Trečia tema
Balandžio 8–14 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Apr 14, 6–12; 1 Kor 15, 1–4; Rom 3, 24–26; 1 Pt 1, 18–20; Mt 28, 19–20; Apd 1, 8.
Įsimintina eilutė: „Ir aš pamačiau kitą angelą, lekiantį dangaus viduriu, turintį paskelbti žemės gyventojams, visoms tautoms, gentims, kalboms ir žmonėms amžinąją Evangeliją“ (Apr 14, 6).
Senovės Izraelyje, kai aplink izraelitus buvo pagonys politeistai, garbinantys daugybę „dievų“ iš medžio ir akmens, aiškus, atpažįstamas, galingas Izraelio tikėjimo pareiškimas buvo užrašytas Įst 6, 4: „Klausykis, Izraeli! Viešpats yra mūsų Dievas, vien tik Viešpats“.
Ištisus šimtmečius šemos (maldos pavadinimas, pagrįstas hebrajišku žodžiu „klausykis“) giedojimas priminė žydams dvasinę viziją, kuri suvienijo juos kaip tautą ir sustiprino jų pasiryžimą išlaikyti savo unikalų kaip vieno gyvojo Dievo garbintojų tapatumą.
Septintosios dienos adventistams trijų angelų žinia Apreiškimo 14 prilygsta šemai. Tai yra mūsų tapatybę nustatantis tikėjimo pareiškimas. Ji apibrėžia, kokie mes esame žmonės, ir apibūdina mūsų misiją pasauliui. Trumpai tariant, mūsų unikali pranašiška tapatybė apibrėžta Apr 14, 6–12, ir būtent čia mes pajaučiame uolumą skelbti Evangeliją pasauliui.
Šią savaitę mes pradėsime nuodugniai tyrinėti Apr 14, 6–12, bet tai darysime malonės akimis, klausydamiesi, kaip Dievas kalba mūsų širdžiai.
I. MALONĖS KUPINA VILTIES KNYGA
Kai dauguma žmonių galvoja apie paskutinę Rašto knygą – Apreiškimo knygą, jie negalvoja apie Dievo malonę. Kai jie apmąsto paskutinę Dievo žinią, jų mintis dažnai iškart patraukia bauginantys žvėrys, mistiniai simboliai ir keisti vaizdiniai. Apreiškimo knyga gąsdina tiek pat daug žmonių, kiek ir nuramina, ir dėl to gaila, nes ji iš tikrųjų yra kupina malonės ir vilties. Tai reiškia, kad net atsižvelgiant į baisius žvėris, persekiojimus ir ateinančius sunkius laikus Dievas vis dar suteikia mums priežasčių džiaugtis Jo išganymu.
1. Perskaitykite Apr 1, 1–3 ir Apr 14, 6. Kaip šios eilutės mums kartu kalba ne tik apie Apreiškimo knygą, bet ir apie „amžinąją Evangeliją“?
Apreiškimo knygos esmė yra Jėzus. Tai Jo žinia Jo tautai ir ypač aktuali žinia Jo Bažnyčiai paskutinėmis dienomis. Tai malonės kupina žinia apie mūsų viltį paskutiniaisiais laikais. Visoje knygoje Kristus apibūdinamas kaip nužudytas Avinėlis, o skaitantiesiems, suprantantiesiems ir tiems, kas laikosi joje užrašytų tiesų, pažadėtas palaiminimas.
Apr 1, 5–6 Jėzus yra tas, „kuris myli mus ir nuplovė savo krauju mūsų nuodėmes, ir padarė iš mūsų karaliją bei kunigus savo Dievui ir Tėvui“. Kristuje mums atleista. Malonė dovanoja mūsų praeities nusižengimus, įgalina mus dabarčiai ir suteikia vilties ateičiai. Tai reiškia, kad Kristuje esame išvaduoti iš nuodėmės bausmės ir galios, o vieną dieną netrukus būsime išvaduoti iš nuodėmės apskritai. Tai paskutinės Rašto knygos – Apreiškimo knygos žinia.
Be to, tai yra skubi žinia, pirmiausia nusakyta kaip angelas, lekiantis dangaus viduriu, turintis „amžinąją Evangeliją“.
Evangelija? Išganymas tikėjimu Kristumi? Permaldaujanti Kristaus mirtis už mus? Amžinojo gyvenimo pažadas ne dėl to, ką mes galime padaryti, bet dėl to, ką Kristus padarė dėl mūsų? Visa tai yra trijų angelų žinios pradžioje? Būtent!
Todėl nestebina malonės kupinos žinios, kupinos vilties ir pažadų mums, palūžusiems ir kenčiantiems kūriniams.
Nors lengva sutelkti dėmesį į paskutiniųjų dienų žvėris ir įspėjimus, užrašytus Apreiškimo knygoje, kaip mes galime išmokti visa tai suderinti su svarbiausia Apreiškimo knygos žinia – Kristaus pasiaukojančia mirtimi už mus?
II. AMŽINOJI EVANGELIJA
Atkreipkite dėmesį, kuo prasideda Apr 14, 6, trijų angelų žinia – amžina arba „amžinąja“ Evangelija. Jei nesuvoksime Evangelijos gilumo, nesuvoksime visos trijų angelų žinios esmės. Negalime iki galo suprasti to, kas susiję su Dievo teismo žinia, Babelės kritimu ar žvėries ženklu, jei nesuprantame Evangelijos.
2. Perskaitykite 1 Kor 15, 1–4; Rom 3, 24–26 ir Rom 5, 6–8. Kaip šiose eilutėse pateikiama amžinoji Evangelija? Kokia didi viltis čia mums pateikta?
Evangelija yra neįtikėtinai gera žinia apie Kristaus mirtį už mūsų nuodėmes, Jo šlovingą prisikėlimą ir Jo nuolatinę meilę bei rūpestį mumis. Tikėdami Jo pralietu krauju ir Jo prisikėlimo galia, esame išgelbėti nuo nuodėmės bausmės ir galios. Kristus užvaldė apaštalo Pauliaus mintis ir buvo jo mokymo bei skelbimo centru. Nukryžiuotasis Kristus atpirko jį iš praeities pasmerkimo ir kaltės. Prisikėlęs Kristus suteikė jam galios dabarčiai, o sugrįžtantis Kristus suteikė viltį ateičiai.
Atkreipkite dėmesį į keturis dalykus šiose Laiško romiečiams eilutėse:
1. Mes esame nepelnytai nuteisinti malone.
2. Malonė yra Dievo teisumo apreiškimas.
3. Malonė nuteisina tuos, kurie tikėjimu priima Jėzų.
4. Dievo meilė mums buvo parodyta, kai dar buvome nusidėjėliai.
Kristaus malonė yra nepelnyta ir neužtarnauta. Jėzus mirė kankinančia, skausminga mirtimi, kuria mirs pražuvę nusidėjėliai. Jis patyrė Tėvo rūstybę nuodėmės atžvilgiu arba teismo pilnatvę. Jis buvo atstumtas, kad mes būtume priimtini. Jis mirė ta mirtimi, kuria turėtume mirti mes, kad galėtume gyventi tokį gyvenimą, kurį turėjo gyventi Jis.
Tad ar stebina tai, kad išgelbėti turime būti tikėjimu be Įstatymo darbų? Ką galėtume pridėti prie to, ką Kristus padarė dėl mūsų ant kryžiaus?
Ir šis planas, išganymo planas, buvo sumanytas dar prieš amžinuosius laikus (2 Tim 1, 9; Tit 1, 2; Ef 1, 4), o tai padeda paaiškinti, kodėl ji vadinama amžina Evangelija. Prieš sukurdamas pasaulį, Dievas žinojo, kas nutiks, todėl Jis sumanė išganymo planą, kad suvaldytų krizę, kai ji galiausiai ateis.
III. MALONĖS PASAKOJIMAS
Trijų angelų žinia yra malonės pasakojimas. Tai pasakojimas apie neišmatuojamą Gelbėtojo meilę – pasakojimas apie Jėzų, kuris mus taip myli, kad verčiau patirtų patį pragarą, negu bent vienas iš mūsų pražūtų. Tai pasakojimas apie beribę, neaprėpiamą, nesuvokiamą, nemirštančią, begalinę meilę.
Dievo niekada neužklupsi netikėtai. Jis nepavaldus besikeičiantiems žmonijos sprendimų vėjams. Tyrinėjome, kad Jo planas išgelbėti mus iš nuodėmės nebuvo kažkokia mintis po to, kai nuodėmė iškėlė savo bjaurią galvą. Dievas nebuvo užkluptas netikėtai baisios nuodėmės dramos.
3. Perskaitykite Apr 13, 8 ir 1 Pt 1, 18–20. Ko šios eilutės mus moko apie išgelbėjimo planą?
Žodžiai „amžinąją Evangeliją“ Apr 14, 6 kalba apie praeitį, dabartį ir ateitį. Kai Dievas sukūrė žmoniją, gebančią priimti moralinius sprendimus, Jis pasiruošė tokiam atvejui, jei ji priimtų klaidingą sprendimą. Kai Jo kūriniams buvo suteikta galimybė rinktis, jie galėjo apsispręsti maištauti prieš Jo mylinčią prigimtį. Išvengti šios tikrovės būtų galima tik sukūrus robotus, kuriuos valdytų ir kuriais manipuliuotų tam tikras dieviškas kosminis planas. Priverstinė ištikimybė prieštarauja pačiai Dievo prigimčiai. Meilė reikalauja pasirinkimo, o kai būtybėms suteikiama galia rinktis, atsiranda galimybė priimti nederamus sprendimus. Todėl išganymo planas buvo Dievo sumanytas prieš mūsų pirmųjų tėvų maištą Edene.
„Mūsų atpirkimo planas buvo sukurtas ne po Adomo nuopuolio. Tai buvo apreiškimas ‘paslapties, nutylėtos per amžinuosius laikus’ (Rom 16, 25). Tai buvo išdėstymas principų, kurie per amžių amžius sudarė Dievo sosto pamatą“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 2011, p. 16).
Amžinoji Evangelija kalba ne tik apie praeitį ir dabartį – ji yra viltingos ateities pagrindas. Ji kalba apie amžiną gyvenimą su Tuo, kurio širdis trokšta būti su mumis amžinai.
Perskaitykite Ef 1, 4. Pagalvokite, ką reiškia, kad dar prieš „pasaulio sutvėrimą“ buvote išrinkti Kristuje turėti išgelbėjimą Jame. Kodėl ši tiesa turėtų būti itin padrąsinanti?
IV. Į VISĄ PASAULĮ
4. Dar kartą perskaitykite Apr 14, 6. Koks yra amžinosios Evangelijos skelbimo mastas ir kodėl atsakymas yra svarbus mums ir mūsų, kaip Bažnyčios, misijai bei pašaukimui?
Pasak pirmojo iš šių trijų angelų, skubi paskutiniųjų laikų žinia, amžinoji Evangelija, turi būti skelbiama „visoms tautoms, gentims, kalboms ir žmonėms“. Tai didinga, milžiniška ir visaapimanti misija. Ji reikalauja visų mūsų pastangų ir visiško pasišventimo. Ji skatina mus uoliai tarnauti Kristui ir atitolina mus nuo asmeninių reikalų. Ji įkvepia mus didesniam už mus pačius tikslui ir išveda iš siaurų mūsų pačių proto ribų didingesnės vizijos link.
5. Perskaitykite Mt 28, 19–20. Kaip šios eilutės dera su pirmojo angelo žinia?
Knygoje „A Quest for More: Living for Something Bigger Than You“ Polas Tripas (Paul David Tripp) aptariamas kiekvieno asmens psichologinis poreikis būti kažko didesnio už save dalimi: „Žmonės buvo sukurti būti dalimi kažko didingesnio už savo gyvenimą. Nuodėmė verčia mus sumenkinti mūsų gyvenimą iki asmeninio gyvenimo dydžio. Kristaus malonė duota tam, kad išgelbėtų mus iš klaustrofobiškų mažos į mus sutelktos karalystės ribų ir išlaisvintų gyventi dėl amžinųjų tikslų ir pasitenkinimo Dievo karalyste“.
Nėra nieko labiau įkvepiančio, labiau teikiančio pasitenkinimo ir naudingesnio už tai, kad esate dangaus judėjimo dalimi, pradėto Dievo apvaizdos, kad atliktumėte daug didesnę užduotį, kurios negalėtų atlikti joks vienas žmogus. Dievo duotas pavedimas, užrašytas Apreiškimo 14, yra didžiausia kada nors Jo Bažnyčiai skirta užduotis. Tai nuoširdus raginimas pašvęsti savo gyvenimą didžiausiai dangaus užduočiai – atskleisti neaprėpiamą Dievo meilę prieš pat Jėzaus sugrįžimą.
Koks buvo jūsų patyrimas siekiant didesnio už save tikslo? Kaip šis patyrimas padeda suprasti šios pamokos dalies esmę? Be to, kas gali būti didingiau už tai, kad kosmoso Kūrėjas panaudoja jus, kad visatoje būtų nulemtas amžinas skirtumas?
V. MISIJOS JUDĖJIMAS
Įžvalgiai ir giliai tyrinėdami Raštą, pirmieji adventistai vis labiau suprato šios žinios reikšmę. Jie jautė, kad Dievas turi žinią šiai kartai – skubią pabaigos laikų žinią, kuri turi būti skelbiama kiekvienai tautai, genčiai, kalbai ir žmonėms, kad pasaulis būtų paruoštas Kristaus sugrįžimui. Trijų angelų žinia nuo pat pradžių buvo adventistų paskata misijoms.
1874 m. Generalinė konferencija išsiuntė mūsų pirmąjį misionierių į Europą. E. Vait pavadino Džoną Endriusą (John Andrews) „gabiausiu žmogumi mūsų gretose“. Džonas kalbėjo mažiausia septyniomis kalbomis, galėjo atmintinai cituoti Naująjį Testamentą ir žinojo didžiąją dalį Senojo Testamento. Jis buvo puikus mokslininkas, rašytojas, galingas pamokslininkas ir kompetentingas teologas.
Kam siųsti tokį žmogų į vietą, kur buvo labai mažai tikinčiųjų? Kam siųsti „gabiausią“ į nežinomą misijos lauką? Ir kodėl jis norėjo būti siunčiamas? Jo žmona mirė prieš kelerius metus. Kodėl jis buvo pasirengęs palikti giminę ir draugus Amerikoje ir su dviem vaikais plaukti į nežinomą kraštą, rizikuodamas viskuo vardan Kristaus?
Priežastis – tik viena. Jis tikėjo, kad Jėzus netrukus ateis, jog paskutiniųjų laikų tiesos žinia turi nukeliauti į visą pasaulį.
Per visą mūsų istoriją mūsų šviesiausieji ir geriausieji keliavo į žemės pakraščius skelbti paskutiniųjų dienų Dievo žinią. Tai buvo mokytojai, medicinos darbuotojai, pastoriai, ūkininkai, mechanikai, staliai ir visokie amatininkai. Kai kurie buvo konfesijos tarnautojai, bet daugelis – ne. Jie buvo eiliniai nariai, tikėję, kad Jėzus veikiai ateis.
6. Perskaitykite Apr 14, 6; Apd 1, 8 ir Mt 24, 14. Kokį panašumą įžvelgiate šiose eilutėse?
Amžinosios Evangelijos skelbimas peržengia geografines ribas. Jis prasiskverbia į atokiausias žemės vietas. Jis pasiekia bet kurią kalbą ir kultūrą. Galų gale jis paveiks visą pasaulį. Žavi žinojimas, kad mūsų žinia iki šiol pasiekė daugiau nei 210 iš 235 pasaulio šalių, pripažintų Jungtinių Tautų.
Kokį vaidmenį galėtumėte atlikti ir kaip galėtumėte geriau jį atlikti, padėdami skelbti trijų angelų žinią „visoms tautoms, gentims, kalboms ir žmonėms“?
Tolesniam tyrinėjimui: Daugiau dėmesio skirkite IV dalies minčiai dėl mūsų poreikio būti dalimi kažko didesnio už save ir savo menką, trumpalaikį, dažnai sugadintą, palaužtą ir nuviliantį gyvenimą (kas nepatyrė kai kurių iš šių paminėtų dalykų?). Šis noras taip pat suprantamas. Fiziškai kas mes, jei ne kūnas ir kraujas, nešiojantys savo smegenis – pora kilogramų anglies pagrindo organinės medžiagos savo sudėtimi artimesnės gruzdintai vištienai, o ne standžiajam diskui.
Ką gali reikšti šis kūnas ir kraujas, priešingai mus supančiai begalybei? Gyventi tik sau, gyventi dėl kažko ne didesnio už save, kai aplink mus visko itin daug, prilygsta visam gyvenimui būti uždarytam vienutėje dideliame mieste, kurį jaučiame vibruojant per sienas. Ir dėl ko didesnio, didingesnio ir labiau šlovingo galėtume gyventi, jei ne dėl amžinojo gyvenimo pažado, kuris mums duotas Jėzuje, skelbimo?
„Nušvitusiais veidais, spindinčiais šventu pasišventimu, Dievo tarnai skubės iš vienos vietos į kitą skelbti dangiškąją žinią. Perspėjimas bus perduotas tūkstančiais balsų visoje žemėje. Bus daromi stebuklai, bus išgydomi ligoniai ir tikinčiuosius lydės įvairūs ženklai ir stebuklai. Šėtonas taip pat dirbs, darydamas ‘didžius stebuklus, net žmonėms matant, nuleisdina ugnį iš dangaus į žemę’ (Apr 13, 13). Taip žemės gyventojai bus priversti apsispręsti“ (E. Vait, Didžioji kova, 2017, p. 530).
Klausimai aptarimui:
1. „Keli žmonės man rašė klausdami, ar nuteisinimo tikėjimu žinia yra trijų angelų žinia, ir aš atsakiau: ‘Tai iš tikro yra trijų angelų žinia’“ (E. Vait, „The Advent Review and Sabbath Herald“, 1890 m. balandžio 1 d). Kokį ryšį turi nuteisinimas tikėjimu su trijų angelų žinia?
2. Daugiau pasidomėkite žodžiais „amžinoji Evangelija“. Kuo amžina Evangelija?
3. Ką reiškia tai, kad septintosios dienos adventistų yra itin daug pasaulio šalių? Ką tai sako apie Dievo iki šiol palaimintas mūsų pastangas? Tuo pačiu, kaip jūsų vietinė bendruomenė, net vietinė Sabatos mokykla, gali atlikti didesnį vaidmenį „užbaigiant darbą“?