Trečia tema
Spalio 8–14 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Pr 1, 24–27; Pr 2, 7. 19; Mt 10, 28; Mok 12, 1–7; 1 Kar 2, 10; 1 Kar 22, 40.
Įsimintina eilutė: „Tuomet Viešpats Dievas padarė žmogų iš žemės dulkių ir įkvėpė jam į šnerves gyvybės alsavimą. Taip žmogus tapo gyva būtybe.“ (Pr 2, 7)
Įtampa tarp Dievo žodžio: „Turėsi mirti“ (Pr 2, 16–17), ir melagingo šėtono pažado: „Jūs tikrai nemirsite!“ (Pr 3, 4), neapsiribojo Edeno sodu. Šis pažadas aidėjo per visą istoriją.
Daugelis žmonių stengiasi suderinti šėtono žodžius su Dievo žodžiais. Jiems įspėjimas: „Turėsi mirti“, reiškia tik suyrantį fizinį kūną, o pažadas: „Jūs tikrai nemirsite!“, nurodo į nemirtingą sielą ar dvasią.
Tačiau toks aiškinimas neveikia. Pavyzdžiui, ar galima suderinti prieštaringus Dievo ir šėtono žodžius? Ar yra nemedžiaginė siela ar dvasia, kuri sąmoningai išgyvena fizinę mirtį? Daug filosofų ir net mokslininkų stengiasi atsakyti į šiuos klausimus. Tačiau, kaip Šventuoju Raštu pasikliaujantys krikščionys turime pripažinti, kad mus puikiai pažįsta tik mus sukūręs Visagalis Dievas (žr. Psalmę 139). Taigi tik Jo Žodyje mums, Šventajame Rašte, galime rasti atsakymus į šiuos esminius klausimus.
Šią savaitę tyrinėsime, kaip Senasis Testamentas apibrėžia žmogaus prigimtį ir žmogaus būklę mirus.
I. „GYVA BŪTYBĖ“
1. Perskaitykite Pr 1, 24–27 ir Pr 2, 7. 19. Kokių panašumų ir skirtumų pastebite tarp to, kaip Dievas sukūrė gyvūnus ir žmones? Ką Pr 2, 7 pasako apie žmogaus prigimtį?
Pradžios knygoje parašyta, kad šeštąją kūrimo savaitės dieną Viešpats Dievas padarė sausumos gyvūnus ir pirmuosius žmones, porą (Pr 1, 24–27). Parašyta, kad „Dievas padarė iš žemės visus laukinius gyvulius bei visus padangių paukščius“ (Pr 2, 19). Jis taip pat „padarė žmogų iš žemės dulkių“ (Pr 2, 7).
Nors ir gyvūnai, ir žmogus buvo padaryti iš „žemės“, žmogus nuo gyvūnų skyrėsi dėl dviejų pagrindinių priežasčių. Pirmiausia, Dievas žmogų padarė fiziškai, o paskui „įkvėpė jam į šnerves gyvybės alsavimą. Taip žmogus tapo gyva būtybe“ (Pr 2, 7). Prieš tapdamas gyva būtybe, jis buvo fizinė būtybė. Antra, Dievas sukūrė žmoniją kaip vyrą ir moterį pagal paties Dievo paveikslą ir panašumą (Pr 1, 26–27).
Pr 2, 7 paaiškinta, kad gyvybės alsavimo įkvėpimas į fizinį Adomo kūną padarė jį „gyva būtybe“ (hebr. Nephesh chayyah) arba pažodžiui – gyva siela. Tai reiškia, kad kiekvienas iš mūsų neturi sielos, kuri galėtų egzistuoti atskirai nuo kūno. Atvirkščiai, kiekvienas iš mūsų yra gyva būtybė arba gyva siela. Teiginys, kad ši „siela“ yra sąmoninga būtybė, galinti egzistuoti atskirai nuo žmogaus kūno, yra pagoniška, o ne biblinė idėja. Tikrosios žmogaus prigimties supratimas neleidžia mums priimti populiarios nematerialios sielos sampratos ir visų pavojingų klaidamosklių, pagrįstų šiuo įsitikinimu.
Sąmoningai neegzistuoja jokia atskira žmogaus dalis, atskirta nuo asmens kaip visumos. Dievas mus nuostabiai sukūrė, ir mes neturėtume spėlioti daugiau nei Šventasis Raštas konkrečiai dėsto. Tiesą sakant, ne tik pati gyvybės prigimtis yra paslaptis (mokslininkai vis dar nesutaria, ką reiškia būti gyvam), dar paslaptingesnė yra sąmonės prigimtis. Kaip keli svarai materialaus audinio (ląstelių ir cheminių medžiagų) mūsų galvose, smegenyse sulaiko ir sukuria nematerialius dalykus, pavyzdžiui, mintis ir emocijas? Tai tyrinėtojai pripažįsta, kad mes tikrai to nesuprantame.
Koks stebuklas yra gyvybė! Kodėl turėtume džiaugtis ne tik gyvybės, bet ir amžinojo gyvenimo dovana, dar didesniu stebuklu?
II. „ŽMOGUS, KURIS NUSIDEDA, TURI MIRTI“
2. Perskaitykite Ez 18, 4. 20 ir Mt 10, 28. Kaip šios eilutės gali padėti mums suprasti žmogaus sielos prigimtį?
Žmogaus gyvenimas šiame nuodėmingame pasaulyje yra trapus ir trumpalaikis (Iz 40, 1–8). Tai, kas užkrėsta nuodėme, iš esmės negali būti amžina. „Todėl, kaip per vieną žmogų nuodėmė įėjo į pasaulį, o per nuodėmę mirtis, taip ir mirtis prasiskverbė į visus žmones, nes visi nusidėjo“ (Rom 5, 12). Mirtis yra natūralus nuodėmės padarinys, paliečiantis visą gyvybę čia.
Šiuo klausimu yra dvi svarbios biblinės sąvokos. Viena yra ta, kad miršta ir žmonės, ir gyvūnai. Kaip sakė karalius Saliamonas: „Juk žmonių ir gyvulių likimas yra toks pat. Ir vieni, ir kiti miršta, nes turi tą patį gyvybės alsavimą. Žmogus nepranoksta gyvulio… Abu eina į tą pačią vietą, abu yra iš dulkių, ir abu į dulkes sugrįžta“ (Mok 3, 19–20).
Antroji samprata yra ta, kad fizinė žmogaus mirtis reiškia jo kaip gyvos sielos (hebr. nephesh) buvimo paliovą. Pr 2, 16–17 Dievas įspėjo Adomą ir Ievą, kad jei jie kada nors nusidėtų valgydami nuo gero ir pikto pažinimo medžio, jie mirs.
Pakartodamas šį įspėjimą, Viešpats sustiprino Ezechielio 18, 4. 20 teiginį: „Žmogus, kuris nusideda, turi mirti“. Šis teiginys turi dvi pagrindines reikšmes. Viena iš jų yra ta, kad kadangi visi žmonės yra nusidėjėliai, mes visi neišvengiame senėjimo ir mirties (Rom 3, 9–18, 23). Kita reikšmė yra ta, kad ši biblinė samprata panaikina populiarią tariamo natūralaus sielos nemirtingumo sampratą. Jei siela yra nemirtinga ir po mirties gyvuoja kitoje sferoje, tuomet mes nemirštame, ar ne?
Priešingai, biblinis mirties klausimo sprendimas nėra sielos be kūno migravimas nei į rojų, nei į skaistyklą, nei į pragarą. Išeitis iš tikrųjų yra galutinis tų, kurie mirė Kristuje, prisikėlimas. Kaip Jėzus sakė pamoksle apie gyvybės duoną: „Kiekvienas, kuris regi Sūnų ir tiki Jį, turėtų amžinąjį gyvenimą; todėl Aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną“ (Jn 6, 40).
Kodėl užtikrinimas dėl antrojo atėjimo, kadangi buvo pirmasis Kristaus atėjimas (galų gale, kam reikėjo Kristaus pirmojo atėjimo be antrojo?), itin svarbus viskam, kuo tikime? Kokią viltį turėtume be Jo sugrįžimo pažado?
III. GYVYBĖS ALSAVIMAS GRĮŽTA PAS DIEVĄ
3. Perskaitykite Pr 2, 7 ir Mok 12, 1–7. Kokį kontrastą įžvelgiate tarp šių dviejų Rašto ištraukų? Kaip jos gali padėti mums geriau suprasti mirusio žmogaus būklę? Taip pat žr. Pr 7, 22.
Jau tyrinėjome, Raštas moko, kad žmogus yra siela (Pr 2, 7), o siela nustoja egzistuoti kūnui mirus (Ez 18, 4. 20).
O „dvasia“? Ar ji neišlieka sąmoninga net po to, kai miršta kūnas? Daugelis krikščionių taip tiki ir netgi bando pateisinti savo įsitikinimą cituodami Mok 12, 7, kur parašyta: „Dulkės sugrįš į žemę, kur kadaise jos ir buvo, o gyvybės alsavimas – pas Dievą, kuris jį davė“. Tačiau šis teiginys nereiškia, kad mirusiųjų dvasia išlieka sąmoninga Dievo akivaizdoje.
Mok 12, 1–7 gana dramatiškai apibūdinamas senėjimo procesas, pasibaigiantis mirtimi. 7 eilutėje minima mirtis reiškia atvirkštinį Pr 2, 7 kūrimo procesą. Jau tyrinėjome, šeštąją kūrimo savaitės dieną „Viešpats Dievas padarė žmogų iš žemės dulkių ir įkvėpė jam į šnerves gyvybės alsavimą. Taip žmogus tapo gyva būtybe“ (Pr 2, 7). Tačiau Mok 12, 7 parašyta, kad „dulkės sugrįš į žemę, kur kadaise jos ir buvo, o gyvybės alsavimas – pas Dievą, kuris jį davė“. Taigi gyvybės alsavimas, kurį Dievas įkvėpė Adomui į šnerves ir kurį Jis suteikė visiems kitiems žmonėms, sugrįžta pas Dievą arba, kitaip tariant, tiesiog liaujasi tekėjęs į juos ir per juos.
Turėtume nepamiršti, kad Mok 12, 7 aprašoma visų žmonių mirtis ir tai daroma neatskiriant teisiųjų ir nedorėlių. Jei visų mirusiųjų tariamos dvasios išgyvena kaip sąmoningos būtybės Dievo akivaizdoje, tuomet ar nedorėlių dvasios yra su Dievu? Ši mintis nesuderinama su bendru Šventojo Rašto mokymu. Kadangi vienodai miršta ir žmonės, ir gyvūnai (Mok 3, 19–20), mirtis yra ne kas kita, o gyvų būtybių liovimasis egzistuoti. Kaip teigia psalmininkas: „Tau veidą paslėpus, jie sunerimsta, o alsavimą iš jų atėmus, miršta ir sugrįžta į dulkes“ (Ps 104, 29).
Dažnai sakoma, kad mirtis yra tik gyvenimo dalis. Kodėl tai yra netiesa? Mirtis yra gyvybės priešingybė, gyvybės priešas. Kokia didelė viltis slypi šioje eilutėje: „Kaip paskutinis priešas bus sunaikinta mirtis“ (1 Kor 15, 26)?
IV. „MIRUSIEJI NEBEŽINO NIEKO“
4. Perskaitykite Job 3, 11–13; Ps 115, 17; Ps 146, 4; ir Mok 9, 5. 10. Ko šios eilutės moko apie žmonių būklę mirus?
Kai kurie Rašto komentatoriai tvirtina, kad šios poetine kalba parašytos eilutės (Job 3, 11–13; Ps 115, 17; Ps 146, 4; Mok 9, 5. 10) negali būti naudojamos žmogaus būklei apibrėžti asmeniui mirus. Tiesa, kartais poezija gali būti dviprasmiška ir klaidingai suprantama, tačiau ne šių eilučių atveju. Jų kalba aiški, o jų samprata visiškai dera su bendru Senojo Testamento mokymu šia tema.
Pirma, Jobo 3 patriarchas apverkia savo gimimą dėl visų jį ištikusių kančių. (Baisiomis akimirkomis, kas nenorėjo apskritai būti negimusiu?) Jis pripažįsta, kad jei būtų miręs gimdamas, liktų miegoti ir ilsėtis (Job 3, 11. 13).
Psalmė 115 apibrėžia vietą, kur yra mirusieji, kaip tylos vietą, nes mirusieji nešlovina Viešpaties (Ps 115, 17). Vargu ar tai panašu, jog mirusieji, ištikimieji (ir dėkingi) mirusieji, danguje garbintų Dievą.
Pasak Psalmės 146 protinė asmens veikla liaujasi ištikus mirčiai: „Kai dvasia jį palieka, jis sugrįžta į dulkes, ir tą pačią dieną žūva visos jo svajonės“ (Ps 146, 4). Tai puikus biblinis nusakymas, kas nutinka mirus.
Mokytojo 9 priduriama, kad „mirusieji nebežino nieko“, nes kape nėra „jokiõs veiklos, jokių sumanymų, jokio išmanymo, jokios išminties“ (Mok 9, 5. 10). Šie teiginiai patvirtina Rašto mokymą, kad mirusieji yra be sąmonės.
Biblinis mokymas dėl sąmonės nebuvimo mirus neturėtų krikščionių bauginti. Visų pirma, mirusių pražuvusiųjų nelaukia amžinai liepsnojantis pragaras ar laikina skaistykla. Antra, mirusiųjų Kristuje laukia nuostabus atlygis. Nestebina tai, kad „tikinčiajam mirtis yra mažareikšmis dalykas. … Krikščioniui mirtis yra tik miegas, ramybės ir tamsos valandėlė. Su Kristumi Dieve slypi gyvybė, ir ‘kai apsireikš Kristus – jūsų gyvastis, su Juo ir jūs pasirodysite šlovingi.’ (Jn 8, 51–52; Kol 3, 4)“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 2011, p.730)
Pagalvokite apie mirusius Kristuje. Jie užmerkia akis ir, nesvarbu, ar kape jie išbus 1500 metų, ar 5 mėnesius, jiems dėl to nėra jokio skirtumo. Kita jų sąmoninga akimirka – tai Kristaus sugrįžimas. Kaip tada galima ginčytis, kad tam tikra prasme mirusiesiems yra geriau nei mums, gyviems?
V. UŽMIGTI SU PROTĖVIAIS
5. Perskaitykite Pr 25, 8; 2 Sam 7, 12; 1 Kar 2, 10; 1 Kar 22, 40. Kuo šios eilutės prisideda prie jūsų supratimo apie mirtį?
Senasis Testamentas skirtingai išreiškia mirties ir laidojimo idėjas. Viena iš jų yra sujungimo su protėviais samprata. Pavyzdžiui, apie Abraomą mums pasakyta, kad „Jis atsikvėpė paskutinį kartą, mirdamas laimingoje senatvėje, sulaukęs ilgo amžiaus, ir buvo sujungtas su savo gimine“ (Pr 25, 8). Aaronas ir Mozė taip pat buvo sujungti su savo gimine (Įst 32, 50).
6. Ko apie mirties prigimtį moko tai, kad ir geri, ir blogi karaliai mirdami nukeliavo į tą pačią vietą? (2 Kar 24, 6; 2 Met 32, 33).
Kitas būdas mirčiai nusakyti yra teigti, kad kažkas užmigo su protėviais. Apie karaliaus Dovydo mirtį Biblijoje rašoma, kad jis „užmigo su savo protėviais ir buvo palaidotas Dovydo mieste“ (1 Kar 2, 10). Taip pat pasakyta ir apie kelis kitus hebrajų karalius – ir ištikimus, ir neištikimus karalius.
Galimi bent trys reikšmingi užmigimo su protėviais aspektai. Vienas iš jų yra mintis, kad anksčiau ar vėliau ateis laikas, kai turėsime pailsėti nuo mus varginančių darbų ir kančių. Kita mintis, kad mes ne pirmieji ir ne vieninteliai, kurie eina šiuo nepageidaujamu keliu, nes mūsų protėviai jau ėjo juo prieš mus. Trečia mintis yra ta, kad būdami palaidoti šalia jų nesame vieni, bet liekame kartu net ir mirties metu. Kai kurioms šiuolaikinėms individualistinėms kultūroms tai gali būti nelabai prasminga, tačiau senovėje tai buvo labai reikšminga.
Tie, kurie miršta Kristuje, gali būti palaidoti šalia savo artimųjų, tačiau net ir tokiu atveju tarp jų nėra jokio ryšio. Jie liks be sąmonės iki tos šlovingos dienos, kai bus pažadinti iš gilaus miego ir vėl prisijungs prie savo artimųjų, mirusių Kristuje.
Įsivaizduokite, jei mirusieji būtų sąmoningi ir matytų, koks gyvenimas čia, ypač jų artimiesiems, kurie po mirties dažnai siaubingai kenčia. Kodėl tada tiesa, kad mirusieji miega, turėtų itin guosti gyvuosius?
Tolesniam tyrinėjimui: E. Vait, Didžioji kova, 2017, p. 460–476 .
Jei jums buvo atlikta operacija ir reikėjo bendros nejautros, tuomet nutuokiate, kas nutinka mirusiesiems. Tačiau net ir narkozės metu jūsų smegenys vis tiek funkcionuoja. Įsivaizduokite, kas nutinka mirusiesiems, kai visos smegenų funkcijos, viskas visiškai sustoja. Jų patyrimas mirus toks –jie užmerkia akis, o kitas jų sąmoningas patyrimas yra arba Jėzaus antrasis atėjimas, arba Jo sugrįžimas po tūkstantmečio (žr. Apr 20, 7–15). Iki tol visi mirusieji, teisieji ir nedorėliai, ilsisi, nes jiems mirtis atrodys akimirksniu. Gyviesiems mirtis atrodo ilgai trunkanti, bet mirusiems ji prilygsta akimirkai.
„Jei būtų tiesa, kad visų žmonių sielos po mirties eina tiesiai į dangų, tada greičiau trokštume mirti nei gyventi. Daugelį šis įsitikinimas paskatino pakelti ranką prieš save. Kai rūpesčiai, sunkumai ir nusivylimas užgula pečius, atrodo labai paprasta nutraukti plonytį gyvybės siūlelį ir patekti į palaimingą amžinąjį pasaulį.“ (E. Vait, Didžioji kova, 2017, p. 467)
„Šventajame Rašte niekur nerandame tvirtinimo, kad teisieji apdovanojami ar nusidėjėliams paskelbiama bausmė jų mirties valandą. Nei patriarchai, nei pranašai to netvirtino. Kristus ir Jo apaštalai net neužsiminė apie tai. Biblija aiškiai moko, kad mirusieji iš karto neina į dangų. Jie vaizduojami miegantys iki prisikėlimo.“ (E. Vait, Didžioji kova, 2017, p. 476)
Klausimai aptarimui:
1. Kaip biblinė samprata, kad žmogus apskritai išlieka sąmoningas tik kaip nepadalytas asmuo, padeda mums geriau suvokti mirties prigimtį?
2. Pasaulį užvaldė sielos nemirtingumo teorija su visais nesuskaičiuojamais jos padariniais. Tad kodėl mūsų žinia, susijusi su mirusiųjų būklę, yra itin svarbi? Kodėl net tarp krikščionių pastebime itin stiprų pasipriešinimą šiam iš tikrųjų nuostabiam mokymui?
3. Kaip mirusiųjų būklės supratimas turėtų apsaugoti mus nuo to, kas gali mums „pasirodyti“? Tai yra, kodėl ne visada galime pasitikėti tuo, ką matome, ypač jei tai, ką matome arba tikime matantys yra mirusio giminaičio dvasia, kaip kai kurie teigė matę?