Devinta tema
Rugpjūčio 19–25 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Ef 5, 1–20; 1 Kor 5, 1–11; Apr 16, 1–16; Kol 4, 5; Pat 20, 1; Pat 23, 29–35; Apd 16, 25.
Įsimintina eilutė: „Todėl rūpestingai žiūrėkite, kaip jūs elgiatės, kad nebūtumėte tartum neišmanėliai, bet kaip išmintingi, gerai naudojantys laiką, nes dienos yra piktos. Nebūkite neprotingi, bet supraskite, kokia yra Viešpaties valia“ (Ef 5, 15–17).
Neseniai Jungtinėje Karalystėje aukcione buvo parduotas krištolinis ąsotis. Aukciono organizatoriai apibūdino jį kaip „XIX amžiaus prancūzišką bordo ąsotį“, pastarąjį įvertinę 200 JAV dolerių. Du įžvalgūs galimi pirkėjai pripažino, kad tai itin retas islamiškas ąsotis. Jo tikroji vertė 5 milijonai svarų sterlingų (apie 6,5 milijono JAV dolerių). Kas leido tam aukciono dalyviui pasipelnyti? Potencialus pirkėjas žinojo tai, ko nežinojo aukciono vedėjas – tikrąją ąsočio vertę.
Ef 5, 1–20 Paulius priešpastato tai, ką brangino pagonys ir tikintieji. Pagonys brangino nepadorų pasakojimą (Ef 5, 4), vakarėlį (Ef 5, 18) ir ištvirkavimą (Ef 5, 3, 5) kaip didžiausią gyvenimo lobį. Tačiau tikintieji žino, kad artinasi didžiausia įvertinimo diena, kai išaiškės tikroji viso vertė (Ef 5, 5–6). Užuot statymus skyrę vakarėliams ir girtavimui, jie, be kita ko, brangina gerumą, teisumą ir tiesą Kristuje (Ef 5, 9). Taigi Paulius ragina juos pasikliauti Kristumi, jiems gyvenant (kaip mes visi) ant amžinybės slenksčio (Ef 5, 15–17).
I. „VERČIAU TEBŪNA DĖKOJIMAS“
1. Kokia prasme Paulius nori, kad tikintieji būtų „Dievo sekėjai“? žr. Ef 5, 1–2
Paulius ragina tikinčiuosius Efeze gyventi meile – šis pašaukimas yra svarbus šiai daliai (žr. Ef 5, 8. 15). Gyvenimas meile (žr. Ef 5, 2) turi būti panašus į paties Kristaus meilę mums (plg. Ef 4, 32), išreikštą Jo atperkančia Auka. Paulius tvirtina keturis su šia Auka susijusius dalykus: 1. Ją skatina ir Dievo Tėvo (Ef 5, 1), ir paties Kristaus (Ef 5, 2) meilė; 2. Tai pavadavimas, kada Kristus miršta vietoje mūsų. Kristus nėra pasyvi auka, nes Jis paaukojo save už mus; 3. Atitinkant Senojo Testamento šventyklos tarnystės simboliką, Kristaus mirtis taip pat yra Auka Dievui; 4. Dievas priima šią Auką, nes tai yra kvapioji auka Dievui (Ef 5, 2; plg. Iš 29, 18; Kun 2, 9; Fil 4, 18).
Tada Ef 5, 3–5 išreiškiamas susirūpinimas dėl seksualinės etikos. Jauniems atsivertėliams Efeze gresia pavojus pamiršti krikščionišką pašaukimą ir vėl būti įtrauktiems į seksualinį elgesį, kuris paneigtų jų krikščionišką liudijimą (plg. 1 Kor 5, 1–11; 1 Kor 6, 12–20; 2 Kor 12, 21).
Viena vertus, pirmojo amžiaus graikų-romėnų pasaulis demonstravo moralinį sugedimą ir ištvirkimą, aprašytą kitur Naujajame Testamente (žr. 1 Kor 6, 9; Gal 5, 19; Ef 4, 17–19; Kol 3, 5). Pavyzdžiui, turtuolių pokyliuose nuolat būdavo rodomas elgesys, kurį Paulius smerkia Ef 5, 3–14: girtavimas, kvaila šneka, nepadorios pramogos ir ištvirkavimas. Be to, miestų centrai užtikrino anonimiškumą ir leistinumą, o tai skatino amoralų seksualinį elgesį. Kita vertus, daug toje visuomenėje gyveno dorai ir tarnavo kaip griežtos moralės gynėjai. Kai Naujajame Testamente pateikiami ydų ar dorybių sąrašai ir namų taisyklės (pvz., Ef 5, 21–6, 9; Kol 3, 18–4, 1), jų autoriai atspindi platesnio graikų-romėnų pasaulio temas. Šis pasaulis, kartu ištvirkęs ir doras, padeda paaiškinti Pauliaus raginimus vengti amoralaus elgesio, kuriam pasiduoda pagonys, trokštant, kad tikintieji elgtųsi apdairiai ir taip pelnytų gerą vardą tarp pašaliečių.
Kaip Pauliaus žodžiai, susiję su seksualiniu elgesiu, dera jūsų kultūrai, kad ir kur jūs gyventumėte?
II. „ELKITĖS KAIP ŠVIESOS VAIKAI“
Paulius rašo: „Tegul niekas neapgauna jūsų tuščiais plepalais; už tokius dalykus Dievo rūstybė ištinka neklusnumo vaikus“ (Ef 5, 6).
Paulius įvardijo tuos, kurie daro įvairias nuodėmes be gėdos ir atgailos – svetimautojai, ištvirkėliai ar goduoliai (Ef 5, 5). Jis pateikė tiesų įvertinimą – tie, kurie yra Kristuje ir kuriems lemta būti Jo būsimos karalystės dalininkais, neturėtų elgtis kaip tie, kuriems tai nelemta (Ef 5, 5). Dabar jis nerimauja dėl tuščių plepalų poveikio; tai yra, tikintieji gali būti atvirai apgaudinėjami manyti, kad seksualinė nuodėmė nėra tabu ar netgi gali būti įtraukiami į tokias nuodėmes (Ef 5, 6). Taip apgauti, įspėja Paulius, rizikuoja sulaukti paskutinio Dievo teismo, Dievo rūstybės, kuri „ištinka neklusnumo vaikus“ (Ef 5, 6).
Žodžiai „Dievo rūstybė“ yra sudėtingi. Kadangi tai yra Dievo rūstybė, ji priešinga įprastoms žmonių nuotaikoms (plg. Ef 4, 31). Tai deramas lėto pykti ir teisaus Dievo atsakas užsispyrusiam įsipareigojimui blogiui, o ne pašėlusi, staigi reakcija į kokį nors nedidelį nusižengimą. Be to, Dievo rūstybė dažniausiai minima įkvėptų, biblinių įspėjimų dėl artėjančio Dievo teismo kontekste (pvz., Apr 6, 12–17; Apr 16, 1–16; Apr 19, 11–16). Dievas įspėja dėl būsimo teismo – malonės darbo, nes žmonės iš prigimties yra rūstybės vaikai (Ef 2, 3), deramai teisiami.
2. Kodėl Paulius ragina tikinčiuosius netapti nusidėjėlių bendrais? (Ef 5, 7–10).
Paulius ragina: „Elkitės kaip šviesos vaikai“ (Ef 5, 8), ir tęsia dar vienu įsakymu: „ištirkite, kas patinka Viešpačiui“ (Ef 5, 10). Pagonys malonumo ieško per ištvirkavimą, visokį netyrumą ar godulystę (Ef 5, 3). Tikinčiojo tikslas iš esmės skiriasi – įtikti ne sau, o patikti Dievui (plg. Rom 12, 1; 2 Kor 5, 9; Hbr 13, 21, kur vartojamas tas pats graikiškas žodis euarestos, „patikti“). Tikintysis siekia atspindėti Kristaus pasiaukojimą („gyvenkite meile, kaip ir Kristus pamilo mus ir atidavė už mus save“ (Ef 5, 2)).
Kokių tuščių plepalų turime saugotis mūsų laikais?
III. „PABUSK, KURIS MIEGI“
3. Perskaitykite Ef 5, 11–14. Kokį galingą įspėjimą čia pateikia Paulius ir kaip jis taikytinas mūsų dabartinėms aplinkybėms?
Norint suprasti Ef 5, 11–14, naudinga atkreipti dėmesį, kad Paulius ne kartą pakaitomis pateikia du raginimus: 1) gyventi garbinant Dievą kaip šviesos vaikams (Ef 5, 8; taip pat žr. Ef 5, 1–2. 4. 9–11. 13–14); 2) negyventi amoraliai, prieštaraujančiai Dievui, neprisidėti prie „nevaisingų tamsos darbų“ (Ef 5, 11; taip pat žr. Ef 5, 3–5. 7–8. 12).
Norint suprasti Ef 5, 11, galima lygiagrečiai skaityti raginimus Ef 5, 8–10. Tikintieji turi gyventi netikinčiųjų akivaizdoje kaip „šviesa Viešpatyje“ ir „šviesos vaikai“ (Ef 5, 8). Visų šių darbų esmė – aiškiai parodyti, kad „šviesos vaisiai reiškiasi visokeriopu gerumu, teisumu ir tiesa“ (Ef 5, 9). Taigi Paulius pasisako už Dievo gerumo rodymo strategiją. Tikintieji turi atskleisti nevaisingus tamsos darbus, parodydami teisingą alternatyvą, kad visi matytų.
Tuo tarpu iššūkį metančią, poetišką 13–14 eilučių kalbą galime laikyti drąsiu Pauliaus teiginiu, kad tikintieji, rodydami šviesos vaisius (Ef 5, 9), gali laimėti pasauliečius tikėjimui Kristumi: „Bet visa, kas atskleista, šviesa padaro regima, o kas padaryta regima, yra šviesa“ (Ef 5, 13–14). Kai apšviečiamas dekadentiškas (vertybių nuosmukis) gyvenimas, pasauliečiai gali pamatyti savo elgesį tokį, koks jis yra (jis tampa regimas) – be ateities, nusipelnantis rūstybės (Ef 5, 5–6) ir patirti pasikeitimą iš tamsos į šviesą („o kas padaryta regima, yra šviesa“), tą pasikeitimą, kurį Pauliaus laiško skaitytojai iš Efezo patyrė patys kaip tikintieji (Ef 5, 8).
Ką turėtume įžvelgti Ef 5, 14 poemoje ar giesmėje, kur vartojama su mirusiųjų prisikėlimu paskutiniaisiais laikais susijusi kalba (plg. Ef 2, 1. 5), kad išgirstume raginimą pabusti iš dvasinio miego ir patirti perkeičiantį Kristaus Artumą? Kadangi Iz 60, 1–3, kurias, regis, atspindi Paulius, yra skirtos Dievo tautai Izraeliui, Ef 5, 14 giesmę / poemą galime laikyti galingu kreipimusi į krikščionis pažadinti savo kaip misionierių, Kristaus šviesos atspindėtojų vaidmenį tamsiame pasaulyje (plg. Fil 2, 14–16; Mt 5, 16).
Kaip jūsų gyvenimo būdas gali atskleisti tamsos darbus ir parodyti juos tokius, kokie jie yra?
IV. GREITAI IR PIGIAI NUPIRKTI
Paulius užbaigia Ef 5, 1–20 dviem raginimais: E 5, 15–17 ir Ef 5, 18–20, skyrių baigdamas nuolatiniu dėmesiu seksualiniam tyrumui. Pirmasis: „Rūpestingai žiūrėkite, kaip jūs elgiatės, kad nebūtumėte tartum neišmanėliai“ (Ef 5, 15), pakartojamas taip: „Nebūkite neprotingi, bet supraskite, kokia yra Viešpaties valia“ (Ef 5, 17). Tarp jų yra raginimas gerai išnaudoti laiką (Ef 5, 16).
4. Apsvarstykite Pauliaus raginimus gyventi taip, kad atsispindėtų maldinga, įžvalgi išmintis (Ef 5, 15–17). Kuo skiriasi gyventi ne kaip neišmanėliams, bet išmintingiems? Be to, ką reiškia gerai naudoti laiką?
Laiške efeziečiams Paulius ne kartą vartojo įprastą Senojo Testamento metaforą – „vaikščioti“, nusakančią tai, kaip žmogus gyvena (Ef 2, 2. 10; Ef 4, 1. 17; Ef 5, 2. 8). Čia jis naudoja šią metaforą, kad paskatintų sąmoningai mokinystei. Kaip tenka atidžiai stebėti žingsnius einant nelygiu ar tamsu keliu, taip tikintieji turėtų „rūpestingai žiūrėti“, kaip elgiasi (Ef 5, 15). Kadangi Ef 5, 15 lygiagrečiai atspindi Ef 5, 17, galime čia paieškoti apibrėžimo, ką reiškia gyventi išmintingai. Mes neieškome išminties savyje. Būti išmintingam reiškia siekti toliau savų ribų, „suprasti, kokia yra Viešpaties valia“ (Ef 5, 17).
Paulius taip pat skatina sąmoningai mokinystei ryškiu simboliu. Rašydamas – „gerai naudojantys laiką“ (Ef 5, 16), Paulius vartojo veiksmažodį exagorazō (plg. Kol 4, 5). Paimtas iš turgaus, tai yra intensyvi veiksmažodžio „pirkti“ forma, reiškianti „greitai ir pigiai nupirkti“, kai laukiame Kristaus sugrįžimo. „Laikas“ graikiškai čia yra žodis kairos, apibūdinantis progos akimirką. „Laikas“ iki pabaigos yra daug žadantis laikotarpis, kurį reikia išnaudoti visiškai. Tai taip pat sudėtingas metas, „nes dienos yra piktos“ (Ef 5, 16; plg. Ef 6, 13; Gal 1, 4), o šio pasaulio keliai pavaldūs „kunigaikščiui, viešpataujančiam ore“ (Ef 2, 2).
Tikintieji, laukdami Kristaus sugrįžimo, gyvena sunkiu metu, kurį Paulius nusako kaip pavojingą, bet naudingą turgų. Jie turi būti tokie pat dėmesingi išnaudodami likusį laiką, kaip ir pigių pasiūlymų medžiotojai per trumpą išpardavimą, kada siūlomos didelės nuolaidos. Nors mes negalime nusipirkti išganymo, simbolis vis tiek tinkamas – nedelsdami imkite tai, kas jums pasiūlyta Kristuje.
V. DVASIOS KUPINAS GARBINIMAS (Ef 5, 18–20).
5. Ef 5, 18–20 Paulius įsivaizduoja krikščionis, susirinkusius garbinti. Ką jis nusako juos darančius šio garbinimo metu?
Paskutiniame savo argumente Ef 5, 1–20 Paulius ragina tikinčiuosius nusigręžti nuo protą bukinančio vyno vartojimo ir vietoj to kartu patirti Dvasios Artumą ir galią. Paulius draudžia girtuokliavimą (tikriausiai cituodamas Pat 23, 31 graikiško Senojo Testamento vertimo variantą), numanant, kad jis turi omenyje draudimus vartoti alkoholį išminties literatūroje (Pat 20, 1; Pat 23, 29–35). Blogis, atsirandantis dėl girtavimo, susijęs su šiurkščia, seksualiai atvira kalba, begėdyste, amoralumu ir stabmeldyste (Ef 5, 3–14). Tai būtina pakeisti apgalvotu, Dvasios įkvėptu Dievo garbinimu. Pauliaus raginimas būti kupiniems Dvasios yra esminis, pabrėžtas veiksmažodžiais Ef 5, 19–21 („kalbėkitės“, „giedokite“, „šlovinkite“, „pakluskite“).
Paulius taiko raginimą būti kupiniems Dvasios (Ef 5, 18) bendrai, įsivaizduodamas, kad tikintieji susirenka Dvasios įkvėptam Dievo garbinimui, puoselėjančiam vienybę (Ef 4) ir prieštaraujančiam egocentriškam, pagoniškam elgesiui bei garbinimui (Ef 5, 1–18). Šiame ankstyvojo krikščionių pamaldų etape dominuoja muzikinis šlovinimas. Buvo teigiama, kad bažnyčia gimė giesmėje; ir šios eilutės, kartu su Kol 3, 16, pateikia geriausius įrodymus šiam teiginiui (plg. Apd 16, 25; Jok 5, 13).
Egzistuoja „horizontalus“ garbinimo elementas, nes giedodami bažnyčios nariai tam tikra prasme kalbasi vienas su kitu (Ef 5, 19). Tačiau konkretus muzikinio šlovinimo objektas yra Viešpats, kuris, kaip sako Ef 5, 20, įvardijamas Viešpačiu Jėzumi Kristumi (plg. Kol 3, 16). Ef 5, 20 paminėtas dėkojimas, lygiagrečiai muzikiniam Ef 5, 19 šlovinimui, turi tekti „Dievui Tėvui mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu“. Posakio „dvasinių giesmių žodžiais“ būdvardis „dvasinių“ (gr. pneumatikos) pabrėžia Šventosios Dvasios vaidmenį garbinant, nes šis terminas nusako Šventosios Dvasios įkvėptas arba kupinas Dvasios giesmes. Taigi Pauliaus ankstyvųjų krikščionių pamaldų eskizuose visi trys Dievybės Asmenys nusakomi kaip aktyvūs dalyviai.
Kaip galite naudoti muziką, kad pagerintumėte asmeninį garbinimo patyrimą?
Tolesniam tyrinėjimui: Žvelgdami į Ef 5, 1–20 bendrai, matome, kaip Paulius laikosi tvirtos pozicijos prieš nuodėmę ir blogį, ypač seksualinio amoralumo ir kvailos šnekos pavidalu. Jis atsisako priimti sugedusį elgesį Dievo tautoje. Vietoj to, jis ragina tikinčiuosius Efeze laikytis aukšto elgesio mato ir pripažinti savo, kaip mylimųjų Dievo vaikų ir šventųjų, tapatybę (Ef 5, 1–10). Jis išdrįsta tikėti, kad kai krikščionys bendruomenėje taip elgiasi, jie apšviečia tamsą, atitolindami savo artimuosius nuo žalingos gyvensenos ir parodydami jiems Dievo malonę bei tiesą (Ef 5, 11–14).
Paulius įsivaizduoja Bažnyčią, skatinamą atnaujinto pasišventimo elgtis „kaip šviesos vaikai“, jiems laukiant Kristaus sugrįžimo (Ef 5, 8; taip pat žr. Ef 5, 15–16), palaimintiems Kristaus Artumo (Ef 5, 14), susirinkus į pamaldas. Skatinami mylimų Dievo vaikų statuso ir Kristaus mirties už juos (Ef 5, 1–2), jie yra kupini Dvasios (Ef 5, 18), jų bendroms pamaldoms būdinga energija ir džiaugsmas, jiems kartu giedant padėkos giesmę savo Viešpačiui Jėzui Kristui ir Dievui Tėvui. Tvirtai laikydamiesi dangaus tikrovės, jie švenčia savo ateities viltį, įsišaknijusią pasakojime apie tai, ką Dievas padarė, daro ir padarys per Jėzų Kristų, jų Viešpatį (Ef 5, 18–20).
Taip suprantamos šios eilutės tampa kur kas daugiau nei atskirų paliepimų, susijusių su krikščionišku gyvenimu, rinkiniu. Jos tampa pranašišku pašaukimu, susijusiu su krikščioniška tapatybe, pasišventimu, bendruomene ir garbinimu paskutinėmis dienomis, entuziazmo kupinu kvietimu „greitai ir pigiai griebti“ pasiūlymus iki Kristaus sugrįžimo (Ef 5, 16).
Klausimai aptarimui:
1. Šiandien susidūrę su virusine kultūra, kuri savo vertybes skelbia 24/7/365 per pražūtingą žiniasklaidos įvairovę, kaip tikintieji gali priimti aukštą Pauliaus matą?
2. Kokias strategijas šiandien gali naudoti tikintieji, kad suprastų, „kas patinka Viešpačiui“ (Ef 5, 10) ir „kokia yra Viešpaties valia“ (Ef 5, 17)?
3. Kas nors gali ginčytis, kad Pauliaus draudimas kalbėti apie seksualinį ištvirkimą tarp tikinčiųjų (Ef 5, 3–4) reiškia, jog mes neturėtume spręsti netinkamo seksualinio elgesio ir išnaudojimo klausimų. Kodėl tai netinkama išvada?
4. Kaip mūsų šiuolaikinė visuomenė atspindi panašius pagoniškus papročius, su kuriais Paulius susidūrė savo laikais?