Devinta tema
Gegužės 20–26 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Apr 17, 1–2. 15; Apr 18, 1–4; Apr 17, 4–6; Mt 16, 18; Jer 50, 33–38; Ps 115, 4–8.
Įsimintina eilutė: „Jie kovos su Avinėliu, bet Avinėlis juos nugalės, nes Jis yra viešpačių Viešpats ir karalių Karalius, ir su Juo visi pašauktieji, išrinktieji ir ištikimieji“ (Apr 17, 14).
Didžiosios kovos tema Apreiškimo knygoje apibendrinta dviejų moterų simbolika: viena apsisiautusi saule, Apreiškimo 12, o kita apsirengusi raudonu drabužiu, Apreiškimo 17.
Moters, apsigaubusios saule, akinančioje Kristaus šlovėje, simbolis yra Apreiškimo 12. Ji ištikima savo mylimajam Jėzui. Ji nėra suteršta klaidamokslių. Visame Rašte tyra moteris simbolizuoja Jėzaus nuotaką arba tikrąją Bažnyčią. Jer 6, 2 pranašas sako: „Gražioji ir trapioji dukterie Sione“. Dievo tautą pranašas nusako – „dukterie Sione“ arba ištikima moterimi. (Taip pat žr. Ef 5, 25–32 ir Oz 2, 22.)
Priešingai, Rašte atsimetimas lyginamas su paleistuvavimu arba svetimavimu (Jok 4, 4). Kalbėdamas apie Izraelio maištą ir neištikimybę, Ezechielis apgailestavo: „O svetimaujanti žmona! Ištekėjusi už vyro, tu atsiduodi svetimiesiems!“ (Ez 16, 32)
Šią savaitę tyrinėsime šias dvi Apreiškimo knygos moteris ir gilinsimės į konfliktą tarp tiesos ir paklydimo.
I. DVI PRIEŠTARINGOS SISTEMOS
1. Perskaitykite Apr 12, 17 ir Apr 17, 14. Kaip apibūdinama Dievo Bažnyčia ir kaip į ją reaguoja šėtonas?
Ištisus šimtmečius Dievas visada turėjo žmonių, kurie buvo Jam ištikimi. Apr 12, 17 apibūdina jų ištikimybę kaip tų, kurie „laikosi Dievo įsakymų“, kurie kitur nusakyti kaip „pašauktieji, išrinktieji ir ištikimieji“ (Apr 17, 14).
2. Perskaitykite Apr 14, 8 ir Apr 17, 1–2. Ką angelas iškilmingai praneša ir dėl kokių Babilono darbų šis pranešimas yra pateisinamas?
Apreiškimo knygą Jonas parašė pirmojo amžiaus pabaigoje. Šiuo laikotarpiu iš senovės Babilono miesto beliko dulkių krūva. Kai Jonas užrašė žinią Apreiškimo knygoje, tikrasis Babilono miestas jau buvo sunaikintas daugiau nei kelis šimtmečius.
Apreiškimo knygoje senovės Babilono miestas laikomas baigmės meto Babilono pavyzdžiu arba simboliu. Apreiškimo knygos pranašystėse Babilonas simbolizuoja klaidingą religinę sistemą, kuriai bus būdingos panašios savybės kaip Senojo Testamento Babilonui. Senovės Babilono principai bus šiuolaikinio dvasinio Babilono pagrindas.
Apr 17, 1–6 moteris, apsirengusi purpuru ir raudona spalva, keliauja laiku. Ši moteris sėdi ant skaisčiai raudono žvėries. Raštas ją vadina ištvirkėle. Ji paliko savo tikrą mylimąjį Jėzų Kristų. Čia apaštalas Jonas mums vaizdingai nusako atskalūniškos religijos sistemą, kuri turi didelę įtaką pasaulyje. Pažvelkite į formuluotę: su šia galia „ištvirkavo žemės karaliai, ir jos ištvirkimo vynu pasigėrė žemės gyventojai“ (Apr 17, 2). Pasigėrė? Rašte pasigėrimas visada yra blogas elgesys. O ištvirkavimas? Tai klaidamokslių, klaidingų doktrinų ir papročių simbolis.
Ši galia neigiamai paveikė ir vadovus, ir paprastus žmones. Kokiu vieninteliu būdu mes galime apsisaugoti? (Perskaitykite Ef 6, 10–18.)
II. RŪSTYBĖS VYNAS
3. Perskaitykite Apr 17, 1–2. 15 ir Apr 18, 1–4. Kiek aprėpia Babilono įtaka?
Puolusi bažnytinė sistema siekia tarptautinį mastą ir savo apgaule paveikia žmones visame pasaulyje. Šėtonas įtūžęs, kad Evangelija bus skelbiama visoms „tautoms, gentims, kalboms ir žmonėms“, „ši karalystės Evangelija bus skelbiama visame pasaulyje“, todėl jis naudojasi visomis įmanomomis klastomis, kad pavergtų žemės gyventojų protą (Apr 14, 6; Mt 24, 14; Apr 17, 2).
Apr 17, 2 toliau aiškina didžiojo Babilono slėpinį, skelbiant, kad ji „ištvirkavo“ su žemės karaliais. Kas yra ištvirkavimas? Tai uždrausta sąjunga. Puolusi bažnytinėje sistema, susivienijusi su valstybe. Tikros Bažnyčios sistemoje Bažnyčia yra susijungusi su Jėzumi Kristumi. Puolusi bažnyčia laukia galios ir valdžios iš politinių žemės vadovų. Ji siekia, kad valstybė vykdytų jos įsakus. Užuot sėmusi jėgų iš Jėzaus, kaip tikrosios galvos, ji laukia paramos iš valstybės.
Apr 17, 2 tęsiami dramatiški vaizdiniai: „jos ištvirkimo vynu pasigėrė žemės gyventojai“. Neraugintų vynuogių sulčių simbolika naudojama visame Naujajame Testamente, nusakant nesuteptą, tyrą Kristaus kraują, išlietą ant kryžiaus mūsų išgelbėjimui (Mt 26, 27–29). Lk 22, 20 Jėzus sako: „Ši taurė yra Naujoji Sandora Mano kraujyje“. Kai neraugintas naujas Evangelijos vynas yra iškraipomas, o Dievo Žodžio mokymas pakeičiamas žmonių religinių vadovų klaidamoksliais, jis tampa Babilono „vynu“ (žr. Mt 15, 9).
Taip pat atkreipkite dėmesį, kad Dievas kviečia savo tautą išeiti iš Babilono. Kitaip tariant, kad ir kokia sugedusi bei pikta būtų ši sistema, jos pasiekiamumas yra toks platus, kad bent jau tam tikrą laiką ji paliečia ir Jo ištikimuosius arba, pasak Jo, Jo tautą (Apr 18, 4). Vis dėlto ateina laikas, kai Dievas pašauks juos iš šios sugedusios ir piktos sistemos, kuri netrukus kris dėl savo sugedusios ir piktos prigimties, šios „visokių nešvarių ir nekenčiamų paukščių“ landynės (Apr 18, 2).
Koks vaidmuo tenka tiems, kurie skelbia trijų angelų žinią, kai Dievas naudoja juos raginant iš Babilono išeiti Jo tautą?
III. SLĖPINYS – DIDŽIOJI BABELĖ
4. Perskaitykite Apr 17, 4–6. Ko šios eilutės moko apie šios klaidinančios sistemos prigimtį?
Tyrinėjome, jog Apreiškimo 17 aprašoma klaidinanti religinė sistema, kuri į krikščionybę įveda daug Senojo Testamento laikų Babilono mokymų.
„Norėdami suprasti Babilono prigimtį, turime grįžti prie pirmojo jo paminėjimo Rašte, Pradžios knygoje. Viskas prasidėjo slėnyje Šinaro krašte, pietinėje Mesopotamijos dalyje, šiandien pietų Irake, vadinamoje Babilonija. Čia buvo pastatytas Babelio bokštas, žmogaus savarankiškumo, savisaugos ir nepriklausomybės nuo Dievo simbolis (Pr 11, 1–4)“ (Angel Manuel Rodríguez, „The Closing of the Cosmic Conflict: Role of the Three Angels’ Messages“, p.43).
Babelio bokštas, vieta senovės Babilone, buvo pastatytas tiesiogiai maištaujant prieš Dievo Žodį. Babelio statytojai pastatė šį paminklą savo šlovei, o Dievas sumaišė jų kalbą. Pradžios knygoje parašyta: „Tada jis buvo pavadintas Babeliu, nes Viešpats ten sumaišė visos žemės kalbą ir iš ten išsklaidė juos po visą žemės paviršių“ (Pr 11, 9).
Ši sistema yra tokia pikta, kad ji vaizduojama girta „nuo šventųjų ir Jėzaus liudytojų kraujo“ (Apr 17, 6) – siaubingi sugedusio Babilono vaizdiniai (taip pat žr. Iz 49, 26).
Iš esmės dvasinis Babilonas yra religija, pagrįsta žmonių klaidamoksliais, pagrįsta žmonių idėjomis ir palaikoma žmonių papročių. Tai žmogaus sukurtos religijos forma, kurią sumanė, ko gero, genialūs religiniai vadovai, tačiau ji prieštarauja Evangelijos galiai ir Jėzaus įkurtai Bažnyčiai, kuri pastatyta ant meilės, o ne smurto.
Apreiškimo knygoje aprašomos šios dvi religijos sistemos. Pirmoji atskleidžia visišką pasitikėjimą Jėzumi ir priklausomybę nuo Jo Žodžio. Antroji atskleidžia pasitikėjimą žmogišku autoritetu ir žmonių religijos mokytojų priklausomybę. Viena iš jų yra į Kristų orientuotas tikėjimas, visiškai priklausomas nuo Kristaus malonės, Aukos ir permaldavimo išganymui. Kitas yra humanistinis požiūris į tikėjimą, kuris visišką priklausomybę nuo išganymo Kristuje pakeičia priklausomybe nuo bažnyčios papročių.
Kaip galime apsisaugoti nuo subtilių Babilono įtakų, tokių kaip polinkis, kad ir kaip tai būtų lengva, pasikliauti savimi, užuot pasikliovus tik Dievu?
IV. RAGINIMAS PASIŠVĘSTI
Apreiškimo knyga yra neatidėliotinas raginimas pasišvęsti, apibendrintas dviejų moterų simbolika Apreiškimo knygoje. Nors kartais atrodo, kad Dievo tauta bus nugalėta šioje kosminėje kovoje tarp tiesos ir paklydimo, Dievas žada, kad Jo Bažnyčia galiausiai triumfuos.
5. Palyginkite Mt 16, 18 ir Apr 17, 14. Kokį su Jo Bažnyčia susijusį pažadą Jėzus davė savo mokiniams?
Kristus yra tvirtas pamatas, ant kurio pastatyta Jo Bažnyčia. Jo Bažnyčia remiasi Jo Žodžio mokymu ir yra vedama Jo Dvasios. Babilonas, kaip tyrinėjome, priešingai, yra įsišaknijęs žmonių sukurtuose mokymuose ir papročiuose. Bet kuris religinis vadovas, pakeičiantis Šventajame Rašte apreikštą Dievo valią arba virš jos išaukštinantis žmonių nuomones ar papročius, paprasčiausiai skatina Babilono painiavą.
Senovės Babilono laikais bažnyčia ir valstybė buvo vienas darinys. Kai karalius Nebukadnecaras sėdėjo savo šventyklos karališkame soste, jis tariamai kalbėjo dievų vardu. Vieną kartą, nepaisydamas gyvojo Dievo, Babilono karalius priėmė visuotinį įsaką, įpareigojantį garbinti, ir įsakė visiems savo pavaldiniams nusilenkti jo įsakui, o tai yra galingas simbolis to, su kuo ištikima Dievo tauta, atsisakanti garbinti stabą, susidurs paskutinėmis dienomis (žr. Dan 3).
Paskutinėmis žemės istorijos dienomis susiformuos bažnyčios ir valstybės santvarka – dvasinis Babilonas, kurio dvasinis vadovas tvirtins, kad kalba Dievo vardu. Jo žodis bus paskelbtas pačiu Dievo žodžiu, o jo įsakymai – Dievo įsakymais. Ištisus šimtmečius Romos pontifikai skelbė, kad jie užima Dievo vietą žemėje. Savo 1894 m. birželio 20 d. enciklikoje popiežius Leonas XIII pareiškė: „Šioje žemėje užimame Visagalio Dievo vietą“. „Ferraris Ecclesiastical Dictionary“ priduria: „Popiežius yra toks kilnus ir toks išaukštintas, kad jis nėra paprastas žmogus, bet tarsi Dievas ir Dievo vietininkas“. Apaštalas Paulius priduria šiuos žodžius, atskleisdamas šią galią: „kuris iškelia save virš kiekvieno vadinamojo dievo ar šventenybės, ir pats sėdasi Dievo šventykloje, dėdamasis Dievu“ (2 Tes 2, 4).
Kadangi jau tyrinėjome, kad Dievas turi ištikimų žmonių „Babilone“, kodėl turime būti atsargūs kalbėdami apie jį ir kodėl turime būti atsargūs bei nesmerkti žmonių kaip atskirų asmenų, priešingai pačiai sistemai?
V. BABILONAS – STABMELDYSTĖS CENTRAS
Štai dar vienas patarimas, kaip išsiaiškinti didžiosios Babelės slėpinį. Babiloniečiams stabmeldystė buvo garbinimo pagrindas.
6. Perskaitykite Jer 50, 33–38 ir Jer 51, 17. 47. Ką šios eilutės sako apie stabų garbinimą senovės Babilone ir Dievo reakciją į šį garbinimą?
Jeremijo 50 ir 51 išpranašautas Babilono sunaikinimas medų ir persų rankomis. Viena iš Babilono žlugimo priežasčių buvo stabmeldystė. Babiloniečiai tikėjo, kad stabai yra jų dievų atvaizdai. Babiloniečių religijoje apeiginė dievų statulų priežiūra ir garbinimas buvo laikomi šventais; dievai vienu metu gyveno jų statulose šventyklose ir jų įkūnytose gamtos jėgose. Stabų plėšimas ar sunaikinimas buvo laikomas dieviškosios globos praradimu; neobabilono laikotarpiu chaldėjų princas Marduk-apla-idina II pabėgo į pietines Mesopotamijos pelkes su Babilono dievų statulomis, kad šios išgelbėtų juos nuo Asirijos karaliaus Sanheribo armijų (Jane R. McIntosh, Ancient Mesopotamia: New Perspectives, ABC-CLIO, Inc., [Santa Barbara, CA, 2005] 35–43 p.).
Bibliniai pranašai šių negyvų stabų garbinimą priešpriešino Dievui Kūrėjui, kuris yra ir gyvas, ir teikia gyvybę (Jer 51, 15–16. 19).
7. Perskaitykite Iš 20, 4–6 ir Ps 115, 4–8. Ko šios eilutės moko apie stabmeldystę?
Nors dvasinio Babilono stabmeldystės klausimai yra gilesni nei tiesiog nusilenkimas stabams iš medžio ar akmens, dvasinis Babilonas lygintinas su senovės Babilono stabų garbinimu. Stabų naudojimas garbinimui yra antrojo įsakymo laužymas, nes jis apriboja Šventosios Dvasios gebėjimą įrašyti į mūsų protą amžinuosius dalykus ir sumenkina Dievo didybę iki negyvos statulos. Šie stabai buvo įtraukti į krikščionybę IV amžiuje, kad krikščionybė taptų priimtinesnė pagonims.
Deja, šiems stabams dažnai suteikiamas tik Dievui priklausantis šventumas ir pagarba, todėl visa tai dvasiškai žlugdo.
Tolesniam tyrinėjimui:
„Apreiškimo knygos 14-ame skyriuje pateikta žinia, skelbianti Babelės kritimą, tinka religinėms organizacijoms, kurios kadaise buvo tyros, o dabar pagedo. Kadangi ši žinia pateikta po įspėjimo apie Teismą, ji turi būti skelbiama paskutinėmis dienomis. Todėl ji numano ne tik Romos katalikų bažnyčią, nes ši bažnyčia jau daugelį amžių yra kritusi“ (E. Vait, Didžioji kova, 2017, p. 331).
Danieliaus 3 pasakojimas apie tris hebrajus, kuriems buvo įsakyta „garbinti aukso statulą, kurią pastatė karalius Nebukadnecaras“ (Dan 3, 5) senovės Babilone, yra simbolis, pavyzdys, kas atsitiks, kai dvasinis Babilonas paskutinėmis dienomis taip pat vers garbinti „atvaizdą“ (žr. Apr 13, 15; Apr 14, 9. 11; Apr 16, 2; Apr 19, 20; Apr 20, 4). Įdomu, kad įsakymas, kurį būtų sulaužę šie trys hebrajai, antrasis įsakymas (Iš 20, 4–5), buvo vienas iš dviejų įsakymų, prie kurių ši galia, siekianti „pakeisti švenčių dienas ir Įstatymą“ (Dan 7, 25), kišo nagus.
Kokį kitą įsakymą ji siekė pakeisti? Žinoma, ketvirtąjį įsakymą, kuris, kaip tyrinėjome ir dar tyrinėsime, yra garbinimo klausimo esmė ir bus svarbiausias paskutinėje krizėje, kai susidursime su klausimu, ar garbinti tą, kuris sukūrė „dangų ir žemę, jūrą ir visa, kas juose, bet septintąją dieną ilsėjosi“ (Iš 20, 11; taip pat žr. Apr 14, 7), ar garbinti žvėrį ir jo atvaizdą.
Klausimai aparimui:
1. Kas sieja Babelio bokštą su šiuolaikiniu dvasiniu Babilonu? Kuo šie du panašūs?
2. Kaip suderinate šias dvi kontrastingas idėjas? Jėzus suteikė galią savo Bažnyčiai, tačiau pavojinga mūsų religinį patyrimą pavesti į dvasinio vadovo rankas. Kokios yra Bažnyčios galios ribos?
3. Kaip galime sužinoti, kad stabmeldystė, viena iš Babilono nuodėmių, nėra tik nusilenkimas statuloms? Kokiais būdais net protestantai gali pasiduoti stabmeldystei?
4. Kokias dar paraleles galite įžvelgti Danieliaus 3 dėl priverstinio garbinimo, ir dėl ko buvome įspėti paskutinėmis dienomis?