Aštunta tema
Gegužės 13–19 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Jok 2, 8–13; Įst 5, 12–15; Ps 33, 6. 9; Apr 14; 2 Pt 3, 13; Apr 21, 1.
Įsimintina eilutė: „Ir atskleisti visiems, kaip turi išsipildyti slėpinys, nuo amžių uždengtas Dieve – visų dalykų Kūrėjyje“ (Ef 3, 9).
Žmonijos orumo esmė – visi esame sukurti. Tai, kad esame unikaliai Dievo sukurti, kiekvienam žmogui suteikia vertę. Negimęs motinos įsčiose, visų keturių galūnių paralyžiumi neįgalus paauglys, Dauno sindromu sergantis jaunas žmogus ir Alzheimerio liga serganti močiutė Dievui yra itin brangūs. Dievas yra jų Tėvas. Jie yra Jo sūnūs ir dukterys. „Dievas, pasaulio ir visko, kas jame yra, kūrėjas, būdamas dangaus ir žemės valdovas, gyvena ne rankų darbo šventyklose… Iš vienos šaknies Jis išvedė visą žmonių giminę, kuri gyvena visoje žemėje“ (Apd 17, 24–26).
Mūsų paveldas yra bendras. Mes priklausome tai pačiai šeimai. Mes esame broliai ir seserys, kuriuos sukūrė ir suformavo tas pats Dievas. Sukūrimas suteikia tikrą savivertę. Kai genai ir chromosomos susijungė sudarydami unikalią jūsų asmenybės biologinę struktūrą, Dievas atsisakė modelio. Visoje visatoje nėra kito tokio kaip jūs. Esate unikalus kūrinys, tokios didžiulės vertės būtybė, kad Dievas, sukūręs kosmosą, tapo kūnu, kaip ir mes, bei paaukojo save kaip atnašą už jus ir jūsų nuodėmes!
I. TEISMAS, PASAULIO SUKŪRIMAS IR ATSKAITOMYBĖ
Jei esame tik atsitiktinai susiformavusių ląstelių rinkinys, tiesiog atsitiktinumo ir labiau išsivysčiusios Afrikos beždžionės produktas, tada gyvenimas turi mažai prasmės. Jei esame tik vienas iš aštuonių milijardų žmonių, rodančių vieni kitiems nagus dėl gyvenamosios vietos planetoje, vadinamoje Žeme, gyvenimas praranda savo tikslą, išskyrus išlikimą. Priešingai, Rašte nusakytas pasaulio sukūrimas suteikia priežastį gyventi ir moralės būtinybę. Mus sukūrė Dievas ir esame Jam atskaitingi už savo darbus. Tas, kuris mus sukūrė, laiko mus atsakingais. Jis nustatė absoliutus, net „moralei reliatyviame“ pasaulyje.
1. Perskaitykite Apr 14, 7; Rom 14, 10 ir Jok 2, 8–13. Ką teismas reiškia tokiems klausimams kaip atskaitomybė ir atsakomybė? Kaip teismas, Dievo įsakymai ir garbinimas yra susiję?
Trijų angelų, lekiančiu dangaus viduriu, Apreiškimo 14 žinia skelbia, kad „atėjo Jo teismo valanda“ (Apr 14, 7). Kadangi Dievas mus sukūrė gebančius priimti moralinius sprendimus, esame už juos atsakingi. Jei būtume tik atsitiktinis ląstelių rinkinys, tik mūsų paveldimumo ir aplinkos produktas, mūsų darbus daugiausia lemtų mums nepavaldžios jėgos.
Tačiau teismas reiškia moralinę atsakomybę. Šią krizinę Žemės istorijos valandą, teismo valandą, Dievas ragina mus priimti sprendimus amžinybės šviesoje. Pirmo angelo nuoširdus raginimas atiduoti „Jam pagarbą, nes atėjo Jo teismo valanda“ (Apr 14, 7), nuolankiai pašlovinti „dangaus ir žemės, jūros ir vandens šaltinių Sutvėrėją!“ (Apr 14, 7) pripažįsta, jog viso garbinimo pagrindas yra tai, kad esame sukurti Dievo.
Tuo tarpu septintosios dienos – sabatos šventimas parodo mūsų tikėjimą, kad Jėzus yra vertas būti garbinamas kaip mūsų Kūrėjas. Tai atskleidžia, kad priimame Jo Dešimt įsakymų kaip Dievo įkvėptus principus, leidžiančius gyventi visavertį gyvenimą. Kadangi Įstatymas yra Dievo valdžios pagrindas ir Jo charakterio apreiškimas, jis tampa teismo matu. Mūsų ištikimybė sabatos įsakymui yra mūsų pasišventimo gyventi paklūstant pripažinimas.
Kaip mūsų su pasaulio sukūrimu susijęs supratimas veikia mūsų elgesį? Kaip paveldimumas ir aplinka susiję su kasdieniais mūsų sprendimais? Kaip Dievo malone galime įveikti charakterio trūkumus, kurių mes nepasirinkome?
II. SABATA IR PASAULIO SUKŪRIMAS
Dievas davė mums sabatą, nes mūsų pasauliui labai reikia įtikinamos pasaulio sukūrimo žinios. 1800-ųjų viduryje, kai evoliucinė hipotezė užvaldė intelektualų pasaulį, Dievas atsiuntė nuostabios vilties žinią. Mes ją tyrinėjome Apr 14, 6–7.
Šėtonas dėjo visas pastangas iškreipdamas pasaulio sukūrimo idėją, nes jis nekenčia Jėzaus ir nenori, kad Jis būtų deramai garbinamas kaip mūsų Kūrėjas ir Atpirkėjas. Sabata yra didžiosios kovos dėl Kristaus, kaip mūsų Kūrėjo, verto būti garbinamu, centre. Dievo žinia paskutinėmis dienomis ragina visą žmoniją vėl garbinti Kristų kaip dangaus ir žemės Kūrėją. Viso garbinimo pagrindas yra tai, kad Jis mus sukūrė.
2. Apr 14, 6–7 kontekste perskaitykite Pr 2, 1–3; Iš 20, 8–11 ir Įst 5, 12–15. Kaip sabatos įsakymas atspindi ryšį tarp pasaulio sukūrimo ir atpirkimo?
Sabata yra amžinas mūsų poilsio Jame simbolis. Tai ypatingas ištikimybės Kūrėjui ženklas (Ez 20, 12. 20). Tai ne savavališkai įsakytas reikalavimas, o apreiškimas, kad tikras poilsis nuo teisumo darbais yra Jame. Sabata kalba apie Dievą, kuris už mus pasiekė tai, ko mes niekada negalėjome pasiekti patys.
Šventasis Raštas ragina kiekvieną sabatą ilsėtis Jo meilėje ir globoje. Sabata yra poilsio, o ne darbų simbolis; malonės, o ne Įstatymo raidės prisilaikymo; užtikrinimo, o ne pasmerkimo; priklausymo nuo Jo, o ne nuo savęs. Kiekvieną sabatą džiaugiamės Jo gerumu ir šloviname Jį už išgelbėjimą, kurį galima rasti tik Kristuje.
Sabata taip pat yra amžina jungtis tarp Edeno tobulumo praeityje ir naujo dangaus šlovės bei naujosios žemės ateityje (Iz 65, 17; Apr 21, 1).
Sabata kviečia mus prie mūsų šaknų. Tai ryšys su mūsų kilmės šeima. Sabata buvo nuolat švenčiama nuo pat laiko pradžios. Tai nenutrūkstamas laiko ryšys su mūsų sukūrimu. Sabata leidžia mums sutelkti dėmesį į šlovingą tiesą, kad esame Dievo vaikai. Ji kviečia mus artimam ryšiui su Juo.
Kaip apie sabatos įsakymą užsimenama Apr 14, 6–7 ir kodėl jis svarbus mūsų paskutiniųjų laikų žiniai? (žr. Iš 20, 8–11).
III. NE ITIN SUBTILI APGAULĖ
Bandydamas sunaikinti mūsų sukūrimo unikalumą, velnias pristatė ne itin subtilią klastotę. Klastotė, kurią priima net kai kurie iš mūsų, teigia, jog Dievas yra pagrindinis kūrimo veiksnys, tačiau Jam prireikė daug amžių, kad atsirastų gyvybė. Evoliucija buvo tas procesas, kurį Jis naudojo. Šiuo požiūriu bandoma suderinti „mokslinius duomenis“ su Pradžios knygos pasakojimu. Taip teigiama, kad kūrimo dienos yra ilgi, neapibrėžti laikotarpiai ir kad gyvybei žemėje yra milijardai metų.
3. Perskaitykite Ps 33, 6. 9 ir Hbr 11, 3. Ką šios aiškios Rašto eilutės pasako apie tai, kaip Dievas sukūrė pasaulį?
Biblinis pasakojimas yra aiškus. Dievas „tarė, ir pasaulis pasidarė, Jis įsakė, ir visa atsirado“ (Ps 33, 9). „Tikėjimu suvokiame, kad pasauliai buvo sutverti Dievo žodžiu“ (Hbr 11, 3). Pirmas Pradžios knygos skyrius patvirtina, kad Dievas sukūrė pasaulį per šešias 24 valandų dienas, o septintąją ilsėjosi. Pradžios 1 ir 2 kalbinė struktūra neleidžia daryti kitos išvados. Netgi mokslininkai, netikintys pasaulio sukūrimu per šešias dienas, pripažįsta, kad autoriaus ketinimas buvo išmokyti, jog pasaulis buvo sukurtas būtent per šešias dienas.
Pradžios 1 hebrajų kalbos žodis „diena“ tai – jom. Visame Rašte kaskart, kai žodis jom vartojamas kartu su skaitvardžiu (trečioji diena, pirmoji diena), jis apriboja laikotarpį iki 24 valandų. Rašte nėra nė vieno atvejo, kai daiktavardį jom papildantis skaitvardis nusako neapibrėžtą laikotarpį. Be išimties tai visada yra 24 valandų laikotarpis.
Be to, jei Dievas nesukūrė pasaulio per šešias dienas, kokią reikšmę turi septintoji diena – sabata? Kodėl Dievas įsakė jos laikytis? Būtų visiškai neprasminga laikyti sabatą amžinu šešių dienų kūrimo savaitės palikimu, jei šešių dienų kūrimo savaitės niekada nebuvo. Sutikti su ilgais kūrimo amžiais reiškia mesti iššūkį pačiam septintosios dienos – sabatos poreikiui. Tai taip pat keltų rimtų klausimų dėl Šventojo Rašto nuoseklumo.
Užsipuldamas sabatą, šėtonas taikosi į pačią Dievo valdžios širdį, ir kas gali veiksmingiau sunaikinti šešių dienų kūrimo memorialą, nei šešių kūrimo dienų tikrovės neigimas? Nestebina, kad tiek daug žmonių, įskaitant krikščionis, nesilaiko septintosios dienos – sabatos. Koks paruošimas galutinei apgaulei.
IV. PASAULIO SUKŪRIMAS, SABATA IR BAIGMĖS METAS
Didžioji kova, prasidėjusi prieš tūkstantmečius danguje, yra susijusi su Dievo valdžios klausimu. Tas pats iššūkis išlieka ir šiandien.
4. Perskaitykite Apr 14, 7. 9 ir 12. Apibendrinkite šias eilutes, užbaigdami pateiktus sakinius.
Apr 14, 7 yra raginimas ___________________________________
Apr 14, 9 yra iškilmingas raginimas ne ___________________________
Apr 14, 12 aprašoma tauta, kuri _____________________________
Šios eilutės aiškiai parodo, kad pagrindinis paskutiniųjų dienų konflikto tarp gėrio ir blogio, Kristaus ir šėtono, klausimas yra garbinimas. Ar mes garbiname Kūrėją ar žvėrį? Ir kadangi pasaulio sukūrimas sudaro viso mūsų tikėjimo pagrindą (galų gale, kas kita mūsų tikėjime yra akivaizdžiau už tai, kad Dievas yra mūsų Kūrėjas?), septintoji diena – sabata, įtraukta į Pradžios knygos pasakojimą apie sukūrimą (Pr 2, 1–3), yra amžinas ir nekintantis ženklas pasaulio sukūrimui. Tai pagrindinis elementariausio mokymo simbolis. Vienintelis labiau esminis dalykas yra pats Dievas.
Vadinasi septintosios dienos – sabatos uzurpavimas reiškia Viešpaties valdžios uzurpavimą aukščiausiu lygmeniu – Jo kaip Kūrėjo valdžios. Tai kėsinimasis į viską ir visko rovimas iš esmės. Iš tikrųjų tai yra siekis užimti paties Dievo vietą (2 Tes 2, 4).
Žinoma, tikrasis paskutiniųjų dienų klausimas yra mūsų meilė ir ištikimybė Jėzui. Tačiau, pasak Rašto, ši meilė išreiškiama paklusnumu įsakymams (1 Jn 5, 3; Apr 14, 12), ir tik sabatos įsakymas yra susijęs su viskuo, nes tik jis nusako Dievą kaip Kūrėją (Iš 20, 8–11). Tad nestebina, kad tai bus galutinis takoskyros tarp tų, kurie garbina Viešpatį, ir tų, kurie garbina žvėrį, simbolis (Apr 14, 11–12). Atsižvelgiant į tai, kokia esminė sabata yra viskam, sunku suprasti, su kuo kitu gali būti susijęs paskutinis Kūrėjo garbinimo klausimas.
Daugelis žmonių ginčijasi, kad nėra skirtumo, kurią dieną laikome sabata, jei ją švenčiame. Kaip atsakyti į šį argumentą naudojantis Šventuoju Raštu?
V. SABATA IR AMŽINAS POILSIS
Sabata yra prieglobsčio vieta varginančiame pasaulyje. Kiekvieną savaitę pamirštame šio pasaulio rūpesčius ir įžengiame į Dievo poilsio centrą – sabatą. Garsus žydų rašytojas Abraomas Heschelis sabatą vadina „laiko rūmais“. Kas septintą dieną Dievo dangiškieji rūmai nusileidžia iš dangaus į žemę, ir Viešpats kviečia mus į savo Artumo šlovę šiam 24 valandų laikotarpiui, kad praleistume laiką artimai bendraudami su Juo.
Heschelis savo knygoje apie sabatos grožį ir iškilmingumą rašo apie šios dienos reikšmę: „Sabata yra rojaus metafora ir liudijimas Dievo Artumui; savo maldose numatome Mesijo erą, kuri bus sabata, ir kiekviena sabata mus paruošia šiam patyrimui: neišmokęs mėgautis sabata… žmogus negalės mėgautis amžinybe ateinančiame pasaulyje“.
Kurdamas Jėzus mums padarė ypatingą vietą. Ten galime rasti prieglobstį. Ten galime būti saugūs. Jo darbas atliktas. Baigta. Kai ilsimės sabatą, ilsimės Jo meilės globoje. Mes ilsimės laukdami amžinojo poilsio naujame danguje ir naujoje žemėje, kurie netrukus ateis.
5. Perskaitykite Iz 65, 17; Iz 66, 22; 2 Pt 3, 13 ir Apr 21, 1. Kaip sabatos laikymasis nukreipia mus į amžinybę?
Tas pats Dievas, kuris sukūrė žemę pradžioje, sukurs ją iš naujo, o sabata išliks amžinu Jo, kaip Kūrėjo, simboliu (žr. Iz 66, 23). Tiesą sakant, žydai sabatą laikė simboliu to, kas hebrajų kalba buvo vadinama olam haba, ateisiančiu pasauliu.
Trijų angelų, lekiančiu dangumi, žinia, raginanti mus garbinti Kūrėją, yra dangaus atsakymas daugelio žmonių nevilčiai XXI amžiuje. Ši žinia nukreipia mus į mūsų Kūrėją, kuris visa sutvėrė, ir į mūsų Atpirkėją, kuris, po teismo, sunaikinęs nuodėmę, padarys visa nauja. „O Sėdintysis soste tarė: Štai Aš visa darau nauja! Ir sako: Rašyk, nes šitie žodžiai patikimi ir tikri“ (Apr 21, 5).
Kaip jūs asmeniškai galite padaryti sabatą išankstiniu dangaus apreiškimu savo gyvenime ir šeimoje?
Tolesniam tyrinėjimui:
„Priežastis… Dievo garbinimui – Jis yra Kūrėjas. Danguje būtybės išreiškia šią mintį labai glaustai: ‘Tu visa sutvėrei’ (Apr 4, 11). Žemėje reikia kiek įmanoma labiau pabrėžti Dievo kūrybą, todėl angelas sako: ‘Atiduokite Jam pagarbą; nuolankiai pašlovinkite dangaus ir žemės, jūros ir vandens šaltinių Sutvėrėją!’ (Apr 14, 7) Deramai pabrėžiama, jog angelas vartoja ketvirtojo įsakymo kalbą, kviesdamas garbinti Dievą (Iš 20, 11). … Dekaloge sabatos įsakymas yra antspaudas, įvardijantis, kas yra Dievas – Kūrėjas; apibrėžiantis Jam pavaldžią teritoriją – visa, ką Jis sukūrė; ir atskleidžia Jo teisę valdyti – nes Jis visa sukūrė. Kad slibinui pasisektų, jis turėjo kažkaip užgožti šį paminklą“ (Angel Manuel Rodríguez, „The Closing of the Cosmic Conflict: Role of the Three Angels’ Messages“, 40 p.).
Klausimai aptarimui:
1. Kaip sabatos žinia atsako į didžiuosius gyvenimo klausimus, pavyzdžiui: iš kur aš atsiradau, kodėl aš čia ir koks mano amžinasis likimas?
2. Apsvarstykite pasaulio sukūrimo stebuklą. Apmąstykite mūsų buvimo šioje didžiulėje visatoje stebuklą. Ko tai, kad svarbiausias pasaulio sukūrimo paminklas – sabata, ateina pas mus (ne mes einame) kiekvieną savaitę be išimties, turėtų mokyti mus apie pasaulio sukūrimo doktrinos svarbą?
3. Jūsų nuomone, kaip garbinimo klausimas rutuliojasi įkvėptuose Danieliaus 3 ir Danieliaus 6 pasakojimuose? Kas šiuose pasakojimuose gali padėti mums pasiruošti, su kokiu iššūkiu ištikima Dievo tauta susidurs per krizę dėl žvėries ženklo?
4. Kaip parodyti žmogui, kuris tiki milijonais, net milijardais evoliucijos metų kaip kūrimo priemone, neracionalumą laikyti septintą dieną – sabatą atminimu pasaulio sukūrimui?