Ketvirta tema
Balandžio 15–21 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Apr 14; Pr 22, 12; Mok 12, 13–14; Kol 3, 1–2; Hbr 12, 1–2; 1 Kor 3, 16–17.
Įsimintina eilutė: „Čia pasirodo ištvermė šventųjų, kurie laikosi Dievo įsakymų ir Jėzaus tikėjimo!“ (Apr 14, 12)
Danų rašytojas Siorenas Kierkegoras pasakojo palyginimą apie paskutiniuosius laikus. Pasakojimas toks:
Didelio teatro užkulisiuose kilo gaisras. Klounas, dalyvavęs pasirodyme, išėjo įspėti žiūrovus: Bėkite; kilo gaisras! Žiūrovai manė, kad tai tik pokštas, pasirodymo dalis ir tik plojo. Jis pakartojo įspėjimą: Bėkite! Bėkite! Tačiau kuo ryžtingiau jis juos perspėjo, tuo garsesni lydėjo plojimai. Kierkegoro teigimu, tokia bus pasaulio pabaiga; t.y., visuotiniai plojimai protų, kurie tiki, kad įspėjimas yra pokštas.
Pasaulio pabaiga ir įvykiai iki jos, kaip žinome, nėra pokštas. Pasaulis susiduria su rimčiausia krize nuo tvano. Tiesą sakant, pats Petras pasakojimą apie tvaną naudojo kaip pabaigos simbolį, įspėjimą, kad kaip senovės pasaulį pražudė tvano vanduo, taip ir paskutiniaisiais laikais „dangūs praeis su smarkiu ūžesiu, stichijos nuo karščio suirs, ir žemė su savo veikalais sudegs“ (2 Pt 3, 10). Būdami įspėti dėl to, kas ateis, dabar turime būti tam pasiruošę.
I. BIJOKITE DIEVO
Apreiškimo knygos, skirtos mūsų kartai, tikslas – paruošti žmones, kad jie būtų pasirengę greitam Jėzaus sugrįžimui ir susivienytų su Juo skelbiant pasauliui Jo paskutinę žinią. Apreiškimo knyga atskleidžia Dievo planus ir demaskuoja šėtono planus. Joje pateikiamas paskutinis Dievo raginimas, Jo skubi, amžina, visuotinė žinia visai žmonijai.
1. Perskaitykite apaštalo Jono skubų raginimą pabaigos laikams Apr 14, 7. (Taip pat žr. Pr 22, 12; Ps 89, 8; Pat 2, 5; Mok 12, 13–14; Ef 5, 21.) Ką konkrečiai jis mums liepia daryti?
Naujajame Testamente graikų kalbos žodis – „bijokite“ (Apr 14, 7) yra fobeo. Čia jis pavartotas ne Dievo baimės, o pagarbios baimės ir nuostabos prasme. Jis perteikia mintį apie absoliučią ištikimybę Dievui ir visišką pasišventimą Jo valiai. Jis nusako nusistatymą, labiau orientuotą į Dievą, o ne į save. Jis yra priešingas Liuciferio nusistatymui Iz 14, 13–14, kai jis savo širdyje sako: „Užlipsiu į dangų, viršum Dievo žvaigždžių iškelsiu savo sostą. Atsisėsiu ant kalno, kur renkasi dievai, pačiuose Šiaurės pakraščiuose. Užlipsiu ant aukščiausių debesų ir prilygsiu Aukščiausiajam!“
Vietoj šio, čia apreiškiamas Kristaus nusistatymas, kuris, „turėdamas Dievo pavidalą“, „nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties“ (Fil 2, 6. 8).
Didžiosios kovos esmė yra paklusnumas Dievui. Liuciferis buvo egocentriškas. Jis atsisakė paklusti bet kokiai valdžiai, išskyrus savajai. Užuot paklusęs Tam, kuris yra soste, Liuciferis norėjo valdyti soste. Paprasčiau tariant, bijoti Dievo reiškia skirti Jam aukščiausią vietą. Tai yra, išsižadėti savo egocentriškumo ir puikybės bei gyventi tik Jam.
Akivaizdu, kad tai turi būti svarbu, nes tai pirmieji pirmojo angelo, iš trijų, žodžiai.
Vadinasi, turime jų paisyti.
Koks buvo jūsų patyrimas, susijęs su Dievo baime? Kaip kam nors teigiamu būdu paaiškintumėte, kodėl „Dievo baimė“ yra kažkas naudingo?
II. BIJOTI DIEVO IR JAM PAKLUSTI
2. Ko dar Raštas moko apie tai, ką reiškia bijoti Dievo?
3. Perskaitykite Įst 6, 2; Ps 119, 73–74 ir Mok 12, 13–14. Ką šie tekstai atskleidžia apie pagarbią Dievo baimę?
Šie tekstai atskleidžia ryšį tarp Dievo baimės ir Jo įsakymų laikymosi. Bijoti Dievo – tai
pagarbios baimės nusistatymas, vedantis į paklusnumą. Dangus ragina išgelbėtuosius malone nedelsiant paklusti Dievo įsakymams (Ef 2, 8–10). Malonė neišlaisvina mūsų nuo paklusnumo Dievo įsakymams. Evangelija išlaisvina mus nuo Įstatymo pasmerkimo, o ne nuo mūsų pareigos jam paklusti.
Malonė ne tik išvaduoja iš mūsų praeities kaltės, bet ir įgalina gyventi dievobaimingai bei paklusti dabar. Apaštalas Paulius skelbia, jog „gavome malonę ir apaštalo tarnystę, kad Jo garbei skleistume tikėjimo klusnumą visose pagonių tautose“ (Rom 1, 5).
Kai kuriems žmonėms kyla keista mintis, kad išgelbėjimas malone kažkaip panaikina Dievo Įstatymą arba sumažina būtinybę paklusti. Jie mano, kad bet kokios kalbos apie paklusnumą yra Įstatymo raidės prisilaikymas. Jie teigia: „Aš noriu tik Jėzaus“. Kyla klausimas: Kokio Jėzaus? Mūsų pačių sukurto ar Šventojo Rašto Jėzaus? Šventojo Rašto Kristus niekada neverčia mūsų sumenkinti Jo Įstatymo, kuris yra Jo charakterio nuorašas. Šventojo Rašto Kristus niekada neragina mūsų sumenkinti biblinių doktrinų, kurios aiškiau atskleidžia, kas Jis yra ir Jo planą šiam pasauliui. Šventojo Rašto Kristus niekada neverčia mūsų prilyginti Jo mokymą pamaldžioms banalybėms, kurios yra neesminės. Kristus yra visos doktrininės tiesos įsikūnijimas. Jėzus yra įkūnyta tiesa. Jis yra įgyvendinta doktrina.
Paskutinis Apreiškimo knygos raginimas skatina mus tikėjimu Jėzumi priimti visa, ką Jis siūlo. Mes raginami bijoti Dievo, o tai išreiškiama tikėjimu Jo atperkančia galia, įgalinančia gyventi dievobaimingai, klusniai.
Kaip šie Jėzaus žodžiai: „Nebijokite tų, kurie žudo kūną, bet negali užmušti sielos. Verčiau bijokite To, kuris gali pražudyti ir sielą, ir kūną pragare“ (Mt 10, 28), – padeda mums suprasti, ką reiškia bijoti Dievo?
III. GYVENTI SUSITELKUS Į DIEVĄ
Vartotojiškumo amžiuje, kai pasaulietiškumas savąjį „aš“ padarė visa ko centru, dangus ragina nusigręžti nuo egocentriškumo tironijos ir savojo „aš“ išpūstos svarbos vergijos bei padaryti Dievą savo gyvenimo centru. Kai kuriems pinigai yra jų gyvenimo centras. Kitiems tai malonumas arba galia. Kai kuriems tai gali būti sportas, muzika ar pramogos. Apreiškimo knygos žinia yra aiškus raginimas bijoti Dievo ir atiduoti Jam pagarbą kaip tikram gyvenimo centrui.
4. Perskaitykite Mt 6, 33, Kol 3, 1–2 ir Hbr 12, 1–2. Ką šios eilutės mums sako apie Dievo padarymą tikruoju mūsų gyvenimo centru?
Galutinė žemės kova iš esmės vyksta dėl proto. Iš tikrųjų kova yra susijusi su ištikimybe, valdžia ir pasišventimu Dievo valiai.
Paskutinis didžiosios kovos mūšis vyksta tarp gėrio ir blogio, kad arba gėris, arba blogis galėtų valdyti mūsų mintis. Apaštalas Paulius mus įspėjo: „Būkite tokio nusistatymo kaip Kristus Jėzus“ (Fil 2, 5). Protas yra mūsų būties tvirtovė. Tai mūsų elgesio versmė. Žodis „būkite“ reiškia leidimą arba apsisprendimą. Čia turimas omenyje valios darbas. Apsisprendimas būti tokio nusistatymo kaip Kristus yra leidimas Jėzui formuoti mūsų mąstymą, pripildant mūsų protą to, kas amžina. Mūsų darbai atskleidžia, kur slypi mūsų mąstymo procesas. Bijoti Dievo – reiškia padaryti Jį pirmuoju savo gyvenime.
Pagalvokite, kaip lengva tam tikra prasme valdyti savo mintis, bent jau suvokus, kad turite jas valdyti. Dažnai bėda ta, kad jei mes sąmoningai nesistengsime mąstyti apie deramus dalykus, mąstyti apie tai, „kas aukštybėse“, bet mąstysime apie žemiškus reikalus, mūsų protas, puolęs bei nuodėmingas, natūraliai links prie pasaulio reikalų. Vadinasi, kaip sakė Paulius, turime sąmoningai ir apgalvotai apsispręsti, naudodamiesi šventa laisvos valios dovana, mąstyti apie dangiškuosius reikalus.
„Pagaliau, broliai, mąstykite apie tai, kas teisinga, garbinga, teisu, tyra, mylėtina, giriama, apie visa, kas dorybinga ir šlovinga“ (Fil 4, 8). Kaip išmokti daryti tai, ką čia mums liepia Paulius?
IV. ATIDUOKITE DIEVUI PAGARBĄ
Tyrinėjant Senajame Testamente vartojamą posakį „atiduokite Jam pagarbą“ (Apr 14, 7) paaiškėja, kad jis dažnai (bet ne visada) vartojamas dangaus teismo kontekste (Joz 7, 19; 1 Sam 6, 5; Jer 13, 15–16; Mal 2, 2), kaip ir pirmojo angelo žinioje (Apr 14, 7). Ši mintis taip pat matoma Apr 19, 1–2: „Aleliuja! Išganymas, šlovė ir galybė priklauso mūsų Dievui, nes tikri ir teisingi Jo nuosprendžiai!“
5. Perskaitykite 1 Kor 3, 16–17; 1 Kor 6, 19–20; ir 1 Kor 10, 31. Kaip šie tekstai mums padeda suprasti būdą, kaip galime šlovinti Dievą?
Pasak apaštalo Pauliaus, mūsų kūnai yra šventykla, Dievo Dvasios buveinė, padaryta šventa Dievo buvimo. Šventasis Raštas mus aiškiai ragina šlovinti Dievą visais mūsų gyvenimo atžvilgiais. Kai Dievas yra mūsų gyvenimo centras, mūsų vienintelis troškimas yra šlovinti Jį, nesvarbu, ar tai būtų mityba, apranga, pramogos ar bendravimas su kitais. Mes šloviname Dievą, kai savo pasišventimu vykdome Jo valią ir atskleidžiame pasauliui Jo mylintį charakterį. Tai dar svarbiau atsižvelgiant į teismą žemėje paskutiniaisiais laikais.
6. Perskaitykite Rom 12, 1–2. Kaip apaštalas Paulius ragina mus priimti deramus sprendimus gyvenime?
Naujajame Testamente žodis „kūnus“ šioje eilutėje graikų kalboje yra somata, kuris būtų tiksliau verčiamas kaip bendra to, kas mes esame – kūnas, protas ir jausmai – visuma. „Phillipso“ Biblijos vertime žodžiai „kaip dvasinį garbinimą“ verčiami – „kaip sąmoningą garbinimą“. Kitaip tariant, kai visiškai pasišvenčiate bijoti Dievo ir atiduoti Jam pagarbą viskuo, ką darote, pavesdami Jam savo protą, kūną ir jausmus, tai yra sąmoningas garbinimas. Be to, atsižvelgiant į Dievo teismą, paklusti yra gera mintis.
Pagalvokite, ką darote su savo kūnu. Ką galite daryti, kad užtikrintumėte, jog juo tikrai šlovinate Dievą?
V. APREIŠKIMO KNYGOS NUGALĖTOJAI
„Čia pasirodo ištvermė šventųjų, kurie laikosi Dievo įsakymų ir Jėzaus tikėjimo!“ (Apr 14, 12) Taip nusakyta ištikima Dievui tauta paskutinėmis dienomis. Tačiau vienintelis būdas, kaip asmuo gali laikytis Dievo įsakymų, ar anuomet, ar dabar, tai – Jėzaus tikėjimu. Atkreipkite dėmesį, kad neparašyta tikėjimu Jėzumi, nors tai labai svarbu, tačiau šis posakis – „Jėzaus tikėjimo“ yra kažkas daugiau. Būtent tikėjimas leido Kristui nugalėti didžiausias šėtono pagundas. Tikėjimas yra dovana, suteikiama kiekvienam. Kai mes naudojame tikėjimą, kurį Šventoji Dvasia įdiegė į mūsų širdį, šis tikėjimas auga. Mes nugalime ne savo valia, o gyvojo Kristaus, veikiančio per mus, galia. Mes įveikiame ne dėl to, kas esame, bet dėl to, kas Jis yra.
Mes galime nugalėti, nes Jis nugalėjo. Mes galime triumfuoti, nes Jis triumfavo. Mes galime nugalėti gundymą, nes Jis nugalėjo gundymą.
7. Perskaitykite Hbr 4, 14–16 ir Hbr 7, 25. Kokie yra būdai nugalėti bei gyventi bijant Dievo ir atiduodant „Jam garbę“?
Jėzus, Dievo Sūnus, įveikė velnio klastas. Jis kovojo su gundymais pasitikėdamas Dievo pažadais, pavesdamas savo valią Tėvo valiai ir priklausydamas nuo Tėvo galios. Pasikliaudami Juo, žvelgdami į Jį, tikėdami Juo mes taip pat galime nugalėti. Jėzus yra mūsų viskas visame kame, o trijų angelų žinia yra susijusi su Juo. Apreiškimo knygos žinia yra pergalė, o ne pralaimėjimas. Ji kalba apie žmones, kurie Jo malone ir Jo galia nugali.
Apreiškimo knygoje žodis nugalėti viena ar kita forma pavartotas 11 kartų. Septynių Bažnyčių, simbolizuojančių krikščionių Bažnyčią nuo pirmojo amžiaus iki mūsų laikų, regėjime kiekvienoje kartoje yra tikinčiųjų, kurie, pasak Jono, nugalėjo. Pabaigoje nugalėtojai viską paveldi (Apr 21, 7). Tai nėra Įstatymo raidės prisilaikymas. Tai pergalė per Jėzų Kristų, kurio nepriekaištingas gyvenimas ir nepriekaištingas teisumas, ir tik pastarieji, suteikia jiems amžinojo gyvenimo pažadą. Tai veikiantis tikėjimas. Tai gyvenimą pakeičianti, stebuklinga malonė tikinčiojo gyvenime.
Ar savo gyvenime norite kažką nugalėti? Kaip savo norus galime paversti darbais? Kokie būtini praktiniai žingsniai, kad būtume vieni iš Apreiškimo knygos nugalėtojų?
Tolesniam tyrinėjimui: Pagalvokite apie nuostabius Pauliaus žodžius Hbr 7, 25, kuriais, kalbant apie Jėzų kaip mūsų Vyriausiąjį Kunigą, sakoma, kad „Jis per amžius gali išgelbėti tuos, kurie per Jį eina prie Dievo“. Per amžius gali išgelbėti. Graikų kalboje žodis „per amžius“ reiškia „pilnatvę, užbaigtumą“. Jėzus mus gelbsti; mūsų darbas yra pasišvęsti Jam, laikantis Jo pergalės už mus. Mes turime pasitikėti Juo, o ne savimi.
„Apreiškimo knygos posakio ‘bijokite Dievo’ jėgą galime apibendrinti kaip paskutinį Dievo raginimą žmonijai pasirinkti Jį savo šlovingu ir didingu Dievu,.. kuris nugalės Jam ir Jo planui vardan žmonių priešiškas blogio jėgas (plg. Apr 14, 9–11). Ši baimė, bent jau dabar (plg. Apr 6, 14–17), pasireiškia ne siaubu ir drebėjimu, bet džiaugsmingumu ir paklusnumu iš meilės Dievo Įstatymui ir išskirtiniu Jo garbinimu. Jokia kita jėga neturėtų būti pripažinta verta tokio pasišventimo ir ištikimybės. Tiesą sakant, nėra kitų galimybių, nes kosminės kovos horizonte kaip galimybės pasirodo demoniškų jėgų darbai, kuriems lemta išnykti (Apr 16, 13–14; 17, 14; 20, 11–15). Todėl Viešpaties baimė yra teigiamas dangaus raginimas… stoti į Dievo pusę kosminėje kovoje, kad atsidurtume Jo šlovingiausiame Artume, kupiname džiaugsmo amžinoje bendrystėje su Juo (Apr 21, 3–4; Apr 22, 3–5)“ (Angel Manuel Rodríguez, „The Closing of the Cosmic Conflict: Role of the Three Angels’ Messages“, 27 p.).
Klausimai aptarimui:
1. Pagalvokite apie neįtikėtiną Dievo, kuris sukūrė ir palaiko visą kosmosą, galią. Mes vos suvokiame kosmoso idėją; kaip tada galėtume pradėti suvokti jo Kūrėją? Pagalvokite, koks Jis didingas ir galingas palyginti su mumis. Ir šis Dievas vieną dieną teis mus? Kaip tai padeda suprasti Dievo baimės idėją ir ką ji reiškia?
2. Kaip galime išvengti Įstatymo raidės prisilaikymo, kai aptariame biblines šventumo, pergalės ir triumfo sampratas? Kodėl mes visada turime suprasti, kad tik Kristaus pergalė vardan mūsų ant kryžiaus yra mūsų išganymo vilties pamatas, nepaisant mūsų pergalių (ar net nesėkmių) čia?
3. Kodėl, net ir turint visus pergalės prieš nuodėmę pažadus, dažnai patiriame nesėkmę ir neišlaikome teisumo mato, kurį pats Jėzus mums parodė ir pažadėjo, kad mes galime jį pasiekti? Kokias klaidas darome neleisdami Dievui atlikti mumyse Jo pažadėto darbo?