Septinta tema
Lapkričio 5–11 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Mt 27, 62–66; Jn 10, 17–18; Mt 27, 51–53; Jn 20, 11–29; 1 Kor 15, 5–8.
Įsimintina eilutė: „Jį išvydęs, aš puoliau Jam po kojų tarsi negyvas. Bet Jis uždėjo ant manęs savo dešinę ir prabilo: ‘Nebijok! Aš esu Pirmasis ir Paskutinysis, ir Gyvasis. Aš buvau numiręs, bet štai esu gyvas per amžių amžius ir turiu mirties ir mirusiųjų pasaulio raktus.’“ (Apr 1, 17–18)
Krikščionių tikėjimo esmė yra Jėzaus prisikėlimas. Paulius tai labai stipriai išdėstė: „Juk jei mirusieji negali būti prikelti, tai ir Kristus nebuvo prikeltas. O jei Kristus nebuvo prikeltas, tai jūsų tikėjimas tuščias, ir jūs dar tebesate savo nuodėmėse. Taip pat ir užmigusieji Kristuje yra žuvę“ (1 Kor 15, 16–18). Kitą savaitę į tai pažvelgsime plačiau.
Taigi nesvarbu, kiek Paulius akcentavo Kristaus mirtį ir kokia ji svarbi: „Mat buvau pasiryžęs tarp jūsų nežinoti nieko kito, tik Jėzų Kristų, ir tą nukryžiuotą“ (1 Kor 2, 2), be Jo prisikėlimo mums iš jos mažai naudos. Štai koks esminis Jėzaus prisikėlimas yra visam krikščionių tikėjimui ir išganymo planui.
Tačiau sunku suprasti, kodėl Kristaus prisikėlimas ir kartu su juo mūsų prisikėlimas yra toks svarbus, jei, kaip daugelis tiki, mirusieji Kristuje jau mėgaujasi dangaus palaima, nes jie, neva, „grįžo namo pas Viešpatį“.
Be viso to, šią savaitę tyrinėsime Kristaus prisikėlimą ir visus įtikinamus įrodymus, kuriuos Jis mums davė, kad tuo tikėtume.
I. UŽANTSPAUDUOTAS KAPAS
Atrodė, kad Kristaus misija baigėsi (ir net žlugo) Jo mirtimi ant kryžiaus. Šėtonui pavyko sugundyti Judą išduoti Gelbėtoją (Lk 22, 3–4; Jn 13, 26–27), o aukštuosius kunigus ir seniūnus reikalauti Jo mirties (Mt 26, 59; Mt 27, 20). Po to, kai Jėzus buvo suimtas, „visi mokiniai, Jį palikę, pabėgo“ (Mt 26, 56), o Petras tris kartus Jo išsigynė (Mt 26, 69–75). Dabar Jėzus gulėjo uoloje iškaldintame kape, užritintame dideliu ir užantspauduotu akmeniu, sergimame romėnų (Mt 27, 57–66), stebimame nematomų demoniškų jėgų. „Jei būtų galėjęs, jis [šėtonas] būtų laikęs Kristų įkalintą kape.“ (E. Vait, „Manuscript Releases“, 12 t., p.412)
Savo žemiškosios tarnystės metu Kristus išpranašavo ne tik savo mirtį ant kryžiaus, bet ir prisikėlimą. Rytų kalba, kurioje dienos dalis reiškia visą dieną, Jėzus pasakė: „Kaip Jona išbuvo tris dienas ir tris naktis jūrų pabaisos pilve, taip ir Žmogaus Sūnus išbus tris dienas ir tris naktis žemės širdyje“ (Mt 12, 39–40). Kitomis progomis Jėzus pabrėždavo, kad Jis bus nužudytas, bet trečią dieną prisikels (Mt 16, 21; Mt 17, 22–23; Mt 20, 17–19). Aukštieji kunigai ir fariziejai žinojo apie šiuos pareiškimus ir ėmėsi priemonių, kurios, jų manymu, užkirs kelią Jo prisikėlimui.
1. Perskaitykite Mt 27, 62–66. Kaip šios priemonės vėliau padėjo pateikti pasauliui daugiau su Jėzaus prisikėlimu susijusių įrodymų?
Visos saugumo priemonės, kurių buvo imtasi, kad Jėzus būtų įkalintas kape, tik dar aiškiau parodė Jo pergalę prieš mirtį ir blogio kariaunas bei visas jų atsargumo priemones, kuriomis stengtasi užtikrinti, jog prisikėlimas neįvyktų.
Be to, šie vyrai tikrai buvo girdėję apie Jėzaus stebuklus; kai kuriuos iš jų matė ir jie. Ir vis dėlto jie manė, kad kapo sergėjimas neleis prisikelti Tam, kuris sugebėjo padaryti tiek daug stebuklų?
O kam reikėjo sergėti kapą? Ar mokiniai galėjo pavogti kūną ir tada teigti, kad Jėzus prisikėlė iš numirusių? O žmonėms paklausus: „Kur prisikėlęs Jėzus?“, jie atsakytų: „tiesiog pasikliaukite mūsų žodžiu“.
Jei nieko daugiau, jų elgesys atskleidė, kaip aukštieji kunigai bijojo Jėzaus net ir Jam mirus. Galbūt giliai viduje jie bijojo, kad Jis vis dėlto galėjo prisikelti.
II. „JIS PRISIKĖLĖ“
Kristaus pergalė prieš šėtoną ir jo piktąsias galias buvo užtikrinta ant kryžiaus ir patvirtinta tuščiu kapu. „Kol Jėzus gulėjo kape, šėtonas triumfavo. Jis drįso tikėtis, kad Išgelbėtojas nesugrįš į gyvenimą. Jis pareiškė pretenzijas į Viešpaties kūną ir pastatė prie kapo sargybą, siekdamas išlaikyti Kristų nelaisvėje. Jis nesitvėrė pykčiu, kai jo angelai, artinantis dangiškajam pasiuntiniui, paspruko. O kai išvydo Kristų pergalingai išžengiantį iš kapo, suprato, kad jo karalystei ateis galas ir jis pats turės mirti.“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 2011, p. 727) Ir nors mirė Kristaus žmogiškumas, Jo dieviškumas nemirė. Savo dieviškumu Kristus turėjo galią sunaikinti mirties pančius.
2. Perskaitykite Mt 28, 1–6; Jn 10, 17–18; ir Rom 8, 11. Kas tiesiogiai dalyvavo Jėzaus prisikėlime?
Tarnaudamas Samarijoje Jėzus pareiškė, kad Jis pats turi galią atiduoti savo gyvybę ir vėl ją pasiimti (Jn 10, 17–18). Mortai Jis pasakė: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas“ (Jn 11, 25). Kitose eilutėse kalbama apie Jo prisikėlimą kaip apie Dievo darbą (Apd 2, 24; Rom 8, 11; Gal 1, 1, Hbr 13, 20). Net galingas Viešpaties angelas buvo įtrauktas į šį šlovingą įvykį (Mt 28, 1–2).
Tuo tarpu Mt 28, 11–15 atskleidžia bergždžias ir kvailas vadovų pastangas toliau kovoti su Jėzumi. Romos sargybiniai papasakojo jiems visa, „kas buvo įvykę“ (Mt 28, 11). Šiame pasakojime numanoma mintis, kad sargybiniai matė prisikėlimą. Jei ne, ką reikštų jų žodžiai? Iš dangaus nužengė angelas, nuritino akmenį, atsisėdo ant jo, o sargybiniai pastiro lyg negyvi? O kitas jiems žinomas dalykas, kad kapas tuščias? Galbūt, kol romėnai buvo be sąmonės, angelas paėmė Jėzaus kūną? Gal tai padarė mokiniai? O gal kas kitas jį pavogė? Kad ir kas nutiko, Jėzaus kūno, akivaizdu, nebėra.
Angelo iš dangaus nužengimas, vyrų pastyrimas iš baimės lyg negyviems ir tuščias kapas religiniams vadovams būtų pakankamai keliantis nerimą. Tačiau tai, kad jie „davė kareiviams daug pinigų“ (Mt 28, 12), jog šie tylėtų, reiškė, kad kareivių žodžiai juos labai trikdė. Ir jie, žinoma, pasakojo apie Jėzaus prisikėlimą.
Kai kas šaiposi iš minties, kad pirmieji prisikėlusį Kristų pamatę žmonės buvo romėnai. Kodėl? Kaip ši tiesa simbolizuoja tai, kas turėjo įvykti – Evangelija skelbiama pagonims?
III. DAUG UŽMIGUSIŲ PRISIKĖLĖ SU JUO
„Ir štai šventovės uždanga perplyšo pusiau nuo viršaus iki apačios, ir žemė sudrebėjo, ir uolos ėmė skeldėti. Atsivėrė kapų rūsiai, ir daug užmigusių šventųjų kūnų prisikėlė iš numirusių. Išėję iš kapų po Jėzaus prisikėlimo, jie atėjo į šventąjį miestą ir daug kam pasirodė“ (Mt 27, 51–53).
3. Ko šis nuostabus pasakojimas moko apie Jėzaus prisikėlimą ir kas juo pasiekta?
Vienas žemės drebėjimas pažymėjo Jėzaus mirtį (Mt 27, 50–51), o kitas – Jo prisikėlimą (Mt 28, 2). Tuo metu, kai Jėzus mirė, „žemė sudrebėjo, ir uolos ėmė skeldėti. Atsivėrė kapų rūsiai, ir daug užmigusių šventųjų kūnų prisikėlė iš numirusių. Išėję iš kapų po Jėzaus prisikėlimo, jie atėjo į šventąjį miestą ir daug kam pasirodė“ (Mt 27, 51–53). Šie šventieji buvo prikelti pašlovinti kaip paties Kristaus prisikėlimo liudytojai ir kaip pavyzdžiai tų, kurie bus prikelti paskutiniame prisikėlime. Taigi iškart po Jėzaus prisikėlimo didžiajai daliai žydų tautos buvo pateiktas galingas įrodymas tikėti Jo prisikėlimu ir laikyti Jį savo Išgelbėtoju, ką daugelis, įskaitant daug kunigų, ir padarė (žr. Apd 6, 7).
„Per visą savo tarnystę Jėzus prikėlinėjo mirusius į gyvenimą. Jis prikėlė Naino našlės sūnų, valdytojo dukterį ir Lozorių. Tačiau šie žmonės nebuvo aprengti nemirtingumu. Ir prikelti, jie vis dėlto turėjo mirti. Bet tie, kurie išžengė iš kapo Kristaus prisikėlimo metu, buvo prikelti amžinajam gyvenimui. Jie pakilo su Juo į dangų, kaip Jo pergalės prieš mirtį ir kapą trofėjai. … Šie žmonės ėjo į miestą ir daugeliui pasirodę skelbė, kad Kristus prisikėlė, o jie prisikėlė kartu su Juo. Taip šventoji prisikėlimo tiesa tapo nemirtinga.“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 2011, p.729)
Žmogiškai kalbant, aukštieji kunigai ir seniūnai turėjo didelių pranašumų. Jų rankose buvo religinė tautos galia ir jie netgi sugebėjo įtikinti Romos valdžią ir minias padėti jiems įgyvendinti jų kėslus. Bet jie pamiršo, kad „Jis daro, ką nori, dangaus Galybėms ir žemės gyventojams“ (Dan 4, 32). Prisikėlusieji šventieji prieštaravo jų melui ir pastarąjį padarė negaliojančiu.
Kad ir kaip blogai susiklostytų aplinkybės dabar, kodėl galime pasitikėti galutine Dievo pergale mums, kol vis dar grumiamės šiame puolusiame pasaulyje?
IV. PRISIKĖLUSIO KRISTAUS LIUDYTOJAI
4. Perskaitykite Jn 20, 11–29 ir 1 Kor 15, 5–8. Kaip mokiniai reagavo pirmą kartą sutikę prisikėlusį Kristų?
Du angelai prie tuščio kapo pranešė Marijai Magdalenai ir kai kurioms kitoms moterims, kad Jėzus prisikėlė (Mt 28, 1. 5–7; Mk 16, 1–7; Lk 23, 55; Lk 24, 1–11). Tačiau netrukus joms pasirodė pats Jėzus, ir jos Jį garbino (Mt 28, 1. 9–10; Jn 20, 14–18). Jis taip pat pasirodė Petrui (Lk 24, 34; 1 Kor 15, 5) ir dviem mokiniams pakeliui į Emausą, kurių širdys degė Jam kalbant (Mk 16, 12; Lk 24, 13– 35). Kai Jėzus atėjo į aukštutinį kambarį, mokiniai iš pradžių buvo išsigandę, bet vėliau pasidarė kupini džiaugsmo ir stebėjosi tuo, kas įvyko (Lk 24, 33–49; Jn 20, 19–23). Po savaitės Jėzus vėl atėjo į tą patį kambarį, neatidaręs durų, ir tada net Tomas patikėjo Jo prisikėlimu (Jn 20, 24–29).
Per keturiasdešimt dienų nuo prisikėlimo iki užžengimo į dangų Jėzus „pasirodė iš karto daugiau negu penkiems šimtams brolių“ (1 Kor 15, 6) ir Jokūbui (1 Kor 15, 7). Jėzus prisijungė prie kai kurių mokinių prie Galilėjos ežero kranto ir su jais pusryčiavo, o po to kalbėjosi su Petru (Jn 21, 1–23). Galėjo būti ir kitų Jėzaus pasirodymų (Apd 1, 3) prieš Jo užžengimą į dangų (Lk 24, 50–53; Apd 1, 1–11). Paulius taip pat laikė save prisikėlusio Kristaus, kuris jam pasirodė kelyje į Damaską, liudininku (1 Kor 15, 8; plg. Apd 9, 1–9).
Kai kiti mokiniai pirmą kartą pasakė Tomui, kad matė prisikėlusį Viešpatį, jis atsakė: „Jeigu aš nepamatysiu Jo rankose vinių žaizdų ir neįbesiu piršto į vinių žaizdą, ir jeigu neįkišiu rankos į Jo šoną, netikėsiu“ (Jn 20, 25). Po savaitės, kai Jėzus vėl pasirodė mokiniams, dabar tarp jų buvo ir Tomas, Jėzus jam tarė: „Ištiesk ranką ir įkišk į Mano šoną; jau nebebūk netikintis, būk tikintis“ (Jn 20, 27). Tada Tomas pripažino: „Mano Viešpats ir mano Dievas!“ O Jėzus pridūrė: „Tu įtikėjai, nes pamatei. Palaiminti, kurie tiki nematę!“ (Jn 20, 29)
„Palaiminti, kurie tiki nematę!“ Net jei patys nematėte prisikėlusio Kristaus, dėl kokių dar priežasčių galite tikėti Jėzumi?
V. MIRUSIŲJŲ PIRMAGIMIS
5. Perskaitykite 1 Kor 15, 20, atsižvelgdami į Įst 26, 1–11. Kokia prasme Paulius prisikėlusį Kristų vadino mirusiųjų pirmagimiu?
Pirmienų atnašavimas buvo senovės izraelitų žemdirbystės paprotys, turintis gilią religinę reikšmę. Tai buvo šventas Dievo, kaip maloningojo Aprūpintojo, pripažinimas, kuris savo prievaizdams patikėjo žemę, kurioje augo ir buvo nuimamas derlius (žr. Iš 23, 19; Iš 34, 26; Kun 2, 11–16; Įst 26, 1–11). Pirmienos nurodė ne tik pjūties pradžią, bet ir atskleidė derliaus kokybę.
Anot Veno Grudemo (Wayne Grudem), „vadindamas Kristų pirmagimiu (gr. aparchē), Paulius naudoja žemdirbystės metaforą, nurodydamas, kad būsime panašūs į Kristų. Kaip pirmienos arba pirmasis bręstančio vaisiaus skonis parodo, koks bus likęs derlius, taip Kristus kaip pirmagimis parodo, kokie bus mūsų prisikėlimo kūnai, kai paskutiniosios pjūties metu Dievas prikels mus iš numirusių ir atves į savo Artumą.“ (Wayne Grudem, Systematic Theology (Grand Rapids, MI: Zondervan, 1994), p.615)
Verta prisiminti, kad Jėzus iš kapo išėjo nemariu žmogaus kūnu, tačiau Jis vis dar nešiojo nukryžiavimo žymes (Jn 20, 20. 27). Ar tai reiškia, kad prisikėlę Dievo vaikai taip pat neš fizines savo kentėjimų žymes? Ar apaštalas Paulius vis dar nešios savo nemariame kūne dyglį (2 Kor 12, 7) ir Viešpaties „Jėzaus žymes“ (Gal 6, 17)?
Iki pat mirties Paulius „turėjo nešioti Kristaus šlovės žymes savo akyse, kada jį apakino dangiškoji šviesa. [žr. Apd 9, 1–9]“ (E. Vait, „The Story of Redemption“, p.275) Bet tai nereiškia, kad jis ar bet kuris kitas iš pašlovintų atpirktųjų bus prikeltas su savo kentėjimų žymėmis (plg. 1 Kor 15, 50–54). Kalbant apie Kristų, „Jis visada nešios šio žiaurumo žymes. Kiekvienas vinių padarytas randas pasakos apie nuostabų žmogaus atpirkimą ir brangią kainą, už kurią jis buvo nupirktas.“ (E. Vait, „Early Writings“, p.179) Jo žymės mums garantuoja, kad visos mūsų žymės amžiams išnyks.
Kristus amžinai nešios nukryžiavimo randus. Ką tai atskleidžia apie Dievo meilę mums ir kiek kainavo mūsų išgelbėjimas? Kaip tai taip pat parodo, kiek Dievas investavo, kad mus išgelbėtų?
Tolesniam tyrinėjimui: E. Vait, Su meile iš Dangaus, 2011, p.713–723; p.724–730; p.731–736; 737–742 p.; p.743–749.
Šiuolaikinis požiūris skatina netikėti Jėzaus prisikėlimu. Tačiau istoriniai įrodymai yra tokie tvirti, kad net negalintieji priimti prisikėlimo tikrovės yra priversti pripažinti, jog daugelis žmonių tikėjo matę prisikėlusį Jėzų. Taigi daugelis prieš prisikėlimą nukreiptų apologetikos priemonių yra bandymas paaiškinti, kas galėjo priversti visus šiuos skirtingus žmones patikėti, kad jie matė prisikėlusį Kristų.
Kai kurie teigė, kad visi mokiniai haliucinavo; kiti, kad Jėzus iš tikrųjų nemirė, bet nualpo, o po to, kai buvo nukeltas nuo kryžiaus, atgavo sąmonę, ir kai Jis vėl pasirodė, Jo sekėjai manė, kad Jis buvo prikeltas iš numirusių. Ir (tikėsite ar ne) kai kurie teigė, kad Jėzus turėjo brolį dvynį, kurį mokiniai palaikė prisikėlusiu Kristumi. Kitaip tariant, istoriniai Kristaus prisikėlimo įrodymai yra tokie tvirti, kad būtent tokius argumentus žmonės sugalvoja, norėdami juos atmesti. Kadangi pats prisikėlimas yra itin svarbus, neturėtume stebėtis visomis mums duotomis svariomis priežastimis juo tikėti.
„Nuo kryžiaus pasigirdusį šūksnį ‘Atlikta!’ girdėjo mirusieji. Jis pervėrė kapų sienas ir prikėlė miegančius. Taip bus ir tada, kai Kristaus balsas pasigirs iš dangaus. Tas balsas perskros kapus, atvers juos, ir kelsis mirusieji Kristuje. Keliantis Išgelbėtojui, atsivėrė tik keli kapai, tačiau Jo antrojo atėjimo metu Jo balsą išgirs visi brangūs mirusieji ir sugrįš į šlovingą, nemirtingą gyvenimą. Ta pati jėga, kuri prikėlė Kristų iš numirusiųjų, prikels ir Jo Bažnyčią bei išaukštins ją kartu su Juo virš visų kunigaikštysčių, valdžių, virš kiekvieno vardo ne tik šiame, bet ir būsimame pasaulyje.“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 2011, p.730)
Klausimai aptarimui:
1. „Atlikta!“ (Jn 19, 30) ir „Jis prisikėlė“ (Mt 28, 6) yra apskritai du reikšmingiausi teiginiai. Kaip jie papildo vienas kitą išganymo istorijoje? Kokia didelė viltis mums slypi šiuose žodžiuose?
2. Iš pradžių religiniai vadovai norėjo, kad prie kapo būtų sargybiniai, kad mokiniai nepavogtų Jėzaus kūno. Vėliau jie sumokėjo sargybiniams ir primokė sakyti, kad mokiniai pavogė kūną. Kaip šis pasakojimas padeda atskleisti tuščio Kristaus kapo tikrovę ir kodėl tas tuščias kapas mums, krikščionims, itin svarbus?