1844 m. spalio 15 d., likus savaitei iki Didžiojo nusivylimo, pamaldžioje liuteronų šeimoje Vokietijoje gimė berniukas. Jo vardas buvo Fridrichas Nyčė, ir jis taps vienu įtakingiausių modernizmo ateistų. Įsitikinęs, kad krikščionių Dievas Vakaruose miršta, Nyčė piktinosi krikščionių religijos nuolatine moraline įtaka ir išjuokė ją kaip „vergų moralę“, silpnųjų moralę, kuri, stengiantis apsisaugoti nuo stipresniųjų, išsigalvojo tokias kvailas sąvokas, kaip – „mylėkite savo priešus“. Nyčei reikėjo, kad modernizmas peržengtų pasenusias „gėrio ir blogio“ sąvokas; vienos iš jo knygų veikėjas (Zaratustra) pareiškė: „Sudaužykite senojo Įstatymo plokštes! (žinoma, jis turėjo omeny Dešimt Dievo įsakymų).
1844-ieji buvo svarbūs ir komunizmo pradininkui Karlui Marksui. Veikalą, pavadintą „1844 m. ekonominiais ir filosofiniais rankraščiais“, Marksas ir parašė tais metais, nors Tarybų Sąjunga jį paskelbė tik 1932 m. Rankraščiai rodo ankstyvą Markso ideologijos raidą. Jis pasisakė už visišką materialistinę tikrovę, kuri pasireiškė įvairiais ekonomikos etapais, kol pasaulio darbininkai susivienys, nuvers kapitalistinius engėjus ir sukurs žemėje utopiją.
1844-ieji buvo svarbūs ir Čarlzui Darvinui. Tai, kas tapo žinoma kaip „1844 m. esė“, buvo viena iš pirmųjų Darvino pateiktų evoliucijos teorijos išraiškų, nors ji tada nebuvo paskelbta viešai. Tik 1859 m., paskelbus knygą „Rūšių atsiradimas“, Darvinas viešai paskelbė savo požiūrį, kad visa gyvybė žemėje kilo iš bendro protėvio vien dėl natūralių ir atsitiktinių procesų.
Tačiau 1844-aisiais išsipildė Dan 8, 14 – 2300 dienų pranašystė ir tais pačiais metais, kai iš Didžiojo nusivylimo likučių pasklido sėklos, kurios išaugs į pasaulinį judėjimą, kurio pagrindinė žinia atmes marksistinę, nyčinę ir darvinizmo ideologiją.
Septintosios dienos adventistų judėjimas prieštaravo marksizmui ir skelbė, kad pasaulio istoriją paaiškino didžioji kova tarp Kristaus ir šėtono, o ne materialistinė istorijos tėkmė, ir ši kova pasibaigs ne žmogaus sukurta komunistine utopija, o antgamtiniu amžinosios Dievo karalystės įkūrimu.
Septintosios dienos adventistų judėjimas, prieštaraudamas darvinizmui, mokė, kad gyvybė atsirado ne dėl natūralios ir atsitiktinės mutacijos bei natūralios atrankos procesų, bet Dievo Kūrėjo, kuris per šešias dienas sukūrė gyvybę žemėje ir ilsėjosi septintąją, galia.
Priešingai Nyčei, Septintosios dienos adventistų judėjimas skelbė ne tik tai, kad Dievas yra, bet ir kad Jo visuotinis moralės kodeksas („Senojo Įstatymo plokštės“), Dešimt įsakymų, išlieka galutiniu Dievo teismo matu, privalomu visai žmonijai.
Ar sutapimas, kad visi šie įvykiai rutuliojosi 1844 m.? Taip manyti nereikėtų.
Marksas, Nyčė, Darvinas – trys įtakingos asmenybės, kurių darbai padarė žmonijai nepataisomą žalą. Tačiau tarp visų šių klaidamokslių Dievas nepaliko pasaulio be Jo tiesos liudytojo, todėl tarp šių pragaištingų ideologijų Jis pradėjo judėjimą, kuris laikui bėgant išaugs į Septintosios dienos adventistų bažnyčią, skelbiančią pasauliui Jo tiesą paskutinėmis dienomis – trijų angelų žinią. Tai žinia, kuri iš esmės paneigia minėtų trijų siaubingai apgautų vyrų propaguojamus klaidamokslius.
Trijų angelų žinia tam tikra prasme yra įsakymai Septintosios dienos adventistų bažnyčiai. Ir iš esmės jie yra Evangelija, tyra ir paprasta, bet Evangelija, pateikta turimos tiesos kontekste (2 Pt 1, 12).
Ši trijų angelų žinia yra šio ketvirčio tema.
Markas Finlis (Mark Finley), gimęs Konektikute (JAV), tarptautiniu mastu žinomas evangelistas, 2005–2010 m. buvo Generalinės konferencijos viceprezidentas. Išėjęs į pensiją jis tapo Generalinės konferencijos prezidento padėjėju. Pastorius Finlis ir jo žmona Ernestina (Ernestine) turi tris vaikus ir penkis anūkus.