Ketvirta tema
Sausio 20–26 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Ps 139, 1–18; Ps 121; Ps 17, 8; Mt 23, 37; 1 Kor 10, 1–4; Hbr 4, 15–16.
Įsimintina eilutė: „Šaukiasi teisieji pagalbos, VIEŠPATS klausosi ir išgelbsti juos iš visų vargų“ (Ps 34, 18).
Psalmės daug kartų pabrėžia tiesą, kad Viešpats, sukūręs ir palaikantis visatą, taip pat apsireiškia kaip asmeninis Dievas, kuris inicijuoja ir palaiko santykius su savo tauta.
Dievas yra artimas savo tautai ir kūrinijai, tiek danguje, tiek žemėje (Ps 73, 23. 25). Nors Jis „pasistatė sostą danguje“ (Ps 103, 19) ir „joja ant debesų“ (Ps 68, 5), Jis taip pat yra „artimas kiekvienam, kas Jo šaukiasi, visiems, kas Jo nuoširdžiai trokšta“ (Ps 145, 18). Psalmės nepaliaujamai palaiko tiesą, kad Viešpats yra gyvasis Dievas, veikiantis vardan Jo besišaukiančiųjų (Ps 55, 17–23). Psalmės yra prasmingos būtent dėl to, kad jos yra įkvėptos gyvojo Dievo, kuris girdi maldas ir atsiliepia į jas.
Turėtume prisiminti, kad tinkama reakcija į Viešpaties Artumą yra tikėjimas Juo ir paklusnumas Jo įsakams. Kaip dažnai atskleidė Izraelio istorija, Jam bus priimtinas tik toks tikėjimas ir paklusnumas.
I. MANO IŠVAIZDA TAU BUVO ŽINOMA
1. Perskaitykite Ps 139, 1–18. Kaip čia poetiškai nusakyta Dievo galia (Ps 139, 1–6), Artumas (Ps 139, 7–12) ir gerumas (Ps 139, 13–18)? Ką Dievo didybė sako apie Dievo pažadus?
Ar kada nors norėjote kam nors padėti, bet neturėjote galimybių? Taip pat kai kurie žmonės mėgino jums padėti, bet nesuprato jūsų poreikių. Skirtingai nei net labiausiai mylintys ir geriausių ketinimų vedini žmonės, Dievas puikiai pažįsta mus ir žino mūsų aplinkybes, taip pat turi priemonių mums padėti. Todėl Jo pažadai padėti ir išgelbėti yra ne lėkštos banalybės, o tvirti patikinimai.
Dievo žinios, susijusios su psalmininku, yra tokios didžios ir išskirtinės, kad net jo motinos įsčios negalėjo jo paslėpti nuo Dievo (Ps 139, 13. 15). Dievo žinios yra susijusios su laiku (Ps 139, 2), vidine asmenybe (Ps 139, 2. 4) ir aplinka (Ps 139, 3) – visa psalmininko būtimi. Nuostabios Dievo žinios yra Jo kaip Kūrėjo ir artimų santykių su žmonėmis rezultatas, ir pastarosios pasireiškia Jo rūpesčiu jais.
Ši nuostabi tiesa, kad Dievas mus artimai pažįsta, neturėtų mūsų gąsdinti, bet vesti į Jėzaus glėbį ir tai, ką Jis dėl mūsų padarė ant kryžiaus. Nes tikėjimu Jėzumi mums buvo suteiktas Jo teisumas, paties Dievo teisumas (Rom 3, 5. 21).
Dievo Artumas išryškinamas vaizduojant, kad Dievui pasiekiamas net „pragaras“ (Šeolas, „kapas“) ir „tamsa“ (Ps 139, 8. 11–12), vietos, kurios paprastai nėra nusakomos kaip Dievo buveinė (Ps 56, 14). Jo Artumas taip pat nusakomas kaip aušros sparnų įgijimas (rytai), pasiekiant jūros pakraščius (vakarai) (Ps 139, 9). Šie simboliai perteikia tiesą, kad visatoje nėra vietos, kur galėtume būti nepasiekiami Dievo. Nors Dievas nėra visatos dalis, kaip kai kurie mano, Jis yra arti visko, nes ne tik ją sukūrė, bet ir palaiko (žr. Hbr 1, 3).
Kadangi Dievas viską apie mus žino, Jis gali mums padėti ir atkurti. Naujai suvokiama Jo didybė skatina psalmininką šlovinti ir naujai pasitikėti. Jis sveikina dieviškąjį kruopštumą kaip priemonę, galinčią pašalinti iš jo gyvenimo viską, kas trukdo jo santykiams su Dievu.
Kai kuriems mintis, kad Dievas itin daug apie juos žino, net ir tamsiausias paslaptis, gali atrodyti gana bauginanti. Kodėl tada Evangelija yra vienintelė mūsų viltis?
II. DIEVO GLOBOS UŽTIKRINIMAS
2. Perskaitykite Ps 40, 2–4; Ps 50, 15; Ps 55, 23 ir Psalmę 121. Kaip Dievas dalyvauja mūsų kasdieniuose reikaluose?
Viešpats Šventajame Rašte apsireiškia kaip gyvasis Dievas, veikiantis vardan tų, kurie Jo šaukiasi.
Psalmininkas nuolat mena „VIEŠPATIES Artumą“ (Ps 16, 8). Todėl jis pasitiki Dievu ir Jo šaukiasi (Ps 7, 2; Ps 9, 11). Viešpats išgirs jį net tada, kai jis šauksis iš „gelmių“ (Ps 130, 1–2), parodant, kad jokios gyvenimo aplinkybės neišvengia Dievo viešpatavimo. Taigi psalmininko šauksmui, kad ir koks skubus pastarasis būtų, niekada nestinga vilties.
Tuo tarpu Psalmė 121 skelbia Kūrėjo galią ištikimo žmogaus gyvenime. Ši galia apima:
(1) „Tavo kojai suklupti Jis neleis“ (Ps 121, 3). „Kojos“ simboliu dažnai nusakoma žmogaus gyvenimo kelionė (Ps 66, 9; Ps 119, 105; Pat 3, 23). Hebrajiškas žodis „pajudintas“ nusako saugumą, kurį Dievas suteikia pasauliui (Ps 93, 1) ir Sionui (Ps 125, 1).
(2) Viešpaties kaip nei snaudžiančio, nei miegančio Izraelio globėjo simbolis išryškina nuolatinį Viešpaties budrumą ir pasirengimą veikti Jo vaikų labui (Ps 121, 3–4).
(3) Žodžiai „VIEŠPATS tavo užuovėja“ (Ps 121, 5–6) primena debesies stulpą Išėjimo metu (Iš 13, 21–22). Panašiai Viešpats suteikia savo tautai fizinį ir dvasinį prieglobstį.
(4) Dievas yra jų dešinėje (Ps 121, 5). Dešinė ranka paprastai žymi stipresnę žmogaus ranką, darbo ranką (Ps 74, 11; Ps 89, 14). Čia ji simbolizuoja Dievo Artumą ir palankumą (Ps 16, 8; Ps 109, 31; Ps 110, 5).
(5) Ps 121, 6–8 aiškiai patvirtina, kad Dievas saugo savo tautą. Dievas saugos savo vaikus nuo viso, kas pikta. Nei „saulė“, nei „mėnulis“ jų neužgaus. Dievas saugos juos išeinančius ir grįžtančius. Šie poetiniai simboliai pabrėžia visapusišką, nepaliaujamą Dievo rūpestį.
Esmė? Psalmininkas pasitikėjo mylinčiu Dievo rūpesčiu. Mes, žinoma, turėtume daryti tą patį.
Kaip praktiškai galite geriau pažinti Dievo globos tikrovę? Kaip galite geriau bendradarbiauti su Dievu, kad Jis veiktų jumyse ir dėl jūsų?
III. VIEŠPATS YRA PRIEGLAUDA NELAIMĖSE
3. Perskaitykite Ps 17, 7–9; Ps 31, 2–4 ir Ps 91, 2–7. Ką psalmininkas darė ištikus bėdoms?
Psalmininkas susidūrė su įvairiomis bėdomis ir jų ištiktas kreipėsi į Viešpatį, kuris yra prieglauda visose nelaimėse. Pasitikėjimas yra sąmoningas sprendimas pripažinti Dievo viešpatavimą savo gyvenime bet kokiomis aplinkybėmis. Jei pasitikėjimas nepadės nelaimėje, tai jis nepadės apskritai.
Psalmininko liudijimas: „Jis sakys VIEŠPAČIUI: ‘Mano Dieve, mano prieglauda ir tvirtove, pasitikiu Tavimi!’“ (Ps 91, 2), kyla iš jo patyrimo su Dievu ir padeda sustiprinti jo tikėjimą ateičiai. Psalmininkas Dievą vadina Aukščiausiuoju ir Visagaliu (Ps 91, 1–2), prisimindamas savo Dievo nepranokstamą didybę.
Psalmininkas taip pat pasakoja apie saugumą, kurį galima rasti Dieve: „pastogėje“ („prieglauda“ arba „priedanga“), „pavėsy“ (Ps 91, 1), „prieglauda“, „tvirtove“ (Ps 91, 2), „sparnų“, „dengiantis skydas“ (Ps 91, 4) ir „užuovėja“ (Ps 91, 9). Šie simboliai reiškia saugų prieglobstį psalmininko kultūroje. Tereikia pagalvoti apie nepakeliamą saulės kaitrą tame pasaulio krašte, kad būtų galima branginti pavėsį (arba šešėlį) arba prisiminti karų metą Izraelio istorijoje, kad būtų branginamas skydas ar tvirtovė ir jų teikiamas saugumas.
4. Perskaitykite Ps 17, 8 ir Mt 23, 37. Koks čia simbolis vartojamas ir ką jis atskleidžia?
Vienas artimiausių palyginimų yra tas, kuris nusako buvimą Dievo „sparnų ūksmėje“ (Ps 17, 8; Ps 57, 2; Ps 63, 8). Šis palyginimas suteikia paguodą ir užtikrintumą, nusakant paukštės teikiamą apsaugą. Viešpats lyginamas su ereliu, kuris sparnais saugo jauniklius (Iš 19, 4; Įst 32, 11), ir su višta, kuri surenka jauniklius po sparnais (Mt 23, 37).
Tačiau kaip elgiamės tuomet, kai ištinka nelaimė ir, atrodo, neįžvelgiame Viešpaties apsaugos? Kodėl šios traumos nereiškia, kad Viešpaties nėra su mumis?
IV. GLOBĖJAS IR GELBĖTOJAS
5. Perskaitykite 1 Kor 10, 1–4. Kaip Paulius apibūdina Išėjimo pasakojimą? Kokią dvasinę pamoką jis stengėsi išdėstyti?
6. Perskaitykite Psalmę 114. Kaip čia poetiškai aprašomas dieviškas Izraelio išvadavimas iš Egipto?
Psalmėje 114 poetiškai pateiktas nuostabus Dievo vaikų išvadavimas iš Egipto vergijos. Senajame Testamente ir net Naujajame Testamente išvadavimas iš Egipto buvo laikomas Dievo galios išgelbėti savo tautą simboliu. Paulius šiose Laiško korintiečiams eilutėse būtent ir pateikia visą tikrą istoriją kaip metaforą, išganymo Jėzuje Kristuje simbolį.
Psalmėje 114 taip pat nusakytas dieviškasis išvadavimas dėka Dievo, kaip gamtos jėgų Kūrėjo, aukščiausios valdžios, taip Jam išgelbstint savo tautą išėjimo metu. Jūra, Jordano upė, kalnai ir kalvos poetiškai simbolizuoja gamtos ir žmogiškas galias, besipriešinančias Izraeliui pakeliui į Pažadėtą kraštą (Įst 1, 44; Joz 3, 14–17). Tačiau Dievui visa yra pavaldu.
Tiesą sakant, daugeliui Dievo vaikų visais laikais ir visur kelias į dangiškąją Jeruzalę yra kupinas pavojų. Psalmės skatina žvelgti toliau kalvų ir į dangaus bei žemės Kūrėją (Ps 121, 1).
Psalmės 114 dvasia atsispindi pasakojime, kai Jėzus nutildė audrą ir Jo žodžiuose, kad Bažnyčiai nėra ko bijoti, nes Jis nugalėjo pasaulį (Mt 8, 23–27; Jn 16, 33).
Didieji Viešpaties darbai Jo tautos labui turėtų įkvėpti visą žemę drebėti Jo akivaizdoje (Ps 114, 7). Drebėjimas turėtų būti suprantamas kaip pripažinimas ir garbinimas, o ne kaip baiminimasis (Ps 96, 9; Ps 99, 1). Kai Dievas yra jų pusėje, tikintiesiems nėra ko bijoti.
Su kokiais dvasiniais pavojais susiduria tikintieji ir kaip išmokti pasikliauti Viešpaties galia, apsaugančia mus nuo pasidavimo šiems pavojams, kurie mums dabar tokie pat tikri, kaip ir psalmininkui?
V. PAGALBA IŠ ŠVENTYKLOS
7. Perskaitykite Ps 3, 5; Ps 14, 7; Ps 20, 2–4; Ps 27, 5; Ps 36, 9; Ps 61, 5; Ps 68, 6. 36. Iš kur šiose eilutėse ateina pagalba?
Dvasinio ir fizinio prieglobsčio bei pagalbos motyvas ypač išryškėja Šventyklos kontekste. Šventykla yra pagalbos, saugumo ir išganymo vieta. Šventykla suteikia prieglobstį vargstantiems. Dievas gina našlaičius, našles ir suteikia savo tautai stiprybės iš savo šventyklos. Kai „iš Siono, iš grožio viršūnės, Dievas švyti“ (Ps 50, 2), skelbiami teisingi Dievo sprendimai ir Viešpaties palaiminimas (Ps 84, 5; Ps 128, 5; Ps 134, 3).
Prieglobstis šventykloje pranoksta bet kurios kitos pasaulio vietos teikiamą saugumą, nes Dievas gyvena šventykloje. Dievo Artumas, o ne tik tvirtas šventyklos pastatas teikia saugumą. Panašiai, kalnas, kuriame gyvena Viešpats, Siono kalnas pranoksta kitus kalnus, nors pats savaime buvo kukli kalva (Ps 68, 16–17; Iz 2, 2).
8. „Mes juk turime ne tokį vyriausiąjį kunigą, kuris negalėtų atjausti mūsų silpnybių, o, kaip ir mes, visaip gundytą, tačiau nenusidėjusį. Todėl visiškai pasitikėdami artinkimės prie malonės sosto, kad patirtume gailestingumą ir rastume malonę gauti pagalbą deramu laiku“ (Hbr 4, 15–16). Kaip šios eilutės sutampa su tuo, ką psalmininkas sako apie šventyklą?
Dievo šventyklos šventumas skatina psalmininką pripažinti, kad visi žmonės yra nuodėmingi ir visiškai nenusipelnė Dievo palankumo, ir jis teigia, kad išgelbėjimas grindžiamas vien Dievo ištikimybe ir malone (Ps 143, 2. 9–12). Niekas mumyse neužtikrina mums nuopelnų Dievo akivaizdoje. Tik atgailaudami ir priimdami Dievo malonę bei atleidimą, palaikydami deramus santykius su Dievu, žmonės gali prašyti, kad Dievas užtikrintų išgelbėjimą. Šventyklos apeiga simbolizavo išganymą Jėzuje.
Tolesniam tyrinėjimui: E. Vait, Patriarchai ir pranašai, p.152–158. Ko galime pasimokyti iš Jokūbo patyrimo apie nepaliaujamos maldos galią ir besąlyginį pasitikėjimą Dievu?
Psalmės stiprina mūsų tikėjimą Dievu, kuris yra nenuviliantis Prieglobstis pavedantiems savo gyvybę į Jo galingas rankas. „Dievas padaro didžius dalykus dėl tų, kurie Juo pasikliauja. Priežastis, dėl kurios Jį išpažįstantys žmonės neįgyja didesnės stiprybės yra tai, kad jie tiek daug pasitiki savo protu ir neduoda galimybės Viešpačiui atskleisti Jo galios jų labui. Jis pagelbės savo tikintiems vaikams kiekvienu kritišku atveju, jeigu jie visiškai Juo pasikliaus ir ištikimai Jam paklus“ (E. Vait, Patriarchai ir pranašai, p.396).
Tačiau kai kurios psalmės gali mesti rimtą iššūkį, kai nesutampa tai, ką jos žada, ir mūsų esamos aplinkybės. Tokiomis akimirkomis mes tiesiog turime išmokti pasitikėti Dievo gerumu, galingiausiai apreikštu ant kryžiaus.
Be to, kartais kai kurios psalmės gali būti naudojamos nepagrįstų vilčių puoselėjimui. Jėzaus atsakymas šėtonui, kai piktasis klaidinančiai naudojo Ps 91, 11–12, rodo, kad pasitikėjimas Dievu neturi būti painiojamas su Dievo gundymu (Mt 4, 5–7) arba įžūliu prašymu Dievo padaryti tai, kas prieštarauja Jo valiai.
„Vertingiausios Kristaus Bažnyčiai ar krikščioniui yra ne tos pergalės, kurios pasiekiamos turint talentą ar žinių, turto ar žmonių malonės dėka, o tos, kurios yra laimimos pokalbyje su Dievu, kai karšta, kančios lydima malda įsitveriama galingos valdančios rankos“ (E. Vait, Patriarchai ir pranašai, p.158).
Klausimai aptarimui:
1. Klasėje aptarkite atsakymą į paskutinį III dalies klausimą apie pasitikėjimą Dievu ištikus nelaimei ir kai viskas klostosi labai blogai. Kaip suprasti tokias aplinkybes ir kaip jos gali ištikti žmones, nepaisant visų nuostabių Psalmių knygos pažadų apie Dievo apsaugą? Pagalvokite ir apie tai: ar psalmininkas, rašęs apie tuos nuostabius pažadus, pats nepatyrė nelaimių ar nežinojo ištikimų žmonių, kurie taip pat jas patyrė?
2. Kaip galime išsiugdyti besąlyginį pasitikėjimą Dievu bet kokiomis aplinkybėmis (pvz., Ps 91, 14; Ps 143, 8. 10; Ps 145, 18–20)? Kas gali priversti mus prarasti tokį pasitikėjimą? Kodėl pasitikėjimas Dievu gerais laikais yra labai svarbus norint išmokti pasitikėti Juo ir blogais laikais?