Dievas sukūrė žmones, kad jie džiaugtųsi amžinybe ir meilės santykiais su Juo bei Jo kūrinija. Tačiau šiuos santykius iškreipė paslaptingas nuodėmės pasirodymas dangaus rūmuose (Iz 14, 12–15; Ez 28, 12–19; Apr 12, 7–12) ir vėlesnis Adomo ir Ievos nuopuolis (Pr 3, 1–19; Rom 5, 12). Deja, mirtis pasiglemžė ne tik žmoniją, bet ir visą gyvybę. Mirties apraiškas šiandien galime įžvelgti nukritusiuose medžių lapuose, gėlėse, kurios nuvysta mūsų vazose, mūsų nekaltuose augintiniuose, kurie nugaišta agonijoje, ir mūsų artimuosiuose, kurie iš mūsų taip žiauriai atimami. Mūsų pasaulis kupinas kančių ir nenušluostytų ašarų.
Išsiilgę geresnio pasaulio, žmonės nutapė sau daugybę „rojų“, kuriuose norėtų gyventi. Pavyzdžiui, 1933 m. anglų romanistas Džeimsas Hiltonas (James Hilton) išleido savo knygą „Prarastas horizontas“ (Lost Horizon), kuri po kelerių metų virto tokio paties pavadinimo filmu. Pastarajame pavaizduota lėktuvo katastrofa, kuomet pasibaigus degalams jis galiausiai sudūžta apsnigtuose Himalajų kalnuose. Pilotas žūva katastrofos metu, tačiau keli išgyvenusieji, ištraukti iš nuolaužų, tibetiečių palydimi į rojaus kampelį. Atskirti nuo išorinio pasaulio, rojaus gyventojai auga meile ir išmintimi, bevei k amžinai gyvendami darnoje ir džiaugsme.
Žinoma, tai tik grožinė literatūra.
Kaip mirtingiems žmonėms mums reikia užtikrintumo dabar ir vilties ateičiai. Gerai sakė šveicarų teologas Emilis Brunneris (Emil Brunner): „Kaip deguonis plaučiams, viltis įprasmina žmogaus gyvenimą. Pašalinus deguonį mirštama uždūstant, atėmus viltį žmonija sustingsta dėl nesugebėjimo kvėpuoti; apima neviltis, intelektualinių ir dvasinių galių paralyžius dėl betikslės būties beprasmybės jausmo. Kaip žmogaus organizmo likimas priklauso nuo deguonies, taip ir žmonijos likimas priklauso nuo vilties“ (Emil Brunner, Eternal Hope (London: Lutterworth Press, 1954), 7 p.). Iš tiesų, biblinė viltis palaiko mus egzistencinių krizių metu, kurios mus ištinka pakeliui į amžinybę.
Priešingai pramanytam Prarastojo horizonto rojaus kampeliui, mūsų viltis dėl amžinojo gyvenimo nėra gudriai išgalvotos pasakos (2 Pt 1, 16). Ji pagrįsta patikimu Dievo pažadu dėl tobulo pasaulio, kuriame nebebus ašarų, liūdesio ar mirties (Apr 21, 1–5). Šis brangus pažadas įkvėpė apaštališkąją bažnyčią ir buvo šimtmečiais branginamas daugelio krikščionių. Neprarasdamas savo galios, šis pažadas suteikia prasmę ir tikslą mūsų dabartiniam gyvenimui. Jis leidžia su pasitikėjimu žvelgti į ateitį. Jis užtikrina mus, kad visi mūsų mylimieji, mirę Kristuje, pagaliau bus prikelti iš numirusių, kad paveldėtų amžinąjį gyvenimą.
Šios Šventojo Rašto temos apžvelgia didžiąją kovą tarp gėrio ir blogio, atsižvelgiant į du esminius klausimus. Vienas iš jų yra nuodėmės ir mirties kilmė bei jos nuolatinis buvimas. Kitas klausimas yra ilgalaikis Dievo darbas, siekiant išspręsti šias problemas ir grąžinti pasaulį į pradinę tobulą būklę. Taip pat ypatingas dėmesys skiriamas mirtingai žmonių prigimčiai ir kaip prisikėlimas veda į nemirtingumą. Iš tikrųjų mums nereikia bijoti mirties, nes Kristus mirė už mus ir nugalėjo mirtį. Tiesą sakant, esame patikinti, kad Jis turi „mirties ir mirusiųjų pasaulio raktus“ (Apr 1, 18).
Šį ketvirtį tyrinėsime skaudžią mirties temą, bet per Jėzaus mums suteiktos vilties prizmę.
Mokslų daktaras Alberto R. Timm (Andrews universitetas), yra E. Vait paveldo organizacijos direktorius, Biblijos tyrimų instituto komiteto (BRICOM) ir Žemės mokslų ir tyrimų instituto komiteto (GRICOM) narys. Anksčiau jis užėmė Lotynų Amerikos adventistų teologijos seminarijos (LATS) prezidento pareigas.