Keturiolikta tema
Gruodžio 24–30 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: 2 Pt 3, 13; Apr 21, 3. 22; 1 Jn 3, 2–3; 1 Pt 1, 22; Iz 25, 8; Apr 22, 3–5.
Įsimintina eilutė: „O Sėdintysis soste tarė: ‘Štai Aš visa darau nauja!’ Ir sako: ‘Rašyk, nes šitie žodžiai patikimi ir tikri.’“ (Apr 21, 5)
Šventasis Raštas suteikia mums šią viltį: „Pagal Jo pažadą mes laukiame naujo dangaus ir naujos žemės, kuriuose gyvena teisumas“ (2 Pt 3, 13).
Tačiau kai kuriems pažadas apie „naują dangų ir naują žemę“ (Apr 21, 1) atrodo kaip iliuzija, galingųjų pasakos, susijusios su pomirtinio gyvenimo viltimi, masėms suvaldyti. Mintis tokia: nors šiuo metu jums sunku, vieną dieną sulauksite atlygio danguje ar pan.
Nors kai kurie žmonės taip pasinaudojo Rašte suteikiama ateities viltimi, jų piktnaudžiavimas nepakeičia pažadų, susijusių su naujuoju dangumi ir naująja žeme, tikrumo.
Paskutinėmis dienomis šaipūnai išjuoks mūsų palaimintąją viltį (2 Pt 3, 3–7). Tačiau jų šaipymasis, kaip ir buvo išpranašauta, gali būti laikomas vienu iš įrodymų, kad tai, ką sako Raštas, yra tiesa, nes jie šaiposi taip, kaip Raštas išpranašavo.
Šią savaitę tyrinėsime šlovingą naujo dangaus ir naujos žemės pažadą, įskaitant dangiškąją šventyklą, Dievo Artumą, mirties bei ašarų pabaigą ir, galiausiai, galutinę Dievo meilės pergalę.
I. NAUJAS DANGUS IR NAUJA ŽEMĖ
Kai kuriems graikų filosofijos sekėjams tai, kas kūniška, reiškia blogį. Štai kodėl jiems neįsivaizduojama ateitis tikrame rojuje su tikrais žmonėmis. Tokiai filosofijai, kad danguje būtų gera, privaloma dvasinė būsena, be čia esančių fizinio pasaulio trūkumų. Jie tvirtina, kad tai, kas yra materialu, negali būti dvasinga; o tai, kas dvasinga, negali būti materialu. Priešingai, Raštas kalba apie dangų konkrečiai, bet be apribojimų, kuriuos lemia nuodėmė.
1. Perskaitykite Iz 65, 17–25; Iz 66, 22–23; 2 Pt 3, 13; Apr 21, 1–5. Kokia yra esminė šių tekstų žinia?
Izaijo knygoje pateikiamos įdomios įžvalgos, kokia būtų žemė, jei Izraelio tauta būtų išlikusi ištikima Sandorai su Dievu (Iz 65, 17–25; Iz 66, 22–23; plg. Įst 28). Visa aplinka su įvairiomis gyvenimo apraiškomis būtų vis labiau atspindėjusi pirminį Dievo planą, tai yra, prieš atsirandant nuodėmei.
Tačiau šis planas neišsipildė taip, kaip buvo tikėtasi. Todėl buvo sumanytas naujas planas, bet dabar dalyvaujant bažnyčiai, kurią sudaro žydai ir pagonys iš visų tautų (Mt 28, 18–20; 1 Pt 2, 9). Todėl Izaijo pranašystės turi būti skaitomos atsižvelgiant į bažnyčios kontekstą (2 Pt 3, 13; Apr 21, 1–5).
„Biblijoje išgelbėtųjų palikimas yra vadinamas Tėvyne (Hbr 11, 14–16). Ten dangiškasis Ganytojas veda savo kaimenę prie gyvybės vandens versmių. Gyvybės medis duoda vaisius kas mėnesį, ir medžio lapai tarnauja tautų gerovei. Ten yra amžinai trykštančių, skaidrių kaip krištolas versmių, o šalia jų linguojantys medžiai meta savo šešėlį ant takų, paruoštų Viešpaties atpirktiesiems. Ten plačiai nusidriekusios lygumos pereina į gražias kalvas, o Dievo kalnai aukštai iškėlę savo didingas viršūnes. Šiose ramiose lygumose, šalia gyvybės versmių Dievo tauta – taip ilgai keliavusi ir klajojusi – atras savo Tėvynę.“ (E. Vait, Didžioji kova, 2017, p. 584)
Daugelis pasaulietinių rašytojų, neturėdami Šventajame Rašte pateikiamos amžinybės vilties, apgailestavo dėl žmogaus būties beprasmybės. Nors jie klysta dėl ateities, kodėl sunku ginčytis su jų nuomone dėl gyvenimo beprasmiškumo be ateities vilties? Paruoškite savo atsakymą pristatyti klasei.
II. DIEVO ŠVENTYKLOJE
Kai kurie žmonės kalba apie patį dangų kaip apie Dievo šventyklą. Tačiau Apreiškimo knygoje kalbama apie konkrečią šventyklą Naujojoje Jeruzalėje, kur yra Dievo sostas ir stiklo jūra (Apr 4, 2–6; Apr 7, 9–15; Apr 15, 5–8). Ten daugybė šventųjų iš visų giminių, genčių, tautų ir kalbų garbins Dievą amžinai (Apr 7, 9–17).
2. Palyginkite Apr 7, 9–15 ir Apr 21, 3. 22. Kaip galime suderinti daugybės atpirktųjų, tarnaujančių Dievui „dieną naktį Jo šventykloje“ (Apr 7, 15) apibūdinimą su teiginiu, kad Jonas nematė šventyklos Naujojoje Jeruzalėje (Apr 21, 22)?
Dangaus šventykla visada buvo vieta, kur dangaus gyventojai garbina Dievą. Tačiau atsiradus nuodėmei ši šventykla tapo ir vieta, iš kurios žmonijai suteikiamas išganymas. „Kai nuodėmės problema baigsis, dangiškajai šventyklai vėl teks jos pradinė funkcija. Apr 21, 22 Jonas praneša, kad jis nebematė mieste šventyklos, nes visagalis Viešpats Dievas ir Avinėlis yra jo šventykla. Bet ar tai reiškia, kad nebėra Viešpaties Namų, kur Jo kūriniai galėtų ateiti ir ypatingai bendrauti su Juo? Jokiu būdu!“ (Richard M. Davidson, “The Sanctuary: ‘To Behold the Beauty of the Lord,’” in Artur Stele, ed., The Word: Searching, Living, Teaching, vol. 1 (Silver Spring, MD: Biblical Research Institute, 2015), 31 p.)
Apreiškimo knygoje ypatingas dėmesys skiriamas Tam, kuris yra garbinamas, ir tiems, kurie Jį garbina. Šis garbinimas danguje yra sutelktas į Dievą ir Avinėlį (Apr 5, 13; Apr 7, 10). Kaip visada ir turi būti, garbinimo dėmesio centru yra Kristus.
Garbintojai yra tie, kurie „atėjo iš didžio sielvarto. Jie išplovė savo drabužius ir juos išbalino Avinėlio krauju“ (Apr 7, 14). Jie yra gyvi Dievo atperkamosios ir keičiančios galios liudytojai. Jie šlovina Dievą už tai, kas Jis yra ir ką Jis dėl jų padarė.
Apr 21, 3 parašyta: „Štai Dievo padangtė tarp žmonių. Jis apsigyvens pas juos, ir jie bus Jo tauta, o pats Dievas bus su jais“. Šios eilutės atspindi daugybę kitų (Jer 32, 38; Ez 37, 27; Zch 8, 8; Hbr 8, 10). Ką mums dabar, vis dar esantiems čia, žemėje, reiškia, kad Dievas bus mūsų Dievas, o mes būsime Jo tauta? Kaip mes dabar gyvename šia nuostabia tiesa?
III. DIEVO AKIVAIZDOJE
Raštas sako, kad Dievas „gyvena neprieinamoje šviesoje“ (1 Tim 6, 16) ir kad „Dievo niekas niekada nėra matęs“ (Jn 1, 18; 1 Jn 4, 12). Ar tai reiškia, kad šventieji danguje niekada nepamatys Dievo Tėvo? Visai ne. Akivaizdu, jog Dievas nematomas žmonėms po nuopuolio, nes Šventajame Rašte yra keletas požymių, kad šventieji iš tikrųjų matys Jį danguje.
3. Perskaitykite Mt 5, 8; 1 Jn 3, 2–3; ir Apr 22, 3–4. Ką šios ištraukos mums sako apie aukščiausią privilegiją regėti Dievą?
Tas pats apaštalas Jonas, kuris teigė, kad „Dievo niekas niekada nėra matęs“ (Jn 1, 18; 1 Jn 4, 12), taip pat pareiškė, kad „matysime Jį tokį, koks Jis yra“ (1 Jn 3, 2–3) ir regėsime „Jo veidą“ (Apr 22, 3–4). Galima ginčytis, ar šiose eilutėse kalbama apie Dievą Tėvą, ar apie Kristų. Tačiau visos abejonės išnyksta atsižvelgiant į paties Kristaus pareiškimą: „Palaiminti tyraširdžiai; jie regės Dievą“ (Mt 5, 8). Kokia privilegija teks atpirktiesiems – garbinti Dievą Jo šventykloje! Tačiau didžiausia privilegija bus regėti Jo veidą.
„Dievo tautai suteikta ypatinga teisė artimai bendrauti su Tėvu ir su Jo Sūnumi. Dabar ‘mes regime lyg veidrodyje, mįslingu pavidalu.’ (1 Kor 13, 12) Dievo atvaizdą tarsi veidrodyje atspindi gamtos kūriniai ir Jo bendravimas su žmonėmis. Tada mes pamatysime Jį patys, joks šydas nebeskirs mūsų. Mes stovėsime greta Jo ir matysime šlovę, spindinčią Jo veide.“ (E. Vait, Didžioji kova, 2017, p.585)
Atkreipkite dėmesį į ryšį tarp tyrumo ir Dievo regėjimo šios temos tekstuose. Tyraširdžiai regės Dievą; regėsiantis Dievą „skaistina pats save, nes ir Jis yra skaistus“ (1 Jn 3, 3). Šios eilutės atskleidžia, kad Dievas dabar turi atlikti mumyse konkretų darbą, kad padėtų mums pasiruošti dangui.
Nors galiausiai mūsų patekimą į dangų užtikrino Jėzaus mirtis, čia ir dabar patirsime skaistinimo procesą, kuris padės pasiruošti mūsų amžiniesiems namams. Svarbiausia skaistinimo procesui yra paklusnumas Jo Žodžiui.
Perskaitykite 1 Pt 1, 22. Kaip ši eilutė mums atskleidžia ryšį tarp paklusnumo ir skaistinimo? Kaip paklusnumas mus skaistina? Pasak Petro, kaip konkrečiai mūsų paklusnumas pasireikš?
IV. NEBEBUS MIRTIES IR AIMANOS
Nemirtingos sielos, amžinai kenčiančios liepsnojančiame pragare, teorija prieštarauja Rašto mokymui, kad naujame danguje ir naujoje žemėje „nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos“ (Apr 21, 4). Jei amžinai liepsnojančio pragaro teorija būtų teisinga, tada „antroji mirtis“ neišnaikintų nuodėmės ir nusidėjėlių, o tik uždarytų juos amžinų kančių ir verksmo pragare. Dar daugiau, tokiu atveju visata niekada nebus visiškai atkurta iki pirminio tobulumo. Tačiau šlovė Viešpačiui, kad Raštas piešia visiškai kitokį paveikslą!
4. Perskaitykite Iz 25, 8; Apr 7, 17 ir Apr 21, 4. Kokios paguodos ir vilties šios eilutės gali suteikti mums šio dabartinio pasaulio išmėginimų ir kančių metu?
Gyvenimas gali būti labai sunkus, neteisingas, žiaurus. Kai kuriuos mums itin brangius žmones atima šalta mirtis. Arba kai kurie žmonės subtiliai ateina į mūsų gyvenimą, pasiglemžia mūsų jausmus, o tada pasitraukia taip, tarsi nieko nebūtų nutikę. Kaip baisu būti išduotam žmogaus, kurį mylėjome ir kuriuo pasitikėjome.
Būna akimirkų, kai sudužus širdžiai galime net susimąstyti, ar verta gyventi. Tačiau, nepaisant mūsų sielvarto, Dievas visada trokšta nušluostyti nuo mūsų skruostų kuo daugiau ašarų. Visgi kai kurios iš mūsų karčiausių ašarų ir toliau tekės iki tos šlovingos dienos, kai mirties, liūdesio ir aimanų nebebus (Apr 21, 1–5).
Galime pasitikėti, kad paskutiniame teisme Dievas su kiekvienu žmogumi elgsis teisingai ir su meile. Visi mūsų artimieji, mirę Kristuje, bus prikelti iš numirusių, kad pasiliktų su mumis amžinai. Tie, kurie neverti amžinojo gyvenimo, pagaliau nustos būti, neprivalėdami gyventi „nemaloniame“ danguje ar nuolat liepsnojančiame pragare. Didžiausią paguodą mums teikia sąžiningas Dievo elgesys su kiekvienu. Kai mirties galiausiai nebebus, atpirktieji džiaugsmingai sušuks: „Kurgi, mirtie, tavoji pergalė? Kurgi, mirtie, tavasis geluonis?“ (1 Kor 15, 54–55)
Viešpats pažadėjo, kad Jo naujame danguje ir naujoje žemėje „to, kas buvo, niekas neatmins, tai nė į galvą niekam neateis“ (Iz 65, 17). Tai nereiškia, kad dangus bus amnezijos vieta, tiesiog praeitis neužgoš ilgalaikio dangaus džiaugsmo.
Kas čia nesusidūrė su nesąžininga ir niokojančia žmogaus būtimi? Ypač tuo sunkiu metu, kaip galime išmokti pasitikėti ir kiek įmanoma džiaugtis Dievo gerumu bei meile?
V. KAKTOSE JO VARDAS
5. Perskaitykite Apr 22, 3–5. Kaip galime būti užtikrinti, kad būsime tarp tų, kurių kaktose bus Dievo vardas? Ar galime būti užtikrinti?
Po Liuciferio maišto ir Adomo bei Ievos nuopuolio Dievas galėjo sunaikinti šiuos du nusidėjėlius. Tačiau, išreikšdamas besąlygišką meilę savo kūriniams, Dievas sumanė planą išgelbėti visus priimančius tai, ką Jis siūlo. Šis sumanymas žinomas kaip „išganymo planas“, kuris buvo paruoštas dar prieš žemės sukūrimą (Ef 1, 3–4; 2 Tim 1, 9; Tit 1, 2; Apr 13, 8), pirmą kartą žmonijai buvo pristatytas Edene, iškart po nuopuolio. Vėliau jis buvo atskleistas hebrajų šventyklos apeigų atvaizduose ir šešėliuose (Iš 25). Paskiausiai jis buvo išreikštas Jėzaus gyvenimu, mirtimi ir prisikėlimu (žr. Rom 5).
Išganymo plano centre yra amžinojo gyvenimo pažadas, pagrįstas Jėzaus nuopelnais, visiems, kurie tikėjimu priima didžiausią kryžiaus dovaną. Prieš kryžių, po kryžiaus – išgelbėjimas visada buvo pagrįstas tikėjimu ir niekada darbais, nors darbai ir yra mūsų išganymo išraiška.
Paulius rašė apie Abraomą, gyvenusį prieš Kristaus atėjimą, kaip išganymo tikėjimu pavyzdį: „Jei Abraomas būtų buvęs nuteisintas darbais, jis turėtų kuo pasigirti, tik, žinoma, ne Dievui. Bet ką sako Raštas? Abraomas patikėjo Dievu, ir tai jam buvo įskaityta teisumu“ (Rom 4, 2–3). Kaip šios eilutės padeda mums suprasti, kas yra išganymas tikėjimu?
Taigi mes galime būti užtikrinti išganymu, jei priėmėme Jėzų, pavedėme save Jam ir įgijome Jo pažadus, įskaitant pažadus dėl naujo gyvenimo Jame dabar, ir jei visiškai pasikliaujame tik Jo nuopelnais, ir niekuo kitu. Abraomas patikėjo, ir tai jam buvo įskaityta teisumu; mūsų atveju niekas nesikeičia.
Tai reiškia, kad Jo vardas įrašytas mūsų kaktose. Jei jis įrašytas mūsų kaktoje dabar ir jei nenusigręžiame nuo Jo, tuomet jis bus įrašytas kaktoje ir naujame danguje bei naujoje žemėje.
Tolesniam tyrinėjimui: E. Vait, Didžioji kova, 2017, p. 583–587; „Heaven“, p. 133–145; p.146–158; 1 p.59–166; p.167–176; p.177–184; p. 185–192.
„Visą amžinybę atpirktieji tyrinės Kristaus kryžiaus temą ir kurs giesmes šia tema. Pašlovintasis Kristus jiems primins nukryžiuotąjį Kristų. Niekada nebus pamiršta, kad Tas, kuris savo galia sukūrė ir išlaikė nesuskaičiuojamus pasaulius beribėje erdvėje, Dievo Numylėtasis, Dangaus Didenybė, Tas, kurį garbino kerubai ir spindintys serafai, – Pats nusižemino, kad pakeltų puolusį žmogų; niekada nebus pamiršta, kad Jis nešė nuodėmės kaltės ir gėdos naštą, kentėjo, nes Jam teko slėptis nuo savo Tėvo veido, kai sielvartas sužeidė Jo širdį ir atėmė Jam gyvybę ant Golgotos kryžiaus. Visatai visada kels nuostabą ir pagarbą tai, kad visų pasaulių Kūrėjas, likimų Lėmėjas atsisakė šlovės ir nusižemino, nes mylėjo žmogų.“ (E. Vait, Didžioji kova, 2017, p. 563)
„Didžioji kova baigėsi. Daugiau nebėra nuodėmės ir nusidėjėlių. Visata yra nesutepta. Visa neaprėpiama kūrinija pulsuoja vieningai ir džiaugiasi. Nuo To, kuris visa sukūrė, į visas beribės erdvės sritis liejasi gyvybės, šviesos ir džiaugsmo srautas. Nuo mažiausio atomo iki didžiausio pasaulio, visi gyvi ir negyvi kūriniai savo tikruoju grožiu ir tobulu džiaugsmu skelbia, kad Dievas yra meilė.“ (E. Vait, Didžioji kova, 2017, p. 587)
Klausimai aptarimui:
1. Daugelis supasaulėjusių krikščionių gyvena taip, tarsi šis pasaulis tęsis amžinai (Lk 12, 16–21). Kaip galime suderinti savo žemiškus idealus ir dangiškuosius prioritetus? Kaip galime apsisaugoti nuo to, dėl ko Jėzus mus įspėjo Luko 12?
2. Jei dangus prasideda čia, ką turėtume daryti, kad savo namus ir asmeninį gyvenimą paverstume mažomis dangaus principų išraiškomis?
3. Įsigilinkite į I dalies pabaigoje pateiktą klausimą. Kokia logika pagrįstas netikinčiųjų amžinuoju gyvenimu pesimizmas? Tuo pačiu, kai kurie iš šių žmonių gyvena, atrodo, gana „laimingai“, net ir neišreikšdami jokios vilties dėl ateities. Kaip manote, kaip jiems tai pavyksta? Tai yra, kaip jie gali būti patenkinti gyvenimu, net nesusimąstydami apie pažadą po šio gyvenimo?