Dešimta tema
Lapkričio 26–gruodžio 2 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Mk 9, 42–48; Mal 4, 1; Jud 7; 1 Tim 2, 5; Apd 2, 29. 34–35; 1 Jn 5, 3–12.
Įsimintina eilutė: „Visa ištirkite ir, kas gera, palaikykite!“ (1 Tes 5, 21)
Italų poetas Dantė Aligjeris (Dante Alighieri) (1265–1321) parašė savo garsų kūrinį „Dieviškoji komedija“ apie išgalvotą sielos kelionę po mirties. Siela nukeliavo arba į pragarą po žeme, arba į skaistyklą, kur žmogaus dvasia gali apsivalyti ir tapti verta dangaus, arba į rojų, į paties Dievo Artumą.
Nors tik poema, grožinė literatūra, Dantės kūrinys galiausiai padarė didelę įtaką krikščioniškajai teologijai, ypač Romos katalikų teologijai. Pagrindinė mintis, kad nemirtinga siela keliauja arba į pragarą, arba į skaistyklą, arba į rojų, yra šios bažnyčios pagrindas. Daugelis konservatyvių protestantų konfesijų taip pat tiki nemirtinga siela, kuri po mirties keliauja arba į rojų, arba į pragarą. Iš tiesų, jei žmogaus siela niekada nemiršta, ji turi kažkur keliauti po kūno mirties. Trumpai tariant, klaidingas žmogaus prigimties supratimas privedė prie baisių teologinių klaidų.
Šią savaitę tyrinėsime kai kurias iš šių nebiblinių teorijų, taip pat biblinį mokymą apie tai, kas vyksta po mirties.
I. NEMIRTINGI KIRMINAI?
1. Palyginkite Mk 9, 42–48 su Iz 66, 24. Kaip jūs suprantate posakį „jų kirminas nemiršta“ (Mk 9, 48)?
Kai kas vienaskaitos daiktavardį „kirminas“ (Mk 9, 48) aiškina kaip užuominą apie tariamą bekūnę nedorėlio sielą ar dvasią, kuri po mirties keliauja į pragarą, kuriame niekada nemiršta ir kenčia amžinas kančias.
Tačiau toks aiškinimas neatspindi biblinės nesąmoningos mirties sampratos; juo taip pat neatsižvelgiama į šią ištrauką Senajame Testamente. Tiesą sakant, „vienaskaitos forma ‘kirminas’ nusako bendrai ‘kirminus’ – ji nereiškia vieno kirmino. Tai nuoroda į kirminus, kurie minta pūvančiais kūnais.“ (Robert G. Bratcher and Eugene A. Nida, A Translator’s Handbook on the Gospel of Mark (London: United Bibles Societies, 1961), p.304)
Mk 9, 48 Jėzus cituoja Iz 66, 24, kur parašyta: „Jie išeis pasižiūrėti lavonų tų, kurie maištavo prieš Mane; kirminas juose nemirs, jų ugnis niekada nebus užgesinta, jie bus bjaurastis visai žmonijai“.
Šis bauginantis metaforiškas vaizdas nusako mūšio lauką, kuriame Dievo priešai mirę ir sunaikinami. Ugnies nesurytus kūnus graužia kirminai, o gal iš pradžių kirminai, o paskui – ugnis. Bet kuriuo atveju neužsimenama apie jokią tariamą sielą, išvengusią kūno sunaikinimo ir nukeliavusią į pragarą.
O kaip dėl kirminų, kurie niekada nemiršta? Iz 66, 24 metaforiška kalba (cituota Mk 9, 48) nereiškia, kad šie kirminai yra nemirtingi. (Nemirtingi kirminai?) Čia pabrėžiama tai, kad kirminai nepalieka savo naikinančios užduoties nebaigtos. Kitaip tariant, jie ir toliau ryja nedorėlių kūnus, kol šie kūnai bus sunaikinti. Priešingai, ištikimi Dievo vaikai su džiaugsmu gyvens naujame danguje ir naujoje žemėje ir garbins Dievą Jo akivaizdoje (Iz 66, 22–23). Turint omenyje tokius prieštaringus likimus, nestebina Jėzaus pareiškimas, kad būtų geriau, jei kas nors eitų į Dievo karalystę be kažkurios kūno dalies – be rankos, kojos ar net akies, užuot turėjęs tobulą kūną, kurį sunaikins kirminai ir ugnis (Mk 9, 42–48).
Galų gale mes esame arba visiškai išgelbėti, arba visiškai pražuvę. Vidurio nėra. Galime turėti amžinąjį gyvenimą arba susidurti su amžinu sunaikinimu. Kokius sprendimus turite priimti šiandien? Kaip ši tikrovė – amžinas gyvenimas arba amžinas sunaikinimas – turėtų paveikti šiuos sprendimus?
II. PRAGARO LIEPSNOS
Savo knygelėje vaikams „The Sight of Hell“ (Dublin: James Duffy, [1874], p.24) Romos katalikų kunigas anglas Džonas Furnisas (John Furniss) (1809–1865) iliustruoja amžinas kančias, apibūdindamas didelį geležies rutulį, didesnį už dangų ir žemę. „Paukštis atskrenda kartą per šimtą milijonų [sic] metų ir sparno plunksna paliečia didį geležinį rutulį“. Autorius teigia, kad nusidėjėlių deginimas pragare tęsiasi net po to, kai geležinis rutulys nusidėvi dėl tokio atsitiktinio plunksnos prisilietimo!
Liūdna yra tai, kad daugelis protestantų net ir šiandien tiki kažkuo panašiu pražuvusiems.
2. Perskaitykite Mal 3, 19 ir Jud 7. Kaip šios eilutės gali padėti mums geriau suprasti „amžinosios ugnies“ sąvoką arba Jėzaus išsakytą mintį, kad pražuvusieji bus įmesti į „amžiną ugnį“ (Mt 18, 8) arba „negęstančią ugnį“? (Mk 9, 43)
Žodis „amžina“ (hebr. olam; graik. aion, aionios) turi skirtingas reikšmes, priklausomai nuo tiesioginio konteksto. Pavyzdžiui, susietas su Dievu (Įst 33, 27; „amžinos“), šis žodis išreiškia Jo amžinumą. Kalbant apie žmones, šis žodis sietinas su jų gyvenimo trukme. Nusakant ugnį (Mt 18, 8; Mt 25, 41; „amžiną“) jis reiškia, kad ugnis neužges, kol visiškai nesudegins to, kas dega. Tai reiškia, kad amžinoji ugnis bus amžina ta prasme, kad ji visiškai ir negrįžtamai sunaikins nedorėlius, nepalikdama jiems „nei šaknies, nei šakos“ (Mal 3, 19).
Teorija apie amžiną bausmę nedorėliams turi rimtų padarinių. Jei nedorėliai bus baudžiami amžinai, blogis niekada nebus išnaikintas. Be to, visa žmogaus gyvybė kyla iš Dievo (Įst 32, 39; Ps 36, 10), kuris „nenori, kad nedorėlis mirtų“ (Ez 33, 11). Kodėl tada Jis ir toliau teiktų gyvybę nedorėliams, kad jie kentėtų begalines kančias? Ar Jam nebūtų daug išmintingiau tiesiog nutraukti jų buvimą? Jei nedorėliai bus nubausti „pagal jų darbus“ (Apr 20, 12), kodėl tada už trumpą žmogaus gyvenimą turi būti baudžiama amžinai?
Visos Rašto užuominos apie „amžiną ugnį“ turėtų būti laikomos nuorodomis į „ugnies ežerą“ po tūkstantmečio, aprašytą Apreiškimo 20 (žr. 13 temą). Taigi nepagrįsta kalbėti apie jau esantį, nuolat liepsnojantį pragarą.
Kad ir kokia negailestinga būtų pragaro ugnis, ką tiesa apie pragarą mums apreiškia apie Dievo meilę, priešingai amžinų kančių minčiai?
III. ŠVENTIEJI SKAISTYKLOJE
Romos katalikų bažnyčia laikosi nuomonės, kad mirusieji, kurie nenusipelnė pragaro, bet dar nėra pasiruošę rojui, gali apsivalyti nuo nuodėmių skaistykloje ir iš ten pakilti į rojų. Jų kančias skaistykloje gali sumažinti artimųjų maldos ir atgaila.
Katalikų Bažnyčios katekizmas aiškiai kalba apie skaistyklą: „Visi, kurie miršta Dievo malonėje ir draugystėje, tačiau nepakankamai nuskaistinti, nors ir yra tikri dėl savo amžinojo išganymo, po mirties kentėdami nusiskaistina, kol taps tokie šventi, jog galės įeiti į dangaus džiaugsmą.“ (Catechism of the Catholic Church, (New York: Doubleday, 1995), 291 p.) Katekizme taip pat teigiama, kad jų kančias gali palengvinti artimųjų maldos ir kiti darbai už mirusiuosius. „Mirusiųjų labui Bažnyčia dar ragina skirti išmaldą, atlaidus bei atgailos darbus.“ (Catechism of the Catholic Church, 291 p.)
3. Perskaitykite Mok 9, 10; Ez 18, 20–22 ir Hbr 9, 27. Kaip šie tekstai paneigia skaistyklos teoriją?
Skaistyklos dogma sujungia pagonišką tikėjimą pragaro liepsnomis su pagonišku papročiu melstis už mirusiuosius. Ši dogma nepriimtina tiems, kurie tiki Rašto mokymu (1), kad mirusieji lieka nesąmoningi ir ilsisi kape (Mok 9, 10); (2) kad vieno puolusio žmogaus teisumas negali būti perduotas kitam puolusiam žmogui (Ez 18, 20–22); (3) kad mūsų vienintelis Tarpininkas yra Jėzus Kristus (1 Tim 2, 5); ir (4) kad po mirties įvyksta galutinis teismas, be jokios antros galimybės atgailauti už šio gyvenimo nuopuolius (Hbr 9, 27).
Dar rimtesnis padarinys yra tas, kaip Rašto mokymui prieštaraujanti skaistyklos teorija iškreipia paties Dievo charakterį. Iš tiesų, „Šėtono darbas nuo jo nuopuolio yra iškreiptai aiškinti apie mūsų dangiškąjį Tėvą. Jis pasiūlė sielos nemirtingumo dogmą. … Amžinų pragaro liepsnų idėja buvo šėtono kūrinys; skaistykla yra jo sumanymas. Šie klaidamoksliai iškreipia su Dievo charakteriu susijusią tiesą, kad Jis būtų laikomas griežtu, kerštingu, savavališku ir neatleidžiančiu.“ (Ellen G. White, Manuscript 51 (Dec. 10), 1890) Užuot užmigę, laukiantys Kristaus sugrįžimo, šis klaidamokslis sako, kad mirusieji yra skaistykloje ir ten kenčia, kol kas nors juos iš jos ištraukia.
Ko apie doktrinos svarbą mus moko tokie klaidamoksliai kaip skaistykla ar amžinos kančios? Kodėl svarbu tai, kuo tikime?
IV. Rojus su bekūnėmis sielomis
Nors protestantai netiki skaistykla, daugelis vis dėlto tiki, kad teisių mirusiųjų sielos jau mėgaujasi rojumi paties Dievo akivaizdoje. Kai kurie teigia, kad šios „sielos“ yra tik bekūnės dvasios; kiti tiki, kad jos yra bekūnės dvasios, bet apgaubtos dvasinio šlovingo kūno.
Kad ir kokia būtų tariama metafizinė gyvų mirusiųjų būsena, šios teorijos griauna biblinę galutinio prisikėlimo ir mirusiųjų teismo doktriną. Kodėl yra prisikėlimas ir teismas (Apr 20, 12–14), jei teisiųjų sielos jau mėgaujasi rojumi?
4. Perskaitykite Apd 2, 29. 34–35 ir 1 Kor 15, 16–18. Kaip šie tekstai atskleidžia mirusiųjų ir laukiančiųjų prisikėlimo būklę?
Raštas moko, kad visi žmonės, kurie jau yra danguje, buvo arba pakeisti gyvi, kaip Henocho (Pr 5, 24) ir Elijo (2 Kar 2, 9–11) atveju, arba prikelti iš numirusių, kaip Mozė (Jud 9) ir pasikėlusieji kartu su Kristumi (Mt 27, 51–53).
Jau tyrinėjome, sielos „po aukuru“, besišaukiančios Dievo keršto (Apr 6, 9–11), tėra teisingumo metafora ir nepatvirtina natūralaus sielos nemirtingumo teorijos. Priešingu atveju vargu ar šie žmonės mėgautųsi savo amžinu atlygiu. Iš tikrųjų kapas yra mirusiųjų poilsio vieta, kur jie nesąmoningi laukia galutinio prisikėlimo, kai bus atkurta jų sąmoninga būtis. Mirusieji, net ir teisūs mirusieji, nėra bekūnės sielos, sklandančios po dangų ir kantriai laukiančios, kol susijungus su savo kūnu paskutinio prisikėlimo metu.
Be to, ką Paulius turėjo omeny 1 Kor 15, 18, sakydamas, kad jei nebūtų mirusiųjų prisikėlimo, tai „užmigusieji Kristuje yra žuvę“. Kaip jie gali būti žuvę, jei jie jau yra danguje ir ten buvo visą laiką po savo mirties? Pagrindinė ir esminė Naujojo Testamento doktrina – mirusiųjų prisikėlimas Kristaus sugrįžimo metu, paminama dėl klaidamokslio, neva teisūs mirusieji pakyla amžinam atlygiui iškart po mirties. Nepaisant to, tai girdime nuolat, ypač per laidotuves.
Kokiais būdais galėtumėte padėti žmonėms suprasti, kad mintis, jog mirusieji miega žemėje, iš tikrųjų yra „gera žinia“ ta prasme, kad jie tikrai ilsisi ir nepatiria nei skausmo, nei kančių?
V. Biblinis mokymas
5. Perskaitykite 1 Jn 5, 3–12. Kodėl apaštalas Jonas mokė, kad amžinas gyvenimas suteikiamas tik tiems, kurie yra Kristuje?
Biblinė sąlyginio žmogaus nemirtingumo doktrina – priešingai nebiblinei natūralaus sielos nemirtingumo teorijai – yra aiškiai išreikšta 1 Jn 5, 11–12. Kad suvoktume šių reikšmingų eilučių prasmę, turime prisiminti, kad tik Dievas yra nemirtingas (1 Tim 6, 15–16) ir vienintelis gyvybės Šaltinis (Ps 36, 10; Kol 1, 15–17; Hbr 1, 2).
Kai nuodėmė atėjo į šį pasaulį per Adomo ir Ievos nuopuolį (Pr 3), jie ir visi jų palikuonys (taip pat ir mes) patyrė fizinės mirties prakeikimą ir prarado amžinojo gyvenimo dovaną. Tačiau mūsų mylintis Dievas įgyvendino žmonių išganymo planą, kad jie atgautų amžinąjį gyvenimą, kuriam jie buvo sukurti nuo pat pradžių. Kaip rašė Paulius: „Mus išsirinkdamas Jame prieš pasaulio sutvėrimą, kad būtume šventi ir nesutepti Jo akivaizdoje“ (Ef 1, 4).
Apaštalas Paulius aiškina: Jei dėl vieno žmogaus [Adomo] nusikaltimo mirtis įsiviešpatavo per tą vieną, taip vieno [Jėzaus Kristaus] teisus darbas visiems laimėjo nuteisinimą ir amžiną gyvenimą (Rom 5, 12–21). Paulius čia nedviprasmiškai kalba apie tikrąjį Adomą, dėl kurio į šį pasaulį atėjo nuodėmė ir mirtis. Neįmanoma suprasti Rašto be tikro Adomo, kuris nusižengimu atnešė į mūsų pasaulį nuodėmę ir mirtį.
Apaštalas Jonas priduria: „Dievas mums suteikė amžinąjį gyvenimą, ir tas gyvenimas yra Jo Sūnuje. Kas turi Sūnų, tas turi gyvenimą. Kas neturi Dievo Sūnaus, tas neturi gyvenimo“ (1 Jn 5, 11–12).
Viskas išaiškėja atsižvelgiant į Jėzaus teiginius: „Tokia Mano Tėvo valia, kad kiekvienas, kuris regi Sūnų ir tiki Jį, turėtų amžinąjį gyvenimą; todėl Aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną“ (Jn 6, 40); „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki Mane, nors ir numirtų, bus gyvas“ (Jn 11, 25).
Tai reiškia, kad amžinasis gyvenimas yra Dievo dovana Kristuje, kuri užtikrinama dabar, bet ja džiaugsimės tik po galutinio teisiųjų prisikėlimo. Išvada labai paprasta: jei amžinasis gyvenimas suteikiamas tik tiems, kurie yra Kristuje, tai tie, kurie Jame nėra, neturi amžinojo gyvenimo (1 Jn 5, 11–12). O pasak natūralaus sielos nemirtingumo teorijos, priešingai, amžinas gyvenimas – ar rojuje, ar pragare – suteiktas visiems žmonėms, net ir tiems, kurie nėra Kristuje. Kad ir koks populiarus šis mokymas, jis nėra pagrįstas Raštu.
Tolesniam tyrinėjimui: E. Vait, Didžioji kova, 2017, p. 460–476; p. 477–486.
„Remiantis klaidingu mokymu apie nemirtingą žmogaus prigimtį, sukurta dogma apie žmogaus sąmoningą būseną po mirties. Kaip ir mokymas apie amžinąsias kančias, ji prieštarauja Šventojo Rašto mokymui, sveikam protui ir mūsų žmogiškiems jausmams. Daugelis tiki, kad atpirktieji danguje žino, kas vyksta žemėje, kaip gyvena jų draugai ir artimieji, kuriuos jie paliko. Kaip mirusieji gali būti laimingi, žinodami kitų gyvenimo rūpesčius, matydami nuodėmes ir stebėdami skausmą, nusivylimą ir gyvenimo smūgius? Kiek dangiškos palaimos patirs tie, kurie mintimis yra žemėje su artimaisiais? Koks visiškai pribloškiantis yra įsitikinimas, kad širdžiai nustojus plakti, neatsivertusio žmogaus siela įmetama į pragaro liepsnas! Kokiose sielvarto gelmėse atsidurs tie, kurie matys, kad artimieji nepasiruošę mirčiai, kad jų laukia amžinas skausmas už nuodėmę!“ (E. Vait, Didžioji kova, 2017, p. 472)
Klausimai aptarimui:
1. Tie, kurie kalbėjosi su kitais krikščionimis apie mirusiųjų būklę ir pragarą, greičiausiai pastebėjo, kokie tvirti ir užtikrinti žmonės dėl savo įsitikinimo, kad išgelbėtieji nedelsiant patenka į dangų, o pražuvusieji amžinai kankinasi pragare. Jūsų nuomone, kodėl taip yra? Viena, ir tai kažkiek suprantama, kad jie nori tikėti, jog jų mirę artimieji yra „su Viešpačiu“ (nors, kaip tyrinėjome, išlieka klausimas, kad juos liūdintų netvarka čia apačioje). Bet kodėl toks stiprus prisirišimas prie siaubingos minties, kad pražuvusieji amžinai kankinasi pragare? Ko tai mus moko apie papročių galią? Aptarkite klasėje.
2. Dauguma krikščionių konfesijų skelbia nebiblinę natūralaus sielos nemirtingumo teoriją ir visas su pastarąja susijusias teorijas. Ką dar turėtume daryti kaip bažnyčia (be to, ką jau darome), kad pasauliui skelbtume biblinį požiūrį į mirtį ir pomirtinį gyvenimą?
3. Nors Dantės poema „Dieviškoji komedija“ yra tik prasimanymas, ji tapo labai įtakinga ir padėjo įtvirtinti klaidamokslius, kas nutinka „sielai“ po mirties. Ko galime pasimokyti iš to, kaip lengvai krikščionišką teologiją gali paveikti išoriniai mokymai? Kokios kitos nekrikščioniškos idėjos daro įtaką krikščioniškam mąstymui ir šiandien, ir kaip galime nuo jų apsisaugoti?