Antra tema
Balandžio 1–7 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Mt 24, 14; Apr 14, 14–20; Mt 16, 27; Apd 1, 9–11; Mk 4, 26–29; Apr 16, 1.
Įsimintina eilutė: „Ir aš regėjau: štai baltas debesis, o ant debesies sėdėjo panašus į Žmogaus Sūnų. Ant galvos Jis turėjo aukso vainiką, o rankoje – aštrų pjautuvą. Iš šventyklos išėjo dar vienas angelas, šaukdamas galingu balsu sėdinčiajam ant debesies: ‘Paleisk darban savo pjautuvą ir pjauk, nes išmušė pjūties valanda, ir žemės derlius prinoko’“ (Apr 14, 14–15).
Dievas visada kalbėjo savo tautai, suteikdamas jai visas aktualias tiesas, kurias ji privalėjo konkrečiu metu išgirsti. Nuo įspėjimo dėl tvano (Pr 6, 7) iki Jėzaus pirmojo atėjimo (Dan 9, 24–27) ir teismo prieš Jėzaus antrąjį atėjimą (Dan 7, 9–10; Dan 8, 14), iki paskutiniųjų įvykių prieš Kristaus sugrįžimą (Apr 12–14), Dievas mums kalbėjo. Šiomis paskutinėmis žmonijos istorijos dienomis Jis siuntė pasauliui ir savo tautai ypatingą žinią, skirtą patenkinti atėjusios valandos poreikį. Jis nusako šią žinią kaip tris angelus, lekiančius dangaus viduriu, skelbiančius visam pasauliui skubią paskutiniųjų laikų žinią.
Trijų angelų žinia yra paskutinė Jėzaus gailestingumo žinia, kvietimas, raginantis mus išsižadėti pasitikėjimo savo teisumu ir pasikliauti Jėzaus teisumu, kuris mus nuteisins, pašventins ir išaukštins paskutiniaisiais laikais.
Tačiau, kaip visada, turime pasirinkti Kristų, pasišvęsti Jam ir Jam paklusti, o dabar priimami sprendimai iš tikrųjų turės įtakos mūsų sprendimams paskutinėje mūsų laukiančioje krizėje.
Taigi dabar pats laikas pasiruošti.
I. AMŽINI SPRENDIMAI
Apreiškimo 14 yra paskutinė Jėzaus gailestingumo žinia puolusiam ir maištaujančiam pasauliui, kuris apie šešis tūkstančius metų buvo persmelktas nuodėmės ir blogio. Ateis diena, kai kiekvienas žmogus Žemėje priims galutinį, neatšaukiamą sprendimą – už arba prieš Jėzų. Apreiškimo knygos žinia apie Kristaus teisumą, išlaisvinantį mus nuo nuodėmės pasmerkimo ir nuodėmės gniaužtų mūsų gyvenime, aidės visoje žemėje.
1. Perskaitykite Mt 24, 14 ir palyginkite su Apr 14, 6. Kokį pažadą Jėzus davė savo mokiniams dėl Evangelijos skelbimo visame pasaulyje prieš pat Jo sugrįžimą?
Jėzaus pažadas, kad „bus paskelbta ši karalystės Evangelija visame pasaulyje“, užrašytas Mt 24, 14, galutinai išsipildo Kristaus paskutiniųjų dienų žinioje, Apr 14, 6, kur parašyta, kad Evangelija bus skelbiama „visoms tautoms, gentims, kalboms ir žmonėms“.
Tris kartus Apreiškimo 22 Jėzus sako, kad Jis veikiai ateis (Apr 22, 7. 12. 20). Savo veikaus sugrįžimo kontekste mūsų Viešpats priduria: „Piktadarys toliau tedaro piktadarybes, kas susitepęs, tesusitepa dar labiau, teisusis toliau tevykdo teisumą, ir šventasis dar tepašventėja“ (Apr 22, 11). Apreiškimo knyga veda prie šlovingos kulminacijos, kai kiekvienas žmogus privalės apsispręsti už ar prieš Kristų.
Žinoma, kiekvieną dieną savo sprendimais net ir vadinamuose „mažuose dalykuose“ mes renkamės arba Jėzaus, arba piktojo pusę. Mažai tikėtina, kad asmuo, kuris dabar savo gyvenime nuolat priima nederamus sprendimus, staiga, ištikus paskutinei krizei, stos į Jėzaus pusę, ypač kai visa pikto pasaulio jėga stos prieš jį. Dabar, šiandien ir kiekvieną dieną turime apsispręsti būti ištikimi Kristui ir Jo įsakymams. „Nes tai ir yra Dievo meilė – vykdyti Jo įsakymus“ (1 Jn 5, 3). Kaip rašė E. Vait: „Jėzus nekeičia charakterio savo atėjimo metu. Atsivertimo darbas turi būti atliktas dabar. Mūsų kasdienis gyvenimas lemia mūsų likimą“ (Paskutinės dienos įvykiai, p. 295).
Kaip Dievas formuoja mūsų charakterį? Kokias priemones Jis naudoja, kad augtume malone? Ką galime daryti, kad Šventoji Dvasia visiškai mus pakeistų, kad būtume panašesni į Jėzų?
II. ŽMOGAUS SŪNUS SUGRĮŽTA
Apreiškimo 14 pateikiamos pagrindinės eilutės, susijusios su Viešpaties žinia savo tautai ir pasauliui paskutinėmis dienomis. Svarbiausias yra Jėzaus sugrįžimas, Jo pažado: „Ir jūs dar pamatysite Žmogaus Sūnų, sėdintį Visagalio dešinėje ir ateinantį dangaus debesyse“ (Mk 14, 62), įvykdymas.
2. Perskaitykite Apr 14, 14. Kaip Jėzus nusakytas, kai Jis grįžta į žemę? Kodėl, jūsų manymu, Jonas taikė šį titulą Jėzui?
Evangelijose Jėzus 82 kartus vartojo terminą „Žmogaus Sūnus“, nusakydamas save. Tai buvo vienas mėgstamiausių Jo titulų. Pastarąjį Jis vartojo kaip meilės išraišką, norėdamas susitapatinti su mumis. Jis yra Gelbėtojas, kuris mus supranta, patyrė mūsų gundymus ir išgyveno mūsų išmėginimus. Jis yra „Žmogaus Sūnus“, kuris grįžta pasiimti mus namo. Jėzus, kuris ateina mūsų, yra tas pats Jėzus, kuris gyveno tarp mūsų. Jis gali mus išpirkti, nes tapo vienu iš mūsų, tačiau, būdamas vienu iš mūsų, Jis priėmė visą šėtono gundymų įtūžį ir, taip, nugalėjo.
3. Ko šios Rašto eilutės Mato evangelijoje moko apie Jėzų, Žmogaus Sūnų?
Mt 16, 27
Mt 24, 27–30
Mt 25, 31–32
Atkreipkite dėmesį į tam tikras detales šiose eilutėse:
(1) Jėzus, Žmogaus Sūnus, ateis šlovėje su savo angelais. (2) Jis atskirs avis nuo ožių (iš esmės teismas). (3) Spręsis amžinas tautų ir visos žmonijos likimas.
Pagalvokite apie terminą „Žmogaus Sūnus“ ir tai, ką jis sako apie Kristaus žmogiškumą. Nors Dievas, Jis tapo vienu iš mūsų, kaip ir mes, bet skirtingai nei mes, Jis nenusidėjo. Kokią nuostabią viltį tai suteikia jums, kalbant apie (1) Dievo meilės mums pažinimą; 2) žinojimą, kad Jis supranta mūsų kovas ir suteikia mums pergalę?
III. DANGIŠKASIS TEISMAS
4. Perskaitykite Apr 14, 14 ir Apd 1, 9–11. Kokių panašumų pastebite?
Jonas rašė: „Ir aš regėjau: štai baltas debesis, o ant debesies sėdėjo panašus į Žmogaus Sūnų“ (Apr 14, 14). Jėzui užžengus į dangų, Lukas Apd 1, 9 rašė, kad mokiniams „bežiūrint, Jėzus pakilo, aukštyn, ir debesis Jį paslėpė nuo jų akių“. Jėzus pakilo angelų debesyje ir sugrįš angelų debesyje. Tada angelai nustebusiems mokiniams paskelbė: „Tasai Jėzus, paimtas nuo jūsų į dangų, sugrįš taip pat, kaip esate Jį matę žengiant į dangų“ (Apd 1, 11). Šioje eilutėje yra dieviškoji tiesa, kuri gali būti neaiški. Vėl ateis „tasai Jėzus“, „Žmogaus Sūnus“, kuris vaikščiojo dulkėtomis Nazareto gatvėmis, tarnavo sausakimšose Jeruzalės gatvėse, išgydė ligonius Izraelio kaimuose ir skelbė Galilėjos kalvose.
Žmogaus Sūnus taip pat minimas atsižvelgiant į Danieliaus 7 teismą.
5. Perskaitykite Dan 7, 9. 10. 13–14. Kodėl Danielius pavadino Jėzų „Žmogaus Sūnumi“ tokiame rimtame, teismo kontekste? Kas, atsižvelgiant į tai, ką jau tyrinėjome, turėtų guosti, žinant, kad „Žmogaus Sūnus“ yra itin svarbus teismui?
Dan 7, 9–10 pranašas regėjo dangaus teismo salę, kur aplink sostą susirinko tūkstančių tūkstančiai ir miriadų miriadai angelų, dangiškųjų būtybių. Prasidėjo teismas, o knygos – mūsų gyvenimo įrašai danguje – atveriamos visatai. Dan 7, 13–14 Žmogaus Sūnus prieina prie Ilgaamžio, Tėvo, ir Jam duodama amžina karalystė. Teismas visai visatai atskleidžia, kad Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia padarė viską, kas įmanoma, kad išgelbėtų visą žmoniją. Šis teismas išteisina ne tik šventuosius, bet ir paties Dievo charakterį klaidinančių šėtono kaltinimų akivaizdoje (žr. Job 1–2; Ps 51, 3–5).
Pagalvokite apie tai, kad visas jūsų gyvenimas bus tiriamas Dievo akivaizdoje. Kokia yra jūsų vienintelė viltis, kai tai vyks? (žr. Rom 8, 1)
IV. NUGALĖTOJO VAINIKAS
Jonas rašė apie Jėzų kaip Žmogaus Sūnų: „ant galvos Jis turėjo aukso vainiką, o rankoje aštrų pjautuvą“ (Apr 14, 14). Žodis „vainiką“ yra stefanos. Tai nugalėtojo vainikas. Kai sportininkas laimėdavo svarbias varžybas, jam buvo įteikiamas stefanos, garbės, šlovės, pergalės vainikas.
Jėzui kažkada buvo uždėtas erškėčių vainikas, simbolizuojant gėdą ir pasityčiojimą. Kadaise žmonės Jį niekino ir atstūmė. Jis buvo plūstamas, paniekintas, apspjaudytas, mušamas ir plakamas. Bet dabar Jis turi šlovės vainiką ir Jis vėl sugrįžta, tik dabar kaip karalių Karalius ir viešpačių Viešpats.
6. Perskaitykite Apr 14, 15 ir Mk 4, 26–29. Kokius panašumus įžvelgiate? Apie ką šios eilutės kalba?
Angelas ateina nuo Dievo Artumo šventyklos šlovėje. Dievas žiūri į angelą ir sako: „Atėjo laikas. Derlius visiškai sunokęs“. Angelas išskrenda iš šventyklos pas Jėzų ir garsiai pareiškia: „Atėjo laikas. Derlius sunokęs“. Eik, pasiimk savo vaikus ir parvesk juos namo.
Jėzus Naujajame Testamente ne kartą naudojo žemdirbystės pavyzdžius. Daugiau nei vieną kartą Jis naudojo sunokusio derliaus arba pjūties simboliką, kad parodytų Evangelijos sėklos augimą savo tautos gyvenime.
„Sėklos dygimas iliustruoja dvasinio gyvenimo pradžią, o augalas yra gražus krikščioniškojo augimo pavyzdys. Gamtoje ir malonėje negali būti gyvenimo be augimo. Augalas turi augti arba mirti. Jo gyvenimas yra tylus ir nepastebimas, bet nuolatinis, toks pat ir krikščioniškojo gyvenimo augimas. Kiekvienoje vystymosi stadijoje mūsų gyvenimas gali būti tobulas, jei Dievo užmojis mums yra įvykdytas, tai bus nuolatinė pažanga. Šventėjimas yra viso gyvenimo darbas. Didėjant mūsų galimybėms, didėja mūsų patirtis, taip pat didėja ir mūsų žinojimas“ (E. Vait, Paslėpti lobiai, p. 50).
Auksinio grūdo nokimas simbolizuoja visus malonės pakeistuosius, meilės skatinamus ir gyvenančiuosius klusniai Kristaus vardo šlovei. Jų širdis yra viena su Jėzaus širdimi, ir viskas, ko jie nori, yra tai, ko nori Jis.
Kaip suprantate E. Vait teiginį, kad „kiekvienoje vystymosi stadijoje mūsų gyvenimas gali būti tobulas“? Ką tai reiškia, ypač kai dabar matome savo klaidas ir ydingą charakterį?
V. KIEKVIENA SĖKLA SUBRENDUSI PJŪČIAI
Apreiškimo 14 yra du derliai. Auksinių grūdų derlius simbolizuoja teisiuosius, o vynuogių derlius – nedorėlius arba pražuvusiuosius. Abu derliai visiškai subrendę. Kiekviena pasėta sėkla yra visiškai subrendusi.
7. Perskaitykite Apr 14, 17–20. Ką reiškia posakis „didįjį Dievo rūstybės spaustuvą“? Taip pat žr. Apr 14, 10; Apr 15, 1 ir Apr 16, 1.
„Ir dar vienas angelas išėjo nuo aukuro, turintis valdžią ugniai“ (Apr 14, 18). Šis angelas įsako paskutiniojo Dievo teismo ugniai. Derlius sunokęs. Nuodėmė pasiekė savo ribas. Maištas peržengė Dievo gailestingumo ribą. Kad ir kaip būtų blogai, viskas dar labiau blogės, kol viskas nesibaigs. Mylintis Dievas dėl mūsų padarė viską, ką gali, įskaitant ir pasiaukojimą ant kryžiaus kaip atnašą už mūsų nuodėmes. „Tą, kuris nepažino nuodėmės, Jis dėl mūsų pavertė nuodėme, kad mes Jame taptume Dievo teisumu“ (2 Kor 5, 21; taip pat žr. Gal 3, 13).
Ką dar Dievas galėjo padaryti? Malonė daugiau nieko negali padaryti, kad atpirktų tuos, kurie ne kartą atstūmė Šventąją Dvasią.
Štai skubi pranašiška Apreiškimo 14 žinia. Kiekviena sėkla subrendo pjūčiai. Grūdai yra visiškai subrendę, vynuogės yra visiškai prisirpusios. Dievo tauta atskleidžia Jo malonės, užuojautos, gailestingumo ir meilės paveikslą visatai. Piktojo vaikai atskleidžia godumą, geismą, pavydą ir neapykantą. Vienoje grupėje atsiskleidžia Jėzaus charakteris, o kitoje – šėtono charakteris.
Visata Dievo tautoje matys teisumo apreiškimą, kurio, ko gero, nematė nė viena ankstesnė karta. Priešingai Kristaus teisumui, apreikštam Jo tautoje, visata matys visus maišto prieš Dievą rezultatus. Nedorumas, blogis, nuodėmė ir Įstatymo laužymas bus akivaizdžiai parodyti žmonėms ir angelams. Gėrio ir blogio, teisumo ir nedorumo, paklusnumo ir maištavimo kontrastas bus akivaizdus visai visatai – ir žmonėms, ir angelams.
Kaip gerai atskiriate gėrio ir blogio kontrastą? Kodėl mums tai svarbu? (žr. Hbr 5, 14)
Tolesniam tyrinėjimui: „Dėsnio, apimančio tiek protinę, tiek dvasinę sritį, esmė yra ta, kad mes keičiamės pagal pavyzdį, kurį stebime. Žmogaus protas pamažu pripranta prie tų dalykų, apie kuriuos jis mąsto. Taip jis sutampa su tuo, ką įprato mylėti ir gerbti. Žmogus niekada negali pakilti aukščiau savosios tyrumo, gerumo ar teisumo sampratos. Jeigu savasis ‘aš’ yra aukščiausias jo idealas, jis niekada nepakils aukščiau, gali tik nusmukti žemyn. Vienintelė Dievo malonė gali išaukštinti žmogų. Paliktas vienas, žmogus neišvengiamai žlugs“ (E. Vait, Didžioji kova, 2017, p. 480).
Subtiliai, nežymiai, iš pradžių beveik nepastebimai keičiasi mūsų charakteris ir asmenybė, atsižvelgiant į sėklas, kurias sėjame mintyse. Sėkite geras sėklas ir duosite gerą vaisių. Sėkite šio pasaulio piktąsias sėklas ir jūsų charakteris brandins šio pasaulio vaisių. Jei sėjame abejingumą Dievui ir dvasinėms vertybėms bei prioritetams, pjauname abejingumo vaisių – apatiją, dvasinį pasitenkinimą ir nusivylimą savo dvasiniame gyvenime. Štai kodėl tie, kurie galvoja: „Aš žinau, kad vieną dieną vyks galutinis persekiojimas, žvėries ženklas ir t. t., bet kai taip atsitiks, aš susiimsiu“, renkasi labai pavojingą kelią. Dievas kviečia mus dabar, šią akimirką, pavesti savo gyvenimą Jam. Kuo ilgiau delsiama reaguoti į Šventąją Dvasią, tuo asmens širdis darosi vis labiau užkietėjusi Dievo raginimams ir imlesnė pasiduoti piktojo melui bei juo patikėti.
Klausimai aptarimui:
1. Koks yra ryšys tarp išgelbėjimo malone ir augimo malone, atsižvelgiant į Apr 14, 14–20 ir pjūties principą?
2. Aptarkite būtinas augalų augimui priemones ir palyginkite jas su mūsų dvasiniu augimu. Kokie yra panašumai? Tai yra, ko galime pasimokyti iš augalų augimo ir ką galime pritaikyti savo gyvenime?
3. Ar yra skirtumas tarp mums Dievo suteiktos galimybės rinktis ir valios? Kodėl augančiam krikščioniui svarbu suprasti šį skirtumą?
4. Kodėl titulas „Žmogaus Sūnus“ yra padrąsinimas teismo valandą, laukiant Kristaus antrojo atėjimo? Kodėl guodžia suvokimas, kad mums teisme atstovauja žmogus?