NESUDERINAMOS EILUTĖS?

Devinta tema
Lapkričio 19–25 d.

Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Lk 16, 19–31; Lk 23, 43; Jn 20, 17; Fil 1, 21–24; 1 Pt 3, 13–20; Apr 6, 9–11.

Įsimintina eilutė: „Jūs tyrinėjate Raštus, nes manote juose rasią amžinąjį gyvenimą. Tie Raštai ir liudija apie Mane.“ (Jn 5, 39)

Petras mus įspėjo: „Visuomet pasirengę įtikinamai atsakyti kiekvienam klausiančiam apie jumyse gyvenančią viltį“ (1 Pt 3, 15). Paulius pridūrė: „Skelbk žodį, veik laiku ir nelaiku, bark, drausk, ragink su didžiu kantrumu ir kaip išmanydamas. Ateis toks laikas, kai žmonės nebepakęs sveiko mokslo“ (2 Tim 4, 2–3). Esant tokioms aplinkybėms, turėtume žiūrėti ne tik į tas eilutes, kurias galima lengvai paaiškinti, kad jos atitiktų mūsų įsitikinimus, bet ir tas, kurios dažniausiai naudojamos mokant kažko kito, prieštaraujančio tam, kuo mes tikime.

Tai darydami turėtume sekti įkvepiančiu Jėzaus pavyzdžiu. „Pats Kristus nenuslėpė nė vieno tiesos žodžio, bet visada pasakydavo juos su meile. … Jėzus niekada nebuvo šiurkštus, be reikalo neištardavo nė vieno pikto žodžio ir neįskaudindavo jautrios sielos. Jis neteisė žmonių už jų silpnybes.“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 2011, p. 320)

Šią savaitę tyrinėsime keletą intriguojančių eilučių, kuriomis žmonės teisina natūralų sielos nemirtingumą. Šie apmąstymai turėtų sustiprinti mūsų pačių įsitikinimus ir padėti mums maloniai atsakyti tiems, kurie abejoja šiuo esminiu mokymu.

I. TURTUOLIS IR LOZORIUS

1. Perskaitykite Lk 16, 19–31. Kodėl šis palyginimas [Mk 4, 33–34] nėra pomirtinio gyvenimo aprašymas?

Kai kurie mokslininkai siūlo Lk 16, 19–31 aiškinti pažodžiui, t.y. nusakant mirusiųjų būseną. Tačiau tai privestų prie kelių nebiblinių išvadų ir prieštarautų daugeliui tekstų, kuriuos jau tyrinėjome.

Pirma, tektų pripažinti, jog dangus ir pragaras yra ganėtinai arti, ir kad šių dviejų vietų gyventojai gali kalbėtis tarpusavyje (Lk 16, 23–31). Taip pat turėtume tikėti, kad pomirtiniame gyvenime, kūnui gulint kape, išliks sąmoninga troškulį jaučianti siela su akimis, pirštu ir liežuviu (Lk 16, 23–24).

Jei šios eilutės nusakytų žmogaus būseną po mirties, dangus tikrai nebūtų džiaugsmo ir laimės vieta, nes išgelbėtieji iš arti regėtų begalines pražuvusių artimųjų kančias ir netgi kalbėtųsi su jais (Lk 16, 23–31). Kaip motina gali būti laiminga danguje, matydama nepaliaujamas savo mylimo vaiko kančias pragare? Tokiame kontekste būtų neįmanoma išsipildyti Dievo pažadui: „nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto“ (Apr 21, 4).

Dėl tokių nenuoseklumų daugelis šiuolaikinių Rašto tyrinėtojų pasakojimą apie turtuolį ir Lozorių laiko palyginimu, kurio ne kiekviena detalė gali būti aiškinama pažodžiui. Džordžas Ladas (George E. Ladd), nors ne adventistas, tikrai primena adventistą, sakydamas, kad šis pasakojimas tikriausiai buvo „palyginimas, kuriame panaudotas tuometinis žydų mąstymas ir kurio tikslas nėra mokyti apie mirusiųjų būklę.“ (G. E. L[add], “Eschatology,” in The New Bible Dictionary, edited by J. D. Douglas (Grand Rapids, MI: Eerdmans, 1962), p. 388)

Palyginimas apie turtuolį ir Lozorių pateikia ryškų kontrastą tarp gerai apsirengusio turtuolio ir votimis aptekusio elgetos, „vardu Lozorius“ (Lk 16, 19–20). Pasakojime mokoma, kad (1) padėtis ir socialinis pripažinimas šiame gyvenime neužtikrina būsimo atlygio ir (2) amžinasis kiekvieno asmens likimas sprendžiamas šiame gyvenime ir negali būti pakeistas pomirtiniame gyvenime (Lk 16, 2526).

„Tačiau Abraomas tarė: ‘Jeigu jie neklauso Mozės nei pranašų, tai nepatikės, jei kas ir iš numirusių prisikeltų’“ (Lk 16, 31). Kokią žinią, susijusią su Rašto autoritetu ir kaip į jį reaguoti, turėtume įžvelgti galinguose Jėzaus žodžiuose?

II. „ŠIANDIEN SU MANIMI BŪSI ROJUJE“

Vienas iš Rašto tekstų, dažniausiai naudojamų bandant įrodyti sielos nemirtingumą, yra Lk 23, 43: „Jėzus jam atsakė: ‘Iš tiesų sakau tau: šiandien su Manimi būsi rojuje’“. Beveik visuose Rašto vertimuose (su keliomis išimtimis) šis tekstas verčiamas panašiai, todėl susidaro įspūdis, kad tą pačią dieną, kai Kristus mirė, Kristus ir maištininkas bus kartu rojuje. Tai neturėtų stebinti, nes tekstus verčia Rašto tyrinėtojai, tikintys natūralaus sielos nemirtingumo dogma. Bet ar tai geriausias teksto vertimas?

2. Palyginkite Lk 23, 43 su Jn 20, 17 ir Jn 14, 1–3. Kaip reikėtų suprasti pažadą atgailaujančiam maištininkui ant kryžiaus, atsižvelgiant į Jėzaus žodžius Marijai Magdalenai ir Jo pažadą mokiniams?

Prielaida, kad Kristus ir maištininkas tą pačią dieną nukeliavo į rojų (arba dangų) prieštarauja Jėzaus žodžiams Marijai Magdalenai po Jo prisikėlimo, kurie patvirtina, kad Jis dar nebuvo įžengęs pas savo Tėvą danguje (Jn 20, 17). Šis klaidamokslis, kad ir Jėzus, ir atgailaujantis maištininkas tą pačią dieną užžengė į dangų, taip pat prieštarauja Jėzaus pažadui Jo mokiniams, kad jie bus paimti į dangų tik Jo antrojo atėjimo metu (Jn 14, 1–3).

Lk 23, 43 aktualu, ar žodis „šiandien“ (gr. sēmeron) sietinas su po jo esančiu žodžiu („būsi“), ar su prieš jį esančiu žodžiu („sakau“). Vilsonas Paroschi (Wilson Paroschi) pripažįsta, kad „gramatiniu požiūriu“ praktiškai neįmanoma nustatyti deramą alternatyvą. „Tačiau Lukas turi tam tikrą polinkį sieti šį žodį su ankstesniu žodžiu. Taip žodis sēmeron pavartotas 14 iš 20 atvejų Luko evangelijoje ir Apaštalų darbuose.“ (Wilson Paroschi, “The Significance of a Comma: An Analysis of Luke 23:43,” in Ministry, June 2013, p.7)

Taigi natūraliausiai Lk 23, 43 skaitytųsi taip: „Iš tiesų sakau tau šiandien: su Manimi būsi rojuje“. Šiuo atveju idiominis posakis „sakau tau šiandien“ pabrėžia teiginio „su Manimi būsi rojuje“ aktualumą ir iškilmingumą. Trumpai tariant, Jėzus jam tuo metu ir ten pažadėjo, kad jis bus išgelbėtas.

Perskaitykite pasakojimą apie atgailaujantį maištininką (Lk 23, 39–43), kuriam, nepaisant jo nuodėmės, nepaisant to, kad jis neturėjo ko pasiūlyti Dievui, Kristus jam pažadėjo amžinąjį gyvenimą. Kaip šis pasakojimas galingai atskleidžia didžiąją išganymo tik tikėjimu tiesą? Kuo mes panašūs į šį maištininką? Kuo mes skiriamės?

III. IŠEITI IR BŪTI SU KRISTUMI

3. Perskaitykite Fil 1, 21–24 ir 1 Tes 4, 13–18. Kada Paulius tikėjosi „būti su Kristumi“ (Fil 1, 23) ir su Viešpačiu (1 Tes 4, 17)?

Paulius uoliai siekė gyventi „Kristuje“ dabar (2 Kor 5, 17) ir „su Kristumi“ po Jo antrojo atėjimo (žr. 1 Tes 4, 17). Apaštalui net mirtis negalėjo sugriauti užtikrinimo, kad jis priklauso jo Gelbėtojui ir Viešpačiui. Kaip jis rašė Laiške romiečiams: „Aš juk esu tikras, kad nei mirtis, nei gyvenimas […] negalės mūsų atskirti nuo Dievo meilės, kuri yra mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje“ (Rom 8, 38–39). „Jei gyvename – Viešpačiui gyvename, jei mirštame – Viešpačiui mirštame. Taigi ar gyvename, ar mirštame, esame Viešpaties“ (Rom 14, 8).

Turėdamas tai omenyje, Paulius kalbėjo apie jau mirusius tikinčiuosius kaip užmigusius susivienijus su Jėzumi (1 Tes 4, 14), kurie bus prikelti Kristaus antro atėjimo metu, kad gautų amžinąjį gyvenimą (1 Kor 15, 16–18; 1 Tes 4, 13–18).

Kai Paulius paminėjo savo norą „mirti ir būti su Kristumi“ (Fil 1, 23), ar jis norėjo pasakyti, kad po mirties jo siela iškeliaus ir sąmoningai gyvens su Kristumi? Tikrai ne. Šioje eilutėje „Paulius išreiškė savo troškimą palikti dabartinę neramią egzistenciją ir ‘būti su Kristumi’, neatsižvelgdamas į laiko tarpą tarp šių dviejų įvykių. Ši eilutė nemoko, kad Paulius tikėjosi miręs patekti į dangų. Jis labai aiškiai išdėstė, kad atlygio negaus iki Antrojo atėjimo (2 Tim 4, 8)“.

Trumpai tariant, Paulius „sako, kad kitas jo sąmoningas patyrimas po mirties bus Kristus atėjimas dangaus debesyse prikelti mirusiųjų, kai jis pasiliks ‘su Viešpačiu’ (1 Tes 4, 17). Taip pat derėtų pažymėti, kad rašiusieji Bibliją kartais nusakydavo šiuos du įvykius kartu, nors juos gali skirti ilgas laikotarpis.“ (Andrews Study Bible, p.1555)

Bet kodėl Paulius verčiau mirtų, užuot gyvenęs? Nes tada jis pagaliau galėtų pailsėti nuo visų savo vargų ir nebereikėtų ilgiau kentėti skausmų (1 Kor 9, 27). Ir jis buvo visiškai užtikrintas, kad Antrojo atėjimo metu gaus teisumo vainiką (2 Tim 4, 6–8). Nors Paulius tikrai nenorėjo mirti, jis žinojo, kas nutiks jam mirus.

Ypač sunkiu metu, kas nepagalvojo apie tai, kaip būtų malonu užmerkti akis, o kitą akimirką jau „būti su Kristumi“? Kaip ši mintis mums padeda suprasti, apie ką Paulius rašė Laiške filipiečiams?

IV. SKELBIMAS DVASIOMS KALĖJIME

4. Perskaitykite 1 Pt 3, 13–20. Kaip Kristus skelbė „kalėjime esančioms dvasioms“ Nojaus dienomis? (Taip pat žr. Pr 4, 10)

Komentatoriai, kurie tiki prigimtiniu sielos nemirtingumu, dažniausia atkreipia dėmesį į tai, kad Kristus „skelbė kalėjime esančioms dvasioms“ (1 Pt 3, 19), kai Jis vis dar ilsėjosi kape. Jiems Jo bekūnė dvasia pateko į pragarą ir skelbė bekūnėms prieštvaninėms dvasioms.

Tačiau ši įmantri mintis yra nepriimtina bibliniu požiūriu, nes mirusiems nesuteikiama antra galimybė išsigelbėti (Hbr 9, 27–28). Taigi kodėl Jėzus skelbė tiems, kurie nebeturėjo galimybės išsigelbėti?

Tuo tarpu, ir svarbiausia, ši teorija prieštarauja Rašto mokymui, kad mirusieji lieka be sąmonės kape iki galutinio prisikėlimo (Job 14, 10–12; Ps 146, 4; Mok 9, 5. 10; 1 Kor 15, 16–18; 1 Tes 4, 13–15).

Be to, jei ši eilutė iš tikrųjų reikštų, kad Jėzus, būdamas kūnu kape, nužengė į pragarą ir skelbė nedoroms prieštvaninėms dvasioms, kodėl tik jos išgirdo Jo žinią? Ar jokie kiti pražuvę žmonės nedegė kartu su jais pragare? Kodėl Jį skelbiant girdėjo tik prieštvaninės dvasios?

Taip pat beprasmiška teigti, kad Kristus skelbė puolusiems angelams, kurie buvo nepaklusnūs Nojaus laikais. Nors „kalėjime esančios dvasios“ nusakytos kaip kadaise neklusnios (1 Pt 3, 19–20), Rašte kalbama apie piktuosius angelus kaip apie neklusnius net ir šiandien (Ef 6, 12; 1 Pt 5, 8). Be to, puolę angelai laikomi sukaustyti „amžinais pančiais tamsybėje didžiosios dienos teismui“ (Jud 6), be jokios išganymo galimybės.

Derėtų atkreipti dėmesį, kad 1 Pt 3, 19 paminėtos kalėjime esančios dvasios, 20 eilutėje įvardijamos kaip „neklusnios“ prieštvaninės dvasios „Nojaus dienomis“. Šioje eilutėje ir kitur Naujajame Testamente (1 Kor 16, 18; Gal 6, 18) pavartotas žodis dvasia (gr. pneuma) nusako gyvus žmones, kurie gali girdėti ir priimti kvietimą išganymui. Žodis „kalėjime“ akivaizdžiai reiškia ne tikrą kalėjimą, o nuodėmės kalėjimą, kuriame yra neatgimusi žmogaus prigimtis (Rom 6, 1–23; Rom 7, 7–25).

Kristus skelbė neatgailavusioms prieštvaninėms sieloms per Nojų, kuris buvo Dievo pamokytas (Hbr 11, 7) ir tapo teisumo šaukliu savo amžininkams (2 Pt 2, 5). Petras rašė atsižvelgdamas į tai, ką reiškia būti ištikimam; čia neaptariama mirusiųjų būklė.

V. SIELOS PO AUKURU

5. Perskaitykite Apr 6, 9–11. Kaip mirusių kankinių „sielos“ gali šaukti „po aukuru“?

Penktojo antspaudo atplėšimas atskleidžia neįprastą vaizdą. Kankinių sielos buvo metaforiškai matomos „po aukuru“, besišaukiančios Dievo keršto (Apr 6, 9–11). Kai kurie šį aukurą laiko smilkytuvu, paminėtu kartu su septintuoju antspaudu (Apr 8, 1–6). Tačiau kraujo paminėjimas (vietoj „smilkalų“) Apr 6, 9–11 primena mums deginamųjų aukų aukurą, prie kurio buvo išliejamas kraujas (Kun 4, 18. 30. 34). Kaip šių aukų kraujas buvo išliejamas aplink aukurą, taip kankinių kraujas buvo simboliškai išlietas prie Dievo aukuro, jiems išliekant ištikimiems Dievo Žodžiui ir Jėzaus liudijimui (Apr 6, 9; taip pat žr. Apr 12, 17; Apr 14, 12) bei netenkant gyvybės.

„Sielos“ po aukuru taip pat yra simbolinės. Laikant jas pažodinėmis, tektų daryti išvadą, kad kankiniai nėra visiškai laimingi danguje, nes jie vis dar šaukiasi keršto. Vargu ar tai panašų, jog jie mėgaujasi išgelbėjimo atlygiu. Keršto troškimas gali paversti gyvenimą apgailėtinu. Bet mirtis, taip pat?

Be to, svarbu atminti, kad Jonui nebuvo parodytas dangus toks, koks jis yra iš tikrųjų. „Ten nėra baltų, ugninių, juodų ar palšų žirgų su karingais raiteliais. Jėzus ten nepasirodo avinėlio su kraujuojančia durtine žaizda pavidalu. Keturi žvėrys nereiškia tikrų sparnuotų būtybių, primenančių gyvūnus. … Taip pat danguje nėra ‘sielų’ po aukuru. Visas vaizdas buvo simbolinis.“ (The SDA Bible Commentary, vol. 7, p.778)

Neadventistas Džordžas Ladas (George E. Ladd) rašė (vėl primindamas adventistą): „Šiuo atveju [Apr 6, 9–11] aukuras aiškiai yra deginamų aukų aukuras, prie kurio buvo išliejamas aukos kraujas. Tai, kad Jonas po aukuru matė kankinių sielas, neturi nieko bendra su mirusiųjų būkle ar jų padėtimi tarpinėje būsenoje; taip tik simboliniu būdu nusakoma, kad jie buvo nukankinti dėl ištikimybės Dievui.“ (A Commentary on the Revelation of John (Grand Rapids, MI: Eerdmans, 1972), p.103)

Kas (ypač iš tų, kurie nukentėjo nuo neteisybės) nesišaukė teisingumo, kuris dar nėra įgyvendintas? Kodėl mes turime tikėti, kad teisingumas, kurio šiame pasaulyje itin trūksta, galiausiai vis tiek ateis? Kokios paguodos gali suteikti šis nuostabus pažadas?

Tolesniam tyrinėjimui: E. Vait, Paslėpti lobiai, p. 226–238; Su meile iš Dangaus, 2011, p. 695–699; „Fundamentals of Christian Education“, p.504.

„Palyginime apie turtuolį ir Lozorių Kristus parodo, kad šiame gyvenime žmonės pasirenka savo amžinąjį likimą. Malonės laikotarpiu Dievo gailestingumas yra siūlomas kiekvienam žmogui. Jei žmonės iššvaisto palankias galimybes malonumams, jie atskiria save nuo amžinojo gyvenimo. Jiems nebus suteiktas kitas malonės laikas. Jie patys savo poelgiais ir darbais atvėrė neperžengiamą bedugnę tarp savęs ir savo Dievo.“ (E. Vait, Paslėpti lobiai, p. 226)

„Kai tie pirmieji krikščionys buvo ištremti į kalnus ir dykumas, kai buvo palikti požemiuose mirti iš bado, šalčio ir dėl kankinimų, kai kankinystė atrodė vienintelė išeitis, jie džiaugėsi, kad buvo laikomi vertais kentėti dėl Kristaus, kuris buvo nukryžiuotas dėl jų. Jų pavyzdys bus paguoda ir padrąsinimas Dievo tautai, kurią užklups toks suspaudimas, kokio nėra buvę.“ (E. Vait, „Testimonies for the Church“, 5 t., p.213)

Klausimai aptarimui:

1. Kaip bendras biblinis mokymas, susijęs su žmogaus prigimti, gali padėti mums geriau suprasti kai kuriuos tekstus, kuriuos tyrinėjome šią savaitę?

2. Apmąstykite skirtumą tarp neginčijamos krikščionių kankinių religijos ir lanksčios mūsų postmodernios kartos religijos. Kitaip tariant, dėl ko verta mirti? Jei asmuo mano, kad visos tiesos yra tik santykinės arba kultūrinės, kam mirti už kažkurią iš jų? Tuo pačiu metu, ko galime pasimokyti iš tų, kurie buvo pasirengę mirti dėl, mūsų nuomone, klaidingų priežasčių?

3. Įsigilinkite į palyginimą apie turtuolį ir Lozorių. Kai Jėzus buvo prikeltas iš numirusių, daugelis Juo tikėjo. Tačiau daugelis kitų, turėdami tuos pačius įrodymus, netikėjo. Ko tai mus moko apie galimybę, kad žmonių širdys bus užkietėjusios tiesai? Ką galime daryti, kad apsisaugotume nuo panašaus užkietėjimo?

4. Jėzus kalbėjo apie laiką, kada mirusieji gyvens: „Kurie darė gera, prisikels gyventi, kurie darė bloga, prisikels stoti į teismą“ (Jn 5, 29). Šiuos du įvykius skiria tūkstantis metų, nors panašu, kad abu prisikėlimai vyks tuo pačiu metu. Kaip tai gali padėti mums suprasti, ką Paulius rašė Fil 1, 23?