykite Ps 42, 2–4; Ps 63, 2; Ps 69, 2–4 ir Ps 102, 2–8. Kas sukelia didelį skausmą psalmininkui?
Psalmininką vargina ne tik asmeninės ir bendruomeninės kančios, bet ir, jei ne daugiau, tai, kad Dievas, rodos, nekreipia dėmesio į savo tarnų sunkumus. Dievo paieškos prilygsta stipriam troškuliui dykumoje (Ps 42, 2–4; Ps 63, 2) ir mirtinai kančiai (Ps 102, 2–4). Psalmininkas jaučiasi tolimas Dievui ir lygina save su vienišais paukščiais. „Esu lyg paukštis tyruose, lyg pelėda apleistuose griuvėsiuose. Guliu nemiegodamas ir skundžiuosi lyg vienišas paukštis ant stogo“ (Ps 102, 7–8).
Tyrų paminėjimas išryškina atskirties nuo Dievo jausmą. „Vienišas paukštis ant stogo“ yra ne savo lizde, savo poilsio vietoje. Psalmininkas šaukiasi Dievo „iš gelmių“, tarsi būtų apsemtas galingų vandenų ir grimztų į „dumbliną gelmę“ (Ps 69, 2–4; Ps 130, 1). Šiais vaizdiniais nusakomos slegiančios aplinkybės, iš kurių neišsigelbėsi, nebent įsikištų Dievas.
4. Perskaitykite Ps 10, 12; Ps 22, 2; Ps 27, 9 ir Ps 39, 13. Kaip psalmininkas reaguoja į tai, tarsi Dievo nebūtų?
Nuostabu, kad psalmininkai nusprendžia netylėti, kada, rodos, Dievas tyli. Psalmininkai nepajudinamai tiki malda, nes malda kreipiamasi į gyvąjį ir maloningą Dievą. Dievas vis dar yra, net kai Jo, regis, nėra. Jis vis dar yra tas pats Dievas, kuris išklausė juos praeityje, todėl jie yra įsitikinę, kad Jis girdi juos dabar.
Menama Dievo tyla verčia psalmininkus ištirti save ir ieškoti Dievo, bet su išpažintimi ir nuolankiai meldžiantis. Jie žino, kad Dievas netylės amžinai. Psalmės moko, kad bendravimas su Dievu turi tęstis, nepaisant gyvenimo aplinkybių.
Ko galime pasimokyti iš psalmininko atsakymų, kada atrodo, kad Dievo nėra? Kaip reaguojate į tuos atvejus, kai Dievas, atrodo, tyli? Kas palaiko jūsų tikėjimą?
IV. AR JO PAŽADAS NUVYLĖ?
5. Perskaitykite Psalmę 77. Ką išgyvena autorius?
Psalmė 77 prasideda pagalbos prašymu, dejone ir skausmingos praeities prisiminimu (Ps 77, 2–7). Psalmininkas visa nuliūdusia esybe gręžiasi į Dievą. Jis sutinka būti guodžiamas tik Dievo suteiktu palengvėjimu.
Tačiau prisimenant Dievą, stiprėja jo sielvartas. „Prisimenu Dievą ir vaitoju“ (Ps 77, 4). Hebrajiškai hamah, „vaitoju“, dažnai nusako šėlstančių vandenų ošimą (Ps 46, 4). Panašiai psalmininkas visa savo esybe yra itin sunerimęs.
Kaip Dievo prisiminimas gali sukelti tokią stiprią kančią? Daugybė nerimą keliančių klausimų išduoda jo sielvarto priežastį (Ps 77, 8–10): ar Dievas pasikeitė? Ar Dievas gali išsiginti savo Sandoros?
Ryškus kontrastas tarp Dievo išganymo darbų praeityje ir, rodos, Dievo nutolimo dabar, verčia psalmininką jaustis Dievo apleistu. Jei Dievas pasikeitė, tada psalmininkas neturi vilties, išvada, kurią jis stengiasi atmesti.
Tuo tarpu psalmininkas negali užmigti, nes Viešpats jam to neleidžia (Ps 77, 5). Tai primena kitas Rašto asmenybes, kurių nemiga Dievas apvaizdžiai naudojosi savo tikslams įgyvendinti (Pr 41, 1–8; Est 6, 1; Dan 2, 1–3). Ilga bemiegė naktis verčia psalmininką mąstyti apie Viešpaties išganymo darbus praeityje, bet su nauju ryžtu (Ps 77, 6. 11).
Patikinimas, kurio psalmininkas sulaukia iš Dievo, susideda ne iš jo asmeninių aplinkybių paaiškinimo, o veikiau Dievo ištikimybės ir patikimumo patvirtinimo (kaip Jobo atveju). Psalmininkas raginamas laukti Viešpaties su tikėjimu, žinant, kad Jis yra tas pats Dievas, kuris Izraelio praeityje darė stebuklus (Ps 77, 12–19). Psalmininkas taip pat suvokia, kad „Tavo pėdos buvo matomos“ (Ps 77, 20), pripažįstant Dievo vedimą, net ir tokiomis aplinkybėmis, kai Jo Artumas nėra žmogui akivaizdus. Psalmininkas pripažįsta, kad Dievas yra vienu metu ir apreikštas, ir paslėptas, todėl šlovina slėpiningus ir suverenius Viešpaties kelius.
Pagalvokite apie praeitį, kai Viešpats darbavosi jūsų gyvenime. Kaip ši tiesa gali padėti jums įveikti tai, su kuo dabar susiduriate?
V. IDANT TEISIEJI NETIESTŲ RANKŲ NEDORUMUI
6. Perskaitykite Ps 37, 1. 8; Ps 49, 6–8; Ps 94, 3–7; Ps 125, 3. Su kokia kova susiduria psalmininkas?
Šiose psalmėse apgailestaujama dėl dabartinės nedorėlių gerovės ir šios aplinkybės keliamo iššūkio teisiesiems. Nedorėliai ne tik klesti, bet kartais ir atvirai niekina Dievą bei engia kitus. Glumina problema, kad nors „nedorėlių skeptras“ (Ps 125, 3) dominuoja pasaulyje, atrodo, kad „teisingumo skeptras“ (Ps 45, 7) žlunga. Kodėl tada nepasidavus ir nepriėmus pikto, kaip tai daro kiti?
7. Perskaitykite Ps 73, 1–20. 27. Kas išveda psalmininką iš krizės? Kuo baigsis tiems, kurie pasitiki bevaisiais darbais? (Taip pat žr. 1 Pt 1, 17.)
Nors Psalmėje 73 dėmesys ir toliau telkiamas į esamą pasaulio nedorumą, psalmininkas negalėjo matyti bendro vaizdo Dievo akimis. Pikto klestėjimas jo tikėjimui kėlė didžiulę bėdą; jis taip pat tikėjo, kad su tikėjimo nenaudingumu susiję argumentai buvo pagrįsti tikrove.
Tačiau Psalmė 73 rodo, kad „iš šių dalykų šaiposi tie, kurie nepaiso pirmosios šios psalmės eilutės, kuri yra visos šios psalmės santrauka: ‘Dievas geras doriesiems, kurių širdis tyra!’“ (Johannes Bugenhagen, Reformation Commentary on Scripture (Downers Grove, IL: InterVarsity Press, 2018), 11 p.)
Psalmininkas yra nuvedamas į šventyklą, aukščiausios Dievo valdžios vietą, ir ten jam primenama, kad „šiandiena“ yra vos viena mozaikos dalis, ir jis turėtų pagalvoti apie „pabaigą“, kai nedorėlius ištiks Dievo teismas. Tai, kad psalmininkas suprato šią tiesą šventykloje ir išpažino savo ankstesnį neišmanymą, rodo, jog tikrovę galima suvokti tik dvasine įžvalga, o ne žmogiška logika.
Kaip pažadas dėl Dievo teismo pasauliui ir visam jo blogiui jus paguodžia, kai dabar itin daug pikto lieka nenubausta?
Tolesniam tyrinėjimui: Psalmė 56; E. Vait, Kelias pas Kristų. p.107–110 .
Kaip ir psalmininkai, Dievo tauta kaskart stebisi, kaip giedoti Viešpaties giesmes „svetimoje žemėje“. Mūsų tikėjimas aukščiausia Viešpaties valdžia kartais meta milžinišką iššūkį, todėl galime susimąstyti, ar Dievas viešpatauja, ar Jis tikrai toks galingas ir geras, kaip sako Šventasis Raštas.
Biblinis tikėjimas dažnai reiškia netikrumą ir nežinią, kaip ir pasikliovimą bei tvirtinimus. Kartais netikrumas ir nežinia, ypač susidūrus su blogiu ir, rodos, Dievo nebuvimu, gali pasirodyti beveik nepakeliami. Tačiau netikrumas niekada neturi būti susijęs su Dievu, Jo mylinčiu ir teisiu charakteriu bei patikimumu. Psalmininkai gali nežinoti ateities, bet jie dažnai rodo į neblėstančią Dievo meilę ir ištikimybę (Ps 36, 6–11; Ps 89, 3. 9).
Mes turime sekti tuo pačiu pavyzdžiu. „Sukaupkite visas savo jėgas, kad iš aukštai, o ne iš žemai žvelgtumėte į savo sunkumus; tada beje niekada nenusilpsite. Netrukus pamatysite Jėzų debesyse, ištiesiantį ranką jums padėti; ir viskas, ką turėsite padaryti, tai paprastu tikėjimu duoti Jam savo ranką ir leisti Jam jus vesti. Kai tapsite pasikliaunantys, per tikėjimą Jėzumi tapsite viltingi“ (E. Vait, „Testimonies for the Church“, 5 t., 578 p.).
Metas, kai Dievas slepia savo veidą, nesumenkina maldos veiksmingumo. Priešingai, šios progos verčia psalmininkus ištirti save, prisiminti Dievo gelbėjimo darbus praeityje ir ieškoti Dievo išpažintimi bei nuolankiais prašymais (Ps 77, 11–13; Ps 89, 47–53). „Tikėjimas stiprėja patekęs į kovą su abejonėmis ir priešiška įtaka. Patirtis, įgyta per šiuos išmėginimus, yra vertingesnė už brangiausius brangakmenius“ (E. Vait, „Testimonies for the Church“, 3 t., 555 p.).
Klausimai aptarimui:
1. Kokią įtampą psalmininkai patyrė blogio akivaizdoje? Su kokiomis panašiomis įtampomis susidūrėte ir kaip jas įveikėte? Kaip šiais laikais išlaikote savo tikėjimą?
2. Kur ieškoti atsakymų, kai mūsų tikėjimas Dievu yra išmėginamas išbandymų arba žmonių, kurių kančios verčia suabejoti Dievo gerumu ir galia?
3. Ką atsakote į dažną klausimą apie blogį pasaulyje, kurį sukūrė ir palaiko visagalis mylintis Dievas? Kaip didžiosios kovos tema bent kiek padeda paaiškinti šį iššūkį?