Trylikta tema
Gruodžio 17–23 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Mt 25, 31–46; Dan 7, 9–14; 1 Kor 6, 2–3; 2 Pt 2, 4–6; Mal 3, 19; Apr 21, 8.
Įsimintina eilutė: „Juk mums visiems reikės stoti prieš Kristaus teismo krasę, kad kiekvienas atsiimtų, ką jis, gyvendamas kūne, yra daręs – gera ar bloga.“ (2 Kor 5, 10)
Šventasis Raštas aiškiai moko, kad bus teismas. Dievas teis pasaulį. Ir Senajame, ir Naujajame Testamente yra daug nedviprasmiškų tekstų. Teisingumas, kurio itin trūksta čia ir dabar, vieną dieną ateis.
Raštas sako, kad Dievas „turi tobulą pažinimą“ (Job 37, 16) ir „viską pažįsta“ (1 Jn 3, 20), įskaitant mūsų slapčiausius ketinimus (Mok 12, 14; Jer 17, 10). Mes galime pasislėpti nuo visų, bet niekas negali pasislėpti nuo Dievo.
Ši tikrovė reiškia, jog Jam pačiam nereikia teismo, kad sužinotų apie kiekvieno žmogaus gyvenimą. Dievo teismas iš tikrųjų yra dangaus sprendimas, vykdomas vardan Jo kūrinių tiek danguje, tiek žemėje. Šis procesas yra kosminio-istorinio pobūdžio, nes Liuciferis savo maištą pradėjo danguje, o paskui atnešė jį į šį pasaulį (Apr 12, 7–9).
Šią savaitę tyrinėsime paskutiniųjų laikų teismo procesą su trimis pagrindiniais jo etapais: teismo iki Antrojo atėjimo, tūkstantmečio teismo ir paskutinio teismo. Visas šis procesas baigiasi teisiųjų išteisinimu ir antrąja nedorėlių mirtimi.
I. PASKUTINIS TEISMAS
Daugeliui teismo mintis reiškia pasmerkimą. Ir nors pastarasis yra proceso dalis, neturime pamiršti, kad teismo mintis turi ir teigiamą pusę, nes šis teismas taip pat apima teisiųjų išteisinimą. Tiesą sakant, Danieliaus knygoje apie paskutiniųjų laikų teismą kalbama, kad „Aukščiausiojo šventųjų naudai buvo padarytas nuosprendis“ (Dan 7, 22). Dievo teismas apima abu – principą, randamą Senajame Testamente: „Išgirsk danguje ir nedelsk paskelbti savo tarnams nuosprendį, pasmerkdamas kaltąjį bei skirdamas jo galvai bausmę už jo elgesį ir apgindamas teisųjį bei atlygindamas jam pagal jo teisumą“ (1 Kar 8, 32).
1. Perskaitykite Mt 25, 31–46 ir Jn 5, 21–29. Kaip Kristus išdėstė pasmerkimo ir išteisinimo sąvokas paskutiniame teisme?
Kai kurie teigia, kad žodžiai „nebus pasmerktas“ (Jn 3, 18) ir „nepateks į teismą“ (Jn 5, 24) reiškia, jog esantieji Kristuje apskritai nėra teisiami. Tačiau šie žodžiai reiškia, kad tikintieji nėra pasmerkiami teisme. Todėl tekstai turėtų būti suprantami taip, kaip pasakyta: „nebus pasmerktas“ (Jn 3, 18) ir „nepateks į teismą“ (Jn 5, 24).
Trumpai tariant, mūsų likimas nusprendžiamas dabartiniame gyvenime. Tiems, kurie yra Kristuje, išteisinimas teisme jau yra parūpintas, o tie, kurie nėra Kristuje, lieka pasmerkti. Apibūdindamas teismą (Mt 25, 31–46), Kristus paminėjo ne tik ožius (nedorėlius), bet ir avis (teisiuosius). O apaštalas Paulius aiškiai pasakė: „Juk mums visiems reikės stoti prieš Kristaus teismo krasę, kad kiekvienas atsiimtų, ką jis, gyvendamas kūne, yra daręs – gera ar bloga“ (2 Kor 5, 10).
Apmąstydami teismą turėtume nepamiršti, kad esame išgelbėti malone (Iz 55, 1; Ef 2, 8–10), nuteisinti tikėjimu (Pr 15, 6; Rom 5, 1), ir teisiami už darbus (Mok 12, 14; Mt 25, 31–46; Apr 20, 11–13). Teismo proceso pagrindas yra Dievo moralinis Įstatymas, apibendrintas Dešimčia įsakymų (Mok 12, 13–14; Jok 1, 25; Jok 2, 8–17). Mūsų darbai yra išorinis mus gelbėjančio patyrimo įrodymas, todėl darbai bus įvertinti teismo metu.
Atminkite, kad Dievas savavališkai nenutaria vienus išrinkti išgelbėjimui, o kitus – pražūčiai. Kiekvienas yra moraliai atsakingas už savo likimą.
Galų gale Dievas nuspręs priimti mus arba atmesti ne teismo metu. Teisme Dievas galutinai apsispręs, ar mes Jį priėmėme, ar ne – atsižvelgdamas į mūsų darbus.
II. TEISMAS IKI JĖZAUS ANTROJO ATĖJIMO
Teismo prieš Kristaus sugrįžimą sampratą patvirtina daug Šventojo Rašto tekstų.
2. Perskaitykite Dan 7, 9–14; Mt 22, 1–14; Apr 11, 1. 18–19; Apr 14, 6–7. Kaip šie tekstai nušviečia tiriamąjį teismą danguje prieš Jėzaus antrąjį atėjimą? Kokia tokio teismo reikšmė?
Dievo tautos tiriamojo teismo prieš Jėzaus antrąjį atėjimą samprata yra pagrįsta trimis pagrindiniais Rašto mokymais.
Vienas iš jų, kad visi mirusieji – teisieji ar nedorėliai – lieka be sąmonės savo kape iki galutinio prisikėlimo (Jn 5, 25–29).
Antrasis – visuotinis visų žmonių teismas (2 Kor 5, 10; Apr 20, 11–13).
Trečiasis – pirmasis prisikėlimas bus palaimintas atlygis teisiesiems, o antrasis prisikėlimas – amžinoji mirtis nedorėliams (Jn 5, 28–29; Apr 20, 4–6. 12–15).
Tai reiškia, kad jei visi žmonės bus teisiami, jie turėtų būti teisiami iki jiems prisikeliant, nes jiems prisikėlus jie sulauks galutinio atlygio.
Danieliaus knyga padeda mums suprasti šio teismo iki Jėzaus antrojo atėjimo laiką ir pobūdį. Pasibaigus 2300 simbolinių dienų – 1844 m. – dangaus šventykla apvaloma (Dan 8, 14; plg. Hbr 9, 23) ir prasideda tiriamasis teismas prieš Jėzaus antrąjį atėjimą (Dan 7, 9–14), tai du skirtingi būdai tam pačiam įvykiui nusakyti. Teismo nuosprendis yra „Aukščiausiojo šventųjų naudai“ (Dan 7, 22). Tai yra gera žinia Dievo tautai.
Mt 22, 1–14 Jėzus kalbėjo apie vestuvių svečių ištyrimą prieš prasidedant vestuvių pokyliui.
Apreiškimo knygoje tiriamąjį teismą prieš Jėzaus sugrįžimą nusako užduotis išmatuoti tuos, kurie meldžiasi Dievo šventykloje (Apr 11, 1), ir skelbime, kad „atėjo Jo teismo valanda“ (Apr 14, 6–7; plg. Apr 14, 14–16).
Kaip supratimas dėl teismo danguje turėtų paveikti mūsų gyvenimą čia, žemėje?
III. TŪKSTANTMEČIO TEISMAS
Raštas sako, kad Antrojo atėjimo metu (1) gyvi šventieji ir prisikėlę šventieji pasitiks Viešpatį ore (1 Tes 4, 16–17); (2) visi šventieji bus paimti į dangų, kad pasiliktų dangaus buveinėse, kurias Jis pats jiems paruošė (Jn 14, 1–3); ir (3) tik tūkstantmečio pabaigoje Naujoji Jeruzalė nusileis į šią žemę ir taps amžinais šventųjų namais (Apr 21, 1–3. 9–11). Taigi per tūkstantmetį, kol ši žemė bus apleista, šventieji karaliaus su Kristumi danguje (Jer 4, 23; Apr 20, 4).
3. Perskaitykite 1 Kor 6, 2–3 ir Apr 20, 4–6. 11–13. Kodėl šventieji turėtų dalyvauti tūkstantmečio teisme?
Visas teismo procesas yra skirtas (1) apreikšti Dievo charakterį, paneigiant šėtono kaltinimus, kad Dievas elgiasi su savo kūriniais nesąžiningai; (2) patvirtinti nešališkumą atlygio teisiesiems atžvilgiu; (3) patvirtinti teisingumą nedorėlių bausmės atžvilgiu; ir (4) išsklaidyti visas abejones, kurios gali paskatinti kitą maištą visatoje. Teisiųjų iki Antrojo atėjimo teisme dalyvauja tik dangaus galybės (Dan 7, 9–10). Tačiau per tūkstantmetį nedorėlių ir puolusių angelų teisme dalyvaus ir patys šventieji (1 Kor 6, 3; Jud 6; Apr 20, 4–6).
Tiriamasis teismas iki Antrojo atėjimo prasidėjo 1844 m., kai „buvo pastatyti sostai. … Teismas sėdo posėdžiauti, ir buvo atskleistos knygos“ (Dan 7, 9–10). Tačiau tūkstantmečio teismas prasidės po to, kai šventieji bus paimti į dangų ir atsisės sostuose, o teisti jiems bus pavesta. Tada dar kartą bus atskleidžiamos dangaus knygos, o mirusieji „teisiami iš užrašų knygose pagal jų darbus“ (Apr 20, 4. 12). Šis procesas suteikia galimybę šventiesiems įvertinti dangaus įrašus ir visais atvejais pamatyti teisų Dievo elgesį. Jis ne tik atlygina visiems žmonėms pagal tai, ko jie nusipelnė, atsižvelgiant į jų pačių sprendimus, bet ir paaiškina jiems, kodėl taip daro.
Ko apie Dievo charakterį mus moko tai, kad prieš visiems miegantiems pražuvusiesiems prisikeliant antrajai mirčiai, išgelbėtieji bus įtraukti į teismo procesą ir niekas nebus nubaustas, kol mes taip pat nepamatysime Dievo teisingumo? Paruoškite atsakymą pristatyti klasėje.
IV. VYKDOMASIS TEISMAS
Viduramžiais vyravo stiprus polinkis vaizduoti Dievą kaip griežtą, baudžiantį Teisėją. Šiandien linkstama Jį apibūdinti kaip mylintį, viską leidžiantį Tėvą, kuris niekada nebaudžia savo vaikų. Tačiau meilė be teisingumo pavirs chaosu ir neteisumu, o teisingumas be meilės – priespauda ir engimu. Dievo teismo procesas yra tobulas teisingumo ir gailestingumo derinys, kurie abu kyla iš Jo besąlyginės meilės.
Vykdomasis teismas yra galutinis ir negrįžtamas baudžiamasis Dievo įsikišimas į žmonijos istoriją. Toks baudžiantis teismas buvo vykdomas, pavyzdžiui, išvarant šėtoną ir jo maištingus angelus iš dangaus (Apr 12, 7–12), išvarant Adomą ir Ievą iš rojaus (Pr 3), tvano atveju, (Pr 6–8), sunaikinant Sodomą ir Gomorą (Pr 19; Jud 7), pirmagimių mirties Egipte atveju (Iš 11–12), Ananijo ir Sapfyros mirties atveju (Apd 5, 1–11). Taigi nestebina tai, kad ir žmonijos istorijos pabaigoje nedorėliai bus teisiami.
4. Perskaitykite 2 Pt 2, 4–6 ir 2 Pt 3, 10–13. Kaip šie tekstai mums padeda suprasti galutinio vykdomojo teismo pobūdį? Kaip jie atspindi mintį dėl šio teismo užbaigimo, o ne jo amžinumo, kuris prilygtų teisingumo iškraipymui, o ne pastarojo išreiškimui?
„Dievo gerumas ir pakantumas, Jo kantrybė ir gailestingumas pavaldiniams netrukdys Jam bausti nusidėjėlio, kuris atsisakė paklusti Jo reikalavimams. Ne žmogui – sulaužiusiam Dievo Įstatymą, atleistam tik dėka didžiulės aukos, kada Jis paaukojo savo Sūnų, kad mirtų už kaltąjį, nes Jo Įstatymas buvo nekintantis – leidžiama diktuoti Dievui.“ (E. Vait, „Manuscript Releases“, 12 t., p.208)
Viską, ką Dievas galėjo padaryti, kad išgelbėtų žmoniją nuo amžinos pražūties, Jis padarė net ir Jam pačiam brangiai už tai sumokant. Pražuvusieji galiausiai apsisprendė ir pasirinko tai, kas atvedė juos prie šios nelaimingos pabaigos. Mintis, kad Dievo teismas pražuvusiems, netgi pražuvusiųjų sunaikinimas (priešingai amžinoms kančioms), prieštarauja mylinčio Dievo charakteriui, yra tiesiog klaidinga. Pati Dievo meilė ir tik Dievo meilė reikalauja teisingumo.
Ko pats kryžius mus moko apie tai, ką Dievas norėjo padaryti, kad išgelbėtų kiekvieną, kuris bus išgelbėtas?
V. ANTROJI MIRTIS
Dievas veda žmonijos istoriją į jos paskutiniųjų laikų kulminaciją. Tūkstantmečio pabaigoje visi nedori mirusieji prikeliami iš kapo paskutinei bausmei (Apr 20, 5. 11–15). Tada, kai visas teismo procesas bus baigtas ir prie jo nebebus ko pridurti, nedorėliai pripažins Dievo teisingumą. „Turėdama prieš akis visus didžiosios kovos faktus, Visata – tiek ištikimoji jos dalis, tiek sukilusioji – vieningai pareikš: ‘Teisingi ir tikti Tavieji keliai, tautų Valdove!’“ (E. Vait, Didžioji kova, 2017, p. 580)
5. Perskaitykite Mal 3, 19; Apr 20, 14–15; ir Apr 21, 8. Kiek efektyvus bus ugnies ežeras ir „antroji mirtis“?
Galutinis šėtono ir jo angelų bei visų nedorėlių sunaikinimas išvalys visatą nuo nuodėmės ir jos padarinių. Vis dėlto net ir galutinis nedorėlių sunaikinimas yra Dievo meilės darbas ne tik šventiesiems, bet ir patiems nedorėliams. Jie mieliau mirs, užuot gyvenę Dievo akivaizdoje, kuris nuodėmei yra „ryjanti ugnis“ (Hbr 12, 29).
„Jie [pražuvusieji] trokštų ištrūkti iš tos šventos vietos ir verčiau pasirinktų mirtį, kad tik galėtų pasislėpti nuo To, kuris mirė, atpirkdamas juos. Nusidėjėliai patys pasirenka tokį likimą. Jie patys pašalina save iš dangaus, o Dievas lieka teisingas ir gailestingas.“ (E. Vait, Didžioji kova, 2017, p.70)
Taigi galutinis nuodėmės ir nusidėjėlių sunaikinimas – priešingai ne biblinei teorijai dėl jų amžinų kančių pragare – yra teisinga ir proporcinga bausmė už tai, ką nedorėliai padarė. Tai taip pat patvirtina, kad nuodėmė turėjo pradžią ir turės pabaigą. Tada visa visata grįš į savo pirminį tobulumą, prieš slėpiningai ir be jokio pateisinimo atsirandant nuodėmei, blogiui ir nepaklusnumui.
Šlovinkite Viešpatį, kad Jis, kaip mūsų „teisingasis Teisėjas“ (2 Tim 4, 8), priims deramą sprendimą ir suteiks teisiesiems nemirtingumą, o nedoriesiems skirs amžiną sunaikinimą.
Kuo nedera mintis, kad Dievas galiausiai išgelbės visus? Kodėl tai itin bloga mintis?
Tolesniam tyrinėjimui: E. Vait, Paslėpti lobiai, p. 276–287; Didžioji kova, 2017, p. 565–574; p.573–583.
„Paskutiniojo teismo dieną kiekvienas pražuvęs žmogus supras, kodėl jis atmetė tiesą. Kiekvienas nuodėmės apakintas protas išvys kryžių ir jo tikrąją reikšmę. Priešais Golgotos ir jos paslaptingosios Aukos reginį stovės pasmerkti nusidėjėliai. Kiekvienas melagingas pasiteisinimas bus atmestas. Išryškės šlykštus žmogiškojo atsimetimo charakteris. Žmonės pamatys, ką jie rinkosi. Ilgoje kovoje išaiškės, kas buvo teisus, o kas klydo. Visatos teisme Dievui bus nuimtas kaltinimas už blogio egzistavimą ar tąsą. Bus apreikšta, kad dieviški įsakymai neturi nieko bendra su nuodėme. Dievo valdžioje nebūta jokių trūkumų – nieko, kas sukeltų nepasitikėjimą. Kai bus atskleisti visų širdžių sumanymai, ir ištikimieji, ir maištingieji vieningai paskelbs: ‘Teisingi ir tikri Tavieji keliai, tautų Valdove! Kas gi nesibijotų, Viešpatie, ir negerbtų Tavojo vardo?! … Paaiškėjo Tavo teisūs sprendimai.’ (Apr 15, 3–4)“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 2011, p. 44)
Klausimai aptarimui:
1. „Jei laikotės įsikibę savojo ‘aš’, atsisakote atsiduoti Dievo valiai, tai pasirenkate mirtį. Nuodėmei, kur ji bepasireikštų, Dievas yra ryjanti ugnis. Jei pasirenkate nuodėmę ir nesutinkate skirtis su ja, tai nuodėmę ryjanti ugnis sunaikins ir jus.“ (E. Vait, Kristaus kalno pamokslas, p .58) Kaip ši ištrauka mums padeda suprasti vykdomojo teismo pobūdį?
2. Apmąstykite mintį (III dalies pabaigoje), kad nė vienas iš pražuvusiųjų neatsidurs paskutiniame teisme tol, kol atpirktieji nesusipažins su teismo procesu. Vėlgi, ko tai mus moko apie Dievo atvirumą ir skaidrumą? Kodėl visatoje, kurioje karaliauja meilė, šis skaidrumas itin svarbus?
3. Kaip šventųjų dalyvavimas tūkstantmečio teisme paguos juos dėl jų artimųjų, kurie pražus?