Aštunta tema
Rugpjūčio 12–18)
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Ef 4, 17–32; Kol 3, 1–17; Zch 3, 3–5; Zch 8, 16; Iz 63, 10; Rom 8, 16. 26–27.
Įsimintina eilutė: „Privalu atsižadėti ankstesnio senojo žmogaus gyvenimo būdo, žlugdančio apgaulingais geismais, atnaujinti savo proto dvasią, apsivilkti nauju žmogumi, sutvertu pagal Dievą teisume ir tiesos šventume“ (Ef 4, 22–24).
Chozė Antonio (Jose Antonio) daugelį metų buvo benamiu Palmos (Ispanija) gatvėse. Žilas, barzdotas ir padrikusiais plaukais Chozė atrodė vyresnis nei 57 metų. Vieną dieną Salva Garsija (Salva Garcia), kirpyklos savininkas, kreipėsi į Chose ir pasiūlė pasikeisti iš esmės.
Chozė sėdint salono kėdėje, darbšti komanda kirpo, dažė ir formavo susivėlusius plaukus ir barzdą. Tada Chozė gavo naujų stilingų drabužių. Tuomet atėjo toji akimirka! Chozė sėdint prieš veidrodį, pasipylė ašaros. „Ar tai aš? Aš kitoks; niekas manęs neatpažins!“ Vėliau jis pridūrė: „Pasikeitė ne tik mano išvaizda. Pasikeitė mano gyvenimas“.
Ef 4, 17–32 Paulius teigia, kad tikintieji patyrė visišką pasikeitimą. Jie atsižadėjo savo senojo „aš“ ir priėmė naują tapatybę. Panašiai kaip Chozė, tačiau tai nebuvo tik išorinis pasikeitimas. Pastarasis apėmė atnaujintą „proto dvasią“ (Ef 4, 23), tikrąjį teisumą ir šventumą gyvenime (Ef 4, 24). Tai yra didžiausias pasikeitimas.
I. ŽEMĖJANTI NUODĖMĖS SPIRALĖ
1. Palyginkite Ef 4, 17–32 su Kol 3, 1–17. Kaip Paulius ragina tikinčiuosius gyventi, kad būtų puoselėjama Bažnyčios vienybė?
Ankstesnėje dalyje, Ef 4, 1–16, Paulius rašė apie Bažnyčios vienybę. Lygindami Ef 4, 1 ir Ef 4, 17, pastebime, kokie panašūs yra šie du raginimai, kaip elgtis ar gyventi. Šis panašumas rodo, kad Paulius kalba ta pačia tema – vienybė ir ją palaikantis gyvenimo būdas – bet iš naujo ir, pradžioje, labiau neigiamo požiūrio taško.
Ef 4, 17–24 Paulius priešina pagonišką gyvenimo būdą, kuris, jo nuomone, griauna vienybę (Ef 4, 17–19), tikrai krikščioniškai gyvensenai, kuri vienybę puoselėja (Ef 4, 20–24). Skaitydami aštrią Pauliaus kritiką dėl ištvirkusio, pagoniško gyvenimo būdo, turėtume prisiminti jo įsitikinimą, kad pagonys yra atpirkti Dievo per Kristų ir jiems siūlomas visavertis bendradarbiavimas Dievo tautoje (Ef 2, 11–22; Ef 3, 1–13). Ef 4, 17–19 jis pateikia ribotą ir neigiamą kūno pagonių aprašymą (Ef 2, 11).
Pauliui rūpi ne tik konkrečios pagonių nuodėmės ar elgesys. Jis susirūpinęs dėl jų demonstruojamo elgesio – ritimasis žemyn ir gyvenimas nuodėmės gniaužtuose. Ef 4, 17–19 esmė yra surambėjusio dvasingumo portretas: „Jų protavimas aptemęs, jie svetimi Dievo gyvenimui dėl savo širdies užkietėjimo“ (Ef 4, 17–18). Tokį surambėjusį dvasingumą lemia aptemęs protas, pabrėžtas pradžioje (jie surambėjo „dėl savo proto menkystės“, „dėl savo širdies užkietėjimo“ (Ef 4, 18–19) ir ištvirkavimo papročių, pabrėžtų pabaigoje („pasidavė juslingumui, godžiai ieškodami visokių netyrų pasitenkinimų“ (Ef 4, 19)). Atitolę nuo Dievo, jie nežino, kaip gyventi, ir, atskirti nuo Jo išganingos malonės, toliau ritasi žemyn nuodėmės ir ištvirkimo spirale.
Koks buvo jūsų pačių su nuodėme susijęs patyrimas, kai žmogus toliau traukiamas žemyn į dar didesnę nuodėmę?
II. DRAMATIŠKAS DRABUŽIŲ PAKEITIMAS
2. Kokį esminį klausimą Paulius atskleidžia perpasakodamas šio laiško skaitytojų atsivertimą? (Ef 4, 20–24).
Apibūdinęs jų buvusią pagonišką būtį (Ef 4, 17–19), Paulius nesako: „Jūs ne tą sužinojote apie Kristų“. Vietoj to jis rašė: „Jūs juk ne to išmokote apie Kristų!“ (Ef 4, 20) Pažymėdamas, kad šio laiško skaitytojai „apie Jį“ [Kristų] išgirdo ir „pagal Jį“ (Ef 4, 21) arba iš Jo išmoko, Paulius toliau pasisako už Kristaus paveiktą gyvenimą fraze „kokia yra tiesa Jėzuje“ (Ef 4, 21). Pauliui įtikėjimas reiškia asmeninį ryšį su Kristumi, tokį ryškų ir tikrą, kad jį galima apibūdinti kaip „mokymąsi iš Kristaus“. Pripažįstame, kad prisikėlęs ir išaukštintas Jėzus yra gyvas ir yra su mumis. Mus formuoja Jo mokymas ir pavyzdys, ištikimybė Jam kaip mūsų gyvajam Viešpačiui. Mes pašvenčiame savo gyvenimą Jam ir vedimui per Dvasią ir Žodį.
Paulius sako, kad gyvenimas Kristuje reikalauja trijų procesų, kuriuos jis išreiškia aprangos simboliais: (1) „atsižadėti“ senojo gyvenimo būdo (Ef 4, 22); (2) patirti vidinį atsinaujinimą (Ef 4, 23); ir (3) „apsivilkti nauju žmogumi“, priimti dangaus gyvenimo pavyzdį (Ef 4, 24). Pauliaus metafora atspindi drabužių naudojimą Senajame Testamente kaip nuodėmingumo (pvz., Ps 73, 6; Zch 3, 3–4; Mal 2, 16) ir išganymo simbolį (pvz., Iz 61, 10; Ez 16, 8; Zch 3, 4–5).
Senovėje vyrai dėvėjo kelius siekiančią tuniką kaip apatinį drabužį ir apsiaustą apsaugai nuo saulės. Panašiai moterys dėvėjo tuniką ir apdarą. Biblijoje atsispindinčios kultūros buvo buitinės. Drabužiai buvo brangūs, saugomi ilgam laikui. Būtų buvę neįprasta turėti daugiau nei vieną drabužių komplektą. Šių drabužių kokybė ir stilius atspindėjo dėvėtojo tapatybę ir statusą. Drabužių pakeitimas vieno komplekto kitu buvo neįprastas ir svarbus įvykis (ne toks įprastas, koks jis šiandien yra daugelyje kultūrų). Paulius tiki, kad gyvenimo pokytis yra toks pat pastebimas, kaip vieno drabužių komplekto pakeitimas kitu pirmojo šimtmečio kontekste.
Kas iš esmės skiria mokymąsi apie Kristų ir mokymąsi pažinti Kristų?
III. VIENYBĘ STIPRINANTI, MALONĖS KUPINA KALBA
3. Kuris iš Pauliaus patarimų, susijusių su tikinčiųjų kalbos vartojimu, jums yra pats svarbiausias? Kodėl? (Ef 4, 25–29)
Paulius ne kartą naudoja įdomią struktūrą Ef 4, 25–32, kurią iliustruoja Ef 4, 25: neigiamas įsakymas („pametę melus“); kitas teigiamas įsakymas („kiekvienas kalbėkite tiesą savo artimu“); ir tada loginis pagrindas („nes mes esame vieni kitų nariai“, atrodo, jog tai reiškia: „nes mes esame vienas su kitu susiję vieno kūno nariai ir šio kūno dalys“). Pauliaus raginimas kalbėti tiesą nėra skirtas pasipriešinti kitiems bažnyčios nariams netaktiškai deklaruojant faktus. Paulius užsimena apie Zch 8, 16, kur esame raginami kalbėti tiesą puoselėdami taiką.
`Kadangi Ef 4, 31 Paulius ragina atsikratyti šiurkštumo ir piktų kalbų, jo žodžiai Ef 4, 26 nesuteikia leidimo pykti susirinkimuose. Atvirkščiai, Paulius pripažįsta rūstybės galimybę, apribodamas jos išraišką: „Tegul saulė nenusileidžia ant jūsų rūstybės“.
Atrodo, Paulius nutraukia savo kalbą neigiamu įsakymu dėl vagių: „Kas vogdavo, tegu nebevagia“ (Ef 4, 28). Teigiamai, vagis turi dirbti „savo rankomis gerą darbą“ (Ef 4, 28; taip pat žr. 1 Kor 4, 12; 1 Tes 4, 11), remiantis loginiu pagrindu: „kad turėtų iš ko padėti stokojančiam“ (Ef 4, 28). Galbūt Paulius įtraukė šį su vogimu susijusį žodį dėl ryšio tarp vagystės ir apgaulingos kalbos, kaip iliustruoja Apd 5, 1–11 pasakojimas apie Ananiją ir Sapfyrą. Pauliaus tikėjimas keičiančia Kristaus galia yra toks stiprus, kad jis tiki, kaip vagys tampa geradariais!
Tada Paulius įsako: „Joks bjaurus žodis teneišeina iš jūsų lūpų“ (Ef 4, 29), nusakant pragaištingą žodį, kuris, atrodo, nenumaldomai atlieka savo žalingą darbą. Teigiamai, Paulius tiki, kad bet kokiam neigiamam posakiui ne tik užkertamas kelias, bet jis pakeičiamas teiginiu, kuriame yra du kriterijai: 1) „kas prireikus ugdo“, 2) „duoda malonę klausytojams“ (Ef 4, 29). Jei tik visų mūsų žodžiai būtų tokie!
IV. ŠVENTOJI DVASIA TIKINČIOJO GYVENIME
4. Rašydamas apie kalbos nuodėmes krikščionių bendruomenėje, kokiu paraginimu Paulius dalijosi dėl Šventosios Dvasios buvimo su tikinčiaisiais? Ef 4, 30
Paulius vienu metu pateikia bauginantį įspėjimą ir širdžiai mielą pažadą. Mūsų nuodėmės vienas kitam bažnyčioje nėra smulkmenos su mažais padariniais – Šventąją Dvasią liūdina mūsų piktnaudžiavimas Dievo kalbos dovana žlugdant kitus (Ef 4, 25–27. 29. 31–32). Tai, kad Paulius kartoja Iz 63, 10, pabrėžia rimtą įspėjimą: „O jie [Izraelis] maištavo ir liūdino Jo Šventą Dvasią. Todėl Jis tapo jiems priešu, ir pats ėmė su jais kovoti“.
Įtikinančiu pažadu Paulius patvirtina, kad Šventoji Dvasia paženklina tikinčiuosius nuo tos dienos, kai jie priėmė Kristų (Ef 1, 13–14) iki atpirkimo dienos (Ef 4, 30). Dvasios santykiai su tikinčiuoju nėra trapūs, bet patvarūs. Kai tikintieji nepaiso juose gyvenančios Dvasios, ginklu paversdami Dievo duotą kalbos dovaną, sakoma, kad Dvasia ne palieka, o liūdi. Dvasia liks su tikinčiaisiais, paženklindama juos kaip Dievo nuosavybę ir saugomus iki Kristaus sugrįžimo.
Paulius pabrėžia visišką Dvasios dieviškumą – Šventoji Dievo Dvasia ir pabrėžia Dvasios asmenybę, nusakydamas Šventąją Dvasią kaip liūdinčią (Taip pat žr. Rom 8, 16. 26–27; 1 Kor 2, 10. 13; 1 Kor 12, 11; Gal 5, 17–18).
Diskutuodami apie Dievybės slėpinį, turime būti atsargūs. Dvasia yra viena ir skiriasi nuo Tėvo bei Sūnaus. „Dvasia turi savo valią ir renkasi atitinkamai. Ją galima nuliūdinti ir Jai galima piktžodžiauti. Tokie žodžiai netaikytini vien tik galiai ar įtakai, bet tai asmens savybės. Ar tada Dvasia yra toks pat Asmuo kaip jūs ir aš? Ne, mes vartojame ribotą žmogiškąją terminologiją, kad apibūdintume dieviškumą, o Dvasia yra tai, kuo žmonės niekada negali būti“ (Paul Petersen, „God in 3 Persons—In the New Testament“ (Silver Spring, MD: Biblical Research Institute, 2015) p. 20).
Šventoji Dievo Dvasia gyvena su mumis taip glaudžiai, kad sakoma, jog mūsų elgesys veikia Ją. Mes dalijamės gyvenimu su Dievybės nariu, kuris yra mums pasišventęs palaikyti ilgalaikius santykius, kurie paženklina mus iki laikų pabaigos. Koks turėtų būti mūsų tikėjimo atsakas į šią nuostabią tiesą?
V. GERUMAS (NE KARTĖLIS)
Kalbėdamas apie atpirkimo dieną (Ef 4, 30), Paulius ką tik paragino šio laiško skaitytojus pamąstyti apie kalbos vartojimą Kristaus antrojo atėjimo kontekste. Taigi Ef 4, 31–32 galima suprasti kaip dėmesio atkreipimą į kalbą, kai artėja tas didis įvykis.
5. Kokio nusistatymo ir elgesio, susijusio su kalba, reikėtų atsisakyti, atsižvelgiant į Kristaus sugrįžimą? Kokį nusistatymą ir elgesį derėtų priimti? Ef 4, 31–32
Paskutiniame Ef 4, 17–32 raginime Paulius vėl pateikia neigiamą įsakymą, nurodydamas šešias ydas, kurios turi būti „toli nuo jūsų“ (Ef 4, 31); teigiamas įsakymas būti maloniems, švelniems ir gailestingiems (Ef 4, 32), ir pagrindimas. Tikintieji turi atleisti vieni kitiems „kaip Dievas Kristuje jums buvo atlaidus“ (Ef 4, 32). Šešių ydų sąrašas prasideda ir baigiasi bendru, visa apimančiu terminu – „visokie šiurkštumai“. Tarp jų yra keturi papildomi terminai: „piktumai, rūstybės, riksmai, piktžodžiavimai“ (Ef 4, 31).
Paskutinis iš jų verčiamas iš graikiško žodžio blasfemia, kuris reiškia terminą kaip piktžodžiavimą prieš Dievą. Tačiau graikiškas terminas nusako piktžodžiautojus kaip šmeižiančius Dievą arba žmones. Atrodo, kad sąraše nusistatymas (šiurkštumas, piktumas, rūstybės) virsta pikta kalba (riksmu, piktžodžiavimu). Iš esmės Paulius nuginkluoja krikščionišką kalbą. Nusistatymas, skatinantis piktą kalbą, ir ją naudojančios retorinės strategijos turi būti pašalintos iš krikščionio arsenalo. Krikščionių bendruomenė klestės ir bažnyčios vienybė bus puoselėjama (plg. Ef 4, 1–16) tik ten, kur paminėtų dalykų bus išsižadėta.
Tačiau piktą kalbą būtina ne tik nuslopinti, bet pakeisti. Mūsų pokalbiai ir darbai Kristaus šeimoje – ir už jos ribų – neturi kilti iš pykčio, bet turi būti skatinami gerumo, švelnumo ir atleidimo, paremto aukščiausiu matu – atlaidumu, kurį Dievas parodė mums Kristuje (Ef 4, 32). Paulius pateikia „vertikalųjį atleidimą“ (mums siūlomą Dievo) kaip pavyzdį „horizontaliam atleidimui“ (tai, ką siūlome vieni kitiems; plg. Kol 3, 13; Mt 6, 12. 14–15).
Pagalvokite apie savo žodžių galią. Kaip galite juos panaudoti, kad pakylėtumėte, padrąsintumėte ir stiprintumėte tikėjimą?
Tolesniam tyrinėjimui: „Tebūna jūsų kalba tokia, kad jums nereikėtų atgailauti. Neliūdinkite Šventosios Dievo Dvasios, kuria esate paženklinti atpirkimo dienai… Jei jūsų širdyje gyvena meilė, sieksite stiprinti ir ugdyti brolius švenčiausiame tikėjime. Jei išsprūsta žodis, kuris kenkia jūsų draugo ar brolio charakteriui, užkirskite kelią šiai piktai kalbai. Tai priešo darbas. Maloniai priminkite kalbėtojui, kad Dievo Žodis draudžia tokius pokalbius“ (E. Vait, „Advent Review and Sabbath Herald“, 1888 m. birželio 5 d.).
Kaip pasikeistų jūsų bendruomenė, jei jūs ir kiekvienas narys imtumėtės vykdyti pasižadėjimą, susidedantį iš šių teiginių?
1. Siekiu, kad mano įtaka Septintosios dienos adventistų bažnyčios šeimoje ir už jos ribų būtų teigiama, pakylėjanti, ugdanti tikėjimą ir skatinanti dorą (Ef 4, 29).
2. Atmindamas Kristaus raginimus vienybei ir meilei, skirsiu daugiau jėgų stiprindamas tuos, kurie daro ir sako tai, kas, mano nuomone, yra gera, užuot nurodydamas tų, kurie, mano nuomone, klysta, klaidas (Jn 13, 34–35; Jn 17, 20–23; Ef 4, 1–6; 1 Tes 5, 9–11).
3. Su kuo nors nesutikdamas, aiškiai parodysiu savo pagarbą bendratikiui. Aš priimsiu jo sąžiningumą ir pasišventimą Kristui. Skirtingą nuomonę pateiksiu švelniai, o ne griežtai (Ef 4, 31–32).
4. Aš gyvensiu džiaugsmingai, ieškodamas visų progų ugdyti ir stiprinti savo bažnyčios narius, laukdamas Kristaus sugrįžimo (Ef 4, 29–30; Gal 6, 2; Hbr 10, 24–25).
Klausimai aptarimui:
1. Apsvarstykite 11 kartų Laiške efeziečiams Pauliaus apibūdintus tris Dievybės narius kaip glaudžiai bendradarbiaujančius žmonijos išgelbėjimui. Kaip šis nuolatinis akcentavimas padeda suprasti Dievą? Ef 1, 3–14; Ef 1, 15–23; Ef 2, 11–18; Ef 2, 19–22; Ef 3, 1–13; Ef 3, 14–19; Ef 4, 4–6; Ef 4, 17–24; Ef 4, 25–32; Ef 5, 15–20; Ef 6, 10–20 (kur žodis Viešpats, Ef 6, 10, reiškia Kristų).
2. Kaip Pauliaus patarimas dėl krikščioniškos kalbos (Ef 4, 25–32) taikytinas „kompiuterinio bendravimo“, kuris pernelyg dažnai naudojamas elektroninėms patyčioms ir anoniminėms internetinių veikėjų žudynėms, amžiuje?