Dešimta tema
Rugpjūčio 26–rugsėjo 1 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Ef 5, 21–33; Fil 2, 3–4; Ez 16, 1–14; 2 Kor 11, 1–4; Pr 2, 15–25.
Įsimintina eilutė: „Jūs, vyrai, mylėkite žmonas, kaip ir Kristus mylėjo Bažnyčią ir atidavė už ją save, kad ją pašventintų, nuplaudamas valančiu vandeniu per Žodį, kad padarytų sau garbingą Bažnyčią, neturinčią jokios dėmės nei raukšlės, nei nieko tokio, bet šventą ir nesuteptą“ (Ef 5, 25–27).
Ef 5, 21–33 Paulius remiasi tikinčiųjų paklusnumo vienas kitam idėja (Ef 5, 21); tada jis teikia patarimus žmonoms (Ef 5, 22–24) ir vyrams krikščionims (Ef 5, 25–32); ir jis baigia abiems skirtų nurodymų išgryninimu (Ef 5, 33).
Tyrinėjantieji Raštą šiuose patarimuose šiandien gali išgirsti prisikėlusį Kristų kalbant apie mūsų santykius. Esame pasirengę tai padaryti, kai suprantame Ef 5, 21–6, 9 kaip Pauliaus būdą įvardyti didžiąją šio laiško temą – vienybę, bet dabar – krikščionių šeimoms. Nors jis stipriai kritikuoja ydingas senosios žmonijos socialines struktūras (žr. Ef 4, 22), jis taip pat švenčia naujos žmonijos, įterptos į platesnę žmoniją su pastarosios ydingomis socialinėmis struktūromis, sukūrimą (žr. Ef 2, 15). Čia tikintieji parodo, kad yra nauja galia – Šventoji Dvasia (Ef 2, 22; Ef 3, 16; Ef 5, 18–21; Ef 6, 17–18) ir nauja etika, pagrįsta Kristaus pavyzdžiu (Ef 4, 13. 15. 20–24. 32; Ef 5, 2. 10. 17. 21–33), o tai rodo galutinį Dievo plano Jo tautai ir pasauliui išsipildymą.
I. PATARIMAS ŽMONOMS KRIKŠČIONĖMS
Paulius pradeda Ef 5, 21 eilute, jungiančia Ef 5, 1–20 ir Ef 5, 22–33, kurioje jis ragina Bažnyčios narius paklusti vieni kitiems (plg. Mk 10, 42–45; Rom 12, 10; Fil 2, 3–4). Tikintieji turi tai daryti „dėl Kristaus baimės“ (Ef 5, 21). Pirmą kartą Paulius santykius su Kristumi įvardys kaip svarbiausius tikintiesiems.
1. Ką Paulius turi omenyje ragindamas Bažnyčios narius paklusti vieni kitiems? Kaip suprasti šią mintį? Ef 5, 21.
Paulius taip pat ragina žmonas krikščiones paklusti „savo vyrams lyg kad Viešpačiui“ (Ef 5, 22), paaiškindamas žmonų paklusnumą savo vyrams (taip pat žr. 1 Pt 3, 1. 5). Kai Paulius sako, kad žmonos turi taip elgtis „lyg kad Viešpačiui“, ar jis turi omeny, jog žmona privalo paklusti savo vyrui taip, tarsi jis būtų Kristus; ar vietoj to Jis turi omenyje, kad Kristus yra tikriausias ir aukščiausias jos paklusnumo dėmesio centras?
Atsižvelgiant į Ef 6, 7, kur vergai raginami paklusti kaip Kristui, o ne žmonėms, ir Kol 3, 18, kur žmonų prašoma paklusti savo vyrams „kaip dera Viešpatyje“, pirmenybė teikiama pastarajam nusistatymui. Žmonos yra tikinčios, kurios galiausiai turi gerbti Kristų aukščiau savo vyrų.
Ir Laiške kolosiečiams, ir Laiške efeziečiams Kristus – ir tik Kristus – įvardijamas kaip Bažnyčios galva, o Bažnyčia – Jo kūnas (Ef 1, 22; Ef 5, 23; Kol 1, 18): „Kristus yra Bažnyčios, savo kūno, galva ir gelbėtojas“ (Ef 5, 23). Laikantis šios analogijos, „vyras yra žmonos galva“ (Ef 5, 23), o Bažnyčios ištikimybė Kristui yra žmonos ištikimybės vyrui pavyzdys. Eilutėje daroma prielaida, kad santuokoje vyrauja meilė, rūpestingumas, kad ji nėra nedarni. Ši eilutė neturėtų būti aiškinama taip, kad šeimoje būtų leidžiamas koks nors piktnaudžiavimas.
Atsižvelgiant į tai, ką perskaitėme, kodėl itin svarbu atsiminti šį patarimą? Jei vyras „šiurkštus, ūmus, audringas, egoistas, atšiaurus ir valdingas, tegul jis niekada nesako, jog vyras yra žmonos galva ir kad ji visame kame jam turi paklusti; nes jis nėra Viešpats, jis nėra vyras tikrąja šio termino prasme“ (E. Vait, „Adventist Home“, 117 p.).
II. BAŽNYČIA – KRISTAUS NUOTAKA. 1 DALIS
2. Palyginkite Ef 5, 25–27. 29 su pasakojimu apie pamestinukę Ez 16, 1–14. Kokius šio pasakojimo elementus Paulius atspindi savo raštuose?
Ef 5, 25–27. 29 Pauliui formuojant vestuvių-santuokos metaforą apie Bažnyčią ir jos santykius su Kristumi, jis kūrybiškai remiasi senovinių vestuvių papročiais ir vaidmenimis. Santykiuose su Bažnyčia kaip nuotaka Kristus yra dangaus Jaunikis, kuris:
(1) Myli Bažnyčią kaip nuotaką (Ef 5, 25). Niekada neturime pamiršti, kad Jėzui tai yra darbas iš širdies. Jis mus myli!
(2) Atidavė save kaip kainą už nuotaką. Senovės vestuvių organizavimo kontekste jaunikis „pirkdavo“ nuotaką už „nuotakos kainą“, paprastai didelę pinigų sumą ir vertybes tokio dydžio, kad senovėje kaimai priklausė nuo šių papročių. Kristus sumokėjo didžiausią kainą už Bažnyčią kaip savo sužadėtinę, nes Jis „atidavė už ją save“ (Ef 5, 25). Įsikūnijimu ir ant kryžiaus Jis atidavė save kaip kainą už nuotaką.
(3) Nuplauna savo nuotaką. Senovėje nuotakos paruošimas buvo svarbi vestuvių dalis. Kaip ir šiandien, šiai apeigai ją ruošė pamergės ir nuotakos giminės. Tačiau Paulius įsivaizduoja, kad dangaus Jaunikis ruošia savo nuotaką vestuvėms! Tai Jis pašventina ir apvalo ją „nuplaudamas valančiu vandeniu“ (Ef 5, 26), tikėtina tai nuoroda krikštui.
(4) „Per žodį“. Šis apvalymas atliekamas „per žodį“ (Ef 5, 26), turint omeny pažado žodį, kurį dangaus Jaunikis taria savo nuotakai, galbūt per sužadėtuvių apeigą (plg. Ef 1, 3–14; Ef 2, 1–10, atkreipiant dėmesį į Dievo pažadus tikintiesiems jų atsivertimo metu). Sužadėtuvės senovėje primena šiuolaikines sužadėtuves, bet praeityje tai buvo daug rimtesnis derybų rinkinys, apimantis rašytinį susitarimą dėl nuotakos kainos (iš vyro pusės) ir kraičio (turtas, kurį nuotaka atsineš į santuoką iš savo šeimos).
(5) Paruošia ir papuošia nuotaką. Kai nuotaka pagaliau pristatoma Jaunikiui, ji yra pasakiškai graži, atrodo nepriekaištingai (Ef 5, 27). Kristus ne tik nuplauna nuotaką valančiu vandeniu; Jis ją taip pat ruošia ir puošia.
Kaip šios eilutės padeda suprasti Kristus jausmus mums? Kodėl mus tai turėtų itin guosti?
III. BAŽNYČIA – KRISTAUS NUOTAKA. 2 DALIS
3. Kaip Paulius naudoja senovinių vestuvių elementus kreipdamasis į krikščionis Korinte? Kada vyksta pristatymas? (2 Kor 11, 1–4).
Naudodamas paskutinį senovinių vestuvių elementą, Ef 5, 25–27 Paulius nusako Kristų kaip Tą, kuris: (6) pristato nuotaką (Sau!). Senovėje nuotaką atvesdavo vyriausiasis pabrolys arba tėvas. Jokiu būdu ne jaunikis! Tačiau čia Paulius įsivaizduoja, kad Jėzus pristato Bažnyčią kaip nuotaką sau.
Paulius naudoja santuokos papročius ir vaidmenis, kad pabrėžtų Kristaus santykį su Bažnyčia chronologiniu būdu: 1. Sužadėtuvės. Kristus pasiaukojo už Bažnyčią („kaina už nuotaką“) ir taip su ja susižadėjo (Ef 5, 25). 2. Pasiruošimas vestuvių apeigai. Jaunikio dėmesys tęsiasi Jo dabartinėmis pastangomis pašventinti ir apvalyti nuotaką (Ef 5, 26). 3. Pati vestuvių apeiga. Dabartinis Kristaus dėmesys tenka nuotakos „pristatymui“ vestuvėse (Ef 5, 27). Šis paskutinis elementas yra susijęs su didinga vestuvių švente Jo sugrįžimo metu, kai Kristus, Jaunikis, ateis pareikšti, kad Bažnyčia priklauso Jam ir pasiims ją sau (Ef 5, 27; plg. 2 Kor 11, 1–2; Kol 1, 21–23. 28).
Senovinės vestuvės dažnai prasidėdavo naktiniu paradu (žr. Mt 25, 1–13). Jaunikis ir jo palyda susirinkdavo jaunikio namuose – naujuose poros namuose – ir iškilminga apeiga pradėdavo procesiją. Apšviesta fakelų ir lydima džiugios, smagios muzikos bei didelio džiaugsmo, minia keliaudavo link nuotakos tėvo namų. Ten susitikus nuotaką arba pakeliui sutikus pačios nuotakos procesiją, paradas nuvesdavo porą į naujus namus, kur svečiai įsikurdavo savaitės trukmės puotai, kurios kulminacija būdavo vestuvių apeiga, nuotaką atiduodant jaunikiui.
Kai Paulius nusako Kristų, ruošiantį sau Bažnyčią, jis užsimena apie šį didžiulį paradą ir pristatymo akimirką. Tai darydamas jis pateikia jaudinantį Kristaus sugrįžimo portretą kaip būsimą vestuvių apeigą, kai pasibaigia ilgos Kristaus ir Jo Bažnyčios sužadėtuvės ir švenčiamos vestuvės.
Kokią žinią turėtume įžvelgti visuose šiuose teigiamuose, laiminguose ir viltinguose simboliuose?
IV. „TEMYLI SAVO ŽMONĄ KAIP SAVE PATĮ“
4. Kokiu nauju argumentu Paulius skatina vyrus švelniai mylėti savo žmonas? Ef 5, 28–30.
Pauliaus taisyklės dėl krikščionių šeimų (Ef 5, 21–6, 9) atskleidžia sudėtingą socialinį kontekstą. Ef 5, 28–30 Paulius kreipiasi į vyrus, kurie, vadovaudamiesi to meto per dažnai pasitaikančiu modeliu, galėjo nuspręsti nekęsti savo pačių kūno (žr. Ef 5, 28–29), piktnaudžiauti ir smurtauti prieš savo žmonas. Pauliaus laikų graikų-romėnų pasaulyje „šeimos tėvo“ (lot. pater familias) teisinė galia buvo labai plati. Jis galėjo griežtai bausti ar net nužudyti savo žmoną, vaikus ir vergus neviršydamas savo teisių (nors naudoti tokią galią kraštutiniais būdais vis labiau varžė visuomenės nuomonė).
Ef 5, 25–27 Paulius išsamiai išdėstė aukščiausią meilės pavyzdį, Kristaus meilę Bažnyčiai, pateikdamas drastiškai kitokį pavyzdį vyrams vietoje įprasto. Dabar, prieš pateikdamas naują argumentą, jis dar kartą atkreipia dėmesį į tą nepriekaištingą Pavyzdį, prašydamas krikščionių vyrų elgtis taip pat (Ef 5, 28), kaip Jėzus, kuris „atidavė“ save už nuotaką, Bažnyčią, ir tenkina visus jos poreikius (Ef 5, 25–27). Paulius ragina krikščionis vyrus nusigręžti nuo anuometinių papročių ir siekti prilygti švelniai Kristaus meilei.
Ef 5, 28–30 Paulius prideda naują argumentą, pagrindžiantį krikščionių vyrų meilę savo žmonoms – meilę sau. Paulius siūlo gerai žinomą tiesą: „niekas niekada nėra nekentęs savo kūno“ (bent jau niekas blaiviai mąstantis). Vyrai nekenkia sau ir nemuša savo kūno. Vietoj to, jie jį „globoja ir maitina“ (Ef 5, 29). Siekdamas užkirsti kelią šiurkštumui ir smurtui prieš krikščiones žmonas, Paulius ragina vyrus krikščionis susitapatinti su savo žmonomis. Paulius tvirtina, kad jie yra vienas kūnas, kenkimas jai reiškia savęs žalojimą, ir dauguma sveikos nuovokos žmonių to nedaro.
Grįžtant prie Jėzaus pavyzdžio, Paulius teigia, kad pats Kristus švelniai rūpinasi savimi, brangindamas tikinčiuosius, kurie yra Jo kūnas (Ef 5, 29–30). Derinkite savo elgesį žmonos atžvilgiu, sako Paulius, pagal tai, kaip elgiatės su savimi ir, galiausiai, kaip Kristus elgiasi su jumis.
Paulius pateikia Jėzaus pavyzdį ir žmonoms, ir vyrams. Ko galite pasimokyti iš Jėzaus apie meilę šeimos ratui?
V. VIENO KŪNO SANTUOKOS MODELIS
5. Ištyrinėkite Pr 2, 15–25 pasakojimą apie pasaulio sukūrimą. Kas įvyksta pasakojime prieš teiginį, kad vyras ir žmona yra vienas kūnas (Pr 2, 24)?
Pauliaus patarimo pritaikymo žmonoms ir vyrams esmė – tai laikyti Pr 2, 24 (Ef 5, 31) ištrauką šio patarimo kulminacija. Mąstydamas apie Pradžios knygos pasaulio sukūrimo pasakojimą, Paulius svarsto krikščionių bendruomenių poreikius ir jose esančių šeimos santykių sveikatą. Pr 2, 24 jis girdi žinią, kuri aidi visais laikais. Dangaus plane santuoka yra vieno kūno santykiai, kurių seksualinė vienybė atspindi emocinę ir dvasinę vienybę, o emocinė ir dvasinė vienybė suteikia seksualiniams santykiams prasmės.
Atkreipkite dėmesį, kad Paulius pasirenka su santuoka susijusį Pr 2, 24 teiginį iki nuopuolio, ir taiko jį krikščionių vyrų ir žmonų santykiams. Mūsų pasaulyje po nuopuolio akivaizdžiai siaučiantis vyro ir moters seksualinių santykių išnaudojimas atskleidžia, kaip giliai šiuolaikinėse kultūrose įsišaknijusi mintis, kad seksualinė sąjunga reiškia moters pavergimą. Paulius teigia, kad seksualiniai santykiai, kaip atspindi Pradžios knyga, yra ne pavergimas, o sąjunga. Jie nei simbolizuoja, nei įgyvendina vyro dominavimą, bet užtvirtina vyro ir žmonos sąjungą jiems tampant „vienu kūnu“. Taigi Ef 5, 21–33 ir Pr 2, 24 galime ieškoti svarbios, kultūrai prieštaraujančios ir ištaisomosios santuokos bei seksualumo teologijos.
Tame pačiame kontekste Paulius kitoje eilutėje kalba apie didį slėpinį (žr. Ef 5, 32). Tai apima abi Pauliaus aptarto dvigubo palyginimo puses – krikščionišką santuoką, suprantamą atsižvelgiant į Kristaus santykius su Jo Bažnyčia (Ef 5, 32), ir Kristaus santykius su savo Bažnyčia, suprantamus krikščioniškosios santuokos šviesoje (Ef 5, 32).
Krikščioniška santuoka išaukštinama lyginant ją su Kristaus ir Bažnyčios santykiais. Be to, mąstydami apie Bažnyčios santykius su Kristumi per rūpestingos krikščioniškos santuokos prizmę, tikintieji įgyja naują aiškumą dėl savo santykių su Kristumi.
Kaip Ef 5, 33 yra glausta Pauliaus patarimo Ef 5, 21–32 santrauka? Jei esate vedęs, kaip galite siekti visapusiškiau įgyvendinti šiuos principus savo santuokoje?
Tolesniam tyrinėjimui: E. Vait, „Testimonies for the Church“, 7 t., 45 p.; „The Adventist Home“, 114 p.
E. Vait nuosekliai ragina sutuoktinius išsižadėti pastangų kontroliuoti vienas kitą: „Nebandykite versti vienas kitą nusileisti jūsų norams. Jūs negalite to padaryti ir išlaikyti vienas kito meilę. Būkite malonūs, kantrūs ir pakantūs, dėmesingi ir mandagūs“ („The Adventist Home“, 118 p.).
Ji pateikia Kol 3, 18 (ir Ef 5, 22–24) aiškinimą ir taikymą: „Dažnai kyla klausimas: ‘Ar žmona neturės savo valios?’ Raštas aiškiai sako, kad vyras yra šeimos galva. ‘Moterys, būkite klusnios savo vyrams’. Jei šis įsakymas baigtųsi čia, galėtume sakyti, kad žmonos padėtis nepavydėtina. … Daugelis vyrų paiso tik šių žodžių: ‘Moterys, būkite klusnios’, bet mes perskaitysime to paties įsakymo pabaigą: ‘Kaip dera Viešpatyje’ [Kol 3, 18]. Dievas reikalauja, kad žmona visada atmintų Dievo baimę ir šlovę. Visiškai paklusti reikia tik Viešpačiui Jėzui Kristui, kuris įsigijo ją kaip savo vaiką už begalinę savo gyvybės kainą. … Dievas žmonai yra aukščiau už vyrą; tai jos Atpirkėjas, o jos paklusnumas vyrui turi būti parodytas taip, kaip Dievas nurodė – ‘kaip dera Viešpatyje’“ („The Adventist Home“, 115 p.).
Klausimai aptarimui:
1. Įsivaizduokite, kad kažkas ginčijasi, jog Ef 5, 21–33 yra pasenusios eilutės, kuriose nebekalbama apie krikščioniškus santykius, nes jose įtvirtinamas santuokos modelis, orientuotas į vyro autoritetą ir dominavimą. Ką atsakytumėte? Kokie šių eilučių elementai turėtų pasitarnauti jūsų atsakymui?
2. Ką Pauliaus patarimas Ef 5, 21–33 gali pasiūlyti tiems, kurių santuokinius santykius ištinka sunkumai?
3. Kai kurie krikščionys teigia, kad Pradžios knygos pasakojimas apie pasaulio sukūrimą, užrašytas Pradžios 1 ir 2, tėra metafora ir neprilygsta tam, kas iš tikrųjų įvyko, t.y. milijardams metų evoliucijos. Ko tai, kaip Paulius panaudojo šį pasakojimą, moko mus apie pažodinį šio pasakojimo supratimą?
4. Įsigilinkite į vieno kūno temą. Kaip tai padeda mums geriau suprasti santuokos šventumą ir kodėl susituokusios poros turi daryti viską, kas įmanoma, kad apsaugotų šį šventumą?