Dešimta tema
Gegužės 27–birželio 2 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Apr 12, 9; Apr 16, 13–14; 1 Tes 4, 16–17; Ez 8, 16; Ez 20, 1–20; Apr18, 4–5.
Įsimintina eilutė: „Pašventink juos tiesa! Tavo Žodis yra tiesa“ (Jn 17, 17).
Buvo vienas iš tų nuostabių rugsėjo rytų Čikagoje. Saulei tekant virš Mičigano ežero, keleiviams kovojant su eismo spūstimis Kenedžio ir Eizenhauerio greitkeliuose, o vaikams keliaujant į mokyklą, ėmė sklisti šiurpinanti žinia, sukėlusi baimę čikagiečių širdyse. Žmonės sunkiai susirgdavo, o kai kurie net mirdavo praėjus vos kelioms valandoms po Tylenol vaistų vartojimo. Atlikus bandymus paaiškėjo, kad kiekvienoje kapsulėje buvo kalio cianido, mirtino nuodo. Pamišėlis prikišo nagus prie vaistų. Iki šiol nežinoma, kas tai padarė.
Tyrinėjome, jog Apreiškimo knyga mus įspėja, kad „žemės gyventojai“ pasigers mirtinu gėrimu, vadinamu Babilono „vynu“. Tam tikri klaidamoksliai ir doktrinos galiausiai nuves tik į mirtį. Tačiau pasauliui suteiktas priešnuodis, apsauga nuo šio dvasinio nuodo – trijų angelų žinia.
Šią savaitę mes ir toliau tyrinėsime ne tik Babilono apgaules, bet ir Jėzaus planą išgelbėti mus nuo jų ir mirties, kurią, priešingu atveju, jos nulemtų.
I. ŽMOGAUS AKIMIS GALINTIS ATRODYTI TEISINGAS KELIAS
Apie paskutines dienas Jėzus pasakė galingą įspėjimą: „nes atsiras netikrų mesijų ir netikrų pranašų. Jie darys ženklų ir stebuklų, mėgindami suvedžioti, jei tai įmanoma, net išrinktuosius“ (Mk 13, 22). Kas yra išrinktieji? Vėliau Jis sakė: „Jis pasiųs savo angelus, kurie skardžiais trimitų garsais surinks Jo išrinktuosius iš visų keturių šalių, nuo vieno dangaus pakraščio iki kito“ (Mt 24, 31). Šiek tiek baisu, ar ne, kai paskutinėmis dienomis apgaulė bus tokia didelė, kad net tikintiesiems kils pavojus būti apgautiems?
1. Perskaitykite Apr 12, 9. Kas yra apgautas šėtono? Kaip mes suprantame šiuos žodžius?
Akivaizdu, kad Dievas paskutinėmis dienomis turės ištikimų žmonių, kaip Jis turėjo visais amžiais. Tačiau formuluotė čia parodo, kokia plačiai paplitusi iš tikrųjų yra šėtono klasta.
2. Perskaitykite Pat 14, 12. Koks galingas įspėjimas čia pateikiamas?
Žmonėms dažnai liepiama vadovautis savo sąžine, kad patys nuspręstų, kas yra teisinga ar neteisinga, kas gera ar bloga, ir tada atitinkamai gyventi. Tačiau Šventasis Raštas sako, kad mes visi esame nusidėjėliai, visi sugedę (Jer 17, 9; Rom 3, 9–18), todėl pasitikėti savo jausmais yra beveik garantuotas būdas anksčiau ar vėliau suklysti, net elgtis negerai. Per amžius žmonės padarė daug blogio, nors buvo visiškai įsitikinę savo siekių teisingumu. Tai yra, jie ėjo keliu, kuris jiems atrodė „teisingas“.
Vietoj to, mes turime pasinerti į Dievo Žodį ir iš Jo Žodžio, pavesdami save Šventajai Dvasiai, mokytis atskirti tiesą nuo paklydimo, gėrį nuo blogio, kas derama, o kas nevalia. Pasidavę savo pamąstymams ar net savo jausmams, galime tapti lengvu grobiu šėtono klastai.
Pagalvokite apie pavyzdžius tų žmonių, kurie elgėsi remdamiesi tuo, kas, jų nuomone, yra teisinga, ar net tuo, ką laikė Dievo valia, bet darė blogus darbus. Ko galime pasimokyti iš šių tragiškų įvykių?
II. SENAS MELAS APIE NEMIRTINGUMĄ
3. Perskaitykite Apr 16, 13–14 ir Apr 18, 2. 23. Kokių užuominų apie spiritizmą randate šiuose tekstuose?
Tokie pasakymai kaip „netyrųjų dvasių pastoge“ arba „demonų buveine“ ir „burtais“ rodo demonišką veiklą. Tad nestebina įspėjimas, jog viena iš dviejų didžiųjų apgaulių paskutinėmis dienomis bus „sielos nemirtingumas“ (žr. E. Vait, Didžioji kova, 2017, p. 509).
Žinoma, šiandien tą itin lengva pamatyti. Net krikščioniškame pasaulyje mintis, kad siela yra nemirtinga, yra pagrindinė krikščionių doktrina. Daugelis krikščionių tiki, kad mirus išgelbėtieji pakyla į dangų, o pražuvusieji patenka į pragarą. Kaip dažnai, pavyzdžiui, mirus žinomam evangelistui Biliui Grehemui, girdėjome, kad „Bilis Grehemas dabar yra saugus danguje, mylinčio Jėzaus glėbyje“ ar panašiai? To nuolat mokoma iš sakyklų, klasėse ir ypač per laidotuves.
4. Perskaitykite Mok 9, 5; Job 19, 25–27; 1 Tes 4, 16–17 ir Apr 14, 13. Kokius aiškius nurodymus Dievas davė savo tautai dėl gyvenimo po mirties, ir kur slypi viltis?
Vienas iš Babilono apgaulės ramsčių yra klaidingas mirties supratimas, kuris, sutelktas į sielos nemirtingumo idėją, paruošia kelią apgaulingai spiritizmo įtakai. Jei tikite, kad mirusieji tam tikra forma gyvena toliau ir gali net bendrauti su mumis, tai kaip galite apsisaugoti nuo daugybės šėtono apgavysčių? Jei staiga jums pasirodytų ir su jumis pasikalbėtų mirusi mama, vaikas ar mylimas asmuo, kaip lengva būtų jus apgauti? Taip nutikdavo praeityje, vyksta dabar ir, be abejo, artėjant paskutinėms dienoms, tai pasikartos. Vienintelė mūsų apsauga yra tvirtai įsišaknyti Rašto mokyme ir jo laikytis, kad mirtis yra miegas iki Jėzaus antrojo atėjimo.
Kokie šiuolaikinio spiritizmo pavyzdžiai šiandien pasireiškia jūsų kultūroje? Kodėl tvirtas Dievo Žodžio laikymasis yra vienintelė mūsų apsauga?
III. BABILONAS – SAULĖS GARBINIMO CENTRAS
Saulės garbinimas buvo žinomas Egipte, Asirijoje, Persijoje ir tikrai Babilone. Savo knygoje „The Worship of Nature“ (Gamtos garbinimas) James G. Frazer (Džeimsas Freizeris) pateikia tokį pastebėjimą: „Senovės Babilone saulė buvo garbinama nuo neatmenamos senovės“ (1 t., p. 529). Tai gali atrodyti keista, bet kartais saulės garbinimas Babilone turėjo įtakos Dievo tautai Senajame Testamente.
5. Perskaitykite Ez 8, 16 ir 2 Kar 23, 5. 11. Ką pranašai rašė apie saulės garbinimo įtaką Izraelyje ir Jude? (T. p. žr. Rom 1, 25)
Pranašas Ezechielis, Danieliaus amžininkas, nusakė kai kuriuos iš Dievo tautos, atsigręžusius nugaromis į Dievo šventyklą, garbinančius saulę rytuose. Užuot garbinę saulės Kūrėją, jie garbino saulę.
Apreiškimo 17 Jonas aprašo laiką, kai Babilono principai, įskaitant saulės garbinimą, įžengs į krikščionių bažnyčią kompromiso amžiuje. Apsimestinis Konstantino atsivertimas ketvirtojo amžiaus pradžioje sukėlė didelį džiaugsmą Romos imperijoje. Konstantinas labai mėgo saulės garbinimą. Garsus istorikas (Edvardas Gibon) Edward Gibbon rašo: „Saulė buvo visuotinai aukštinama kaip nenugalimas Konstantino vadovas ir gynėjas“ („The History of the Decline and Fall of the Roman Empire“, 20 skyrius). 321 m. po Kristaus Konstantinas taip pat priėmė pirmąjį „sekmadienio įstatymą“. Šis įsakas teigė: „Gerbtiną Saulės dieną tegul magistratai ir miestuose gyvenantys žmonės ilsisi, o visos dirbtuvės tebūna uždarytos“ (Konstantino ediktas, 321 m. po Kristaus). Tai nebuvo švęsti sekmadienį Konstantino pavaldinius priverčiantis įstatymas, tačiau jis įtvirtino sekmadienio šventimą Romos gyventojų sąmonėje.
Vėlesniais dešimtmečiais imperatoriai ir popiežiai valstybės potvarkiais ir bažnyčių tarybomis toliau laikė sekmadienį vienintele garbinimo diena, kuri daugumai krikščionių tokia išlieka ir šiandien. Koks galingas tiesos pavyzdys, kad vien dėl to, jog dauguma žmonių kažkuo tiki arba laikosi konkretaus papročio, nereiškia, kad tai teisinga.
Atkreipkite dėmesį, kokios paplitusios krikščionių bažnyčiose yra sekmadieninės pamaldos. Ko tai turėtų mokyti apie plačiai paplitusias šėtono apgaules? Vėlgi, kaip ir mirusiųjų atveju, kokia yra vienintelė mūsų apsauga?
IV. RAGINIMAS IŠTIKIMYBEI
Antrojo angelo žinia Apreiškimo 14 yra tokia: „krito, krito, didžioji Babelė“. Apreiškimo 17 moteris, įvardijama dvasiniu Babilonu, apsirengusi purpuru ir raudonu drabužiu, sėdinti ant skaisčiai raudono žvėries, duoda savo vyno taurę ir girdo pasaulį savo paklydimu. Bažnyčia ir valstybė susivienija. Vyrauja melas. Demonai daro savo stebuklus, kad suviliotų. Pasaulis lekia į savo paskutinę kovą.
Tuo pat metu Dievo tauta yra šmeižiama, išjuokiama, engiama ir persekiojama, tačiau Kristuje ir Jo Šventosios Dvasios galia jie tvirtai laikosi savo pasišventimo. Visos pragaro ir blogio jėgos negali palaužti jų ištikimybės Kristui. Jie yra saugūs Jame. Jis yra jų „prieglauda ir stiprybė, visada artima pagalba varguose“ (Ps 46, 2).
Dievas ragina žmones paskutiniaisiais laikais grįžti prie ištikimybės Jo Žodžiui. Jėzus meldėsi: „Pašventink juos tiesa! Tavo Žodis yra tiesa“ (Jn 17, 17). Dievo Žodžio tiesa, o ne žmonių nuomonė ar papročiai, yra Šiaurinė žvaigždė, vedanti mus šią kritinę žemės istorijos valandą.
Štai nuostabus daktaro Edvardo Hiskokso (Edwardo T. Hiscox), Standartinio baptistų bažnyčios vadovo autoriaus, pareiškimas. 1893 m. jis kreipėsi į šimtus baptistų pastorių ir juos šokiravo, kai paaiškino, kaip sekmadienis atėjo į krikščionių bažnyčią.
„Kaip gaila, kad sekmadienis yra paženklintas pagonybės žyme ir pakrikštytas saulės dievo vardu, tada priimtas ir patvirtintas popiežiaus atsimetimo ir perduotas kaip šventas palikimas protestantizmui!“ (Edward Hiscox, Niujorko pastorių konferencija, 1893 m. lapkričio 13 d)
6. Perskaitykite Ez 20, 1–20. Kokia čia yra Ezechielio žinios esmė ir kaip sabata dera su šiuo raginimu ištikimybei?
Ezechielio 20 yra nuoširdus raginimas Izraeliui išsižadėti pagoniškų papročių ir garbinti Kūrėją, o ne savo netikrus dievus, šiuo atveju Egipto stabus. Trijų angelų žinia Dievas panašiai ragina „garbinti Kūrėją“, nes Babilonas krito. Taip pat, kaip žinome, sabata ir ištikimybė sabatai atliks didelį vaidmenį galutiniams įvykiams.
Ko galime pasimokyti iš to, kas parašyta Ez 20, 1–20? (Taip pat žr. 1 Kor 10, 11)
V. MALONĖ UŽ PAKLUSNUMĄ
Raudonu drabužiu ir purpuru apsivilkusi moteris, sėdinti ant skaisčiai raudono žvėries, davė savo vyno taurę, o pasaulis apsvaigo nuo Babilono klaidamokslių. Kalbėdama apie „Babilono vyną“, E. Vait aiškiai pasakė: „Kas tas vynas? Jos klaidamoksliai. Ji suteikė pasauliui netikrą sabatą, o ne ketvirtojo įsakymo sabatą, ir pakartojo melą, kurį šėtonas pirmą kartą pasakė Ievai Edene – natūralus sielos nemirtingumas“ (E. Vait, „Review and Herald“, 1892 m. gruodžio 6 d.). Šie klaidamoksliai apgavo milijonus. Dėl to Dievas paskutinį kartą ragina vis dar paklydusią savo tautą paskutinėmis dienomis.
7. Perskaitykite Apr 18, 4–5. Koks yra Dievo raginimas minioms vis dar puolusiose religinėse organizacijose?
Jau tyrinėjome (tai verta pakartoti), jog daug Dievo žmonių priklauso religinėms organizacijoms, kurios nukrypo nuo Rašto mokymo. Jie nesupranta Šventojo Rašto tiesų. Mylinčio Dievo raginimas yra aiškus: „Išeik iš Babelės, Mano tauta, kad nedalyvautum jos nuodėmėse ir nepatirtum jos negandų!“ (Apr 18, 4)
8. Perskaitykite 1 Jn 3, 4 ir palyginkite su Rom 14, 23. Kaip Raštas apibrėžia nuodėmę? Kaip šios Rašto eilutės dera?
Nuodėmė yra Dievo Įstatymo laužymas. Vienintelis būdas, kaip kiekvienas gali paklusti Įstatymui, yra tikėjimas gyvojo Kristaus galia. Esame silpni, trapūs, neryžtingi, nuodėmingi žmonės. Mums priėmus Kristų tikėjimu, Jo malonė permaldauja už mūsų praeitį ir įgalina mus dabarčiai. Jis suteikia mums „malonę ir apaštalo tarnystę“ (Rom 1, 5). Dangus ragina savo žmones bažnyčiose, kurios negerbia Dievo Įstatymo ir jam nepaklūsta, žengti tikėjimo žingsnį. Jis ragina adventistus, kurie laikosi sabatos, išsižadėti visų savanaudiškų, žmogiškų bandymų paklusti ir gyventi dievobaimingai tikint Kristaus malone, kuri išvaduoja mus iš nuodėmės pasmerkimo ir nuodėmės viešpatavimo. Kaip Izraelio ištikimybė Įstatymui (Įst 4, 6) būtų buvęs galingas liudijimas pasauliui, mūsų ištikimybė taip pat gali būti galingas liudijimas, ir jis gali padėti žmonėms išeiti iš Babilono.
Tolesniam tyrinėjimui: „Didžioji Babelė Apreiškimo knygoje ypatinga prasme reiškia susivienijusias atsimetusias religijas laikų pabaigoje. … Didžiąją Babelę Įkvėpimas nusako didžiule trejopa religine popiežiaus, atsimetusio protestantizmo ir spiritizmo sąjunga. … Sąvoka ‘Babelė’ reiškia pačias organizacijas ir jų vadovus, o ne tik narius. Pastarieji vadinami – didžiais vandenimis“ (Apr 17, 1. 15)“ („The SDA Bible Commentary“, 7 t., p. 851).
„Remdamasis dviem didžiaisiais klaidingais mokymais – apie sielos nemirtingumą ir sekmadienio šventumą – šėtonas suvežioja ir apgauna žmones. Pirmasis mokymas yra spiritizmo pagrindas, antrasis susijęs su Roma abipuse simpatija“ (E. Vait, Didžioji kova, 2017, p. 509).
Senojo Testamento laikais mirusiųjų dvasios atliko svarbų vaidmenį Babilono religijoje. Babiloniečiai tvirtai tikėjo sielos nemirtingumu. Jie tikėjo, kad po mirties siela patenka į dvasinį pasaulį. Nemirtingos sielos samprata yra svetima Šventojo Rašto mokymui. Žydų enciklopedija aiškiai nurodo klaidingos sielos nemirtingumo idėjos kilmę. ‘Niekur Šventajame Rašte nemokoma, kad siela toliau gyvuoja po kūno išnykimo. … Tikėjimas sielos nemirtingumu pas hebrajus atsirado dėl sąlyčio su graikų idėjomis ir daugiausia Platono, pagrindinio jos atstovo, filosofija, kurią suformavo Orfizmas ir Eleusino misterijos, kuriuose keistai susimaišė babiloniečių ir egiptiečių įsitikinimai („Kaufmann Kohler, The Jewish Encyclopedia, Immortality of the Soul“ (1906)).
Klausimai aptarimui:
1. Kodėl tiesos apie mirtį supratimas yra itin svarbus? Nuo ko ji mus saugo? Kodėl tai taip pat guodžia?
2. Vienos velnio apgaulės akivaizdžios, kitos subtilesnės. Kaip galime apsisaugoti nuo jų abejų?
3. Klasėje aptarkite I dalies klausimą apie tuos, kurie daro pikta manydami, kad jie vykdo Dievo valią, kaip apreikšta Rašte. Kaip mes tai aiškiname? Kokį vaidmenį aiškinant turėtų atlikti Dievo Įstatymas?