Ketvirta tema
Spalio 15–21 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Job 19, 25–27; 1 Tim 6, 16; Ps 49; Ps 71; Iz 26, 14. 19; Dan 12.
Įsimintina eilutė: „Tikėdamas Abraomas atnašavo Izaoką, kai buvo mėginamas. Jis ryžosi paaukoti net viengimį sūnų… Jis suprato, kad Dievui įmanoma prikelti net mirusius, todėl atgavo sūnų kaip įvaizdį.“ (Hbr 11, 17. 19)
Senojo Testamento viltis remiasi ne graikų idėjomis apie natūralų sielos nemirtingumą, bet bibliniu mokymu, susijusiu su galutiniu mirusiųjų prisikėlimu.
Tačiau kaip nebeegzistuojantį žmogaus kūną, kremuotą ar kitais būdais sunaikintą, vėl prikelti gyvenimui? Kaip žmogus, kuris buvo miręs, galbūt šimtmečius ar net tūkstantmečius, gali vėl susigrąžinti savo tapatybę?
Šie klausimai verčia mus apmąstyti gyvybės paslaptį. Esame gyvi ir džiaugiamės gyvenimu, kurį Dievas mums maloningai dovanoja kiekvieną dieną. Net negalėdami suprasti antgamtinės gyvybės kilmės žinome, kad pradžioje Dievas savo Žodžio galia sukūrė gyvybę (Pr 1; Ps 33, 6. 9). Taigi, jei Dievas pirmą kartą sugebėjo sukurti gyvybę žemėje iš nieko (lot. ex nihilo), kodėl turėtume abejoti Jo gebėjimu atkurti žmogaus gyvybę ir jo pirminę tapatybę?
Šią savaitę tyrinėsime, kaip galutinio prisikėlimo samprata atsiskleidė Senojo Testamento laikais, ypatingą dėmesį skirdami Jobui, kai kurioms psalmėms ir pranašo Izaijo bei Danieliaus teiginiams.
I. „MATYSIU DIEVĄ“
1. Perskaitykite Job 19, 25–27 ir palyginkite su Jn 1, 18 ir 1 Tim 6, 16. Kada ir kokiomis aplinkybėmis jis tikėjosi pamatyti Dievą?
Gyvenimas nėra teisingas. Tai ypač akivaizdu matant geruosius kenčiančius, o nedorėlius klestinčius (žr. Ps 73, 12–17; Mal 3, 14–18). Pavyzdžiui, Jobas buvo „be priekaištų ir doras“, „dievobaimingas ir besišalinantis pikto“ (Job 1, 1). Nepaisant to, Dievas leido šėtonui jį ištikti keliais pražūtingais būdais. Fiziškai jo kūną suniokojo skausminga liga (Job 2, 1–8). Materialiai jis prarado didelę dalį savo gyvulių ir turto (Job 1, 13–17). Namuose jis neteko savo tarnų ir net savo vaikų (Job 1, 16, 18). Emociškai jį supo draugai, kaltinantys jį esant neatgailaujančiu nusidėjėliu, nusipelniusiu to, kas jį ištiko (Job 4, 1–5, 27; Job 8, 1–22; Job 11, 1–20 ir kt.). Netgi jo žmona pareiškė: „Ar dar laikaisi savo dorumo? Keik Dievą ir mirk!“ (Job 2, 9)
Jobas nesuvokė, kad tapo gilios kosminės kovos tarp Dievo ir šėtono centru. Ištiktas šios kovos Jobas gailėjosi, jog gimė ir troško, kad apskritai nebūtų gimęs (Job 3, 1–26). Vis dėlto jo besąlygiška ištikimybė Dievui puikiai išreikšta žodžiais: „Nors Jis ir gali mane užmušti, pasitikiu Juo“ (Job 13, 15). Net įsivaizduodamas, kad jo gyvenimas greitai baigsis, jis tvirtino, jog mirtis netars galutinio žodžio. Su tvirtu įsitikinimu jis pareiškė, kad nors ir mirs, jo Atpirkėjas vieną dieną pakils ir jis, pats Jobas, išvys Dievą savo kūnu (Job 19, 25–27). „Neabejotina, kad taip nusakomas prisikėlimas.“ (The SDA Bible Commentary, 3 t., p.549)
Kokia šlovinga viltis ištiktam tokios tragedijos! Ligos ir skausmo, ekonominio žlugimo, socialinių priekaištų ir emocinio žlugimo kamuojamas Jobas vis dar galėjo matyti dieną, kai prisikels iš numirusių ir pamatys savo mylimą Atpirkėją. Tiesą sakant, su prisikėlimu susijęs Jobo teiginys kupinas to paties patikinimo, kurį po šimtmečių Morta išsakė Jėzui: „Aš žinau, jog jis [Lozorius] prisikels paskutinę dieną“ (Jn 11, 24). Jobas, kaip ir Morta, privalėjo laikytis šio pažado tikėjimu, nors, skirtingai nei Jobui, Mortai buvo pateikti galingi patyrimu paremti jos tikėjimo įrodymai.
Kaip galime išmokti pasitikėti Dievu net kai gyvenimas yra žiaurius ir neteisingas?
II. IŠ DIDYBĖS Į KAPĄ
2. Perskaitykite Psalmę 49. Kodėl psalmininkas buvo toks užtikrintas dėl galutinio prisikėlimo (Ps 49, 16), priešingai tiems, kurie pražuvo be šio užtikrinimo (Ps 49, 7–15)?
Psalmėje 49 kalbama apie nepagrįstą kliovimąsi tų, „kurie pasitiki savo turtais ir didžiuojasi savo lobių gausumu“ (Ps 49, 7), kurie savo vardu „praminė šalis“ (Ps 49, 12), ir kurie gyvena tik tam, kad laimintų save (Ps 49, 19). Jie elgiasi taip, tarsi jų namai ir jų pačių šlovė išliks amžinai (Ps 49, 12. 18).
Tačiau kvailieji pamiršta, kad jų garbė išnyksta ir jie pražūsta kaip gyvuliai (Ps 49, 13). „Tarsi avys jie gūžina į Šeolą; mirtis bus jų piemuo. …jų išdidumas greitai pradings. Šešėlių pasaulis taps jų namais“ (Ps 49, 15).
Kaip prieš šimtmečius sakė Jobas: „Nuogas išėjau iš motinos įsčių, nuogas sugrįšiu ten“ (Job 1, 21; 1 Tim 6, 7). Psalmininkas nurodo, kad ir kvaili, ir išmintingieji miršta, „palikdami kitiems savo turtus“ (Ps 49, 11).
Tačiau tarp jų yra esminis skirtumas. Vienoje pusėje yra kvaili, kurie pražūva, nors ir bando rasti užtikrinimo savo trumpalaikiuose turtuose ir pasiekimuose. Išmintingieji, priešingai, be žmogiško palikimo ir įkalinančio kapo žvelgia į šlovingą Dievo paskirtą atlygį (1 Pt 1, 4). Atsižvelgdamas į tai, psalmininkas galėjo drąsiai pasakyti: „Bet mano gyvastį Dievas atpirks iš Šeolo nagų, nes Jis teiksis mane pasiimti“ (Ps 49, 16).
Remiantis Senojo Testamento viltimi, šis teiginys nereiškia, kad mirties metu psalmininko siela iš karto pakils į dangų. Psalmininkas tiesiog sako, kad amžinai neliks kape. Ateis laikas, kai Dievas atpirks jį iš mirties ir nuves į dangų.
Dar kartą nusakytas būsimas prisikėlimas, teikiantis vilties, užtikrintumo ir prasmės dabartiniam buvimui. Taigi išmintingasis sulauks daug šlovingesnio ir amžino atlygio, nei kvailys galėtų susikurti sau per šį trumpą gyvenimą.
Kaip galite įžvelgti pasitikinčiųjų savo turtais ir pasiekimais kvailumą? Kaip žiūrėjimas į kryžių gali apsaugoti jus nuo tos pačios klaidos?
III. „IŠ ŽEMĖS GELMIŲ“
3. Perskaitykite 71 psalmę. Ką psalmininkas norėjo pasakyti, prašydamas Dievą iškelti jį „iš žemės gelmių“ (Ps 71, 20)?
Psalmėje 49 yra jaudinanti vilties dėl prisikėlimo išraiška, priešingai klaidingam kvailio, kuris pasitikėjo savo turtais, kliovimuisi. Psalmėje 71 psalmininkas ieško saugumo ir vilties iš Dievo, būdamas apsuptas priešų ir melagingų kaltintojų, teigiančių, kad Dievas jį apleido (Ps 71, 10–11).
Išmėginimuose psalmininkas randa paguodą ir užtikrintumą prisimindamas, kaip Dievas juo rūpinosi praeityje. Pirma, jis supranta, kad Dievas palaikė jį nuo gimimo, net motinos įsčiose (Ps 71, 6). Tada jis pripažįsta, kad Dievas jį mokė nuo pat jaunystės (Ps 71, 17).
Įsitikinęs, kad Dievas buvo jo uola ir tvirtovė, psalmininkas meldžia: „Būk mano užuovėjos uola, stipri tvirtovė man išgelbėti“ (Ps 71, 3). „Neatstumk manęs senatvėje; mano jėgoms senkant, nepalik manęs“ (Ps 71, 9). „Dieve, neatsitolink nuo manęs; mano Dieve, skubėk man padėti!“ (Ps 71, 12) Ir tada psalmininkas priduria: „Tu siuntei man daug vargų ir kančių, bet vėl mane atgaivinsi, iš žemės gelmių iškelsi“ (Ps 71, 20).
Posakis „iš žemės gelmių“ gali būti suprantamas pažodžiui kaip nuoroda į būsimą fizinį psalmininko prisikėlimą. Tačiau atrodo, kad kontekstas yra palankus metaforiškam psalmininko gilaus prislėgtumo apibūdinimui, tarsi žemė jį prarijo (palyginkite su Ps 88, 6 ir Ps 130, 1). Taigi galėtume sakyti, kad „tai visų pirma vaizdinė kalba, bet ir užuomina fiziniam prisikėlimui.“ („Andrews Study Bible“ pastaba dėl Ps 71, 20)
Galiausiai svarbu suvokti, kad ir kokios būtų mūsų aplinkybės, Dievas yra šalia, Jam rūpi, ir galiausiai mūsų viltis yra ne šiam, o būsimam gyvenimui – amžinajam gyvenimui, kurį turime Jėzuje po mūsų prisikėlimo Jam sugrįžus.
Mes visi patyrėme baisių nusivylimo akimirkų. Tačiau kaip susitelkimas į tai, kaip Viešpats buvo su jumis praeityje, gali padėti jums tikėti ir pasikliauti tomis akimirkomis, kai Jis atrodo toli?
IV. „TAVO MIRUSIEJI GYVENS“
4. Perskaitykite Iz 26, 14. 19. Koks skirtumas tarp tų, kurie pražus amžiams (Iz 26, 14; taip pat žr. Mal 3, 19) ir tų, kurie sulauks amžino gyvenimo (Iz 26, 19)?
Izaijo knygoje pateikiamas didelis kontrastas tarp Dievo didybės ir mūsų žmogiškojo trapumo (žr. Iz 40). Nors esame kaip žolė ir gėlė, kuri nuvysta, Dievo žodis tveria amžinai (Iz 40, 6–8). Tačiau nepaisant mūsų žmogiškojo nuodėmingumo, Dievo išganingoji malonė yra skirta visiems žmonėms, net pagonims, kurie priima Jo Sandorą ir laikosi sabatos (Iz 56).
Izaijo knygoje prisikėlimo viltis gerokai išplėsta. Nors ankstesnės su prisikėlimu susijusios Rašto užuominos buvo išreiškiamos labiau iš asmeninio patyrimo (Job 19, 25–27; Ps 49, 16; Ps 71, 20), pranašas Izaijas apie ją kalba kaip įtraukiančią jį patį ir Sandoros tikinčiųjų bendruomenę (Iz 26, 19).
Izaijo 26 priešinamas skirtingas nedorėlių ir teisiųjų likimas. Viena vertus, nedorėliai liks mirę ir niekada neprisikels, bent jau po antrosios mirties (Apr 21, 8). Jie bus visiškai sunaikinti, ir visas jų atminimas amžiams išnyks (Iz 26, 14). Ši ištrauka pabrėžia mokymą, kad nėra išlikusių sielų ar dvasių, kurios būtų gyvos po mirties. Kalbėdamas apie galutinį nedorėlių sunaikinimą, kuris įvyks vėliau, Viešpats kitur pareiškė, kad nedorėliai bus visiškai sudeginti, nepaliekant jiems „nei šaknies, nei šakos“ (Mal 3, 19).
Kita vertus, teisieji mirusieji bus prikelti iš mirties, kad gautų palaimingą atlygį. Izaijo 25 pabrėžiama, kad Viešpats Dievas „visiems laikams sunaikins mirtį“ ir „nušluostys ašaras nuo visų veidų“ (Iz 25, 8). Izaijo 26 randame tokius žodžius: „Tavo mirusieji gyvens, jų kūnai prisikels, nes Tavo rasa – rasa, švytinti šviesa, todėl ir šešėlių šalis atiduos mirusiuosius. Pabuskite ir šaukite iš džiaugsmo, visi, kurie gulite dulkėse!“ (Iz 26, 19) Visi prisikėlę teisieji dalyvaus džiugioje puotoje, kurią Viešpats surengs visiems žmonėms (Iz 25, 6). Paskutinis prisikėlimas suburs visus teisiuosius iš visų amžių, įskaitant jūsų mylimuosius, kurie jau mirė Kristuje.
Įsivaizduokite, jei neturėtume jokios vilties, jokios garantijos, jokios priežasties tikėti, kad mūsų mirtis mums yra ne kas kita, o visko pabaiga. Ir tada, dar blogiau, visi, kurie mus pažinojo, išnyks, ir netrukus atrodys, kad mūsų niekada nebuvo ir kad mūsų gyvenimas nieko nereiškė. Kaip šis likimas skiriasi nuo mūsų turimos vilties?
V. MIEGANTIEJI DULKĖSE
Tyrinėjome, kad Naujajame Testamente daug kalbama apie mirusiųjų prisikėlimą; ir jau aiškinomės, kad mirusiųjų prisikėlimo idėja akivaizdi ir Senajame Testamente. Senojo Testamento laikais šie žmonės tikėjo galutiniu prisikėlimu, kaip ir mes. Morta, gyvenusi Jėzaus laikais, jau turėjo tokią viltį (Jn 11, 24). Neabejotina, net ir tada žydai turėjo tam tikrų žinių apie prisikėlimą paskutinėmis dienomis, net jei ne visi tuo tikėjo (žr. Apd 23, 8.)
5. Perskaitykite Danieliaus 12. Kokia prisikėlimo viltis randama čia, šio didžio pranašo raštuose?
Dan 12, 1 kalba apie Mykolą, galingą didžiūną, kurio tapatybė buvo daug ginčijama. Kadangi kiekvienas iš didžiųjų Danieliaus knygos regėjimų baigiasi Kristaus ir Jo karalystės apreiškimu, tas pat turėtų būti ir šios konkrečios ištraukos atžvilgiu. Danieliaus knygoje randame užuominų apie tą pačią dievišką būtybę kaip Galybių Vadą (Dan 8, 11), „vadų Vadą“ (Dan 8, 25), Pateptąjį Vadą (Dan 9, 25) ir galiausiai galingą didžiūną Mykolą (Dan 12, 1). Taigi Mykolą turėtume įvardinti Kristumi.
Iki šiol tyrinėtos Senojo Testamento eilutės (Job 19, 25–27; Ps 49, 16; Ps 71, 20; Iz 26, 19) kalba apie teisiųjų prisikėlimą. Tačiau Danieliaus 12 kalbama apie teisiųjų ir neteisiųjų prisikėlimą. Pasirodžius Mykolui, „daugelis miegančiųjų žemės dulkėse atsibus: kai kurie – amžinajam gyvenimui, kiti – gėdai ir amžinajai negarbei“ (Dan 12, 2).
Daugelis mano, kad ši eilutė kalba apie ypatingą tam tikrų žmonių, tiek tikinčiųjų, tiek neištikimųjų, prisikėlimą Kristaus sugrįžimo metu.
„Atsivers kapai ir ‘daugelis miegančių žemės dulkėse atsibus: kai kurie – amžinam gyvenimui, kiti – gėdai ir amžinajai negarbei’ (Dan 12, 2). Visi, kurie mirė tikėdami Trečiojo angelo žinia, pakils iš kapų apgaubti šlovės, kad išgirstų Dievo ramybės Sandorą tiems, kurie laikėsi Jo Įstatymo. ‘Ir tie, kurie Jį perdūrė’ (Apr 1, 7), ir tie, kurie tyčiojosi bei juokėsi iš Kristaus priešmirtinių kančių, ir patys pikčiausi Jo tiesos ir Jo tautos priešininkai bus prikelti, kad regėtų Jo šlovę ir matytų garbę, suteiktą ištikimiesiems ir klusniesiems.“ (E. Vait, Didžioji kova, 2017, p. 552)
Tolesniam tyrinėjimui: E. Vait, „Prophets and Kings“, p.722–733.
Šiuolaikinis mokslas teigia, kad visa materija yra sudaryta iš atomų, kurie patys susideda iš dviejų mažesnių dalelių – kvarkų ir leptonų, kurie, kaip manoma, yra visos fizinės tikrovės statybinė medžiaga. Tada, jei fizinio pasaulio esmę sudaro kvarkai ir leptonai, ar Dievas, kuris ne tik sukūrė ir palaiko šį pasaulį, negalėtų tiesiog perdaryti kvarkų ir leptonų, kai ateis laikas mus prikelti? Juokdamasis iš prisikėlimo, ateistas Bertrandas Ruselas (Bertrand Russell) paklausė, kas atsitiks tiems, kuriuos suvalgė kanibalai, nes jų kūnai dabar yra kanibalų dalis, taigi, kas kam teks prisikėlime? Bet tarkime, kad Viešpats tiesiog paima kvarkus ir leptonus, pagrindinę būties medžiagą, kad ir kokio laikmečio ji būtų, ir, remdamasis informacija, kurią Jis turi apie kiekvieną iš mūsų, atkuria mus iš šių kvarkų ir leptonų? Jam nereikia mūsų pirminių kvarkų ir leptonų; tiks bet kurie. Arba, tiesą sakant, Jis galėjo tiesiog žodžiu sukurti naujus kvarkus ir leptonus, ir tokia būtų nauja pradžia. Kad ir kaip Jis tai padarytų, Dievas, sukūręs visatą, gali mus iš naujo sukurti, ką Jis žada padaryti mirusiųjų prisikėlimo metu.
„Gyvybės davėjas pašauks savo atpirktą nuosavybę pirmojo prisikėlimo metu, ir iki tos pergalingos valandos, kai nuaidės paskutinis trimitas ir didžiulei kariuomenei atiteks amžina pergalė, kiekvienas miegantis šventasis bus saugomas kaip brangakmenis, kurį Dievas pažįsta vardu. Gelbėtojo galia, veikusi juose kol jie buvo gyvi, ir dėl to, kad jie buvo dieviškosios prigimties dalininkai, jie prikeliami iš mirusių.“ (Ellen G. White Comments, The SDA Bible Commentary, 4 t., p.1143)
Klausimai aptarimui:
1. Teigiama, kad yra 2 trilijonai galaktikų, kurių kiekviena sudaryta iš milijardų žvaigždžių. Ir aplink kai kurias iš šių žvaigždžių skrieja planetos, kaip ir mūsų Saulės sistemos planetos skrieja aplink Saulę. Dabar pagalvokite apie neįtikėtiną Dievo galią, kuris ne tik sukūrė visas šias žvaigždes, bet ir palaiko jas bei „kiekvieną jų vadina vardu“ (Ps 147, 4). Nors ši nuostabi tikrovė neįrodo, kad tas pats Dievas gali arba prikels mirusiuosius, kaip ji atskleidžia mums tą pačią nuostabią jėgą, kurią Jis turi, ir kodėl prisikėlimas neviršytų Jo galios?
2. Hebrajams 11 pabrėžiami daugelio senovės vadinamųjų „tikėjimo didvyrių“ ištikimybė ir lūkesčiai. Kaip šis skyrius gali praturtinti su viltimi, kurią Senojo Testamento asmenybės turėjo dar prieš Jėzaus prisikėlimą, susijusį mūsų supratimą?