NAUJOJO TESTAMENTO VILTIS

Aštunta tema
Lapkričio 12–18 d.

Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: 1 Kor 15, 12–19; Jn 14, 1–3; Jn 6, 26–51; 1 Tes 4, 13–18; 1 Kor 15, 51–55.

Įsimintina eilutė: „O liudijimas toks: Dievas mums suteikė amžinąjį gyvenimą, ir tas gyvenimas yra Jo Sūnuje. Kas turi Sūnų, tas turi gyvenimą. Kas neturi Dievo Sūnaus, tas neturi gyvenimo.“ (1 Jn 5, 11–12)

Nors rašė graikų kalba, visi rašiusieji Naująjį Testamentą (išskyrus Luką) buvo žydai, ir jie, žinoma, žmogiškąją prigimtį suvokė hebrajišku, o ne pagonišku graikų požiūriu.

Taigi Kristui ir apaštalams krikščioniškoji viltis buvo ne nauja, bet senosios vilties, kurią jau puoselėjo patriarchai ir pranašai, apreiškimas. Pavyzdžiui, Kristus sakė: „Abraomas džiūgavo, kad matysiąs Manąją Dieną“ (Jn 8, 56). Judas teigė, kad Henochas pranašavo apie Antrąjį atėjimą (Jud 14–15). O Laiške hebrajams kalbama apie tikėjimo didvyrius, kurie vylėsi dangiško atlygio, kurio negaus, kol mes negausime savojo (Hbr 11, 39–40). Šis teiginys būtų beprasmis, jei jų sielos jau būtų su Viešpačiu danguje.

Pabrėždamas, kad amžinąjį gyvenimą turi tik tie, kurie yra Kristuje (1 Jn 5, 11–12), Jonas paneigia prigimtinį sielos nemirtingumą. Iš tiesų amžinas gyvenimas yra tik išganinguose santykiuose su Kristumi. Taigi Naujojo Testamento viltis yra orientuota į Kristų, ir tai vienintelė viltis, kad ši mirtinga būtis vieną dieną taps nemirtinga.

I. VILTIS PO ŠIO GYVENIMO

Senovės graikų istorikas Herodotas (V a. pr. Kristų) rašė apie gentį, kuri nuo asmens gimimo dienos pradėdavo gedulo laikotarpį, numatydama kančias, kurias patirs kūdikis, jei gyvens iki pilnametystės. Kad ir koks svetimas šis ritualas atrodytų mums, jam būdinga tam tikra logika.

Po tūkstantmečių, XX amžiaus pradžioje JAV pasirodė reklama: „Kam gyventi, jei galima būti palaidotam už dešimt dolerių?“

Žinome, kad gyvenimas gali būti pakankamai sunkus, net jei tikime Dievu ir amžinybės viltimi. Tačiau įsivaizduokite, kaip sunku tiems, kurie niekuo netiki, išskyrus trumpą ir dažnai neramų egzistavimą čia. Ne vienas pasaulietinis rašytojas yra komentavęs žmogaus būties beprasmybę, nes visi ne tik mirštame, bet visi gyvename suvokdami, kad mirsime. Ir dėl šio suvokimo visas žmogaus gyvenimas, kuris dažnai pats savaime yra sunkus ir liūdnas, atrodo niekinis. Vienas mąstytojas žmones vadino „gendančiais mėsos gabalais ant yrančių kaulų“. Gana makabriška, bet vėlgi sunku ginčytis su logika.

Žinoma, priešingai visam tam, mes turime biblinį amžinojo gyvenimo Jėzuje pažadą. Ir tai yra svarbiausia – mes turime šią viltį Jėzuje ir tai, ką mums siūlo Jo mirtis ir prisikėlimas. Priešingu atveju, kokią viltį turime?

1. Perskaitykite 1 Kor 15, 12–19. Ką Paulius čia sako apie tai, kaip glaudžiai Kristaus prisikėlimas yra susijęs su mūsų pačių prisikėlimo viltimi?

Paulius aiškiai sako – mūsų prisikėlimas yra neatsiejamas nuo Kristaus prisikėlimo. O jei mes neprisikelsime, vadinasi, Kristus neprisikėlė, o jei Kristus neprisikėlė, tuomet kas? „Jūsų tikėjimas tuščias; ir jūs dar tebesate savo nuodėmėse“. Kitaip tariant, mirdami liekame mirę, amžinai, taigi viskas yra beprasmiška. Paulius sako 1 Kor 15, 32: „Jeigu mirusieji nebus prikelti, tai valgykime ir gerkime, nes rytoj mirsime“.

Jei mūsų būtis tėra anglies pagrindo protoplazmos, ir nugyvename tik septynias dešimtis metų (jei pasiseka; pasiseks daugiau, jei nerūkysime ir nevalgysime per daug „McDonald“ mėsainių), tuomet džiaugsmo mažai. Nestebina, kad E. Vait priduria: „Dangus mums yra vertas visko, o jei prarasime dangų, prarasime viską.“ („Sons and Daughters of God“, p.349)

Pagalvokite, kokia brangi yra mūsų viltis ir tikėjimas. Kodėl Dievo padedami turime daryti viską, ką galime, kad juos išsaugotume?

II. „VĖL SUGRĮŠIU“

2. Perskaitykite Jn 14, 1–3. Jau praėjo beveik 2000 metų, kai Jėzus pažadėjo sugrįžti. Kaip galime padėti kitiems suprasti, kad, nepaisant ilgo laiko (kuris iš tikrųjų nesvarbus), šis pažadas yra reikšmingas net mūsų kartai, itin nutolusiai nuo to laiko, kai jį ištarė Jėzus?

Apreiškimo knygoje Jėzus kelis kartus pasakė: „Aš veikiai ateinu!“ (Apr 3, 11; Apr 22, 7. 12. 20) Greito Jo atėjimo laukimas paskatino apaštališkosios bažnyčios misiją ir šimtmečiams pripildė nesuskaičiuojamų krikščionių gyvenimus viltimi. Tačiau karta po kartos mirė, o šis pažadėtas įvykis dar neišsipildė. Todėl daugelis klausia: kiek dar turėsime skelbti, kad „Jėzus ateis greitai“? Ar šie žodžiai sukėlė nepagrįstą viltį? (žr. 2 Pt 3, 4)

Daugelis krikščionių skundėsi dėl „delsimo“ (plg. su Mt 25, 5). Bet kaip mes iš tikrųjų žinome, kad tai „delsimas“? Koks būtų buvęs „tinkamas“ laikas Kristui sugrįžti? Ar prieš 50, 150, 500 metų? Iš tikrųjų svarbus yra šis pažadas: „Viešpats negaišta ištesėti pažado, kaip kai kurie mano, o kantriai elgiasi su jumis, nenorėdamas, kad kuris pražūtų, bet kad visi atsiverstų“ (2 Pt 3, 9).

Nepaisant ilgų amžių nuo Jėzaus užžengimo į dangų, Jo atėjimo pažadas išlieka aktualus ir šiandien. Kodėl? Nes viskas, ką turime, tai mūsų pačių trumpas gyvenimas (Ps 90, 10), po kurio seka nesąmoningas poilsis kape (Mok 9, 5. 10), o tada galutinis prisikėlimas, be jokios vėlesnės galimybės pakeisti mūsų likimą (Hbr 9, 27). Kalbant apie kiekvieno iš mirusiųjų atvejį (kaip tyrinėjome trečioje temoje), kadangi visi mirusieji miega ir yra nesąmoningi, Kristaus antrasis atėjimas įvyksta praėjus akimirkai ar dviem po mirties. Jūsų asmeninu atveju (ir visų Dievo žmonių visais amžiais) Kristaus sugrįžimas yra vos akimirka po jūsų mirties. Tai labai trumpas laikotarpis, ar ne?

Kiekviena diena priartina mus prie šlovingo Viešpaties Jėzaus Kristaus pasirodymo dangaus debesyse. Nors nežinome, kada Jis ateis, galime būti tikri, kad Jis ateis, ir tai iš tikrųjų yra svarbiausia.

Pastorius pamokslavo, kad jam nerūpi, kada grįš Kristus. Jam rūpi tik tai, kad Kristus sugrįš. Kaip šis supratimas jums padeda ir kaip jis gali padėti, jei jūs nusivylėte dėl to, kad Kristus dar negrįžo?

III. „AŠ JĮ PRIKELSIU“

Kartą Jėzus stebuklingai pamaitino penkis tūkstančius žmonių nedideliu kiekiu duonos ir žuvies (Jn 6, 1–14). Supratęs, kad minia ketina paskelbti Jį karaliumi (Jn 6, 15), Jėzus su savo mokiniais išplaukė į kitą Galilėjos ežero pusę. Tačiau kitą dieną minia nusekė Jį ten, kur Jis pasakė galingą pamokslą apie gyvybės duoną, ypač pabrėždamas amžinojo gyvenimo dovaną (Jn 6, 22–59).

3. Perskaitykite Jn 6, 26–51. Kaip Jėzus susiejo amžinojo gyvenimo dovaną su galutiniu teisiųjų prisikėlimu?

Savo pamoksle Jėzus pabrėžė tris pagrindines su amžinuoju gyvenimu susijusias sąvokas. Pirma, Jis įvardijo save kaip „duoną, nužengiančią iš dangaus“ ir duodančią „pasauliui gyvybę“ (Jn 6, 33. 58). Pareikšdamas: „Aš esu gyvybės duona!“ [gr. egō eimi] (Jn 6, 35. 48), Jėzus prisistatė kaip Didysis Senojo Testamento „Aš Esu“ (Iš 3, 14). Antra, Jėzus paaiškino, kad Jame galima užsitikrinti amžinąjį gyvenimą: „Kas ateina pas Mane“ ir „kas tiki Mane“, turės šį palaiminimą (Jn 6, 35). Ir galiausiai, Jėzus susiejo nemirtingumo dovaną su galutiniu prisikėlimu, tris kartus patikindamas savo klausytojus: „Aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną“ (Jn 6, 40. 44. 54).

Jėzus taip pat davė šį nuostabų pažadą: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas tiki, tas turi amžinąjį gyvenimą“ (Jn 6, 47). Taigi amžinojo gyvenimo dovana jau yra dabartinė tikrovė. Tačiau tai nereiškia, kad tikintysis niekada nemirs, nes patys žodžiai „jį prikelsiu“ (Jn 6, 40) reiškia sugrįžimą į gyvenimą po mirties.

Vaizdas aiškus. Be Kristaus žmogus neturi amžinojo gyvenimo. Tačiau net ir priėmę Kristų ir gavę amžinojo gyvenimo užtikrinimą, kol kas esame mirtingi ir todėl esame pavaldūs natūraliai mirčiai. Antrojo atėjimo metu Jėzus mus prikels ir tada suteiks nemirtingumo dovaną, kuri jau yra mūsų. Dovana užtikrinama ne dėl tariamo natūralaus sielos nemirtingumo, o dėl Jėzaus teisumo, kuris mums suteikiamas tikėjimu Juo.

Įsigilinkite į Jėzaus žodžius, kad jei tikite Juo, turite (net dabar) amžinąjį gyvenimą! Kaip šis nuostabus pažadas gali padėti jums grumtis su skausminga dabartine, nors tik laikina tikrove, mirtingumu?

IV. „NUSKAMBĖJUS TRIMITUI“

Tesalonikiečiai buvo įsitikinę, kad amžinasis gyvenimas bus suteiktas tik tiems, kurie išliks gyvi iki Antrojo atėjimo. „Jie rūpestingai saugojo savo draugų gyvybę, kad šie nemirtų ir neprarastų palaiminimo, kurį tikėjosi gauti, atėjus Viešpačiui. Tačiau jų mylimieji vienas po kito paliko juos, ir tesalonikiečiai su sielvartu paskutinį kartą žvelgė į savo mirusiųjų veidus, beveik nebedrįsdami tikėti, kad sutiks juos būsimajame gyvenime.“ (E. Vait, Apaštalų darbai, p. 192)

4. Perskaitykite 1 Tes 4, 13–18. Kaip Paulius ištaisė šią klaidingą nuomonę?

Egzistuoja istorinė tendencija žodžiams „tuos, kurie užmigo susivieniję su Jėzumi, atsives kartu su Juo“ (1 Tes 4, 14) suteikti klaidinančią prasmę. Daugelis pritariančių natūralaus sielos nemirtingumo teorijai teigia, kad Kristus per savo antrąjį atėjimą atsives su savimi iš dangaus  teisiųjų mirusiųjų sielas, kurios jau yra danguje su Dievu. Neva šios sielos galės vėl susijungti su prisikėlusiais kūnais. Tačiau toks aiškinimas nesuderinamas su bendru Pauliaus mokymu šia tema.

Perskaitykite šio ne adventisto teologo teiginius dėl tikros šios eilutės prasmės: „Priežastis, kodėl Tesalonikuose dėl mirusių savo bažnyčios narių sielvartaujantys krikščionys galėjo turėti viltį yra ta, kad Dievas juos ‘atsives’, tai yra, Jis prikels šiuos mirusius tikinčiuosius Kristaus sugrįžimo metu, kad jie būtų ‘su Juo’. Jų aplinkybės nebus nepalankesnės. Kristus bus su jais tokiu būdu, kad jie lygiai su gyvais tikinčiaisiais dalytųsi šlove, susijusia su jo sugrįžimu.“ (Jeffrey A. D. Weima, 1–2 Thessalonians, Baker Exegetical Commentary on the New Testament (Grand Rapids, MI: Baker Academic, p.319)

Jei teisiųjų mirusiųjų sielos jau būtų su Viešpačiu danguje, Pauliui nereikėtų vadinti galutinio prisikėlimo krikščionių viltimi; jis galėjo tiesiog paminėti, kad teisieji jau yra su Viešpačiu. Tačiau vietoj to jis sako, kad tie, „kurie užmigo susivieniję su Jėzumi (1 Tes 4, 14), bus prikelti iš numirusių laikų pabaigoje.

Paskutinio prisikėlimo viltis paguodė gedinčius tesalonikiečius. Ta pati viltis gali padėti mums susitaikyti su skausmingomis akimirkomis, kai mirtis atima iš mūsų artimuosius.

V. AMŽINAS SUSITIKIMAS

5. Perskaitykite 1 Kor 15, 51–55. Kokią „paslaptį“ (1 Kor 15, 51) atskleidė Paulius?

Kai kurie populiarūs pamokslininkai teigia, kad ši „paslaptis“ (1 Kor 15, 51) yra slaptas bažnyčios „paėmimas“, kuris turi įvykti septyneri metai iki šlovingo Kristaus antrojo atėjimo. Šio „slapto paėmimo“ metu ištikimi krikščionys staiga, tyliai ir slapta bus paimti į dangų, o visi likę čia stebėsis, kas jiems nutiko. Žmonės netikėtai liks automobilyje be vairuotojo, nes vairuotojas bus paimtas į dangų, „liks tik drabužiai“. 16 tomų ekranizuotas bestseleris „Paliktieji“ („Left Behind“) išreklamavo šį klaidamokslį milijonams.

Žinoma, nė viena Rašto eilutė nepatvirtina tokio skirtumo tarp „slapto paėmimo“ ir Antrojo  atėjimo. Pauliaus minima paslaptis yra tiesiog gyvų teisiųjų pakeitimas, kad jie prisijungtų prie prisikėlusių teisiųjų Kristaus antrojo atėjimo metu. Toks yra „paėmimas“. Nėra „slapto paėmimo“, nes Antrasis atėjimas bus matomas visiems gyviems žmonėms (Apr 1, 7), o mirusiųjų prisikėlimas ir gyvųjų pakeitimas įvyks aidint trimitui Kristaus sugrįžimo metu (1 Kor 15, 51–52).

Kristaus antrasis atėjimas bus nuostabiausias visų laikų susitikimas. Gyvi teisieji pakeisti „akimirka“ (1 Kor 15, 52). Dievo paliepimu jie pašlovinti; dabar jie tampa nemirtingi ir kartu su prisikėlusiais šventaisiais yra paimami susitikti su savo Viešpačiu ore. Angelai „surinks Jo  išrinktuosius iš visų keturių šalių, nuo vieno dangaus pakraščio iki kito“ (Mt 24, 31).

„Šventieji angelai motinoms tiesiai į rankas atneš jų mažylius. Draugai, kuriuos ilgai skyrė mirtis, susitiks, kad daugiau niekada nesiskirtų, ir linksmai giedodami kartu kils į Dievo miestą.“ (E. Vait, Didžioji kova, 2017, p. 559)

Tai nuostabus pažadas, besiskiriantis nuo visko, ką patyrėme, todėl sunku jį suvokti. Tačiau pagalvokite apie kosmoso platybes, taip pat apie neįtikėtiną čia esančios gyvybės sudėtingumą. Pati kūrinija liudija nuostabią Dievo galią. Ko visa tai mus moko apie Dievo galią pakeisti gyvuosius ir prikelti mirusiuosius Jėzaus antrojo atėjimo metu?

Tolesniam tyrinėjimui: E. Vait, Apaštalų darbai, p.190–199; p. 237–239.

Stivenas Keivas (Stephen Cave) rašė: „Romėnai žinojo apie krikščionių tikėjimą, kad vieną dieną jie kūnu prisikels iš kapo, ir darė viską, kad pasityčiotų ir sutrukdytų šioms viltims. Ataskaitoje apie persekiojimą Galijoje 177 mūsų eros metais rašoma, kad kankiniams pirmiausia buvo įvykdyta mirties bausmė, po to jų lavonai šešias dienas palikti nepalaidoti pūti, o pelenai išmesti į Ronos upę. ‘Dabar pažiūrėsime, ar jie prisikels’, – pranešama apie romėnų pasisakymus.“ (Stephen Cave, Immortality: The Quest to Live Forever and How It Drives Civilization (New York: Crown Publishers, 2012), p.104)

Ši teologinio skepticizmo pamoka, kad ir kokia dramatiška, yra pateikta netikslingai; ji nieko neįrodė, kas susiję su bibliniu prisikėlimo pažadu. Jėga, kuri prikėlė Jėzų iš numirusių, gali padaryti tą patį ir mums, nepaisant mūsų kūno būklės. Galų gale, jei ta pati Jėga sukūrė ir palaiko visą kosmosą, Ji tikrai gali pakeisti gyvuosius ir prikelti mirusiuosius.

„Dievas ir tuos, kurie užmigo susivieniję su Jėzumi, atsives kartu su Juo [1 Tes 4, 14], – rašė Paulius. Daugelis aiškina, jog šioje vietoje norėta pasakyti, kad užmigusieji bus atvesti kartu su Kristumi iš dangaus; tačiau Paulius turėjo galvoje ką kita – kaip Kristus buvo prikeltas iš numirusių, taip Dievas pašauks miegančiuosius šventuosius iš kapų ir paims kartu su Juo į dangų. Kokia brangi paguoda! Kokia šlovinga viltis! Ir ne tik Tesalonikos Bažnyčiai, bet visiems krikščionims, kad ir kur jie būtų.“ (E. Vait, Apaštalų darbai, p.193)

Klausimai aptarimui:

1. Kažkas pasakė: „Mirtis mus išnaikina. … Būti visiškai išnaikintam, likti be pėdsako – labai menkina gyvenimo prasmę“. Jis teisus. Tad kokią viltį turime prieš tokią gyvenimo beprasmybę?

2. Kaip galime suderinti poreikį augti tobulumu (Fil 3, 12–16) su tuo, kad tik Kristaus antrojo atėjimo metu įgausime negendančią ir nenuodėmingą prigimtį (1 Kor 15, 50–55)?

3. Kaip galėtume padėti asmeniui, įsikabinusiam „slapto paėmimo“ minties, suprasti, kodėl tai yra klaidamokslis?

4. Dar kartą perskaitykite 1 Kor 15, 12–19. Kas šiose eilutėse galingai patvirtina mokymą, kad mirusieji miega ir nėra danguje su Jėzumi? Kokią prasmę turėtų šios eilutės, jei mirę teisieji iš tiesų dabar yra danguje su Jėzumi?