Pirma tema
Rugsėjo 24–30 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: 1 Jn 4, 8. 16; 1 Jn 4, 7–16; Ez 28, 12–19; Iz 14, 12–15; Apr 12.
Įsimintina eilutė: „Tai nupuolei iš dangaus, Aušrini, aušros sūnau! Kaip tave sukniubdė ant žemės, tave, kuris išguldei tautas!“ (Iz 14, 12)
Daug mąstytojų stengėsi paaiškinti blogio kilmę. Kai kurie teigia, kad blogis buvo visada, nes, jų nuomone, gėrį galima vertinti tik pastarąjį priešpastatant blogiui. Kiti mano, kad pasaulis buvo sukurtas tobulas, bet kažkokiu būdu atsirado blogis. Pavyzdžiui, graikų mitologijoje blogis prasidėjo, kai smalsioji Pandora atidarė skrynią, iš kurios pasipylė visos pasaulio blogybės (tačiau šis mitas nepaaiškina toje skrynioje tariamai slypinčių blogybių kilmės).
Priešingai, Raštas moko, kad mūsų mylintis Dievas yra visagalis (1 Met 29, 10–11) ir tobulas (Mt 5, 48). Visa, ką Jis daro, taip pat turi būti tobula (Įst 32, 4), įskaitant tai, kaip Jis sukūrė mūsų pasaulį. Kaip tada blogis ir nuodėmė galėtų atsirasti tobulame pasaulyje? Pasak Pradžios 3, Adomo ir Ievos nuopuolis atnešė čia nuodėmę, blogį ir mirtį.
Tačiau šis atsakymas kelia kitą klausimą. Dar prieš nuopuolį jau buvo blogis, pasireiškęs per Ievą suvedžiojusį žaltį (Pr 3, 1–5). Vadinasi turime grįžti atgal, net iki nuopuolio, kad surastume blogio, kuris išplitęs mūsų dabartinėje būtyje ir kuris kartais gali padaryti ją gana apgailėtiną, šaltinį ir ištakas.
I. KŪRIMAS – MEILĖS IŠRAIŠKA
Dabartinės būsenos gamta perteikia dviprasmišką ir gėrio, ir blogio žinią. Iš rožių krūmų gali išauginti gražūs ir kvapnūs žiedai, bet ir žalojantys bei skausmingi spygliai. Tukanas gali sužavėti savo grožiu, o paskui išgąsdinti užpuldamas kitų paukščių lizdus ir sulesdamas jų silpnus jauniklius. Netgi žmonės, vieną akimirką sugebantys būti geri, kitą akimirką gali būti žiaurūs, pikti ar net smurtingi. Tad nestebina, jog palyginime apie kviečius ir rauges tarnai lauko šeimininko klausė: „Šeimininke, argi ne gerą sėklą pasėjai savo lauke? Iš kurgi atsirado raugių?“ (Mt 13, 27) O šeimininkas atsakė: „Tai padarė mano priešas“ (Mt 13, 28). Taip pat Dievas sukūrė visatą tobulą, bet priešas suteršė ją paslaptingomis nuodėmės sėklomis.
1. Perskaitykite 1 Jn 4, 8. 16. Ką patikinimas, kad „Dievas yra meilė“, gali pasakyti apie Jo kūrybinės veiklos pobūdį?
Tai, kad „Dievas yra meilė“ (1 Jn 4, 8. 16), išsirutulioja į bent tris esmines išvadas. Pirma, meilė savo prigimtimi negali būti uždara savyje, bet turi būti išreikšta. (Kokia meilė neišreiškiama?) Dievo meilė viduje dalijama trims Dievo Asmenims, o išoriškai – santykiais su visa Jo kūrinija. Antra, visa, ką Dievas daro, yra Jo besąlygiškos ir nesikeičiančios meilės išraiška. Tai apima Jo kūrimo, Jo atpirkimo darbus ir net Jo baudžiamas teismo apraiškas. Tiesą sakant, „Dievo teisingumas išreiškia Jo meilę ne mažiau nei Jo gailestingumas. Teisingumas yra Jo sosto pamatas ir Jo meilės vaisius.“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 2011, p. 710) Ir trečia, kadangi Dievas yra meilė, o visa, ką Jis daro, išreiškia Jo meilę, Jis negali būti nuodėmės, kuri tiesiogiai prieštarauja Jo paties charakteriui, pradininkas.
Bet ar tikrai Dievui reikėjo sukurti visatą? Jo aukščiausios valdžios požiūriu, galima pasakyti – „ne“, nes tai buvo Jo laisvos valios sprendimas. Tačiau Jo mylinčios prigimties požiūriu, Jis norėjo, kad visata būtų priemonė Jo meilei išreikšti. Nuostabu, kad Jis sukūrė kai kurias gyvybės formas, pavyzdžiui, žmones, ne tik gebančias reaguoti į Dievo meilę, bet ir galinčias dalytis bei išreikšti meilę ne tik Dievui, bet ir kitiems (taip pat žr. Mk 12, 30–31).
Apžvelkite sukurtą pasaulį. Kokius jame galite įžvelgti Dievo meilės atspindžius, nepaisant nuodėmės padarinių? Kaip galime mokytis semtis vilties iš kūrinijoje apreikštos Dievo meilės?
II. LAISVA VALIA – PAGRINDAS MEILEI
2. Perskaitykite 1 Jn 4, 7–16. Ką šios eilutės mums sako apie laisvą valią kaip sąlygą ugdyti meilei?
Dirbtinės gėlės gali būti nuostabios, tačiau jos neauga ir nežydi kaip tikros. Robotai yra iš anksto užprogramuoti kalbėti ir atlikti daugybę užduočių, tačiau jie neturi nei gyvybės, nei emocijų. Tiesą sakant, gyvybė ir laisva valia yra būtinos sąlygos meilei priimti, ją puoselėti ir ja dalytis. Taigi mūsų mylintis Dievas sukūrė angelus (įskaitant Liuciferį) ir žmones, galinčius laisvai rinktis, įskaitant galimybę eiti klaidingu keliu. Kitaip tariant, Dievas sukūrė visą visatą kaip tobulą ir darnią aplinką Jo kūriniams augti meile ir išmintimi.
1 Jn 4, 7–16 apaštalas Jonas pabrėžia, kad „Dievas yra meilė“ ir kad Jis apreiškė mums savo meilę siųsdamas savo Sūnų mirti už mūsų nuodėmes. Dėl to turėtume išreikšti savo dėkingumą už Jo begalinę meilę mylėdami vieni kitus. Tokia dangiškos kilmės meilė būtų įtikinamiausias įrodymas, kad Dievas pasilieka mumyse ir kad mes pasiliekame Jame. Šis raginimas atspindėti Dievo meilę vieni kitiems yra prasmingas tik tuomet, kai jis skirtas kūriniams, kurie gali nuspręsti ugdyti ir išreikšti šią meilę arba, priešingai, gyventi egocentrišką gyvenimą. Tačiau laisve pasirinkti galima lengvai piktnaudžiauti – šią liūdną tikrovę įrodė tragiškas Liuciferio maištas danguje.
Net ir pripažindami laisvos valios svarbą, kai kurie žmonės vis dar stebisi: jei Dievas žinojo, kad Liuciferis maištaus, kodėl Dievas jį sukūrė? Ar Liuciferio sukūrimas nepadaro Dievo atsakingu už nuodėmės kilmę?
Tai gali būti labai sunkus klausimas, nes viską lemia daugelis veiksnių, įskaitant tikslią žodžio „atsakingas“ reikšmę. Nuodėmės kilmė ir prigimtis yra slėpinys, kurio niekas negali iki galo paaiškinti.
Nepaisant to, Dievas nesukūrė nuodėmės; Jis tik leido jai būti, o tada ant kryžiaus prisiėmė už nuodėmę didžiausią bausmę, taip galiausiai Ją sunaikindamas. Visuose skausminguose su blogiu susijusiuose svarstymuose niekada nedera pamiršti, kad pats Dievas sumokėjo didžiausią kainą už nuodėmę ir blogį (žr. Mt 5, 43–48; Rom 5, 6–11) ir kad Jis nukentėjo nuo jų daugiau nei bet kuris iš mūsų.
Laisva valia, Dievo dovana, yra šventa, bet kupina galingų padarinių ne tik sau, bet ir kitiems. Kokius svarbius sprendimus ketinate priimti naudodamiesi šia dovana ir kokie bus šių sprendimų padariniai?
III. SLĖPININGAS NEDĖKINGUMAS
3. Perskaitykite Ez 28, 12–19. Ko galime pasimokyti iš šių eilučių apie slėpiningą nuodėmės kilmę?
Didžioji Ezechielio knygos dalis buvo parašyta paskutiniųjų laikų simboline kalba. Daugeliu atvejų konkretūs simboliai (pvz., asmenys, gyvūnai ir objektai) ir vietiniai įvykiai naudoti platesnei kosminei ir (arba) istorinei tikrovei nusakyti ir apibūdinti. Ez 28, 1–10 Viešpats kalbėjo apie Tyro karalių (pats Tyras buvo klestintis senovės finikiečių uostamiestis) kaip turtingą ir išdidų valdovą, kuris buvo tik žmogus, bet dėjosi dievu ir neva sėdėjo (jo teigimu) „dievų soste“.
Tada Ez 28, 12–19 ši istorinė tikrovė tampa palyginimu, nusakančiu pirminį Liuciferio nuopuolį dangaus rūmuose. Taigi Tyro karalius, kuris buvo žmogus, gyvenęs „toli jūroje“ (Ez 28, 2. 8), dabar simbolizuoja pateptą kerubą, „saugančiais sparnais“ (Ez 28, 13), gyvenantį „Edene, Dievo sode“ ir „ant Dievo šventojo kalno“ (Ez 28, 14).
Esminis teiginys visame pasakojime yra Ez 28, 15: „Tu buvai be dėmės savo keliuose nuo pat savo sukūrimo dienos, ligi buvo nustatyta tavo kaltė“. Taigi svarbiausia, kad Liuciferio tobulumas apėmė potencialą blogiui, galimybę elgtis blogai, ir taip buvo todėl, jog Liuciferis, būdamas morali būtybė, turėjo laisvą valią, dalį to, ką reiškia būti tobula būtybe.
Tiesą sakant, Liuciferis buvo sukurtas tobulas, o tai apėmė jo galimybę laisvai apsispręsti. Tačiau piktnaudžiaudamas šiuo tobulumu, piktnaudžiaudamas savo laisva valia, jis sugedo laikydamas save svarbesniu nei jis buvo iš tikrųjų.
Nebepatenkintas tuo, kokį Dievas jį sukūrė ir kaip apdovanojo, Liuciferis prarado dėkingumą Dievui ir norėjo sulaukti didesnio pripažinimo nei jis iš tikrųjų nusipelnė. Kaip tai galėjo nutikti tobulam angelui, gyvenančiam tobuloje visatoje, kaip jau minėta, yra slėpinys.
„Nuodėmė yra slėpininga, nepaaiškinama. Jos buvimui nėra jokios priežasties; stengtis ją paaiškinti reikštų pastangas suteikti jai priežastį, o tai reikštų jos pateisinimą. Nuodėmė išplito tobuloje visatoje, o tai buvo nepateisinama.“ (E. Vait, „The Truth About Angels“, p.30)
1 Tes 5, 18 Paulius sako, kad visomis aplinkybėmis turime dėkoti. Kaip šie žodžiai gali padėti mums įveikti bet kokį nedėkingumo jausmą ir savęs gailestį, ypač sunkiu metu?
IV. PUIKYBĖS KAINA
Šventajame Rašte pastebimos dvi pagrindines vyraujančios temos ar motyvai, kurie varžosi tarpusavyje. Viena iš jų yra Salemo, Siono kalno, Jeruzalės ir Naujosios Jeruzalės, kuri simbolizuoja Dievo karalystę, tema. Kita yra Babelio ir Babilono tema, kuri simbolizuoja šėtono valdymą. Kelis kartus Dievas pašaukė savo tautą iš pagoniško Babilono, kad ji tarnautų Jam Pažadėtame krašte.
Pavyzdžiui, Abromas (vėliau Abraomo) buvo pašauktas persikelti iš Chaldėjų Ūro į Kanaaną (Pr 11, 31–12, 9). Po ilgos tremties žydai išėjo iš Babilono ir sugrįžo į Jeruzalę (Ezros 2). O Apreiškimo knygoje Dievo tauta yra pašaukta išeiti iš paskutiniųjų laikų Babilono (Apr 14, 8), kad galiausiai apsigyventų su Juo ant Siono kalno ir Naujojoje Jeruzalėje (Apr 14, 1; Apr 21, 1–3. 10).
4. Perskaitykite Iz 14, 12–15. Kokių toli siekiančių padarinių visatai ir šiam pasauliui atnešė Liuciferio puikybė danguje?
Rašte Babilono miestas simbolizuoja galią, tiesiogiai prieštaraujančią Dievui ir Jo karalystei; o Babilono karalius (ypatingai nurodant Nebukadnecarą) tampa puikybės ir arogancijos simboliu. Dievas buvo apreiškęs karaliui Nebukadnecarui, kad Babilonas tėra aukso galva, viena iš kelių ateisiančių imperijų (Dan 2, 37–38). Mesdamas iššūkį Dievo apreiškimui, karalius padarė statulą tik iš aukso – simbolį, kad jo karalystė tvers amžinai – ir netgi reikalavo, kad visi ją garbintų (Danieliaus 3). Kaip ir Tyro karaliaus atveju (Ez 28, 12–19), Babilono karalius taip pat tapo Liuciferio simboliu.
Iz 14, 3–11 aprašomas išpuikusio ir engėjiško Babilono karaliaus žlugimas. Tada Iz 14, 12–15 pereinama nuo istorinės temos prie dangiškų rūmų ir pabrėžiama, kad panaši puikybės ir arogancijos dvasia lėmė pirminį Liuciferio nuopuolį. Tekste paaiškinama, kad Liuciferis planavo iškelti savo sostą aukščiau visų dangaus žvaigždžių ir prilygti „Aukščiausiajam“ (Iz 14, 14). Tai buvo naujų ir priešiškų aplinkybių pradžia, kai nesavanaudiškai Dievo meilei ir bendrystei iškils Liuciferio savanaudiškumo ir varžymosi iššūkis. Priešas nebebijojo apkaltinti Dievą tuo, kuo jis pats yra, ir dėstyti savo melą kitiems angelams. Štai slėpiningo blogio ištakos visatoje.
Kodėl itin lengva puikuotis ir girtis savo pareigomis, pasiekimais arba ir vienu, ir kitu? Kaip kryžiaus atminimas mums neleidžia patekti į šiuos spąstus?
V. NETIKĖJIMO IŠPLITIMAS
5. Perskaitykite Apreiškimo 12. Ko šis skyrius moko apie maišto danguje persimetimą į žemę?
Liuciferio nuopuolis nebuvo tiesiog prieštaringų minčių susidūrimas. Apreiškimo 12 moko, kad danguje kilo didelė kova tarp Liuciferio ir jo angelų vienoje pusėje ir Kristaus bei Jo angelų kitoje pusėje. Šiame skyriuje Liuciferis vadinamas didžiuoju slibinu, senąja gyvate, velniu ir šėtonu bei mūsų brolių kaltintoju (Apr 12, 9–10). Kristus vadinamas Mykolu (Apr 12, 7), o tai reiškia – „kaip Dievas“.
Remdamiesi arkangelo Mykolo nuoroda (Judo 9), kai kurie aiškintojai tiki, kad Jis yra tik angeliška būtybė. Tačiau Danieliaus knygoje kiekvienas esminis regėjimas pasiekia kulminaciją su Kristumi ir Jo amžinąja karalyste – ne žmogaus rankomis atkirstu akmeniu (Dan 2, 34–45), Žmogaus Sūnumi (Dan 7, 13), Galybių vadu ir vadų Vadu (Dan 8, 11. 25), Mykolu, galingu didžiūnu (Dan 12, 1). Kadangi Viešpaties angelas yra pats Viešpats (Iš 3, 1–6; Apd 7, 30–33 ir kt.), Mykolas turi būti tas pats Dieviškasis Asmuo, t.y. pats Kristus.
Apreiškimo 12 pateikta bendra šios tebesitęsiančios kovos, kuri (1) prasidėjo danguje Liuciferio ir trečdalio dangaus angelų maištu, (2) baigėsi lemiama Kristaus pergale ant kryžiaus ir (3) vis dar tęsiasi prieš Dievo tautos likutį paskutiniaisiais laikais, apžvalga.
Apmąstydama šios kovos pradžią, E. Vait paaiškina: „Didžiai gailestingas Dievas ilgai kentė tokį Liuciferio elgesį. Nors šis pradėjo skleisti nepasitenkinimo dvasią, bet aukšta jo padėtis dar ilgai nekito. Jis liko savo vietoje net ir tada, kai pradėjo reikšti ištikimiems angelams melagingus reikalavimus. Jis dar ilgai išliko danguje. Keletą kartų jam buvo siūloma atleisti, jeigu jis atgailaus ir nusižemins.“ (E. Vait, Didžioji kova, 2017, p.429)
Mes nežinome, kiek laiko truko ši kova danguje. Nepriklausomai nuo jos intensyvumo ir trukmės, svarbiausia visoje kovoje yra tai, kad šėtonas ir jo angelai buvo nugalėti „ir nebeliko jiems vietos danguje“ (Apr 12, 8; taip pat žr. Lk 10, 18). Žinoma, dabar bėda ta, kad jie atėjo čia, į žemę.
Kaip galime pamatyti šią kovą vykstant žemėje? Kokia vienintelė mūsų viltis nugalėti priešą šioje kovoje?
Tolesniam tyrinėjimui: E. Vait, Patriarchai ir pranašai, 15–24 p.; Didžioji kova, p. 426–436 .
„Nebuvo jokios vilties atpirkti tuos [šėtoną ir jo angelus], kurie regėjo ir mėgavosi neapsakoma dangaus šlove, matė bauginančią Dievo didybę ir visos šios šlovės akivaizdoje maištavo prieš Jį. Nebuvo jokių naujų ir nuostabių išaukštintos Dievo galios apraiškų, galinčių padaryti jiems tokį gilų įspūdį, kokį jie jau patyrė. Jei jie galėjo maištauti pačioje neapsakomos šlovės akivaizdoje, jie negalėtų atsidurti palankesnėse sąlygose, kad galėtų įsitikinti. Nebuvo didesnės jėgos, nei didesnių begalinės šlovės aukštumų ir gelmių, kurios nugalėtų jų pavydo sukeltas abejones ir maištingą murmėjimą. Jų kaltė ir bausmė turi būti proporcingos jų išaukštintoms privilegijoms dangaus rūmuose.“ (E. Vait, „Confrontation“, p. 21)
„Dievas ir Kristus nuo pat pradžių žinojo apie būsimą šėtono atsimetimą bei žmogaus nuopuolį dėl atsimetėlio apgaulės. Dievas nepašaukė į būtį nuodėmės, tačiau Jis numatė jos atsiradimą ir pasirūpino, kaip išspręsti siaubingą problemą. Jo meilė pasauliui tokia didelė, jog Jis panorėjo atiduoti Savo vienatinį ‘Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą’ (Jn 3, 16)“. (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 2011, p.16)
Klausimai aptarimui:
1. Pamokoje apsvarstykite klausimą, ar Dievas galiausiai yra atsakingas už blogio kilmę ir buvimą mūsų pasaulyje. Kaip galėtume atsakyti į šį kaltinimą?
2. Kaip kryžius dera su mūsų supratimu dėl viso blogio klausimo? Kodėl kryžius ir tai, kas ant jo įvyko, turi būti bet kokio blogio kilmės supratimo pagrindas?
3. Po tiek tūkstantmečių nuodėmės ir kančios mūsų pasaulyje, šėtonas dabar turėtų visiškai suvokti tragiškus savo maišto padarinius. Kodėl tada jis vis dar maištauja prieš Dievą?
4. Mt 5, 43–48 Kristus moko apie besąlygišką Dievo meilę visiems žmonėms kaip apie bendravimo pavyzdį mums patiems. Kaip galėtumėte atidžiau atspindėti šį pavyzdį savo šeimoje ir bažnyčioje?
5. Apaštalas Petras perspėja, kad „velnias kaip riaumojantis liūtas slankioja aplinkui, tykodamas ką praryti“ (1 Pt 5, 8). Taip pat perskaitykite Ef 6, 10–20. Kaip galime „išsilaikyti prieš velnio klastas“ (Ef 6, 11)?