Vienuolikta tema
Gruodžio 3–9 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Mt 7, 21–27; Jn 11, 40–44; 1 Pt 3, 18; 1 Sam 28, 3–25; Ef 6, 10–18.
Įsimintina eilutė: „Ir nenuostabu, nes pats šėtonas geba apsimesti šviesos angelu. Tad nieko ypatinga, jei ir jo tarnai apsimeta teisumo tarnais. Bet jų galas bus toks, kokie jų darbai.“ (2 Kor 11, 14–15)
Mūsų šiuolaikinis pasaulis tapo lydymo katilu tam, kas antgamtiška ir mistiška, padedant Holivudui, kuriam nesunku kurti filmus religinėmis ir mistinėmis temomis klaidamokslių ir apgaulės kratinyje. Senas melas: „Jūs tikrai nemirsite!“ (Pr 3, 4), taip pat įkvėpė parašyti kai kurias pastarųjų dešimtmečių skaitomiausias knygas ir pastatyti žiūrimiausius filmus, taip pat sukurti daugelį populiarių kompiuterinių žaidimų. Neabejotina, kad esame veikiami ir gundomi kerinčia šėtono apgaule, kuri gali pasireikšti daugybe formų, o kai kuriais atvejais gali būti pridengta net mokslo skraiste.
Vienas iš labiausiai apgaulingų reiškinių yra vadinamoji „apymirtinė patirtis“, kai „mirusieji“ atgyja ir pasakoja apie pomirtinį gyvenimą. Daugelis žmonių šiuos įvykius laiko nemirtingos sielos įrodymu!
Šią savaitę tyrinėsime kai kurias paskutiniųjų laikų apgaules, įskaitant mistiką, apymirtinę patirtį, reinkarnaciją, juodąją magiją, protėvių garbinimą ir kt. Tai yra pavojingos temos, apie kurias turėtume žinoti, bet apsisaugodami nuo jų įtakos.
I. MISTIKA
Mūsų pasaulį užliejo stiprios mistikos bangos. Žodis „mistika“ yra sudėtingas terminas, apimantis daugybę idėjų. Religiniu požiūriu, šis žodis reiškia asmens susijungimą su dieviškumu ar absoliutu tam tikro dvasinio patyrimo ar transo pagalba. Tai net primena garbinimą kai kuriose bažnyčiose. Reiškiniai gali skirtis savo forma ir intensyvumu, tačiau visada yra polinkis pakeisti rašytinį Dievo Žodžio autoritetą savo subjektyviu patyrimu. Bet kuriuo atveju Raštas praranda didžiąją dalį savo doktrininės paskirties, o krikščionis lieka pažeidžiamas dėl savo patyrimų. Tokia subjektyvi religija neapsaugo nuo jokios apgaulės, ypač tos paskutiniaisiais laikais.
1. Perskaitykite Mt 7, 21–27. Ką reiškia statyti savo dvasinius namus „ant uolos“ ir „ant smėlio“, atsižvelgiant į paties Jėzaus žodžius?
Postmoderniame krikščioniškame pasaulyje pastebimas stiprus polinkis sumenkinti Rašto doktrinų svarbą, laikant jas nuobodžiais pasenusios religijos formos atgarsiais. Šiame procese Kristaus mokymas dirbtinai pakeičiamas Kristaus asmeniu – argumentuojant, pavyzdžiui, kad vienas ar kitas Rašto pasakojimas negali būti tiesa, nes Jėzus, kaip Jį suvokia tai teigiantieji, niekada nebūtų leidęs, kad įvykiai susiklostytų taip, kaip parašyta. Asmeniniai jausmai ir pageidavimai galiausiai tampa kriterijais aiškinant Šventąjį Raštą ar net visiškai atmetant tai, ko Raštas aiškiai moko, dažnai, pavyzdžiui, paklusnumą Dievui, kuris, kaip sakė Jėzus, yra labai svarbus statant namą ant uolos.
Manantieji, jog kol tiki Jėzumi Kristumi, nesvarbu, kokiomis jie tiki doktrinomis, yra pavojingoje teritorijoje. Romos inkvizitoriai, pasmerkę mirčiai daugybę protestantų, tikėjo Jėzumi Kristumi. Tie, kurie išvarinėjo demonus Kristaus vardu (Mt 7, 22) tikėjo Juo. „Viena sėkmingiausių šėtono apgaulių – įtikinimas, kad nesvarbu, kuo žmogus tiki. Velnias žino, kad tiesa, priimta su meile, apvalo žmogaus sielą. Todėl jis nuolatos siekia pakeisti tiesą klaidingomis teorijomis, pažiūromis, legendomis.“ (E. Vait, Didžioji kova, 2017, p. 451)
Kaip galime kovoti su labai žmogišku polinkiu leisti jausmams ir troškimams paskatinti mus daryti tai, kas prieštarauja Dievo Žodžiui?
II. APYMIRTINĖ PATIRTIS
Kai kurie iš populiariausių šiuolaikinių argumentų, stengiantis įrodyti natūralaus sielos nemirtingumo teoriją, yra „apymirtinė patirtis“. Reimandas Mudis jaunesnysis (Raymond A. Moody, Jr) savo knygoje „Life After Life: The Investigation of a Phenomenon—Survival of Bodily Death“ (Atlanta, GA: Mockingbird, 1975) pristatė savo penkerius metus trukusio daugiau nei šimto žmonių, patyrusių „klinikinę mirtį“ ir atgaivintų, tyrimo rezultatus. Šie asmenys teigė matę mylinčią ir šiltą šviesos būtybę prieš atgaudami sąmonę. Tai buvo laikoma „įdomiu žmogaus dvasios išlikimo po mirties įrodymu“ (galinis viršelis). Bėgant metams buvo išleista daug kitų panašių knygų, propaguojančių tą pačią idėją (žr. 2 temą).
2. Perskaitykite pasakojimus apie prisikėlimą 1 Kar 17, 22–24; 2 Kar 4, 34–37; Mk 5, 41–43; Lk 7, 14–17 ir Jn 11, 40–44. Kiek iš jų kalbama apie kažkokį sąmoningą prisikėlusiojo, kol pastarasis buvo miręs, būseną ir kodėl atsakymas į šį klausimą yra svarbus?
Visa šiuolaikinėje literatūroje aprašyta apymirtinė patirtis yra susijusi su žmonėmis, laikytais kliniškai mirusiais, bet ne tikrai mirusiais, priešingai Lozoriui, kuris buvo miręs keturias dienas ir kurio lavonas puvo (Jn 11, 39). Nei Lozorius, nei kiti Rašto laikais prikeltieji iš numirusių niekada neminėjo jokio pomirtinio gyvenimo patyrimo – rojuje, skaistykloje ar pragare. Tai iš tikrųjų yra tylos argumentas, tačiau jis visiškai atitinka Rašto mokymą, susijusį su nesąmoninga mirusiųjų būsena!
O kaip dėl tų „apymirtinės patirties“ išgyvenimų, apie kuriuos šiandien dažnai pasakojama? Priėmus biblinį mokymą, kad mirusieji yra nesąmoningi (Job 3, 11–13; Ps 115, 17; Ps 146, 4; Mok 9, 10), belieka dvi galimybės: tai arba natūrali psichocheminė haliucinacija ekstremaliomis sąlygomis, arba tai gali būti antgamtinė šėtono apgaulė (2 Kor 11, 14). Tai iš tikrųjų galėtų būti aiškinama šėtoniška apgaule, ypač todėl, kad kai kuriais atvejais šie žmonės teigia kalbėję su savo mirusiais giminaičiais! Tai taip pat gali būti abiejų veiksnių derinys.
Kadangi ši apgaulė yra paplitusi ir daugeliui itin įtikinama, labai svarbu tvirtai laikytis Dievo Žodžio mokymo, nepaisant mūsų ar kitų išgyvenimų, prieštaraujančių Rašto mokymui.
Žavi tai, kad „apymirtinė patirtis“ dažnai grindžiama „mokslo“ pritarimu. Ko tai mus moko apie atsargumą, kai reikalas susijęs su tuo, ką tariamai „įrodo“ mokslas?
III. REINKARNACIJA
Pagoniškoji nemirtingos sielos samprata sudaro pagrindą nebiblinei sielos reinkarnacijos arba persikėlimo teorijai. Šią teoriją perėmė kai kurios didžiosios pasaulio religijos. Nors dauguma krikščionių tiki, kad yra nemirtinga siela, kuri po mirties gyvena danguje arba pragare, tikintieji reinkarnacija mano, kad tokia nemirtinga siela išgyvena daugybę mirties ir atgimimo ciklų čia, žemėje.
Kai kurie tiki, kad reinkarnacija yra dvasinio vystymosi procesas, leidžiantis dvasiai pasiekti vis aukštesnį pažinimo ir moralės lygį savo kelionėje tobulumo link. Induistai tiki, kad amžinoji siela patiria sąmonės pažangą arba „samsarą“ šešiose gyvenimo klasėse: vandens, augalų, roplių ir vabzdžių, paukščių, gyvūnų ir žmonių, įskaitant dangaus gyventojus.
3. Perskaitykite Hbr 9, 25–28 ir 1 Pt 3, 18. Jei Jėzus mirė tik „vieną kartą“ (Hbr 9, 28; 1 Pt 3, 18) ir visi žmonės miršta tik „vieną kartą“ (Hbr 9, 27), kodėl net kai kurie tariami krikščionys tiki tam tikra reinkarnacijos forma?
Daugelis žmonių tiki ne tuo, kuo turėtų tikėti, o tuo, kuo nori tikėti. Jei teorija jiems suteikia egzistencinę ramybę ir paguodą, to pakanka diskusijai užbaigti. Tačiau rimtai priimantiems Raštą neįmanoma priimti reinkarnacijos teorijos.
Pirma, ši teorija prieštarauja Rašto mokymui, susijusiam su „sielos“ mirtingumu ir kūno prisikėlimu (1 Tes 4, 13–18).
Antra, ji paneigia išganymo malone per tikėjimą atperkančiu Jėzaus Kristaus darbu doktriną (Ef 2, 8–10) ir pakeičia ją žmogiškais darbais.
Trečia, ši teorija prieštarauja Rašto mokymui, kad amžinąjį likimą galutinai nulemia žmogaus sprendimai šiame gyvenime (Mt 22, 1–14; Mt 25, 31–46).
Ketvirta, ši teorija sumenkina Kristaus antrojo atėjimo reikšmę (Jn 14, 1–3).
Ir penkta, ši teorija siūlo galimybę po mirties vis dar ištaisyti savo gyvenimo klaidas, o tai prieštarauja Raštui (Hbr 9, 27).
Trumpai tariant, krikščionių tikėjime nėra vietos reinkarnacijos minčiai.
IV. NEKROMANTIJA IR PROTĖVIŲ GARBINIMAS
Žodis „nekromantija“ kilęs iš graikiškų terminų nekros (miręs) ir manteia (būrimas). Nuo seno praktikuojama nekromantija – tai tariamai aktyvių mirusiųjų dvasių iškvietimas siekiant gauti žinių, dažnai susijusių su būsimais įvykiais. Tuo tarpu protėvių garbinimas – tai paprotys pagerbti mirusiems protėviams, nes jie vis dar laikomi šeima, kurių dvasios, manoma, gali turėti įtakos gyvųjų reikalams. Šie pagoniški papročiai gali būti labai patrauklūs tikintiems nemirtinga siela, kurie ilgisi savo mirusių artimųjų.
4. Perskaitykite 1 Sam 28, 3–25. Kokias dvasines pamokas prieš bet kokį tariamą bendravimą su mirusiaisiais galima įžvelgti Sauliaus patyrime su moterimi En Doro mieste?
Rašte labai aiškiai parodyta, kad visi spiritistai, mediumai, burtininkai ir nekromantai senovės izraelitų teokratijoje buvo pasibjaurėtini Viešpačiui ir turėjo būti baudžiami užmėtymu akmenimis (Kun 19, 31; Kun 20, 6. 27; Įst 18, 9–14). Vykdydamas šį įsakymą, Saulius išnaikino visus vėlių iššaukėjus ir žynius Izraelyje (1 Sam 28, 3. 9).
Tačiau po to, kai buvo atstumtas Viešpaties, Saulius pats nuvyko į kanaaniečių miestą En Dorą pasiteirauti moters (1 Sam 28, 6–7. 15; plg. su Joz 17, 11; Ps 83, 11). Jis paprašė jos iškviesti mirusį pranašą Samuelį, kuris tariamai pasirodė iššauktas nekromantės ir kalbėjosi su Sauliumi (1 Sam 28, 13–19). Samueliu apsimetusi dvasia pasakė Sauliui: „Rytoj tu ir tavo sūnūs būsite su manimi“ (1 Sam 28, 19). Numatydama Sauliaus mirtį, ši apgaulinga dvasia, tik prisiimdama Samuelio pavidalą, dar kartą patvirtino nebiblinę natūralaus sielos nemirtingumo teoriją. Tai buvo galinga apgaulė, ir Saulius turėjo suprasti, kad jam nedera įsitraukti į tai, ką jis anksčiau buvo pasmerkęs.
Po daugiau nei dviejų šimtmečių pranašas Izaijas rašė: „O jei žmonės jums sakys: ‘Kreipkitės į vėles ir būrėjus, kurie šnabžda ir dūsauja! Argi neturėtų tauta atsiklausti savo dievų, tartis su mirusiaisiais dėl gyvųjų mokymo ir liudijimo?’ – be abejo, taip kalbantieji neregės aušros!“ (Iz 8, 19–20; taip pat Iz 19, 3)
Kaip dažnai, patirdami stresą, darome tai, ko, mūsų manymu, daryti nedera? Kodėl tikėjimas, malda ir paklusnumas Dievo Žodžiui yra vienintelė patikima apsauga nuo mūsų pačių?
V. ĮSIKŪNIJIMAS IR KITOKIE PASIRODYMAI
Panašūs į nekromantiją yra demonų įsikūnijimai ir kiti demoniški pasirodymai. Įsikūnijimai gali pasireikšti mirusio šeimos nario, draugo ar bet kurio kito asmens forma. Tiek fizinė išvaizda, tiek balsas labai panašūs į mirusiojo. Visos šios šėtoniškos apgaulės bus naudojamos suvedžioti tiems, kurie nėra įsitvirtinę Dievo Žodyje. E. Vait įspėja: „Šios klaidinančios dvasios, apsimesdamos apaštalais, prieštarauja tam, ką šie parašė gyvendami žemėje ir įkvėpti Šventosios Dvasios.“ (Didžioji kova, 2017, 482) Ir daugiau: „Baigiamasis didžiosios apgavystės dramos veiksmas bus tuomet, kai pats šėtonas vaidins Kristų.“ (Didžioji kova, 2017, p. 541)
5. Perskaitykite 2 Kor 11, 14–15 ir Ef 6, 10–18. Kokios turėtų būti apsaugos priemonės nuo tokių demoniškų apgaulių?
Apaštalas Paulius perspėjo: „Mes grumiamės ne su krauju ir kūnu, bet su kunigaikštystėmis, valdžiomis, šių tamsybių pasaulio valdovais ir dvasinėmis blogio jėgomis dangaus aukštumose“ (Ef 6, 12). Apsisaugoti nuo šių apgaulių galime tik ėmęsi „visų Dievo ginklų“ (Ef 6, 13), paminėtų Ef 6, 13–18.
Šėtoniški įsikūnijimai ir pasirodymai gali būti labai bauginantys, tačiau jie negali suklaidinti tų, kuriuos globoja Dievas ir kurie įsitvirtinę Dievo Žodyje. Doktrininiu požiūriu, tikintieji bibliniu sąlyginio žmogaus nemirtingumo mokymu žino, kad bet koks pasirodymas ar bendravimas su mirusiaisiais yra šėtoniškos kilmės ir turi būti atmestas padedant galingai Dievo malonei. Vėlgi, kad ir koks galingas, įtikinantis ir iš pažiūros tikras pasirodymas būtų, visada turime tvirtai laikytis mokymo, kad mirusieji miega kape.
Tačiau įsivaizduokite, kad praradote mylimą žmogų, bet tikite, kad jums pasirodė tas pats mylimas asmuo? Ir išreiškia jums meilę? Ir pasakoja, kaip jis jūsų pasiilgo? Ir sako tai, ką, taip, žinote tik jūs? Ir sako, kad jis dabar geresnėje vietoje? Jei asmuo nėra užtikrintas tuo, ko Raštas moko apie mirusiųjų būklę, pagalvokite, kaip lengvai jis gali pasiduoti šiai apgaulei. Ypač todėl, kad jis itin nori tuo tikėti.
Ką reiškia imtis „visų Dievo ginklų“? Kasdienine praktine prasme, kaip tai padaryti visose gyvenimo srityse, o ne tik susiduriant su paskutiniųjų laikų apgaulėmis?
Tolesniam tyrinėjimui: E. Vait, „Evangelism“, 602–609 p.; „Confrontation“, p.86–93.
Egzistuoja fondas, kuriam priklausiantieji teigia kuriantys technologiją, leisiančią mums susisiekti su mirusiaisiais „tekstinių žinučių, telefono ir vaizdo skambučių pagalba“. Tinklalapyje, kuriame mirusieji vadinami po materialiaisiais asmenimis, teigiama, jog mirę žmonės tiesiog pereina „į kitą amžinybės etapą“, tačiau „išlaiko savo sąmonę, tapatybę ir pagrindines ankstesnės fizinės formos dalis“. Tačiau kuriantieji „sielų telefoną“ tvirtina, kad, svarbiausia, bus technologija, leisianti bendrauti materialiems ir po materialiems asmenims.
Pirmasis etapas leis „rašyti žinutes ir tekstą po materialiems šeimos nariams, draugams ir visų sričių ekspertams“. Antrasis etapas turėtų „leisti kalbėtis su jums brangiais žmonėmis, gyvenančiais kitoje amžinybės pusėje“. Trečiasis etapas atvers kelią „klausymuisi ir matymui tų, kurie visa patiria iš kito stebėjimo taško“.
Ypač baugina tai, kaip patikrinama, ar bendraujantys mirusieji tikrai yra tie, kuo jie prisistato. Tinklalapyje rašoma: „Pavyzdžiui, netektį patyręs tėvas gali pasiteirauti sūnaus ar dukros iš kito pasaulio: ‘Ar vaikystėje turėjai šunį, vardu Snupis? Ar mes tau padovanojome kišeninį peilį dešimtojo gimtadienio proga?’ Kaip įdomu, atsižvelgiant į šį įspėjimą: „Dvasinės esybės kartais pasirodo asmenims jų numirusių draugų pavidalu ir pasakoja įvykius iš jų gyvenimo, ir atlieka veiksmus, kuriuos jie darė gyvendami.“ (E. Vait, Patriarchai ir pranašai, p. 558)
Klausimai aptarimui:
1. Teisindamiesi tuo, kad yra kultūriškai priimtini, daugelis krikščionių vartoja viską, ką pateikia žiniasklaida. Kokie Rašto principai turėtų padėti mums nustatyti mūsų santykį su žiniasklaida, ypač, kai pastarojoje atvirai pateikiamos nuomonės, kurios, mūsų žiniomis, yra klaidinančios ir apgaulingos (žr. Ps 101, 1–8; Pat 4, 23; Fil 4, 8)?
2. Kaip galime padėti kitiems įveikti šėtono apgaules paskutiniaisiais laikais, nepasiduodami toms pačioms apgaulėms ir jų įtakai?
3. Daugelis krikščionių laiko „Samuelio“ iškvietimą iš mirusiųjų bibliniu įrodymu, kad mirusieji yra gyvi. Ko šis pasakojimas moko apie tai, kodėl negalime remtis tik vienu tekstu ar pasakojimu formuojant doktriną, o turime žvelgti į viską, ko Raštas moko tam tikra tema?