Antra tema
Sausio 6–12 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Ps 105, 5; Kol 3, 16; Jok 5, 13; Ps 44; Ps 22; Ps 13; Ps 60, 2–6.
Įsimintina eilutė: „Kartą Jėzus vienoje vietoje meldėsi. Jam baigus maldą, vienas mokinys paprašė: ‘Viešpatie, išmokyk mus melstis, kaip ir Jonas išmokė savuosius mokinius’“ (Lk 11, 1).
Tarp kai kurių krikščionių paplitęs įsitikinimas, kad tik spontaniška ir neišmokta malda yra tikra. Tačiau Jėzaus mokiniai buvo nepaprastai apdovanoti, kai paprašė Jėzaus išmokyti juos melstis. Dievas įdėjo maldų knygą, Psalmes, į Biblijos širdį ne tik tam, kad parodytų mums, kaip meldėsi Dievo tauta senovėje, bet ir tam, kad išmokytų mus melstis šiandien.
Nuo seniausių amžių Psalmės formavo Dievo tautos maldas, įskaitant Jėzaus maldas (1 Met 16, 7. 9; Neh 12, 8; Mt 27, 46; Ef 5, 19). Šią savaitę apžvelgsime Psalmių vaidmenį, padedantį Dievo tautai žengti gyvenimo keliu ir stiprinant santykius su Dievu. Turėtume prisiminti, kad Psalmės yra maldos, todėl jos neįkainojamos ne tik dėl teologinės įžvalgos, bet ir dėl to, kaip jos gali praturtinti ir pakeisti mūsų asmenines ir bendruomenines maldas.
Meldimasis Psalmėmis padėjo daugybei tikinčiųjų sukurti ir išlaikyti nuolatinį bei visavertį maldos gyvenimą.
Šią savaitę mes ir toliau tyrinėsime Psalmes, ypač tokiais atvejais, kai mums ne itin sekasi.
I. PSALMIŲ VARTOJIMO MELDŽIANTIS SKATINIMAS
1. Perskaitykite Ps 105, 5; Kol 3, 16 ir Jok 5, 13. Kokią vietą tikinčiojo garbinimo patyrime užima psalmės?
Paprastas būdas įvesti psalmes į kasdienį gyvenimą – kiekvieną dieną skirti laiko psalmės skaitymui, pradedant Psalme 1 ir laikantis psalmyne nurodytos tvarkos. Kitas būdas – skaityti psalmes, atitinkančias jūsų dabartines aplinkybes, kad ir kokios jos būtų: yra raudų psalmės, bendruomeninės raudos psalmės, padėkos psalmės, giesmės, atgailos psalmės, išminties psalmės (ieškant Dievo išminties ir vedimo), istorinės psalmės, psalmės, kuriose yra pykčio ir rūstavimo, piligrimystės psalmės. Šį ketvirtį mes apžvelgsime daugelį jų ir tyrinėsime šias psalmes tame kontekste, kuriame jos užrašytos.
Taigi kaip turėtume skaityti psalmes?
Pirmiausia perskaitykite psalmę, apmąstykite ją, o tada melskitės. Galvojant apie psalmę reikia apmąstyti įvairias jos puses – kaip psalmininkas kreipiasi į Dievą, ir maldos priežastį. Apsvarstykite, kaip jūsų aplinkybės atitinka psalmininko patyrimą ir kaip psalmė gali padėti jums išreikšti asmeninį patyrimą. Nustebsite pastebėję, kad dažnai susitapatinsite su tuo, ką perskaitėte.
Jei kas nors psalmėje jums atrodo iššūkiu, pagalvokite, pavyzdžiui, ar psalmė padeda ištaisyti jūsų klaidingas viltis, susijusias su tuo, su kuo jūs susiduriate. Apmąstykite psalmės žinią Kristaus Asmens ir išganymo darbo bei ilgalaikės vilties, kurią mums teikia Kristaus darbas, šviesoje. Kaip žinome arba turėtume žinoti, visada pravartu į viską, kas yra Rašte, žvelgti Kristaus ir kryžiaus šviesoje.
Taip pat ieškokite naujų paskatų maldai psalmėje, ir pagalvokite apie jų svarbą jums, jūsų bažnyčiai ir pasauliui. Paprašykite, kad Dievas įdiegtų savo Žodį į jūsų širdį ir mintis. Jei psalmė atitinka jūsų pažįstamo žmogaus aplinkybes, užtarkite jį maldoje. Esmė ta, kad psalmės apima itin daug gyvenimo pusių, o skaitydami ir į jas įsigilindami mes galime praturtinti savo širdį.
Ką reiškia: „Kristaus žodis tegyvuoja jumyse vaisingai“ (Kol 3, 16)? Kodėl Rašto skaitymas yra pirmasis ir pats svarbiausias žingsnis siekiant šio patyrimo?
II. PASITIKĖJIMAS SUNKIU METU
Visi krikščionys žino ir yra patyrę neviltį ir kančią, kada svarsto, ką Viešpats daro arba kodėl Viešpats tai leidžia. Patys psalmininkai išgyveno panašius laikotarpius. Ir Dievo įkvėpti jie užrašė tai, ką patyrė.
2. Perskaitykite Psalmę 44. Ką ši psalmė mums sako ir kodėl tai aktualu tikintiesiems visais amžiais?
Psalmių pasirinkimas pamaldoms dažnai atspindi nuotaikų ir žodžių išskirtinumą, išreiškiamą bendruomeninėse maldose. Toks apsiribojimas gali būti mūsų nesugebėjimo priimti tamsiąją gyvenimo realybę ar nerimastingumo ženklas. Nors užklupus kančiai kartais galime manyti, jog Dievas su mumis elgiasi neteisingai, mums atrodo, kad nedera reikšti tokių minčių viešų pamaldų metu ar net asmeninėje maldoje.
Toks nenoras gali sukliudyti suprasti garbinimo esmę. Nesugebėjimas maldoje nuoširdžiai ir atvirai išreikšti savo jausmus ir nusistatymą Dievo atžvilgiu dažnai padaro mus jausmų vergais. Tai taip pat menkina mūsų pasitikėjimą ir pasikliovimą artinantis prie Dievo. Meldimasis psalmėmis užtikrina, kad meldžiantis ir garbinant iš mūsų nesitikima, jog mes smerksime ar neigsime savo patyrimą.
Pavyzdžiui, Psalmė 44 gali padėti garbintojams laisvai ir tinkamai išreikšti nepagrįstos kančios patyrimą. Meldimasis psalmėmis padeda žmonėms patirti žodžio laisvę. Psalmės duoda mums žodžius, kurių negalime nei rasti, nei drįstame ištarti. „Mūsų širdis nenusigręžė, nė mūsų žingsniai nenukrypo nuo Tavo kelio, nors palikai mus bejėgius šakalų lindynėje ir apgaubei mirtina tamsa“ (Ps 44, 19–20).
Tačiau atkreipkite dėmesį, kaip prasideda Psalmė 44. Rašantysis kalba apie tai, kad praeityje Dievas padarė didelių dalykų savo tautai. Vadinasi rašantysis išreiškia pasitikėjimą Dievu, o „ne savo lanku“ (Ps 44, 7).
Nepaisant to, Dievo tautą vis tiek ištinka bėdos. Vargų ir dejonių sąrašas ilgas ir skausmingas. Tačiau net ir tokiomis aplinkybėmis psalmininkas šaukiasi, kad Dievas išgelbėtų: „atpirk mus dėl savo ištikimos meilės“ (Ps 44, 27). Tai yra, net ir bėdoje jis žino Dievo tikrovę ir Jo meilę.
Kaip praeities prisiminimas, kai Dievo Artumas atrodė itin tikras, gali padėti spręsti bėdas, kai aplinkybės verčia manyti, jog Dievas yra toli?
III. NEVILTIES PSALMĖ
Meldimasis psalmėmis ne tik įgalina laisvai išreikšti maldas. Psalmės apibrėžia maldininkų patyrimą pagal Dievo matą ir daro jį pakenčiamą, suteikdamos viltį ir patikinimą dėl Dievo Artumo.
3. Perskaitykite Psalmę 22. Ko galime pasimokyti iš šios psalmės apie pasitikėjimą Dievu didelių kančių metu?
Ps 22, 2 rauda gali padėti kenčiantiems žmonėms išreikšti savo sielvartą ir vienišumą: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane palikai? Kodėl Tu toks tolimas, toli nuo mano maldos nuo mano dejonės šauksmo?“
Šie žodžiai, žinoma, išgarsėjo tarp krikščionių, nes juos ištarė pats Jėzus, kabėdamas ant kryžiaus, parodydamas mums, kokios esminės Kristaus patyrimui buvo Psalmės (žr. Mt 27, 46).
Tačiau net ir kečiant išmėginimus išsakomi šie žodžiai: „Tada aš skelbsiu Tavo vardą broliams ir seserims, šlovinsiu Tave jų sueigose“ (Ps 22, 23).
Kitaip tariant, nors būtent šie jausmai galėjo nesutapti su autoriui aktualia dilema, psalmininkas vis tiek išreiškė savo tikėjimą Dievu ir skelbė, kad, kas benutiktų, jis vis tiek šlovins Dievą.
Esmė ta, kad psalmės, suteikdamos mums žodžius maldai, moko žvelgti ne tik į dabartines aplinkybes, tačiau ir tikėjimu pamatyti metą, kai mūsų gyvenimas bus atkurtas Dievo malonės dėka.
Taigi meldimasis psalmėmis nukelia į naujus dvasinius horizontus. Psalmės leidžia garbintojams išreikšti savo jausmus ir supratimą, tačiau jie nepaliekami esamoms aplinkybėms. Garbintojai raginami atnešti savo skausmo, nusivylimo, pykčio ir nevilties naštą Dievui ir pasitikėti Juo, kad ir kokios būtų aplinkybės.
Daugelyje psalmių pastebimas perėjimas nuo raudos prie šlovinimo rodo dvasinį pasikeitimą, kurį patiria tikintieji, kai maldoje sulaukia dieviškos malonės ir paguodos.
Kaip galime išmokti matyti toliau esamų išmėginimų ir pasitikėti Dievo gerumu, kad ir su kuo dabar besusidurtume?
IV. NUO SIELVARTO IKI VILTIES
Tikriausiai visi esame patyrę laikmetį, kai Dievas mums atrodė labai tolimas. Kas nėra pamąstęs – kaip galėjo nutikti viena ar kita?
Psalmininkai, žmonės, kaip ir mes visi, tikrai susidūrė su panašiomis aplinkybėmis. Nors, taip, kartais išmėginimai mus užklumpa dėl nuodėmių, kartais jie atrodo itin neteisingi, ir jaučiamės taip, lyg būtume nenusipelnę to, su kuo susiduriame. Vėlgi, kas to nepatyrė?
4. Perskaitykite Psalmę 13. Kokias dvi pagrindines nuotaikas galite išskirti šioje psalmėje? Jūsų manymu, koks sprendimas iš esmės pakeitė psalmininko nusistatymą?
„Kiek ilgai, VIEŠPATIE? Nejau amžinai mane užmirši? Kiek ilgai slėpsi savo veidą nuo manęs?“ (Ps 13, 2) Vėlgi, kas negali suprasti šių jausmų, kad ir kokie nepagrįsti jie būtų? (Ar Dievas kada nors pamiršta kurį nors iš mūsų?)
Psalmė 13 nurodo, kaip išvengti kitos dažnai pasitaikančios klaidos – meldžiantis sutelkti dėmesį į save ir savo problemas. Ši psalmė gali pakeisti mūsų maldą, paskatindama mus dar kartą patvirtinti ištikimą ir nekintamą Dievo santykių su savo tauta prigimtį.
Žinoma, nors psalmė prasideda rauda ir skundais, ji tuo nesibaigia. Ir tai yra esmė.
Ši psalmė skatina mus sąmoningai apsispręsti pasitikėti Dievo atperkančia galia (Ps 13, 6), kad mūsų baimė ir nerimas (Ps 13, 2–5) pamažu užleistų vietą Dievo išgelbėjimui ir pradėtume patirti pokyčius (Fostering the Use of the Psalms in Prayer) po raudos šlovintume, po sielvarto patirtume viltį (Ps 13, 6).
Tačiau vien tik psalmių žodžių kartojimas, paviršutiniškai suvokiant jų prasmę, nenulems išskirtinio jų vartojimo numatyto pasikeitimo. Melsdamiesi psalmėmis turėtume ieškoti Šventosios Dvasios, kad galėtume elgtis taip, kaip reikalauja psalmė. Psalmės yra Dievo Žodis, keičiantis tikinčiųjų charakterį ir darbus, o ne tik informuojantis. Dievo malone psalmių pažadai išryškėja tikinčiųjų gyvenime. Tai reiškia, kad leidžiame Dievo Žodžiui keisti mus pagal Dievo valią ir daryti viena su Kristumi, kuris nepriekaištingai parodė Dievo valią ir, kaip įsikūnijęs Dievo Sūnus, meldėsi ir psalmėmis.
Kaip išmėginimai gali priartinti jus prie Dievo? Kodėl, jei nesate atsargūs, jie gali jus atstumti nuo Jo?
V. IŠGELBĖK MUS DAR KARTĄ
Perskaitykite Ps 60, 3–7. Jūsų nuomone, kokiomis aplinkybėmis ši psalmė būtų tinkama malda? Kuo gali pasitarnauti raudų psalmė net džiaugsmingu gyvenimo laikotarpiu?
Raudų psalmės paprastai suprantamos kaip žmonių, išgyvenančių sunkų fizinį, psichologinį ar dvasinį laikmetį, maldos. Arba visas paminėtas aplinkybes.
Tačiau tai nereiškia, kad turėtume vengti šių psalmių gerais laikais. Kartais psalmės žodžiai gali visiškai nesutapti su esamu garbintojo patyrimu. Tai reiškia, kad raudų psalmės gali būti naudingos maldininkams, kurie nepatiria sielvarto.
Pirma, jos gali padėti mums geriau suvokti, kad kentėjimai yra bendro žmogaus patyrimo dalis ir kad kentėjimai ištinka ir teisiuosius, ir nedorėlius. Psalmės patikina, kad Dievas viešpatauja ir teikia jėgų bei išeitį sunkmečiu. Net ir šioje psalmėje, net ir bėdoje („Supurtei kraštą“ (Ps 60, 3)), psalmininkas parodo savo didžiausią viltį, (Fostering the Use of the Psalms in Prayer) Dievo suteiktą išgelbėjimą.
Antra, raudų psalmės moko mus užjausti kenčiančius. Išreikšdami savo laimę ir dėkingumą Dievui, ypač viešai, turime nepamiršti tų, kuriems pasisekė mažiau. Žinoma, esamu laikotarpiu viskas gali klostytis gerai, bet kas nežino apie mus supančius žmones, kurie siaubingai kenčia? Meldimasis tokiomis psalmėmis gali padėti mums nepamiršti tų, kurie išgyvena sunkius laikus. Psalmės turėtų žadinti mumyse užuojautą ir troškimą tarnauti kenčiantiems, kaip tai darė Jėzus.
„Šis pasaulis yra didžiuliai raupsuotųjų namai, bet Kristus atėjo išgydyti ligonių, skelbti išvadavimą šėtono pavergtiems. Jis buvo sveikata ir jėgos. Jis teikė savo gyvybę ligoniams, kenčiantiems, demonų apsėstiems. Jis neatstūmė nė vieno, kuris atėjo Jo išgydančios galios. Jis žinojo, kad tie, kurie Jo prašo pagalbos, patys užsitraukė ligą; tačiau Jis neatsisakė jų išgydyti. Ir kai Kristaus dorybė apšvietė šias vargšes sielas, jos buvo patikintos dėl nuodėmės ir daugelis buvo išgydytos iš dvasinės ir fizinės ligos. Evangelija vis dar turi tą pačią galią, ir kodėl šiandien neturėtume liudyti tų pačių rezultatų?“ (E. Vait, „Welfare Ministry“, 24 p.)
Ką pažįstate šiuo metu, kam reikia ne tik jūsų maldų, bet ir prisilietimo tarnyste?
Tolesniam tyrinėjimui: Perskaitykite Ps 42, 9 ir E. Vait, Ugdymas, p.183–196. Kaip malda ir giesmė yra susijusios, pasak šių įkvėptų tekstų?
E. Vait Dovydo atgailos psalmes (pavyzdžiui, Psalmę 51) apibūdina kaip jo sielos kalbą ir maldas, iliustruojančias tikrosios atgailos už nuodėmę prigimtį (žr. Kelias pas Kristų, p. 24). Ji ragina tikinčiuosius išmokti mintinai Psalmių tekstus, kad tikintieji ugdytų Dievo Artumo jausmą, ir pabrėžia Jėzaus įprotį kalbėti psalmėmis, kai susiduriama su pagunda ir slegiančia baime. Ji taip pat pažymi: „Kaip dažnai šventos giesmės žodžiais sieloje atveriami atgailos ir tikėjimo, vilties, meilės ir džiaugsmo šaltiniai! […] Daugelis giesmių iš esmės yra maldos“ (E. Vait, Ugdymas, p.188; 196 p.).
Melsdamiesi ir giedodami psalmes prisiimame psalmininkų atkaklumą, narsą, drąsą ir viltį. Jie skatina mus tęsti dvasinę kelionę ir guodžia, kad nesame vieni. Kiti žmonės, kaip ir mes, išgyveno niūrias dienas, bet vis dėlto triumfavo Dievo malone. Tuo pat metu psalmės mums atskleidžia uolų Kristaus užtarimą vardan mūsų, nes „Jis amžinai gyvas, kad juos užtartų“ (Hbr 7, 25).
Psalmių įtraukimas į maldą ir garbinimą tikinčiajai bendruomenei padeda suvokti visą žmogiškojo patyrimo spektrą ir moko maldininkus įsitraukti į įvairias šio patyrimo puses. Psalmės yra dangiškos – žmogiškos maldos ir giesmės. Dėl šios priežasties nuoseklus psalmių įtraukimas į garbinimą tikinčiąją bendruomenę atveda į Dievo valios ir galingos išgydančios malonės centrą.
Klausimai aptarimui:
1. Kodėl spontaniška, iš anksto neapgalvota malda nėra vienintelis būdas melstis? Kuo psalmės, biblinės maldos, gali pasitarnauti mūsų maldoms?
2. Kaip psalmės gali praturtinti mūsų bendruomeninės maldos patyrimą? Aptarkite keletą praktinių būdų, kaip jūsų vietinė bendruomenė gali skatinti Psalmių naudojimą pamaldose.
3. Ką psalmės atskleidžia apie žmogaus tikėjimo kelionės sudėtingumą ir Dievo išgydančios malonės galią?