Pirma tema
Kovo 25 – 31 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Apr 12; Ef 5, 25–27, 32; Fil 3, 9; Dan 7, 25; Iz 14, 12–14; Apr 13, 14–17.
Įsimintina eilutė: „Ir įnirto slibinas prieš moterį, ir metėsi kautis su kitais jos palikuonimis, kurie laikosi Dievo įsakymų ir saugoja Jėzaus liudijimą“ (Apr 12, 17).
Knygoje „Outnumbered: Incredible Stories of History’s Most Surprising Battlefield Outsets“ Cormac O’Brien pasakoja apie kariuomenes, kurios, nors ir buvo gerokai mažesnės, vis tiek laimėjo. Šioje knygoje pasakojama apie 55 000 karių Hanibalo kariuomenę iš Kartaginos, nugalėjusią „nenugalimą“ 80 000 karių Romos kariuomenę. Joje pasakojama apie Aleksandro Makedoniečio graikų kariuomenę, nugalėjusią Persijos imperiją.
Mes taip pat kovojame gyvybės ir mirties mūšyje su gudriu priešu. Esame silpnesni ir galimybė nugalėti yra neįtikėtinai menka. Blogio jėgos atrodo nenugalimos. Atrodo, kad mūsų laukia nuostoliai. Pralaimėjimas atrodo neišvengiamas. Pergalė atrodo nepasiekiama. Tik žmogišku požiūriu atrodo, kad šėtono jėgos mus nugalės.
Bet, ačiū Dievui, nors skaičiumi mes menkesni, nors šansai (žmoniškai kalbant) mums nepalankūs, nors šėtono puolimai yra nuožmūs, per Jėzų mes nugalėsime. Paskutinės Rašto knygos – „Apreiškimo knygos“ tema yra tokia: Jėzus laimi, šėtonas pralaimi. Šio mūšio esmė aprašyta Apreiškimo 12, kurį tyrinėsime šią savaitę. Tai padės pasirengti suprasti Apreiškimo 14 ir trijų angelų žinią.
I. KOVA DANGUJE
Apreiškimo 12 pateikiamas dramatiškų epizodų srautas, amžinai trunkančios kovos tarp gėrio ir blogio, kuri prasidėjo danguje, bet baigsis čia, žemėje, vaizdas. Šie epizodai nukelia mus į laikus, kai šėtonas pradėjo maištauti danguje iki jo žiaurių išpuolių prieš Dievo tautą paskutinėmis dienomis.
1. Perskaitykite Apr 12, 7–9, kur aprašoma ši kosminė gėrio ir blogio kova. Kaip ji galėjo kilti danguje? Ką šios eilutės sako apie laisvos valios, laisvę pasirinkti tikrovę?
Laisvė rinktis yra pagrindinis Dievo valdymo principas tiek danguje, tiek žemėje. Dievas nesukūrė robotų nei danguje, nei žemėje. Sukurti pagal Dievo paveikslą, mes, žmonės, galime priimti moralinius sprendimus.
Galimybė rinktis yra glaudžiai susijusi su gebėjimu mylėti. Atėmus galimybę pasirinkti, bus sunaikintas gebėjimas mylėti, nes neįmanoma priversti mylėti. Meilė yra laisvos valios išraiška. Kiekvienas angelas danguje galėjo apsispręsti arba atsiliepti į Dievo meilę, arba savanaudiškai, arogantiškai ir išdidžiai nusigręžti. Kaip dangiškieji angelai susidūrė su meile ir amžinu apsisprendimu, Apreiškimo knyga kiekvienam iš mūsų pateikia amžiną pasirinkimą galutinėje žemės kovoje.
Didžiojoje kovoje niekada nebuvo neutralumo (žr. Lk 11, 23), ir jo nebus paskutinėje žemės kovoje. Kaip kiekvienas angelas rinkosi Jėzaus ar Liuciferio pusę, taip visa žmonija laikų pabaigoje privalės galutinai, neatšaukiamai pasirinkti. Kam teks mūsų ištikimybė, garbinimas, paklusnumas? Tai žmonijai visada buvo aktualūs klausimai, ir jie išliks, net jei ir dramatiškesniu būdu, paskutinėje žemės istorijos krizėje.
Tačiau čia yra neįtikėtinai gera žinia – Apreiškimo 12 aprašoma Kristaus pergalė kovoje, o mums belieka laisvai apsispręsti būti Jo pusėje, nugalėtojo pusėje. Šaunu, kai kovoje gali pasirinkti pusę, kurią iš anksto žinai būsiant nugalėtoja.
Pagalvokite apie tai, kokia šventa turi būti laisva valia ir laisvė rinktis Jėzui, kuris, nors ir žinodamas, kad tai nuves Jį prie kryžiaus (žr. 2 Tim 1, 9), bet kuriuo atveju suteikė mums laisvą valią. Ką tai turėtų mums pasakyti apie būtinybę atsargiai naudotis šia šventa ir brangia dovana?
II. ŠĖTONO PUOLIMAS
Nuo pat pradžių šėtonas (žr. Apr 12, 4–5) siekė sunaikinti Kristų. Tačiau kiekvienas piktojo bandymas žlugo. Pavyzdžiui, Kristui gimus angelas perspėjo Juozapą ir Mariją dėl piktų Erodo kėslų, ir jie pabėgo į Egiptą. Jėzus susidūrė su itin viliojančiais šėtono gundymais dykumoje, atsakydamas: „Parašyta“, ir taip rado Dievo Žodžio apsaugą. Mirdamas ant kryžiaus Jis atskleidė savo meilės didybę ir išlaisvino mus iš pasmerkimo bausmės už nuodėmes. Savo prisikėlimu, kaip mūsų gyvas Vyriausiasis Kunigas, Jis išlaisvina mus iš nuodėmės galios mūsų gyvenime.
2. Perskaitykite Apr 12, 4–6. 9; Ef 5, 25–27. 32; Ps 2, 7–9 ir apibrėžkite šiuos simbolius:
Slibinas
Moteris
Kūdikis
Geležinė lazda
Rašte lazda yra viešpatavimo simbolis. Geležinė lazda – nepalaužiamos, visagalės, nenugalimos valdžios simbolis. Jėzus susidūrė su kiekvienu mūsų patirtu gundymu, bet Jis nugalėjo. Velnias yra nugalėtas priešas. Kristus nugalėjo jį savo gyvenimu, mirtimi ir prisikėlimu. Kadangi Jėzus jau nugalėjo velnią ant Golgotos kryžiaus, galime nugalėti ir mes. Kristus jau pasiekė pergalę prieš šėtoną, bet didžioji kova tarp Kristaus ir šėtono dar nesibaigė.
Vis dėlto, kai tikėjimu priimame tai, ką Kristus dėl mūsų padarė, mūsų nuodėmės skola panaikinama ir nuodėmės atleidžiamos. Mes stovime nepriekaištingi Dievo akivaizdoje, apgaubti Kristaus teisumu. Paulius rašė apie tai: „būčiau Jame, nebeturėdamas nuosavo teisumo, kurį teikia Įstatymas, bet turėdamas teisumą iš tikėjimo Kristumi, einantį iš Dievo, paremtą tikėjimu“ (Fil 3, 9). Jeigu mums atleista, nėra kuo mus kaltinti. Jėzus nugalėjo ir amžiams įveikė tai, ką Jam nuodėmė ir pikta galėjo padaryti blogiausia. Jis puolė blogį ir jį įveikė. Kai Jėzų priimame tikėjimu, Jo pergalė yra mūsų.
Kodėl išgelbėjimo užtikrinimas dėl Kristaus pergalės prieš šėtoną mums itin svarbus? Kaip mes galime patirti tai, ką Paulius parašė Fil 3, 9?
III. JĖZAUS PERGALĖS PRIĖMIMAS
Raštas moko, kad Jėzus niekada nepralaimėjo kovos šėtonui. Jis yra galingas užkariautojas. Blogio nugalėtojas. Viena yra tikėti, kad Jėzus nugalėjo šėtono gundymus; visai kas kita yra tikėti, kad Kristaus pergalė yra ir mūsų pergalė.
3. Perskaitykite Apr 12, 10. Kokį padrąsinimą turėtumėte įžvelgti dėl to, kad mūsų kaltintojas „buvo išmestas“?
Nors kova žemėje tebevyksta, šėtonas pralaimėjo. Taškas. Tai pasakytina ne tik apie galutinę Kristaus pergalę žmonijos istorijoje, bet ir mūsų kovoje su blogio kunigaikštystėmis ir jėgomis mūsų asmeniniame gyvenime. Kai kurie krikščionys gyvena nusivylę dėl pralaimėjimo. Jie tikisi pergalės prieš kokį nors nusistatymą ar įprotį, bet niekada nepatiria Kristaus pergalės tikrovės savo asmeniniame gyvenime.
4. Perskaitykite Apr 12, 11. Kokį su pergale susijusį patikinimą Kristus mums suteikia šioje eilutėje?
Septynis kartus Apreiškimo knygoje septynioms Bažnyčioms pasakyta: „jie nugalėjo“. Apr 12, 11 mes vėl randame šią pergalės sampratą. Žodis „nugalėjo“ originalo kalba yra nikao. Pažodžiui jis gali būti išverstas – „nugalėti, įveikti, triumfuoti“. Atkreipkite dėmesį, kaip galime būti nugalėtojais. Apr 12, 11 patvirtinama, kad tik „Avinėlio krauju“.
Apr 5, 6 pranašiškame regėjime Jonas žvelgė į dangų ir matė Avinėlį tarytum nužudytą. Kristaus auka yra viso dangaus dėmesio centre. Nėra nieko didingesnio, kaip parodyti begalinę, neaprėpiamą Dievo meilę ant kryžiaus.
Kai tikėjimu priimame tai, ką Kristus padarė dėl mūsų, mūsų skola panaikinama ir mes esame nepriekaištingi Dievo akyse. Mūsų nuodėmės atleistos (Kol 1, 14; Ef 1, 7; Kol 2, 14), „nes išmestas mūsų brolių kaltintojas“ (Apr 12, 10). Esame atpirkti, pergalingi ir išgelbėti ne dėl savo nuopelnų, bet dėl Kristaus pergalių mūsų labui.
IV. MOTERIS DYKUMOJE
5. Perskaitykite Apr 12, 6 ir palyginkite su Apr 12, 14–16. Atkreipkite dėmesį į laikotarpį, šėtono puolimą prieš „moterį“ (Dievo Bažnyčią) ir Dievo rūpestį savo tauta. Apie ką kalba šios eilutės?
1260 dienų Apr 12, 6 yra lygiagrečios Apr 12, 14 laikotarpiui, dviem laikotarpiams ir pusei laikotarpio. To paties laikotarpio pranašystė, nusakanti tą patį laikmetį, yra Dan 7, 25; Apr 11, 2–3 ir Apr 13, 5. Kadangi tai pranašiški simboliai (tikra moteris su sparnais nepabėgo į dykumą), šioms pranašystėms taikome pranašišką laiką, dienos-metų principą (žr., pavyzdžiui, Sk 14, 34 ir Ez 4, 4–6). Tai paprasčiausiai reiškia, kad viena pranašiška diena yra lygi vieneriems metams. Tas pats pranašiškas Apr 11, 2 laikotarpis Andrews universiteto tyrinėjimui skirtoje Biblijoje komentuojamas taip: „Todėl istorinį principą taikantys aiškintojai paprastai supranta, kad 1260 pranašiškų dienų laikotarpis reiškia 1260 tikrų metų laikotarpį nuo 538 m. iki 1798 m. po Kristaus“ (1673 p., Apr 11, 2 komentaras). Sugedusi bažnyčia – kartu su korumpuota valstybe – engė, persekiojo ir kartais žudė ištikimus Dievui žmones.
Šis nuožmus, šėtoniškas Raštu tikinčių krikščionių persekiojimas buvo didžiulės gėrio ir blogio kovos tęsinys. Išsilaisvindami iš viduramžių tamsos, Reformacijos laikais vyrai ir moterys susidūrė su pasirinkimu. Ar jie bus ištikimi Dievo Žodžiui, ar priims kunigų ir prelatų mokymą? Tiesa ir vėl triumfavo, Dievas turėjo tautą, kuri buvo Jam ištikima galingos priešpriešos akivaizdoje.
Šiose eilutėse yra keletas žavių ir nepaprastai padrąsinančių Dievo rūpestingumo pareiškimų. Apreiškimo 12, 6 vartojamas posakis „Dievo paruošta būstinė“. Apr 12, 14 skelbia, kad moteris „bus maitinama“ dykumoje, o Apr 12, 16 skelbia: „žemė pagelbėjo moteriai“. Sunkiais persekiojimo laikais Dievas rūpinosi savo Bažnyčia. Kaip Jis tai darė anuomet, taip Jis padarys tą patį dėl savo likučio paskutiniaisiais laikais.
Apibūdinkite išbandymų ar sunkumų metą savo gyvenime, kai galėjote lengvai nusiminti, bet Dievas suteikė jums prieglobstį ir rūpinosi jumis tvyrant iššūkiams. Kaip Dievas suteikė pagalbą, kai jums jos labiausiai reikėjo?
V. LIKUTIS PASKUTINIAISIAIS LAIKAIS
Velnias kovoja su Kristumi nuo piktojo maišto sukėlimo danguje (Apr 12, 7). Šėtono tikslas anuomet ir jo tikslas dabar yra perimti visatos kontrolę (žr. Iz 14, 12–14). Paskutinėmis žemės istorijos dienomis jo dėmesys sutelktas į Dievo tautą. Apr 12, 17 aiškiai moko, kad slibinas (šėtonas) įtūžo (supyko) prieš moterį (Bažnyčią) ir metėsi kovoti su kitais jos palikuonimis. Šie žodžiai, kiti jos palikuonys, karaliaus Jokūbo Biblijos vertime yra – „likutis“. Dievo likutis išlieka ištikimas Kristui, klusnus Jo tiesai ir ištikimas Jo misijai.
6. Perskaitykite Apr 12, 17. Kokių Dievo likučio, Jo Bažnyčios paskutiniaisiais laikais, savybių galima įžvelgti šioje eilutėje?
Apr 12, 17 šėtonas (slibinas) įtūžęs prieš moterį, Dievo Bažnyčią. Velnias įtūžęs ant žmonių, kurie laikosi Dievo įsakymų, ir piktasis padarys viską, ką gali, kad juos sunaikintų.
Galų gale jis išleidžia įsaką, kad jie negalėtų nei pirkti, nei parduoti, ir jie bus įkalinami bei žudomi (žr. Apr 13, 14–17). Jei šėtonas negali sunaikinti Kristaus, jis mėgins sunaikinti tai, kas Kristui brangiausia – Jo Bažnyčią. Paskutinioji kova Žemėje nevyks Artimuosiuose Rytuose ar įvairiuose konfliktuose ten; ji vyks Dievo tautos, išsibarsčiusios visame pasaulyje, mintyse. Tai kova tarp dviejų priešingų jėgų – Kristaus ir šėtono. Vėlgi, niekas nėra neutralus.
Esminis šios paskutinės kovos klausimas yra šis: „Kam tenka mūsų ištikimybė? Kur ji slypi?“ Dangus kviečia tikinčiuosius, kurie yra sužavėti Kristaus meilės, atpirkti Jo malonės, pasišventę Jo tikslams, įgalinti Jo Dvasios ir paklusnūs Jo įsakams, dėl Jo darbo pasirengti susitaikyti su pačia mirtimi.
Mūsų pasaulis artėja prie didelės krizės. Bet Jėzuje, per Jėzų ir dėl Jėzaus mūsų pergalė yra garantuota – tol, kol liekame su Juo, o tai darome tikėjimu, vedančiu į paklusnumą. Viskas priklauso nuo mūsų pačių apsisprendimo.
Kaip matote Apr 12, 17 tikrovę pasireiškiant jūsų gyvenime, jūsų krikščioniškame patyrime? Tai yra, jūsų manymu, kaip jūsų gyvenime pasireiškia didžioji kova?
Tolesniam tyrinėjimui: Tam tikra prasme galėtume ginčytis, kad Dievas neturėjo pasirinkimo, ir, jei Jis norėjo kūrinių, gebančių mylėti Jį ir kitus, Jis turėjo sukurti juos laisvus. Jei jie nebūtų laisvi, jie negalėtų mylėti, o kokia būtų mūsų visata be meilės? Tai būtų, kaip kai kurie žmonės tvirtino, ne kas kita, kaip nemąstanti mašina, veikianti pagal griežtus priežasties ir padarinių dėsnius, kurioje mes neturime laisvos valios, neturime laisvės rinktis, jog ji viso labo subatominių dalelių kūnas ir kraujas, kurios paklūsta tik fizikos dėsniams. Ne itin gražus vaizdas, nei jis atspindi tai, ką mes žinome esant tiesa. Kas iš mūsų mano, kad, pavyzdžiui, mūsų meilė tėvams, vaikams, sutuoktiniams yra ne kas kita, o tik atomų išsidėstymas?
„Kadangi Dievo valdžios pagrindas yra meilės įstatymas, visų protingų būtybių laimė priklauso nuo jų visiško paklusimo doros principams. Dievas iš visų savo tvarinių laukia meilės tarnystės – tarnystės, kylančios iš Jo būdo supratimo. Jo nedžiugina priverstinis klusnumas; visiems Jis suteikia laisvą valią, kad jie galėtų savanoriškai Jam tarnauti. Kol visos sukurtos būtybės pripažino ištikimybę iš meilės, visoje Dievo visatoje viešpatavo tobula darna. Angelai džiaugėsi vykdydami savo Kūrėjo tikslus. Jie su džiaugsmu atspindėjo Jo šlovę ir Jį garbino. Ir kol meilė Dievui buvo aukščiausia, meilė vienas kitam buvo pasitikinti ir nesavanaudiška. Nebuvo jokios nesutarimo gaidelės, kuri trikdytų dangišką harmoniją“ (E. Vait, Patriarchai ir Pranašai, p. 16).
Klausimai aptarimui:
1. Kodėl Apreiškimo 12 yra tinkamas trijų angelų žinios įvadas, ypač atsižvelgiant į artėjančią paskutiniųjų laikų kovą?
2. Kaip Apreiškimo 12 nuramina jus, jums kasdien susiduriant su gundymais ir išmėginimais?
3. Kai kurie mano, kad mūsų elgesį daugiausia lemia paveldimumas ir aplinka. Sutinkate ar nesutinkate? Kokį vaidmenį mūsų elgesiui atlieka apsisprendimas? Aptarkite ryšį tarp mūsų apsisprendimo ir Dievo galios, veikiančios mūsų gyvenimą.