Antra tema
Spalio 1–7 d.
Šios svaitės tyrinėjimui skaitykite: Pr 2, 16–17; Pr 3, 1–7; Ps 115, 17; Jn 5, 28–29; Rom 5, 12; 2 Kor 5, 21.
Įsimintina eilutė: „Todėl, kaip per vieną žmogų nuodėmė įėjo į pasaulį, o per nuodėmę mirtis, taip ir mirtis prasiskverbė į visus žmones, nes visi nusidėjo.“ (Rom 5, 12)
Per Kristų Dievas pašaukė būti visatą ir pasaulį (Jn 1, 1–3. 10; Kol 1, 16; Hbr 1, 2). Tačiau, kai Dievas suteikė Kristui ypatingą garbę ir paskelbė, kad Jie kartu sukurs šį pasaulį, „Liuciferis pavydėjo Jėzui Kristui.“ (E. Vait, „The Story of Redemption“, p.14) ir surengė sąmokslą prieš Jį.
Šėtonas, išmestas iš dangaus, nusprendė „sunaikinti Adomo ir Ievos laimę“ žemėje ir taip „sukelti sielvartą danguje“. Jis įsivaizdavo, kad „jeigu galėtų juos [Adomą ir Ievą] suvilioti nepaklusnumu, Dievas pasirūpins, jog jiems būtų atleista, o tada jam pačiam ir visiems puolusiems angelams taip pat turėtų tekti Dievo gailestingumas.“ (E. Vait, „The Story of Redemption“, 27 p.). Suvokdamas šėtono strategiją, Dievas įspėjo Adomą ir Ievą, kad jie nepasiduotų pagundai (Pr 2, 16–17) Tai reiškia, kad net tada, kai pasaulis dar buvo tobulas ir nepriekaištingas, žmonėms jau buvo aiškūs apribojimai, kurių jie turėjo laikytis.
Šią savaitę tyrinėsime Adomo ir Ievos nuopuolį, kaip nuodėmė ir mirtis užvaldė mūsų pasaulį, ir tai, kaip Dievas pasėjo vilties sėklą žmonijai net Edene.
I. NESUDERINAMI TEIGINIAI
Viešpaties sukurtas pasaulis buvo tobulas (Pr 1, 31). Mirtis Adomui ir Ievai buvo nežinomas patyrimas. Šiame kontekste Dievas atėjo į Edeno sodą ir įspėjo: „Nuo visų sodo medžių tau leista valgyti, bet nuo gero bei pikto pažinimo medžio tau neleista valgyti, nes kai tik nuo jo paragausi, turėsi mirti“ (Pr 2, 16–17).
1. Kaip Pr 2, 16–17 parodo laisvos valios tikrovę tobulame Edene? Kodėl Dievas turėtų juos įspėti, jei jie negalėtų laisvai apsispręsti?
Kažkada po šio Dievo įspėjimo šėtonas įgavo žalčio pavidalą ir taip pat įžengė į Edeną. Ieva pamatė žaltį, kuris mėgavosi uždraustu vaisiumi ir nemirė. „Jis pats buvo valgęs uždraustojo vaisiaus.“ (E. Vait, Patriarchai ir pranašai, p. 34), ir jam nieko nenutiko.
2. Perskaitykite Pr 3, 1–4. Ievos padėtyje, kodėl šie žodžiai galėjo pasirodyti įtikinami?
Mąstant žmogiškai, žalčio argumentai atrodė daug įtikinamesni už Dievo žodį. Visų pirma, iki šiol gamtoje nebuvo jokių nuodėmės ir mirties įrodymų. Antra, žaltys iš tikrųjų valgė uždraustą vaisių ir juo mėgavosi. Taigi, kodėl Ieva turėtų atsisakyti to paties? Dievo įsakymas atrodė pernelyg varžantis ir beprasmis.
Deja, spręsdama du nesuderinamus teiginius, Ieva nepaisė trijų pagrindinių principų: (1) žmogaus protas ne visada saugiausiai įvertina dvasinius dalykus; (2) Dievo Žodis mums gali pasirodyti nelogiškas ir beprasmis, bet jis visada teisingas ir patikimas; ir (3) yra dalykų, kurie savaime nėra blogi ar nederami, bet Dievas juos pasirinko paklusnumo išmėginimu.
Turėtume suvokti, kad Ievos patyrimas rojuje nėra vienintelis atvejis. Kiekvieną dieną ir kiekvieną akimirką turime apsispręsti, ar laikytis Dievo Žodžio (kuris daugeliui gali būti nepopuliarus), ar viliojančių mus supančios kultūros raginimų. Mūsų apsisprendimas turės amžinų padarinių.
Kaip aiškus Rašto mokymas prieštarauja pasaulio keliams?
II. APGAUTA ŽALČIO
3. Perskaitykite Pr 3, 1–7. Kokias kriterijais remdamasi Ieva pasirinko Dievo žodį ar žalčio žodį?
Pradžios 3 yra vienas ryškiausių pagundos psichologijos pavyzdžių. Dievas įspėjo Adomą ir Ievą, kad jei jie valgys uždrausto vaisiaus, jie tikrai mirs (Pr 2, 16–17). Pasinaudojęs žalčio pavidalu, šėtonas naudojo keletą žodinių strategijų, kad nuvestų Ievą į nuodėmę.
Pirma, jis apibendrino konkretų Dievo draudimą. „Jis paklausė moterį: Ar tikrai Dievas sakė: ‘Nevalgykite nuo jokio medžio sode!’?“ (Pr 3, 1) Ieva prieštaravo, kad draudimas taikytinas tik tam konkrečiam medžiui, nes jei jie kada nors valgytų nuo jo ar paliestų jį, jie mirs.
Tada šėtonas prieštaravo Dievo teiginiams. Jis kategoriškai tvirtino: „Jūs tikrai nemirsite!“ (Pr 3, 4)
Ir galiausiai, šėtonas apkaltino Dievą, kad Jis sąmoningai užgniaužė esminį pažinimą nuo jos ir jos vyro. Apgavikas ginčijosi: „Dievas gerai žino, kad atsivers jums akys, kai tik jo [uždrausto vaisiaus] užvalgysite, ir būsite kaip Dievas, žinantis, kas gera ir kas pikta“ (Pr 3, 5).
Ievos smalsumas atvedė ją į šėtono kerinčią sferą. Ten ji buvo priversta apsispręsti arba likti ištikima varžančiam Dievo įsakymui, arba priimti šėtono viliones. Abejodama Dievo žodžiu, ji pasinaudojo savo pojūčiais – patirtiniu metodu, asmeniniu stebėjimo metodu – kad apsispręstų dėl dviejų nesuderinamų teiginių.
Pirma, ji pamatė, kad mitybos požiūriu „medis geras maistui“. Antra, estetiniu požiūriu ji matė, kad „jis žavus akims“. Trečia, remiantis logine analize, „medis žada duoti išminties“. Vadinasi, jos pačios nuomone, ji tikrai turėjo rimtų priežasčių paklausyti žalčio ir valgyti nuo uždrausto medžio. Deja, ji taip ir padarė.
Kai kurie žmonės teigia, kad visas pažinimas yra priimtinas, kol palaikome tai, „kas gera“ (1 Tes 5, 21). Tačiau tragiški Adomo ir Ievos išgyvenimai Edeno sode rodo, kad pažinimas pats savaime gali būti labai žalingas. Yra dalykų, kurių iš tikrųjų geriau nepažinti.
Ko šis pasakojimas moko apie tai, kaip lengva racionaliai pagrįsti ir pateisinti mūsų nuodėmingus sprendimus?
III. JŪS NEMIRSITE
4. Perskaitykite Pr 3, 4. Kokiais skirtingais būdais šis melas buvo kartojamas per amžius?
Viena galinga šio melo apraiška akivaizdi dėl tikėjimo sielos nemirtingumu. Ši sąvoka buvo daugelio senovės religijų ir filosofijų pagrindas. Senovės Egipte ji paskatino mumifikacijos papročius ir laidotuvių architektūrą, matomą piramidėse.
Ši teorija tapo ir vienu pagrindinių graikų filosofijos ramsčių. Pavyzdžiui, knygoje „Valstybė“ Sokratas klausia Glaukono: „Ar tu nesuvoki, kad mūsų siela yra nemirtinga ir niekada nežūsta? Platono „Fedone“ Sokratas dėstė panašiu tonu, sakydamas, kad „siela yra nemirtinga ir nenykstanti, o mūsų sielos tikrai bus Hade“. Šios filosofinės sampratos suformavo didelę Vakarų kultūros dalį ir net poapaštališkąją krikščionybę. Bet jos atsirado daug anksčiau, jau Edeno sode su pačiu šėtonu.
Gundydamas Edene, šėtonas įtikino Ievą: „Jūs tikrai nemirsite!“ (Pr 3, 4) Šiuo kategorišku tvirtinimu šėtonas savo žodį iškėlė aukščiau Dievo Žodžio.
5. Priešingai sielos nemirtingumui, ko šios eilutės moko ir kaip jos gali būti panaudotos prieš šį klaidamokslį? (Ps 115, 17; Jn 5, 28–29; Ps 146, 4; Mt 10, 28; 1 Kor 15, 51–58)
Šėtoniška natūralaus sielos nemirtingumo teorija išliko net mūsų šiuolaikiniame pasaulyje. Knygos, filmai ir televizija toliau propagavo mintį, kad mirę mes tiesiog pereiname į kitą sąmoningą būseną. Kaip gaila, kad šis klaidamokslis skelbiamas ir iš daugelio krikščionių sakyklų. Netgi mokslas į tai įsitraukė. Jungtinėse Valstijose yra fondas, bandantis sukurti technologiją, kuri, kaip teigiama, leistų mums susisiekti su mirusiais, kurie, esą, vis dar gyvi, bet egzistuoja kaip „postmaterialūs asmenys“. Kadangi šis klaidamokslis itin paplitęs, nestebina, jog jis atliks lemiamą vaidmenį galutiniams žmonijos istorijos įvykiams.
Kokiais būdais šis melas pasireiškia jūsų pačių kultūroje? Kodėl turime pasikliauti Dievo Žodžiu prieš atsižvelgdami į tai, ką mums sako mūsų pojūčiai?
IV. NUODĖMĖS PADARINIAI
6. Pasak Pr 3, 7–19 ir Rom 5, 12, kokie buvo pagrindiniai nuodėmės padariniai?
Sužavėta įtikinamos žalčio kalbos, Ieva nenumatė toli siekiančių kelio, kuriuo žengė, padarinių. Pats savaime uždrausto vaisiaus valgymas nebuvo itin reikšmingas, kaip tai, ką jis iš tikrųjų simbolizavo. Dėl tokio nepaklusnumo Ieva išsižadėjo savo ištikimybės Dievui ir prisiėmė naują ištikimybę šėtonui.
Pradžios 3 aprašytas Adomo ir Ievos nuopuolis bei kai kurie tragiškiausi jo padariniai. Teologiniu požiūriu, abu buvo apimti teofobijos (Dievo baimės) ir pasislėpė nuo Jo (Pr 3, 8). Psichosocialiniu požiūriu, jie gėdijosi savęs ir pradėjo vienas kitą kaltinti (Pr 3, 7. 9–13). Fiziniu požiūriu, jie pradėjo prakaituoti, jausti skausmą ir galiausiai mirs (Pr 3, 16–19). Ekologiniu požiūriu, natūralus pasaulis išsigimė (Pr 3, 17–18).
Edeno sodas nebebuvo tokia graži ir maloni vieta kaip anksčiau. „Vystančiame gėlės žiede ir krintančiame lape pamatę pirmuosius įrimo ženklus, Adomas ir jo bičiulė išgyveno gilesnį sielvartą nei dabar žmonės išgyvena dėl savo artimųjų netekties. Visai nenuostabu, kad gležnų, dailių gėlyčių mirtis kėlė liūdesį, bet kai didžiuliai medžiai ėmė mesti savo lapus, tas vaizdas labai asocijavosi su rūsčių faktu, kad mirtis yra kiekvienos gyvos būtybės dalia.“ (E. Vait, Patriarchai ir pranašai, p.41)
Adomas ir Ieva mirė ne iš karto, jie nesiliovė gyvenę, bet tą pačią dieną jie sulaukė mirties nuosprendžio. Viešpats pasakė Adomui: „Savo veido prakaitu valgysi duoną, kol sugrįši žemėn, nes iš jos buvai paimtas. Juk dulkė esi ir į dulkę sugrįši!“ (Pr 3, 19) Nuopuolis iš tiesų atnešė tragiškų padarinių visai žmonijai. Apaštalas Paulius aiškina, kad „kaip per vieną žmogų nuodėmė įėjo į pasaulį, o per nuodėmę mirtis, taip ir mirtis prasiskverbė į visus žmones, nes visi nusidėjo“ (Rom 5, 12).
Liūdna ir skaudu tai, kad kaip žmonija visais amžiais taip ir mes šiandien kenčiame dėl to, kas įvyko Edene. Tačiau mes galime būti dėkingi, kad dėl Jėzaus ir kryžiaus turime amžinojo gyvenimo viltį pasaulyje, kuriame nuodėmės niekada nebebus.
Apmąstydami tragišką Ievos patyrimą, ko galime pasimokyti iš jo apie mūsų pačių nuodėmingų poelgių padarinius?
V. PIRMASIS EVANGELIJOS PAŽADAS
7. Perskaitykite Pr 3, 15. 21. Kokią viltį visai žmonijai galima įžvelgti šiose eilutėse?
Pradžios 3 aprašoma baisi tragedija, pasiglemžusi pasaulį po nuopuolio. Viskas pasikeitė. Adomas ir Ieva galėjo įžvelgti kontrastą tarp ankstesnio pasaulio ir to, koks jis tapo.
Tačiau jų sielvarte ir neviltyje Dievas suteikė jiems užtikrinimą dėl dabarties ir viltį ateičiai. Pirmiausia, Jis prakeikė žaltį, paminėdamas Mesijo viltį. Jis pareiškė: „Aš sukelsiu priešiškumą tarp tavęs ir moters, tarp tavo ainijos ir jos ainijos; ji trupins tau galvą, o tu kirsi jai į kulną“ (Pr 3, 15).
Žodis „priešiškumą“ (hebr. ‘eybah) nusako ne tik ilgalaikę kosminę kovą tarp gėrio ir blogio, bet ir asmeninį pasibjaurėjimą nuodėme, kurį Dievo malonė įskiepijo žmogaus protui. Iš prigimties esame visiškai puolę (Ef 2, 1. 5) ir „nuodėmės vergai“ (Rom 6, 20). Tačiau malonė, kurią Kristus įdiegia kiekvieno žmogaus gyvenime, sukuria mumyse priešiškumą šėtonui. Ir būtent šis priešiškumas, dieviškoji Edeno dovana, leidžia mums priimti Jo išganingą malonę. Be šios atverčiančios malonės bei atnaujinančios galios žmonija ir toliau liktų šėtono vergu, visada pasiruošusiu jam paklusti.
Tada Viešpats panaudojo auką, kad parodytų šį Mesijo pažadą (žr. Pr 3, 21). „Kai laikydamasis ypatingų Dievo nurodymų Adomas atnašaudavo auką už nuodėmę, tai jam buvo pati skausmingiausia apeiga. Jis privalėjo pakelti ranka ir atimti gyvybę, kurią suteikti galėjo tik Dievas, ir paaukoti atnašą už nuodėmę. Tai buvo pirmas kartas, kai jis paliudijo mirtį. Žiūrėdamas į nukraujuojančią auką, besirangančią mirties kančiose, jis tikėjimu žvelgė į Dievo Sūnų, kurį simbolizavo auka ir kuris turėjo mirti kaip žmogiška auka.“ (E. Vait, „The Story of Redemption“, p.50)
8. Perskaitykite 2 Kor 5, 21 ir Hbr 9, 28. Ko šios eilutės moko apie tai, kas pirmą kartą buvo apreikšta Edene?
Žinodami, kad galiausiai mirs (Pr 3, 19, 22–24), Adomas ir Ieva paliko Edeno sodą. Tačiau jie neišėjo nuogi ar su savo figos lapų aprišalais (Pr 3, 7). Pats Dievas jiems „padarė drabužius iš kailių“ ir netgi „aprengė juos“ (Pr 3, 21), o tai yra Jo gaubiančio teisumo simbolis (žr. Zch 3, 1–5; Lk 15, 22). Vadinasi net tada, nuo pat pradžių, net Edene, Evangelija buvo apreikšta žmonijai.
Tolesniam tyrinėjimui: E. Vait, Patriarchai ir pranašai, p.42–54; Ugdymas, p. 24–29.
Pastaraisiais metais buvo atlikti tyrimai, susiję su vadinama apymirtine patirtimi. Žmogus „miršta“, kai nustoja plakti širdis ir sustoja kvėpavimas. Tačiau tada jie atgyja ir pasakoja apie fantastišką išplaukimą į kitą būtį ir susitikimą su šviesos būtybe. Kai kurie net kalba apie susitikimą su seniai mirusiais giminaičiais. Daugelis žmonių, net ir krikščionių, nesuprantančių tiesos apie mirtį, šiuos pasakojimus laiko sielos nemirtingumą patvirtinančiu įrodymu. Tačiau (ir tai turėtų būti akivaizdžiausias įspėjimas, kad kažkas negerai) dauguma tai patyrusiųjų teigia, jog dvasinės būtybės, kurias jie sutiko, guodė gražiais teiginiais apie meilę, ramybę ir gėrį. Bet jie nieko negirdėjo apie išgelbėjimą Kristuje, apie nuodėmę, apie teismą. Argi patyrusieji krikščioniško pomirtinio gyvenimo neturėjo kartu su tuo įsisavinti bent šiek tiek elementaraus krikščioniško mokymo? Tačiau tai, ko jie moko, dažniausiai primena Naujojo Amžiaus dogmą, o tai paaiškina, kodėl daugeliu atvejų jie būna dar mažiau linkę į krikščionybę nei prieš „mirtį“. Be to, kodėl nė vienas iš krikščionių, įsitikinęs, kad jų apymirtinė patirtis yra krikščioniškas rojus, ten būdami niekada nesusipažįsta su krikščioniška teologija, užuot pasisėmę didelės Naujojo Amžiaus sentimentalizmo dozės? Atsakymas toks, kad juos apgavo tas pats, kuris apgavo Ievą Edene, ir su tuo pačiu melu (skaitykite 11 temą).
Klausimai aptarimui:
1. Kaip Adomo ir Ievos patyrimas parodo, kad Dievo atleidimas nebūtinai panaikina visus nuodėmės padarinius? Kodėl tai itin svarbi tiesa, kurią visada reikia atsiminti?
2. Gero ir pikto pažinimo medis Adomui bei Ievai buvo šėtono kerinti sfera. Kokių yra kerinčių sferų, į kurias galime būti gundomi įžengti?
3. Šėtonas stengiasi įtikinti Dievo tautą, kad „Kristaus reikalavimai yra ne tokie griežti kaip jie tikėjo, ir kad prisitaikydami prie pasaulio jie darys didesnę įtaką pasauliečiams.“ (E. Vait, „Testimonies to Ministers and Gospel Workers“, p.474) Ką privalome daryti, kad nepakliūtume į šiuos subtilius spąstus?