Penkta tema
Spalio 22–28 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Judo 9; Lk 9, 28–36; 1 Kar 17, 8–24; Lk 7, 11–17; Mk 5, 35–43; Jn 11, 1–44.
Įsimintina eilutė: „Jėzus jai tarė: Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki Mane, nors ir numirtų, bus gyvas. Ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki Mane, neragaus mirties per amžius. Ar tai tiki?“ (Jn 11, 25–26)
Senajame Testamente minimas prisikėlimas, kurį tyrinėjome iki šiol, daugiausia pagrįstas asmeniniais lūkesčiais (Job 19, 25–27; Hbr 11, 17–19; Ps 49, 16; Ps 71, 20) ir pažadais (Dan 12, 1–2. 13). Tačiau mes taip pat turime įkvėptus įrašus apie tuos atvejus, kai žmonės iš tikrųjų buvo prikelti iš mirusių.
Pirmasis buvo prikeltas Mozė (Judo 9; Lk 9, 28–36). Izraelio monarchijos laikais taip pat prisikėlė Sareptos našlės sūnus (1 Kar 17, 8–24) ir šunemietės sūnus (2 Kar 4, 18–37). Kristus, būdamas čia kūne, prikėlė Naino našlės sūnų (Lk 7, 11–17), Jayro dukterį (Lk 8, 40–56), o paskui Lozorių (Jn 11). Išskyrus Mozę visi, minėtieji buvo prikelti kaip mirtingieji, kurie galiausiai vėl mirs. Šie atvejai taip pat patvirtina biblinį mokymą dėl mirusiųjų nesąmoningumo (Job 3, 11–13; Ps 115, 17; Ps 146, 4; Mok 9, 5. 10). Nė viename iš šių pasakojimų, ar jokiuose kituose su prisikėlimu susijusiuose bibliniuose pasakojimuose, neminimas tariamas pomirtinio gyvenimo patyrimas.
Šią savaitę atidžiau apmąstysime prisikėlimus iki paties Kristaus mirties ir prisikėlimo.
I. MOZĖS PRISIKĖLIMAS
1. Perskaitykite Judo 9 ir Lk 9, 28–36. Kokių įrodymų randate šiose eilutėse apie Mozės prisikėlimą kūnu?
Kai kurie graikų bažnyčios tėvai iš Aleksandrijos tvirtino, kad Mozei mirus buvo matyti du Mozės – vienas gyvas dvasia, kitas miręs kūnu; vienas Mozė užž0engė į dangų su angelais, kitas palaidotas žemėje. (žr. „Origen, Homilies on Joshua 2.1; Clement of Alexandria, Stromata 6.15.“) Šis skirtumas tarp sielos paėmimo dangun ir kūno palaidojimo gali būti prasmingas tiems, kurie tiki graikiška nemirtingos sielos samprata, bet ši idėja nepagrįsta Biblija. Judo 9 patvirtina biblinį mokymą dėl Mozės prisikėlimo kūnu, nes ginčas vyko „dėl Mozės kūno“, o ne dėl kokios nors tariamai išgyvenusios sielos.
Įst 34, 5–7 moko, kad Mozė mirė sulaukęs 120 metų, o Viešpats jį palaidojo slaptoje vietoje slėnyje Moabo krašte. Bet Mozė ilgai neužsibuvo kape. „Pats Kristus su Mozę palaidojusiais angelais nusileido iš dangaus prikelti miegančio šventojo. … Pirmą kartą Kristus ketino atgaivinti mirusįjį. Kai Gyvybės Kūrėjas ir spindintys Jo palydovai prisiartino prie kapo, šėtonas pajuto pavojų savo viršenybei. … Kristus nesižemino, kad imtų ginčytis su šėtonu. … Tačiau Kristus viską perdavė savo Tėvui, pasakydamas: ‘Tesudraudžia tave Viešpats!’ (Judo 9). … Prisikėlimas buvo užtikrintas visiems laikams. Iš šėtono buvo atimta jo auka; mirusiems teisiesiems buvo lemta vėl gyventi.“ (E. Vait, Patriarchai ir pranašai, p.384–385)
Mozės prisikėlimo įrodymas akivaizdus atsimainymo metu. Ten pasirodė Mozė su pranašu Eliju, kuris buvo paimtas nematęs mirties (2 Kar 2, 1–11). Mozė ir Elijas netgi kalbėjosi su Jėzumi (žr. Lk 9, 28–36). „Ir štai pasirodė du vyrai, kurie kalbėjosi su Juo. Tai buvo Mozė ir Elijas. Jie pasirodė šlovėje ir kalbėjo apie Jėzaus gyvenimo pabaigą, būsiančią Jeruzalėje“ (Lk 9, 30–31). Mozės pasirodymas, būsimos Kristaus pergalės prieš nuodėmę ir mirtį įrodymas čia neabejotini. Ten Jėzui pasirodė Mozė ir Elijas, o ne jų „dvasios“ (juk Elijas nebuvo miręs).
Mozė nebuvo įleistas į žemiškąjį Kanaaną (Įst 34, 1–4), bet buvo paimtas į dangiškąjį Kanaaną. Ko tai moko apie Dievą, „kuris savo jėga, veikiančia mumyse, gali padaryti nepalyginti daugiau, negu mes prašome ar išmanome“ (Ef 3, 20)?
II. DU SENOJO TESTAMENTO ATVEJAI
2. Perskaitykite 1 Kar 17, 8–24 ir 2 Kar 4, 18–37. Kokius panašumus ir skirtumus įžvelgiate šiuose dviejuose prisikėlimuose?
Hebrajams 11 parašyta, kad tikėjimu „moterys atgavo prikeltus savo mirusiuosius“ (Hbr 11, 35). Tas pat ir dviem prisikėlimo, aprašyto šiandienos eilutėse, atvejais.
Pirmasis (žr. 1 Kar 17, 8–24) įvyko per didįjį Izraelio atsimetimą karaliaus Ahabo ir jo pagonės žmonos Jezabelės įtakoje. Kai kraštą siaubė didžiulė sausra, Dievas įsakė Elijui vykti į Sareptą, miestą už Izraelio ribų. Ten jis sutiko vargšę finikietę našlę, kuri ruošėsi pagaminti paskutinį valgį sau ir savo sūnui, o paskui mirti. Tačiau jų gyvybę išgelbėjo stebuklas – miltai ir aliejus, kurie nesibaigė, kol nepraėjo sausra. Kiek vėliau jos sūnus susirgo ir mirė. Neviltyje motina maldavo Eliją, kuris šaukėsi Viešpaties. „Viešpats išgirdo Elijo maldavimą, vaiko gyvastis sugrįžo į jį, ir jis atgijo“ (1 Kar 17, 22).
Antrasis prisikėlimas (žr. 2 Kar 4, 18–37) įvyko Šuneme, mažame kaime į pietus nuo Gilbojos kalno. Eliziejus padėjo vargšei našlei sumokėti skolas per stebuklą, pripildydamas daug indų aliejaus (2 Kar 4, 1–7). Vėliau Šuneme jis sutiko žinomą ištekėjusią moterį, kuri neturėjo vaikų. Pranašas jai pasakė, kad ji susilauks sūnaus, ir įvyko taip, kaip buvo išpranašauta. Vaikas augo ir buvo sveikas, bet vieną dieną susirgo ir mirė. Šunemietė nukeliavo prie Karmelio kalno ir paprašė Eliziejų ateiti su ja pas sūnų. Eliziejus karštai meldėsi Viešpačiui, ir galiausiai vaikas vėl buvo gyvas.
Šios moterys buvo skirtingos kilmės, bet to paties gelbstinčio tikėjimo. Finikietė priėmė pranašą Eliją itin sunkiu metu, kai Izraelyje jam nebuvo saugios vietos. Šunemietė ir jos vyras pastatė specialų kambarį, kuriame pranašas Eliziejus galėjo apsistoti keliaudamas per jų kraštą. Kai mirė du minėti vaikai, jų ištikimos motinos kreipėsi į šiuos Dievo pranašus ir džiaugėsi, kad jų vaikai vėl atgijo.
Tai puikūs pasakojimai, tačiau kiek daug tų, kurioms nenutiko tokių stebuklų, kaip šiuose pasakojimuose? Ko tai moko apie pažadėto prisikėlimo paskutiniaisiais laikais svarbą mūsų tikėjimui?
III. NAINO NAŠLĖS SŪNUS
Parašyta, kad Jėzus „vaikščiojo, darydamas gera ir gydydamas visus velnio pavergtuosius, nes Dievas buvo su Juo“ (Apd 10, 38). Iš tiesų, visose evangelijose gausu pasakojimų apie Jėzų, tarnaujantį daugeliui vargstančių ir kenkiančių sielų, todėl vėliau daugelis žydų tikėjo, kad Jėzus buvo pažadėtasis Mesijas.
„Buvo kaimų, kuriuose nesigirdėjo ligonių dejonių, nes ten praėjo Gelbėtojas. Jo darbai liudijo Jo dieviškąjį patepimą. Kiekvienu savo poelgiu Jis rodė meilę, gailestingumą ir užuojautą. Visa širdimi Jis mylėjo ir gailėjosi žmonių. Jėzus priėmė žmogaus prigimtį, kad patirtų vargus. Net patys vargingiausi ir nuolankiausi nebijojo kreiptis į Jį. Prie Jo linko maži vaikeliai.“ (E. Vait, Kelias pas Kristų, p.14)
3. Perskaitykite Lk 7, 11–17. Koks svarbus skirtumas tarp to, kas įvyko per šį prikėlimą, ir tų, kuriuos tyrinėjome anksčiau?
Tarnaudamas Galilėjoje Jėzus gydė ligonius ir išvarė demonus. Kartą Jis ir Jo sekėjai artėjo prie Naino vartų, kai pro pastaruosius ėjo laidotuvių procesija. Atvirame karste buvo vienintelis našlės, kuri nepaguodžiamai verkė, sūnus. Kupinas užuojautos sielvartaujančiai motinai, Jėzus jai tarė: „Neverk!“ Tada Jėzus atsigręžė į mirusį sūnų ir įsakė: „Jaunuoli, sakau tau: kelkis!“ Sūnus atgijo ir „Jėzus atidavė jį motinai“ (Lk 7, 13–15). Jėzaus buvimas visą pakeitė, ir daugelis žmonių, mačiusių šį stebuklą, žinojo ne tik tai, kad atsitiko kažkas nuostabaus, bet ir tai, kad tarp jų yra ypatingas asmuo (jie vadino Jį didžiu pranašu).
Ir finikietė našlė (1 Kar 17, 8–24), ir šunemietė (2 Kar 4, 18–37) prašė atitinkamai Elijo ir Eliziejaus pagalbos. Tačiau Naino našlei buvo suteikta pagalba net neprašant. Tai reiškia, kad Dievas mumis rūpinasi net tada, kai negalime arba jaučiamės neverti Jo prašyti pagalbos. Jėzus pamatė problemą ir ją sprendė – tai būdinga Jėzui per visą Jo tarnystę.
Tikroji religija apima rūpinimąsi mus supančiais našlaičiais ir našlėmis (Jok 1, 27). Nors, aišku, mes negalėsime daryti tokių stebuklų, kokius padarė Jėzus, ką galime daryti, kad tarnautume kenčiantiems aplinkiniams?
IV. JAYRO DUKRA
Prisikėlimai iki paties Jėzaus mirties ir prisikėlimo neapsiribojo jokia konkrečia etnine grupe ar socialine klase. Mozė buvo bene didžiausias visų laikų Dievo tautos vadovas (Įst 34, 10–12). O vargšė finikiečių našlė net nebuvo izraelitė (1 Kar 17, 9). Šunemietė buvo gerai žinoma savo bendruomenėje (2 Kar 4, 8), bet vis tiek ne žydė. Naino našlė turėjo tik vieną sūnų, nuo kurio tikriausia buvo priklausoma (Lk 7, 12). O Jairas buvo sinagogos, tikriausiai Kafarnaume, vyresnysis (Mk 5, 22). Nepriklausomai nuo skirtingos kultūrinės kilmės ar socialinės padėties, jie visi buvo palaiminti gyvybę teikiančios Dievo galios.
4. Perskaitykite Mk 5, 21–24. 35–43. Ką apie mirtį sužinome iš Kristaus žodžių: „Vaikas nėra miręs, o miega“? (Mk 5, 39)
12-metė Jayro dukra mirtinai sirgo ir gulėjo namuose. Taigi jis nuėjo pas Jėzų ir maldavo Jį ateiti į jo namus ir uždėti ant jos savo gydančias rankas. Bet jiems nespėjus jų pasiekti, kažkas jau atnešė liūdną žinią: „Tavo duktė mirė, kam begaišini Mokytoją?!“ (Mk 5, 35) Tada Jėzus gedinčiam tėvui tarė: „Nenusigąsk, vien tikėk!“ (Mk 5, 36) Iš tiesų, tėvas galėjo tik visiškai paskliauti Dievo įsikišimu.
Atėjęs į namus, Jėzus tarė susirinkusiems: „Kam tas triukšmas ir ašaros? Vaikas nėra miręs, o miega“ (Mk 5, 39). Jie tyčiojosi iš Jo, nes (1) žinojo, kad ji mirė, ir (2) nesuprato Jo žodžių prasmės. „Atrodo, kad guodžiantis palyginimas, jog miegas reiškia mirtį, buvo Kristaus mėgstamiausias būdas nusakyti šį patyrimą ([Mt 9, 24; Lk 8, 52] žr. Jn 11, 11–15). Mirtis yra miegas, bet gilus miegas, iš kurio pažadinti gali tik didysis Gyvybės davėjas, nes tik Jis turi ‘mirusiųjų pasaulio raktus.’ (žr. Apr 1, 18; plg. Jn 3, 16; Rom 6, 23)“ („The SDA Bible Commentary“, 5 t, p.609)
Mačiusieji šios mergaitės prisikėlimą „nustėro iš nuostabos“ (Mk 5, 42). Tai nestebina. Juk dabar mirtis yra galutinė, absoliuti ir, regis, negrįžtama. Matyti kažką panašaus savo akimis tikrai turėjo būti pribloškiantis, gyvenimą pakeitęs patyrimas.
Jėzaus žodžiai: „Nenusigąsk, vien tikėk!“ (Mk 5, 36), mums tebėra reikšmingi ir šiandien. Kaip mes galime išmokti tai daryti net esant baimingoms aplinkybėms, kada tikėjimas yra svarbiausia?
V. LOZORIUS
5. Perskaitykite Jn 11, 1–44. Kokia prasme Jėzus buvo „pašlovintas“ dėl Lozoriaus ligos ir mirties (Jn 11, 4)?
Čia Jėzus taip pat naudoja miego palyginimą kalbėdamas apie mirtį. „Mūsų bičiulis Lozorius užmigo, bet Aš eisiu jo pažadinti“ (Jn 11, 11). Kai kurie manė, kad Jis kalba apie poilsio miegą (Jn 11, 11–13), todėl Jėzus aiškiai pasakė, ką turėjo omenyje: „Lozorius mirė“ (Jn 11, 12–14). Tiesą sakant, kai Jėzus atvyko į Betaniją, Lozorius jau buvo miręs keturias dienas; lavonas jau puvo (Jn 11, 17. 39). Kai kūnas pradeda irti ganėtinai stipriai ir dvokia, neabejotina, jog žmogus mirė.
Šiame kontekste, kai Jėzus pasakė Mortai: „Tavo brolis prisikels!“ (Jn 11, 23), ji dar kartą patvirtino savo tikėjimą galutiniu prisikėlimu. Bet Jėzus pareiškė: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki Mane, nors ir numirtų, bus gyvas. Ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki Mane, neragaus mirties per amžius. Ar tai tiki?“ (Jn 11, 23–26). Ir Jėzus pridūrė: „Argi nesakiau: jei tikėsi, pamatysi Dievo šlovę?!“ (Jn 11, 40) Morta įtikėjo ir matė Dievo šlovę savo brolio prisikėlime.
Raštas sako, kad Dievo žodžiu buvo sukurta gyvybė (Ps 33, 6), ir Jo žodžiu gyvybė gali būti atkurta, kaip Lozoriaus atveju. Po trumpos maldos Jėzus sušuko: „Lozoriau, išeik!“ (Jn 11, 43) Tada ten buvę žmonės pamatė gyvybę teikiančią Dievo jėgą, tą pačią jėgą, kuri žodžiu sukūrė mūsų pasaulį, ir tą pačią jėgą, kuri laikų pabaigoje sugrąžins mirusiuosius per prisikėlimą.
Prikeldamas Lozorių, Jėzus įrodė, kad turi galią įveikti mirtį, kuri, tokiems kaip mes, neišvengiamai mirštantiems, argi nėra didžiausias Dievo šlovės pasireiškimas?
Perskaitykite Jn 11, 25–26. Vienoje eilutėje Jėzus kalba apie mirštančius tikinčiuosius, o kitoje – apie tikinčiuosius, kurie niekada nemiršta. Ko Jėzus mus čia moko ir kodėl supratimas, kad mirtis yra nesąmoningas miegas, itin svarbus norint suvokti Kristaus žodžius? Ir kodėl Jo žodžiai mums, kuriems nulemta atgulti į kapą, teikia itin daug vilties?
Tolesniam tyrinėjimui: E. Vait, Patriarchai ir pranašai, „Mozės mirtis“ (43 skyrius), 378–386 p.; „Prophets and Kings“, 129–142 p.; Su meile iš Dangaus, 2011, p. 208–214; p. 287–288; p. 311–312; p. 483–494.
„Kristuje yra gyvenimas – pirminis, neperimtas, neišvestinis. ‘Kas turi Sūnų, tas turi gyvenimą’ (1 Jn 5, 12). Kristaus dieviškumas tikinčiajam užtikrina amžinąjį gyvenimą. Jėzus pasakė: ‘Kas tiki Mane, nors ir numirtų, bus gyvas. Ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki Mane, neragaus mirties per amžius. Ar tai tiki?’ Čia [Jn 11, 25–26] Kristus žvelgia į savo antrojo atėjimo metą. Tada mirę teisieji bus prikelti su negendančiais kūnais, o gyvi teisieji perkelti į dangų neregėję mirties. Stebuklas, kurį Kristus rengėsi tuoj atlikti, prikeldamas Lozorių iš numirusių, turėjo simbolizuoti visų mirusių teisiųjų prikėlimą. Tas, kuris pats turėjo tuoj mirti ant kryžiaus, stovėjo su mirties raktais, kaip kapo nugalėtojas, ir tvirtino turįs teisę bei galią dovanoti amžinąjį gyvenimą.“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 2011, p. 490)
Klausimai aptarimui:
1. Daug žmonių mirė pranašiškų Elijo ir Eliziejaus tarnysčių metu, taip pat paties Kristaus žemiškos tarnystės metu. Tik keli buvo prikelti (žr. Lk 4, 24–27.) Taip pat pagalvokite apie visus mirusiuosius: koks jiems skirtumas, ar jie buvo prikelti praeityje, ar bus prikelti per antrąjį atėjimą, bent jau atsižvelgiant į tai, koks yra patyrimas būti mirusiam?
2. Daug rašytojų šimtmečiais rašė apie gyvenimo, kuris visada baigiasi mirtimi, beprasmiškumą. Kartu su kitomis gyvomis būtybėmis – vištomis, bebrais, austrėmis ir kt. – mes visi mirštame. Tačiau žmonėms tam tikra prasme yra blogiau nei gyvūnams, nes mes žinome, kad mirsime (žr. Mok 9, 5). Vištos, bebrai ir austrės – ne. Kodėl tada prisikėlimo pažadas mums itin svarbus?
3. Jei manote, kad siela yra nemirtinga ir mirusieji, ypač teisieji mirusieji, po mirties gyvena danguje, kam reikalingas prisikėlimas laikų pabaigoje?
4. Jei kas nors paskambintų ir paklaustų: „Ar yra Sandra“, gal atsakytumėte: „Taip, yra, bet ji miega“. Tačiau jei kas nors paskambintų ir paklaustų: „Ar yra Sandra“, jūs neatsakytumėte: „Taip, yra, bet ji mirė“. Kodėl ne? Ko tai mus moko apie mirtį?