Trylikta tema
Kovo 23–29 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Ps 27, 14; Rom 8, 18–25; Ps 131; Mt 18, 3; Ps 126; Ps 92; Mk 16, 1–8; 2 Pt 1, 19.
Įsimintina eilutė: „Pasitikėk VIEŠPAČIU ir būk stiprus! Turėk drąsos ir pasitikėk VIEŠPAČIU!“ (Ps 27, 14)
Pradėsime tyrinėti paskutiniąją šio ketvirčio Psalmių knygos temą. Dvasinė kelionė leido mums patirti pagarbią baimę didingo Kūrėjo, Karaliaus ir Teisėjo akivaizdoje; dėka dieviškojo išvadavimo, atleidimo ir išganymo džiaugsmų; sielvarto ir raudų akimirkų; šlovingų amžinojo Dievo Artumo pažadų bei nesibaigiančio visuotinio Dievo šlovinimo laukimo. Tačiau kelionė tęsiasi, mums gyvenant Viešpaties atėjimo viltimi, kai mūsų Dievo ilgesys bus atlygintas. Jei yra galutinis žodis, kurį galime pasiimti iš Psalmių knygos, tai turėtų būti – „lauk VIEŠPATIES“.
Viešpaties laukimas nėra tuščias ir beviltiškas laiko gaišimas. Vietoj to, Viešpaties laukimas yra pasitikėjimo ir pasikliovimo kupinas veiksmas, atsiskleidžiantis darbais. Pasitikėjimas Viešpačiu pakeičia mūsų niūrius vakarus šviesaus ryto laukimu (Ps 30, 6; Ps 143, 8). Pasitikėjimas sustiprina širdis nauja viltimi ir ramybe. Pasitikėjimas skatina mus daugiau dirbti, atnešant gausaus derliaus pėdus iš Viešpaties misijos laukų (Ps 126, 6; Mt 9, 36–38). Pasitikėjimas Viešpačiu niekada nepadarys mums gėdos, bet suteiks gausų atlygį, nes Viešpats ištikimai vykdo visus savo pažadus (Ps 37, 7–11. 18. 34; Ps 71, 1; Ps 119, 137–138).
I. KVIETIMAS LAUKTI
1. Perskaitykite Ps 27, 14; Ps 37, 7. 9. 34; Ps 39, 8; Ps 40, 2; Ps 69, 7; Gal 5, 5 ir Rom 8, 18–25. Ką šie tekstai ragina Dievo tautą daryti?
Galbūt vienas didžiausių stresų gyvenime yra laukimas. Nesvarbu, kas mes esame, kur gyvename, kokios yra mūsų gyvenimo aplinkybės, mes visi kartais turime laukti. Pradedant laukimu eilėje parduotuvėje iki laukimo, kol išgirsime medicininę prognozę, mes laukiame – o tai mums ne visada patinka, ar ne?
O kaip tada laukti Dievo? Viešpaties laukimo sąvoka aptinkama ne tik psalmėse, bet visame Rašte. Esminis žodis tokiomis aplinkybėmis – ištvermė. Pastaroji yra mūsų aukščiausias pasišventimas atsisakant pasiduoti nusivylimo baimei, neva Dievas kažkodėl dėl mūsų kažko nepadarys. Dievui pasišventęs vaikas laukia užtikrintai žinodamas, kad Dievas yra ištikimas, o tie, kurie Jo laukia, gali pasikliauti, kad jei pavesime savo aplinkybes Jam, galime būti tikri, kad Jis viską išspręs mūsų naudai, net jei tuo metu mes nebūtinai tą įžvelgiame.
Laukti Viešpaties tai daugiau nei tiesiog laukimas. Tai gilus Dievo ilgesys, lyginamas su stipriu troškuliu dykumoje (Ps 63, 2). Psalmininkas laukia daugybės Dievo palaiminimų, tačiau jo troškimas būti artimam savo Dievui pranoksta bet kokį kitą troškimą ir poreikį gyvenime.
Skaitant Pauliaus laiške, šioje nuostabioje Laiško romiečiams ištraukoje Dievas ir visa kūrinija laukia pasaulio atsinaujinimo ir palaimingo Dievo bei Jo tautos susitikimo paskutiniaisiais laikais. Jis rašė: „Kūrinija su ilgesiu laukia, kada bus apreikšti Dievo vaikai“ (Rom 8, 19). Koks nuostabus pažadas!
Tačiau, kol laukiame galutinio išganymo ir susitikimo su Dievu, net kai „visa kūrinija iki šiol tebedūsauja ir tebesikankina“ (Rom 8, 22), Viešpats per Šventąją Dvasią ir dabar pasilieka su savo tauta.
Tuo tarpu mes esame pašaukti liudyti (Apd 1, 4–8) išganymo planą, kurio kulminacija bus nauja kūrinija. Pastaroji galiausiai yra tai, ko mes laukiame, galutinis mūsų, krikščionių adventistų, vilčių išsipildymas, kuris akivaizdus mūsų pavadinime – adventistai, perteikiant mūsų vilties laukimo idėją. Laukiame, bet žinome, kad tai darome ne veltui. Kristaus mirtis ir prisikėlimas pirmojo atėjimo metu yra mums Jo antrojo atėjimo garantas.
Ko dabar laukiate iš Dievo? Kaip išmokti laukti su tikėjimu ir pasikliovimu, ypač kai tai, ko meldžiame, dar nesuteikta?
II. VAIKO ANT MOTINOS KELIŲ RAMYBĖ
2. Perskaitykite Psalmę 131. Ko ši psalmė mus moko apie mūsų santykius su Dievu?
Dievo tauta gyvena tikinčiuosius engiančiame pasaulyje, kupiname pagundų ir sunkumų beveik kiekvienam. Atnaujintas patikinimas, kad psalmininkas yra Dievo vaikas, kurio gyvybė priklauso nuo Dievo, guodžia jį ir verčia išpažinti, kad jo puikybė yra bevertė. Puikybės apgaulė ta, kad dėl jos išpuikėliai dėmesį sutelkia į save ir nebesugeba pažvelgti į save iš šalies. Taip išpuikėliai apanka aukštesnei Dievo tikrovei.
Priešingai, teisieji kelia akis į Dievą (Ps 123, 1, 2). Dievo didybės pripažinimas daro juos nuolankius ir laisvus nuo savęs paieškų bei tuščių siekių. Psalmininkas pripažįsta, kad nesiekia „didelių dalykų“ ir „to, kas prašoka“ jo jėgas (Ps 131, 1). Šiais posakiais nusakomi Dievo darbai pasaulyje, kurie žmogui nesuvokiami. Šiuolaikinis mokslas mums parodė, kad net „paprasčiausi“ dalykai gali būti neįtikėtinai sudėtingi ir toli gražu mums nesuprantami, bent jau kol kas. Tiesą sakant, didžiulė ironija: kuo daugiau sužinome apie fizinį pasaulį, tuo daugiau mums atsiranda paslapčių.
Tuo tarpu Ps 131, 2 metafora „kaip vaikas ramus ant motinos kelių“ galingai nusako tą, kuris randa ramybę Dievo glėbyje. Tai rodo meilės santykius, kuriuos vaikas palaiko su mama įvairiais vaiko gyvenimo etapais.
Atpratindamas mus nuo nereikšmingų ambicijų ir puikybės, Dievas mus supažindina su kietu maistu, t.y. „vykdyti valią To, kuris Mane siuntė, ir baigti Jo darbą“ (Jn 4, 34; Hbr 5, 12–14). Vaikiškas pasitikėjimas, aprašytas Psalmėje 131, yra brandus tikėjimas, išmėgintas gyvenimo sunkumų, kada suvokiama, kad Dievas ištikimai vykdo savo Žodį.
Psalmininkas dėmesį pabaigoje skiria Dievo tautos gerovei. Galiausiai esame pašaukti panaudoti asmeninį patyrimą su Dievu, kad sustiprintume Jo Bažnyčią. Tai reiškia, kad iš to, ką mes asmeniškai sužinojome apie Dievo ištikimybę ir gerumą, galime pasidalyti su kitais, kuriems dėl tam tikrų priežasčių vis dar sunku tikėti. Apie Kristų galime liudyti net pačioje Bažnyčioje, kur daugelis turi Jį pažinti patys.
„Iš tiesų sakau jums: jeigu neatsiversite ir nepasidarysite kaip vaikai, neįeisite į dangaus karalystę“ (Mt 18, 3). Ką Jėzus čia mums sako? Ką reiškia ši mintis?
III. DERLIAUS PĖDAIS NEŠINAS
3. Perskaitykite Psalmę 126. Kas suteikia stiprybės ir vilties Dievo tautai? Kas čia, šiame kontekste, sakoma, ką šiandien galime pritaikyti savo gyvenimui?
Stebuklingi Viešpaties išvadavimai praeityje yra neišsenkantis įkvėpimo šaltinis Dievo tautai ir jos vilties šaltinis ateičiai. Išvadavimas praeityje buvo toks didis, kad jį būtų galima apibūdinti kaip svajonių išsipildymą (Iz 29, 7–8). Atkreipkite dėmesį, kad karta, kuri Psalmėje 126 šlovina Viešpatį už tai, kad Jis išvadavo savo tautą iš nelaisvės (Ps 126, 1), šiuo metu yra nelaisvėje (Ps 126, 4).
Praeities džiaugsmas ir palengvėjimas patiriami per giesmes ir pritaikomi esamam patyrimui. Naujos kartos palaiko Rašto istoriją gyvą, nes save laiko dalimi tų, kurie įvykius matė asmeniškai. Taigi gyvas tikėjimas brangina didžius Dievo darbus dėl savo tautos praeityje kaip tai, ką Viešpats padarė dėl mūsų, o ne tai, ką Viešpats padarė tik dėl jų (praėjusioms tikinčiųjų kartoms).
Tiesą sakant, praeities atminimas atgaivina viltį dėl dabarties. Negebo sausvagių simbolis (Ps 126, 4) yra galinga Dievo staigaus ir galingo veikimo savo tautos labui metafora. Pačiuose Judo pietuose buvo sausa dykumos vietovė. Upeliai susiformuodavo staiga ir prisipildydavo sraunaus vandens po gausaus lietaus liūčių sezono metu. Ankstyvieji ir vėlyvieji lietūs turėjo lemiamą reikšmę geriems žemės ūkio metams (Įst 11, 14; Įst 28, 12). Panašiai sėjimo ašarojant, bet pjovimo džiūgaujant simbolis (Ps 126, 5–6) yra galingas dieviškojo vedimo pažadas iš sunkios dabarties į laimingą ateitį.
Derliaus nuėmimo laikotarpio pabaiga buvo metas, kai senovės hebrajų piligrimai atnešdavo sezono pirmienų į Dievo Šventyklą Jeruzalėje (Iš 34, 22. 26). Derliaus motyvas to meto žmonėms suteikė stiprią dvasinę pamoką. Kaip sunkus darbas sėjant ir prižiūrint laukus, sodus ir vynuogynus apdovanojamas gausiu derliumi ir džiaugsmu, taip ir dabartinius Dievo tautos išmėginimus vainikuos išganymo džiaugsmas paskutiniaisiais laikais. Didžiojo derliaus simbolis rodo, kad Dievas atkurs savo karalystę žemėje Kristaus antrojo atėjimo metu (Am 9, 13–15; Mt 9, 37). Tačiau ir čia iškyla laukimo tema. Kaip ir derliaus nuėmimo atveju, turime palaukti, kol pamatysime savo darbo vaisius ir rezultatus.
Prisiminkite, kai aiškiai ir neabejotinai matėte, kaip Viešpats veikia jūsų ar kitų gyvenime. Kaip toks patyrimas teikia vilties dėl to, ką dabar išgyvenate?
IV. LAUKIMAS DIEVO SABATOS POILSYJE
4. Perskaitykite Psalmę 92. Kokios dvi sabatos dienos pusės pabrėžiamos šioje sabatos dienai skirtoje giesmėje?
Dievo šlovinimas už didžius Jo rankų darbus (Ps 92, 5–6) ir Edeną primenantį teisiųjų aprašymą (Ps 92, 13–15) aiškiai nurodo į pasaulio sukūrimą – pirmąją temą, kurią sabata mini. Ši psalmė taip pat išaukština Viešpatį už Jo pergalę priešų atžvilgiu kaip teisumo Dievo (Ps 92, 8–16) ir taip sustiprina antrąją sabatos temą – atpirkimą nuo pikto (Įst 5, 12–15). Taigi Psalmė 92 šlovina Dievą už pasaulio sukūrimą praeityje ir dabartinio pasaulio palaikymą, ir nurodo į paskutiniųjų laikų viltį, į amžinąją dieviškąją ramybę ir tvarką.
Žmonės gali mėgautis sabatos poilsiu, nes Dievas yra „Aukščiausiasis“ (Ps 92, 2); Jo pranašesnė padėtis aukščiausiose vietose suteikia Jam neprilygstamą pranašumą priešų atžvilgiu.
Vis dėlto, nors Jis yra Aukščiausiasis, Viešpats pasiruošęs nužengti, kad išgelbėtų tuos, kurie Jo šaukiasi. Viešpaties kūrimo darbas ir ypač kūrinijos atpirkimas turėtų įkvėpti žmones garbinti Dievą ir Jį mylėti. Juk gyventi puolusioje kūrinijoje, be atpirkimo vilties, ne itin džiugina. Mes mylime, kenčiame, mirštame ir tai darome be jokios vilties. Todėl šloviname Viešpatį ne tik kaip savo Kūrėją, bet ir kaip Atpirkėją.
Psalmininkas perteikia atnaujintą pasišventimą tarnauti Dievui (Ps 92, 11). Palaiminimas yra skirtas pašventinti išrinktuosius žmones, pavyzdžiui, kunigus ir karalius (Iš 40, 15; 1 Sam 10, 1). Tačiau psalmininkas, apibūdindamas savo palaiminimą, pasirinko neįprastą hebrajišką žodį balal, kuriuo paprastai nenusakomas Dievo tarnų patepimas, bet aliejaus „maišymas“ su kitomis atnašos dalimis (Iš 29, 2; Kun 2, 4–5). Išskirtinio žodžio balal vartojimas reiškia, kad psalmininkas nori prisistatyti kaip gyva auka Viešpačiui ir visą save pašvęsti Dievui (Rom 12, 1).
Nestebina, kad psalmėje, skirtoje sabatai, yra minčių apie pašventinimą, nes sabata yra ženklas, kad Viešpats pašventina savo tautą (Iš 31, 13). Libano palmių ir kedrų simboliais nusakoma Dievo tauta, auganti tikėjimu, meile ir branginanti nuostabius Dievo tikslus. Sabata yra amžinos Viešpaties Sandoros su savo tauta ženklas (Ez 20, 20). Taigi sabatos poilsis yra esminis Dievo tautai, nes jis įgalina pasikliauti, kad Viešpats įvykdys visus Jo Sandoros pažadus (Hbr 4, 1–10).
Dar kartą perskaitykite Psalmę 92. Kokia didi viltis mums čia suteikiama ir kaip mes net dabar galime pasiguosti tuo, ką ji sako?
V. DŽIAUGSMAS ATEINA SU AUŠRA
5. Perskaitykite Ps 5, 4; Ps 30, 6; Ps 49, 15; Ps 59, 17; Ps 92, 3; Ps 119, 147; 2 Pt 1, 19 ir Apr 22, 16. Kuris paros metas simboliškai vaizduojamas kaip dieviškojo atpirkimo metas ir kodėl?
Psalmėse rytas paprastai yra laikas, kai tikimasi Dievo atpirkimo. Rytas atskleidžia Dievo palankumą, užbaigiant ilgą nevilties ir sielvarto naktį (Ps 130, 5–6). Psalmėje 143 Dievo išgelbėjimas pakeis esamą mirties tamsą (Ps 143, 3) naujo ryto šviesa (Ps 143, 8), o buvimą kape (Ps 143, 7) – į vedimą „lygiu taku“ (Ps 143, 10).
6. Perskaitykite Mk 16, 1–8. Pasak šių eilučių, kas įvyko ryte, ir kodėl tai mums itin svarbu?
Jėzaus Kristaus prisikėlimo rytas atvėrė kelią amžinajam Dievo išganymo rytui visiems, kurie tiki Jo vardą. Jėzaus mokiniai, sutikę prisikėlusį Viešpatį, patyrė visą Ps 30, 6 pažado jėgą: „Ašaros gali lietis visą naktį, bet džiaugsmas ateina su aušra“. Tik Dievo palankumas ir besąlygiška meilė mūsų ašaras paverčia džiaugsmu (Ps 30, 6–8).
Kaip aušra skelbia naujos dienos pradžią, taip tikėjimas skelbia naują amžinojo gyvenimo tikrovę Dievo vaikams (2 Pt 1,19). Jėzus vadinamas aušrine žvaigžde (Apr 22, 16), kurios nekantriai laukiame, kad būtų įkurta Jo karalystė, kurioje nebebus nakties, blogio ir mirties (Apr 21, 1–8. 25). Galų gale, mes to ir tikimės, kai kalbame apie Viešpaties laukimą. Ir, žinoma, laukti verta.
„Prie Juozapo kapo Kristus pergalingai pareiškė: ‘Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas’. Šiuos žodžius galėjo ištarti tik Dievybė. Visi kūriniai gyvena iš Dievo valios ir galios. Jie – priklausomi Dievo gyvybės gavėjai. Nuo aukščiausio serafo iki kukliausios gyvos gamtos būtybės – visi maitinami iš gyvybės Šaltinio. Tik Tas, kuris yra viena su Dievu, galėjo pasakyti: ‘Aš turiu galią ją [gyvybę] atiduoti ir turiu galią vėl ją atsiimti’. Savo dieviškumu Kristus galėjo sutraukyti mirties grandines“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 2011, p.728).
Sakoma, kad mirtis buvo įrėžta mūsų ląstelėse gimimo metu. Nors tai tiesa, bent jau mums, puolusiems, ką Jėzaus prisikėlimas mums žada, kas susiję su mirties laikinumu? Kodėl niekada neturime pamiršti, kokia mums yra laikina mirtis?
Tolesniam tyrinėjimui: E. Vait, Kelias pas Kristų, p. 64–71.
Psalmėse esame raginami laukti Viešpaties. „Būk kantrus ir lauk VIEŠPATIES“ (Ps 37, 7). Kai laukimas mums atrodo varginantis, neapibrėžtas ir kai jaučiamės vieniši, turėtume prisiminti mokinius Jėzaus žengimo į dangų dieną (Apd 1, 4–11). Jėzus buvo paimtas į dangų jiems matant, o jie buvo palikti laukti, kol Jis sugrįš kažkurią nežinomą dieną. Kas apskirtai patyrė stipresnį troškimą sulaukti Dievo palaiminimo, nei mokiniai tądien? Jie tikrai ilgėjosi: „Viešpatie, pasiimk mus su savimi dabar“. Tačiau jiems buvo liepta laukti Tėvo pažado ir Jėzaus sugrįžimo. Jei manysime, kad mokinius apėmė neviltis ir nusivylimas, nustebsime. Jie grįžo į Jeruzalę ir padarė tiksliai tai, ką Jėzus jiems liepė – laukė Šventosios Dvasios dovanos ir tada su galia skelbė pasauliui Evangeliją (Apd 1, 12–14; Apd 2 sk.).
Mūsų Viešpaties įsakymas laukti Jo būtų neįvykdomas, jei Jis neatliktų savo darbo mumyse per Šventąją Dvasią. Joks žmogiškas entuziazmas neatlaikys įtampos, kurią laukimas sukels mūsų silpnajam „aš“. Atlaikyti įtampą įmanoma tik pasilikus Jėzuje Kristuje, tai yra išlaikant asmeninius santykius su Juo. „Taigi, jei Kristus gyvena mūsų širdyse, tai Jis, ‘iš savo palankumo skatina jus ir trokšti, ir veikti’ (Fil 2, 13). Mes turime dirbti taip, kaip ir Jis. Mes turime parodyti, jog esame tos pačios dvasios. Ir tada, mylėdami Jį ir pasilikdami Jame, mes augsime ‘visais atžvilgiais Tame, kuris yra galva, – Kristuje’ (Ef 4, 15)“ (E. Vait, Kelias pas Kristų, 71 p.). Ir toliau laukdami Viešpaties, psalmėse rasime ramybę ir pasitenkinimą. Mūsų maldos ir giesmės yra ta vieta, kur Dievo ir mūsų širdys susitinka kasdien.
Klausimai aptarimui:
1. Kodėl laukimas yra svarbus mūsų dvasiniam gyvenimui? Aptarkite kai kurių biblinių tikėjimo didvyrių laukimo patyrimą. Kaip laukimas apvalė ir sustiprino jų tikėjimą? (Rom 4, 19–22; Hbr 11).
2. Kuo baigsis mūsų laukimas? (Ps 37, 34–40). Tai yra, kas mums pažadėta, kai pagaliau viskas bus išspręsta? Kokią viltį randame šiose eilutėse, susijusiose, pavyzdžiui, su teisingumu, kurio itin ilgai trūko šiame gyvenime?
3. Kalbant apie mirusiuosius ir jų pačių patyrimą (Mok 9, 5), kodėl Jėzaus laukimas jiems beveik baigtas reikalas? Kokią viltį galime įžvelgti atsakyme?