Septinta tema
Gegužės 6–12 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Apr 1, 9; Iz 40, 26; 2 Kor 5, 17; Kol 1, 17; Apr 4, 11; Jn 19, 16–30.
Įsimintina eilutė: „Vertas esi, mūsų Viešpatie ir Dieve, priimti šlovę, pagarbą ir galybę, nes Tu visa sutvėrei, Tavo valia visa yra ir buvo sutverta“ (Apr 4, 11).
Lengva visa laikyti savaime suprantama, ypač tai, ką visada žinojome ar patyrėme. Pavyzdžiui, kaip lengva mažiems vaikams laikyti savaime suprantama savo tėvus, kuriuos pažinojo visą savo trumpą gyvenimą? Mums taip pat lengva savaime suprantama laikyti saulę, dangų, orą ar žemę po kojomis.
Tačiau ar kada nors susimąstėte, kiek mes patys būtį laikome savaime suprantama? Tai yra, kaip dažnai mes stabtelime ir įsigiliname į gerai žinomą filosofinį klausimą: Kodėl vietoj nieko yra kažkas?
Kodėl apskritai yra visata su visa savo didybe bei nuostabą keliančiais reiškiniais? Koks atsirastų didelis loginis prieštaravimas, jei mūsų visatos ir mūsų joje nebūtų? Remiantis naujausia moksline teorija (jos linkusios keistis), mūsų visatos kažkada nebuvo. Kitaip tariant, mūsų būtis yra atsitiktinė, ir apskritai stebuklas, kad mes čia išvis esame. Nepaisant įvairiausių su visata susijusių mitų, neva mūsų visata atsirado iš absoliučiai nieko arba kad ji kyla iš kažkokios matematinės lygties, mūsų visata yra, nes Dievas, Kūrėjas, padarė ją ir visa, kas joje.
I. BENDRAŽYGIS SUNKUMUOSE
Užžengęs į dangų (Apd 1, 9), Jėzus aplankė paskutinį gyvą apaštalą, Joną, Patmo saloje, į kurią jį ištrėmė negailestingas Romos imperatorius Domicianas.
1. Perskaitykite Apr 1, 9. Taip pat Mt 13, 21; Apd 14, 22 ir Jn 16, 33. Kokia žinia čia visiems, kurie siekia sekti Jėzumi šiame pasaulyje?
Atskirtas nuo savo šeimos, draugų ir krikščionių bendruomenės paramos, Jėzaus sekėjas Jonas nebuvo paliktas vienas vargti ir sielvartauti. Jo tarnystė nesibaigė. Jo liudijimas nebuvo pabaigtas. Akinančios šviesos angeliškas svečias aplankė Joną toje vienišoje saloje ir atnešė jam žinią tiesiai nuo Dievo sosto. Ši Jėzaus žinia turėjo aidėti laiko koridoriais per šimtmečius. Tai buvo vilties žinia kiekvienai kartai, bet ji ypač skirta paruošti Dievo paskutiniųjų dienų žmones Jėzaus atėjimui. Tai rimta įspėjimo žinia, taip pat padrąsinimo žinia paskutiniaisiais laikais, kai ruošiamės atlaikyti paskutinių dienų išmėginimus (arba išmėginimus apskritai, su kuriais galime susidurti dabar).
Jei atsidurtumėte oloje, kur, manoma, Joną aplankė dangiškasis angelas su pranašišku Apreiškimo knygos regėjimu, iškart pastebėtumėte šiuos žodžius, užrašytus ant prie įėjimo pritvirtintos lentos, apibendrinančius visą Apreiškimo knygą: „Bijokite Dievo ir atiduokite Jam pagarbą, nes atėjo Jo teismo valanda; nuolankiai pašlovinkite dangaus ir žemės, jūros ir vandens šaltinių Sutvėrėją!“ (Apr 14, 7)
Pagrindinis Apreiškimo knygos klausimas yra garbinimas. Mes buvome sukurti garbinti. Kiekvienas iš mūsų ką nors ar kažką garbiname. Tikras garbinimas, Kūrėjo garbinimas, leidžia mums atrasti tikrąjį gyvenimo tikslą. Jis suteikia mums priežastį gyventi. Jis suteikia mums priežastį ne tik dėl ko mirti, bet, svarbiau, dėl ko gyventi ir, jei reikia, ištverti sunkumus. Ir iš tiesų, kylant paskutinėms krizėms, geriau suprasime žodžius: „Per daugelį vargų mes turime įeiti į Dievo karalystę“ (Apd 14, 22).
Jei ištikimi Dievo tarnai, kaip Jonas, susidūrė su kentėjimu ir vargais, kas verčia mus manyti, kad ir mes patys nesusidursime su vargais? (žr. 1 Pt 4, 12–15)
II. GARBINTI KŪRĖJĄ
2. Perskaitykite Apr 14, 7. Kaip baigiasi pirmojo angelo žinia? Koks galutinis paraginimas išsakytas šia teismo valandos žinia? (Taip pat žr. Iz 40, 26; Jn 1, 1–3 ir Rom 1, 20)
Apr 14, 7 baigiasi raginimu garbinti Kūrėją; šis raginimas yra ypač svarbus dabar, kai dauguma mokslo ir net krikščioniškojo pasaulio priėmė evoliuciją, klaidamokslį, kuris smogia į pačią biblinio ir krikščioniškojo mokymo esmę. Jei evoliucija būtų tiesa, mūsų tikėjimas privalėtų būti melas. Štai kokie svarbūs klausimai.
Taigi paskutinis Apreiškimo knygos raginimas yra pagrįstas pirma Šventojo Rašto knyga – Pradžios knyga. Mes niekada iki galo nesuprasime šios kosminės kovos dėl garbinimo klausimų, jei nesuprasime pasaulio sukūrimo svarbos. „Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę“ (Pr 1, 1). Ši eilutė yra viso Šventojo Rašto pagrindas. „Pradžioje Dievas sukūrė“. Hebrajiškas žodis „sukūrė“ šioje eilutėje yra bara, veiksmažodis, vartojamas tik ir išimtinai nusakant paties Dievo veiklą.
Kad suprastume, kokia neribota yra Dievo galia, apmąstykime tik vieną Jo kūrinijos objektą – Saulę. Saulė per vieną sekundę pagamina daugiau energijos nei žmonija pagamino iš naftos, dujų, anglies ar ugnies nuo laiko pradžios.
Saulės skersmuo yra maždaug 1392530 kilometrų ir joje gali tilpti vienas milijonas planetų, kurių dydis prilygtų žemei. Tačiau Saulė yra tik viena iš mažiausia 100 milijardų žvaigždžių mūsų galaktikoje – Paukščių take. Viena žvaigždė, vadinama Pistoleto žvaigžde, skleidžia net dešimt milijonų kartų daugiau energijos už mūsų Saulę. Milijonas mūsų Saulės dydžio žvaigždžių gali lengvai tilpti į Pistoleto žvaigždės sferą. Kaip mes galime net pradėti suvokti kūriniją?
Kūrinija atskleidžia nuostabios ir neribotos galios Dievą. Jo kūrybinė galia ne tik sukūrė dangų ir žemę, bet ir šimtmečiais darbavosi Jo tautos labui. Jis yra Dievas, kuris pradėjo šį pasaulį, kuris visada yra šiame pasaulyje ir kuris niekada neapleis savo tautos šiame pasaulyje.
Kaip milžiniška kūrinija tik išdidina Dievo meilės tikrovę, nes ji rodo, kad, nepaisant to, kokie maži esame kūriniai, Kristus vis dėlto mirė už mus?
III. ARTIMAS DIEVAS
Dievas, sukūręs saulę, mėnulį ir žvaigždes, kurio nuostabi jėga sukūrė šią planetą ir kuris pripildė ją gyvybės, taip pat domisi kiekvienu iš mūsų. Jis išlaisvino savo tautą iš egiptiečių vergijos, vedė izraelitus dykumoje, iš dangaus siuntė maną, sugriovė Jericho sienas ir nugalėjo Izraelio priešus. Tas pats Dievas, savo begaline galia sukūręs visatą, panaudoja šią galią nugalėti blogio jėgas, kurios kaunasi dėl mūsų sielos.
3. Perskaitykite 2 Kor 5, 17; Ps 139, 15–18; Apd 17, 27 ir Kol 1, 17. Ko šios eilutės moko apie Dievo Artumą?
Teologai kalba apie Dievo transcendenciją. Tai mintis, kad Dievas yra aukščiau visos kūrinijos. Tačiau jie taip pat kalba apie Dievo imanentiškumą. Tai mintis, kad Dievas taip pat yra mūsų pasaulyje ir, kaip moko Raštas, Jis taip pat yra sudėtingai ir glaudžiai su juo susijęs. Nors Viešpats gyvena „šventose aukštybėse“, Jis taip pat yra „su sugniuždytaisiais bei prislėgtais“ (Iz 57, 15). Kaip sakė pats Jėzus, kalbėdamas apie savo ištikimus sekėjus: „Aš juose ir Tu Manyje, kad jie pasiektų tobulą vienybę ir pasaulis pažintų, jog Tu esi Mane siuntęs ir juos myli taip, kaip Mane mylėjai“ (Jn 17, 23). Jis išties artimas.
Puiki su mūsų Dievu susijusi žinia yra ta, kad Jo didybė ir galia yra tokia milžiniška, jog ji pasiekia visą kosmosą ir kiekvieno mūsų gyvenimą. Jis žada mus padaryti ir suformuoti panašiais į Jo atvaizdą. Pagalvokite, ką tai reiškia. Dievas, kuris sukūrė ir palaiko milijardus galaktikų, yra tas pats Dievas, kuriame ne tik „gyvename, judame ir esame“ (Apd 17, 28), bet Jis taip pat veikia mūsų širdį, kad duotų mums naują širdį, kad apvalytų mus nuo nuodėmės ir kad taptume naujais kūriniais Kristuje. Kokia galinga guodžianti mintis suvokti, kad mūsų Dievas, tokios galios Dievas, myli ir rūpinasi mumis.
Kaip galime išmokti semtis vilties ir paguodos iš Dievo imanentiškumo suvokimo? O gal tai jus gąsdina, nes Dievas žino jūsų tamsiausias paslaptis? Kaip Evangelija turėtų suteikti jums ramybę šiame kontekste?
IV. EVANGELIJA, TEISMAS, PASAULIO SUKŪRIMAS
Pažvelkite į pirmojo angelo žinią. Amžinoji Evangelija. Teismo valanda. Kūrėjo garbinimas. Pažiūrėkite, kaip glaudžiai susijusios šios idėjos. Stojant prieš savo Kūrėją teisme, tik Evangelija suteikia mums vilties. „Taigi dabar nebėra pasmerkimo tiems, kurie yra Kristuje Jėzuje“ (Rom 8, 1). Jokio pasmerkimo dabar – ir tikrai jokio pasmerkimo teisme.
Žinia apie Dievą Kūrėją yra labai svarbi šiandien, ypač kai evoliucija, net aprengta „krikščionišku“ drabužiu, grasina sugriauti visą krikščioniškojo tikėjimo pamatą.
Vis dėlto, evoliucinės minties antpuolio metu Dievas įkūrė Bažnyčią, tautą, kurios pats pavadinimas liudija prieš evoliucijos idėją – tautą, kuri turi skelbti pamatinę Dievo, kaip mūsų Kūrėjo ir Atpirkėjo, tiesą.
4. Perskaitykite Ef 3, 9; Kol 1, 13–17; Apr 4, 11 ir Rom 5, 17–19. Ko šios eilutės moko apie Jėzų kaip Kūrėją ir Atpirkėją?
Pažiūrėkite, kaip glaudžiai Jėzus Kūrėjas yra susijęs su Jėzumi Atpirkėju. Sumenkinus Jo kaip Kūrėjo vaidmenį, ką neišvengiamai daro evoliucija, taip pat kyla abejonių dėl Jo kaip mūsų Atpirkėjo vaidmens. Jėzus ateina atpirkti mūsų iš nuodėmės, mirties, kančios ir smurto – kai nuodėmė, mirtis, kančia ir smurtas, kaip moko evoliucija, yra esminės kūrimo priemonės? Dievas atperka mus iš to paties proceso, kuriuo Jis mus sukūrė? Tai pavojingas melas.
Dar blogiau yra tai, kad evoliucija pašiepia pačią Jėzaus mirties ant kryžiaus idėją. Kodėl? Paulius (žr. Rom 5, 17–19) neatskiriamai sieja nuodėmės atėjimą dėl Adomo, su Jėzaus mirtimi. Taigi tarp Adomo ir Jėzaus yra tiesioginis ryšys. Tačiau bet kuriame evoliuciniame modelyje per jokį nenusidėjusį Adomą negalėjo ateiti mirtis, nes mirtis – milijonai metų mirties – tariamai buvo ta jėga ir galia, kurių reikėjo Adomui sukurti.
Taigi evoliucija nuo pat pradžių griauna biblinį kryžiaus pamatą. Priešingai, septintosios dienos adventistai, ragindami pasaulį garbinti Kūrėją, yra gyvi liudininkai prieš šį klaidamokslį.
V. KŪRĖJAS ANT KRYŽIAUS
Kad ir kokią jaustume nuostabą bei garbintume Viešpatį kaip savo Kūrėją, yra šis tas daugiau. Jau tyrinėjome, bet verta dar kartą įsigilinti, kad mūsų Kūrėjas yra ir mūsų Atpirkėjas. Dievas, kuris mus sukūrė, yra tas pats Dievas, kuris mus atpirko. Tas pats Dievas, kuris pasakė: „Padarykime žmogų pagal mūsų paveikslą ir panašumą“ (Pr 1, 26), ant kryžiaus sušuko: „Eli, Eli, lema sabachtani? – tai reiškia: Mano Dieve, Mano Dieve, kodėl Mane apleidai?!“ (Mt 27, 46) Štai ir priežastis bijoti Dievo arba, juo labiau, šlovinti Jį bei garbinti!
Kaip mes, puolę žmonės, galime tinkamai reaguoti į tokią nuostabią tiesą kaip ši? Ką galėtume padaryti atsakydami? Pirmo angelo žinia mums sako, ką daryti: „Bijokite Dievo ir atiduokite Jam pagarbą, nes atėjo Jo teismo valanda; nuolankiai pašlovinkite dangaus ir žemės, jūros ir vandens šaltinių Sutvėrėją!“ (Apr 14, 7)
5. Perskaitykite Jn 19, 16–30, Jono pasakojimą apie Jėzų ant kryžiaus. Skaitydami prisiminkite jau tyrinėtas Rašto eilutes apie Jėzų kaip Kūrėją, kuriame „sukurta visa, kas yra danguje ir žemėje, kas regima ir neregima, ar sostai, ar viešpatystės, ar kunigaikštystės, ar valdžios. Visa sukurta per Jį ir Jam“ (Kol 1, 16). Kaip turėtume reaguoti į šią nuostabią Dievo meilės išraišką?
Pirmo angelo žinia garbinti Kūrėją skelbiama po kryžiaus, po to, kai visata ir Kristaus sekėjai pamatė, kad Tas, kuris sukūrė dangų, žemę, jūras ir vandens šaltinius, „apiplėšė pats save, priimdamas tarno pavidalą ir tapdamas panašus į žmones. Jis ir išore tapo kaip visi žmonės; Jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties“ (Fil 2, 7–8).
Koks nuostabus tai turėjo būti reginys tiems, kurie pažinojo Jėzų prieš Jam ateinant į žemę žmogaus pavidalu. Nestebina, kad dangaus būtybės taip pat Jį garbina. Kalbant apie mus, atpirktus Jo krauju, ką dar galėtume padaryti, išskyrus garbinti savo Kūrėją ir Atpirkėją?
Kodėl mintis, kad puolę žmonės galėtų ką nors pridėti prie to, ką Kristus padarė ant kryžiaus, kryžiaus šviesoje yra klaidinga? Koks mūsų darbas galėtų prisidėti prie to, ką Kūrėjas jau padarė dėl mūsų?
Tolesniam tyrinėjimui: Dievo garbinimas yra esminis Šventajam Raštui ir visada buvo ginčų šaltinis žmonėms bei Dievo tautai. Visame Senajame Testamente pranašai priekaištavo Dievo tautai už tai, kad ji garbino kitus dievus arba garbino Viešpatį, naudodamasi pagoniško pasaulio garbinimo papročiais. Kova dėl Dievo ar kitų dievų garbinimo yra kosminio konflikto centras ir ji kilo kartu su Dievo Įstatymo nesilaikymu.
„Garbinimas iš esmės yra susijęs su žmogaus būtimi, nes jis yra susaistytas su tuo, ką žmonės, kaip gyvi kūriniai, turėtų daryti susidūrę su Kūrėjo buvimu. … Tik gyvieji gali garbinti Viešpatį; mirusieji negali Jo nei šlovinti, nei garbinti. … Tas, kuris mus sukūrė, kviečia pašvęsti savo gyvenimą garbinimui, kad Jis jį praturtintų, o mes jį panaudotume kitų labui. Garbinimas yra susijęs su pačia mūsų būties prigimtimi ir tikslu bei su poreikiu turėti mus viršijantį centrą, kuris išvaduotų mus iš savanaudiškumo. Negarbinti Dievo reiškia prarasti savo būties priežastį; tai yra, gyventi dezorientacijos būsenoje ir dėl to mirti, einant į visišką išnykimą dėl atitrūkimo nuo paties gyvybės šaltinio“ (Angel Manuel Rodríguez, „The Closing of the Cosmic Conflict: Role of the Three Angels’ Messages“, 42 p.).
Klausimai aptarimui:
1. Įsigilinkite į šią mintį, kodėl puolusiame pasaulyje neužtenka būti Dievo sukurtam. Kodėl mums taip pat reikalingas Atpirkimo pažadas?
2. Pagalvokite apie kokį nors patyrimą, kada neabejotinai pastebėjote Dievo galios veikimą jūsų gyvenime; tai yra, tokiu būdu, kuris parodė Dievo meilę jums asmeniškai. Tada įsigilinkite, jog tai Dievas, kuris sukūrė visą kosmosą! Ir šis Dievas jus myli taip, kad Jam rūpi jūsų gyvenimas. Kodėl ši tikrovė turėtų būti ne tik guodžianti, bet ir verčianti nusižeminti?
3. Jei evoliucija būtų tiesa, pagalvokite, kaip mes būtume raginami garbinti Kūrėją, kuris naudojo milijardus metų mirties, smurto, naikinimo, kančių ir masinio išnykimo, kad sukurtų mus, tuo pačiu pateikdamas mums visiškai kitokį pasakojimą Pradžios knygoje apie tai, kaip mes buvome sukurti. Ir vis dėlto, mes turėtume Jį garbinti? Už ką Jį garbinti? Už tai, kad tūkstančius metų mums melavo apie tai, kaip mes čia atsidūrėme?