Trečia tema
Liepos 8–14 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Ef 1, 15–23; Ef 3, 14–21; 1 Tes 5, 16–18; Įst 9, 29; 1 Kor 15, 20–22; Ps 110, 1.
Įsimintina eilutė: „Ir kokia nepalyginama Jo galybės didybė mums, tikintiesiems, veikiant Jo neribotai jėgai. Ja Jis prižadino Kristų iš numirusių ir pasodino danguose savo dešinėje“ (Ef 1, 19–20).
Atrodo, kad žmonės visada siekia daugiau galios. Pavyzdžiui, automobilių gamintojas „Devel Motors“ pademonstravo savo „Devel Sixteen“ prototipą – transporto priemonę su 16 cilindrų 12,3 litro varikliu, išvystančiu daugiau nei 5000 arklio galių. Arba, jei to nepakanka, pagalvokite apie „Peterbilt“ sunkvežimį, kuriame yra trys „Pratt & Whitney“ J34–48 reaktyviniai varikliai. 36 000 arklio galių turintis vilkikas 0,4 kilometro įveikia per 6,5 sekundės ir paprastai pasiekia 605 kilometrų per valandą greitį prieš išskleisdamas du parašiutus.
Priešingai, Paulius meldė, kad tikintieji Efeze, gundomi žavėtis įvairiomis savo kultūros jėgomis ir dievybėmis, per Šventąją Dvasią patirtų didžiulę jėgą, kurią Dievas jiems suteikia Kristuje. Ši dieviškoji galia matuojama ne arklio galiomis ar magija, bet matoma keturiuose kosmosą išjudinusiuose, išganymo istorijos įvykiuose: (1) Jėzaus prisikėlime; (2) Jo išaukštinime iki Dievo sosto; (3) visa yra pavaldu Kristui; (4) Kristus duotas Bažnyčiai kaip Jos galva (Ef 1, 19–23).
Svarstydami šiuos keturis įvykius, tikintieji gali pradėti suvokti – ir patirti – didžiulės galios, kurią Dievas naudoja jų labui, apimtį.
I. MALDA IR DĖKOJIMAS
Paskatintas naujienų, kad tikintieji Efeze klesti tikėdami Jėzumi ir mylėdami vienas kitą (galbūt naujiena, kuria pasidalijo Tichikas, Ef 6, 21–22), Paulius praneša jiems, kaip meldžiasi už juos.
1. Palyginkite dvi Pauliaus maldos ataskaitas Laiške efeziečiams – Ef 1, 15–23 ir Ef 3, 14–21. Kokios temos yra bendros abiems ataskaitoms?
Kartais mūsų vyraujantis maldos tonas gali būti liūdnas, gedint dėl vienos ar kitos bėdos. Pauliaus maldos Laiške efeziečiams rodo, kad padėka yra gimtoji maldos kalba. Renkame Dievo palaiminimus ir dėkojame Jam už juos. Mes siekiame suvokti Dievą, veikiantį sunkiomis aplinkybėmis, ir šlovinti Jį už perkeičiantį Jo buvimą mūsų gyvenime. Pagarbiai minėdami išaukštinto Jėzaus malonę ir galią (Ef 1, 20–23), dėkojame Jam, kad palaimino tuos, kurie yra mūsų įtakos rate. Štai keičiančios Pauliaus maldos paslaptis – maldos esmė yra šlovinimas ir padėka.
Paulius taip pat sakė, kad nesiliauja „dėkojęs už jus, minėdamas jus savo maldose“ (Ef 1, 16; taip pat žr. Fil 1, 3–4; 1 Tes 1, 2; 1 Tes 5, 16–18).
Ką iš tikrųjų reiškia „be paliovos“ melstis (1 Tes 5, 17)? Tai negali reikšti, kad melsdamiesi visada klaupiamės prieš Dievą. Tai reiškia, kad, palaiminti Dievo Dvasios, mes gyvename atvira širdimi Dievo buvimui ir galiai, ieškodami progų Jam dėkoti. Tai reiškia pasirengimą spręsti gyvenimo klausimus Dievo akivaizdoje, ieškoti dangaus patarimo, mums patiriant gyvenimo vingius. Tai reiškia gyventi ne atsiribojant nuo Dievo, o su Juo, visada pasiduodant dieviškajam vedimui.
Mes pernelyg dažnai laikome maldą kruopštumu, mokinystės priedu, kuriuo reikia naudotis, kai patogu. Paulius parodo kitokį nusistatymą. Paulius rimtai žiūri į maldą už tikinčiuosius Efeze, tai daro ir dėkodamas už juos (Ef 1, 16; plg. Ef 1, 3–14), ir juos užtardamas (Ef 1, 17–23). palyginkite Ef 3, 14–21). Jam malda yra esminė ar net svarbiausia krikščioniškojo tikėjimo užduotis. Šios eilutės yra jaudinantis raginimas melstis, kvietimas kiekvienam iš mūsų apsvarstyti mūsų „maldos tarnystę“, atsižvelgiant į Pauliaus pasišventimą jai.
Kodėl meldžiantis svarbu visada dėkoti Dievui už tai, už ką turime būti dėkingi?
II. ŠVENTOSIOS DVASIOS ĮŽVALGOS PATYRIMAS
„Nesiliauju dėkojęs už jus, minėdamas jus savo maldose, idant mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Dievas, garbės Tėvas, suteiktų jums išminties ir apreiškimo Dvasią ir jūs galėtumėte Jį pažinti“ (Ef 1, 16–17).
Kalbėdamas apie savo maldas, Paulius nurodo vieną pagrindinį prašymą, kurį jis pateikia prieš Dievo sostą. Jis jau pastebėjo, kad Šventoji Dvasia atėjo į tikinčiųjų gyvenimą jų atsivertimo metu (Ef 1, 13–14). Dabar Paulius meldžia naujo Dvasios palaiminimo, suteikiant reikiamą dvasinę įžvalgą, būtiną gilesniam Jėzaus pažinimui („Jį pažinti“, Ef 1, 17).
2. Kokiomis trim temomis Paulius meldžiasi, kad Šventoji Dvasia suteiktų tikintiesiems ypatingos įžvalgos? žr. Ef 1, 17–19.
Kai Paulius meldžia, kad jie pažintų viltį, į kurią jie yra pašaukti (Ef 1, 18), jis meldžiasi, kad jie būtų budrūs dėl praeities darbų, kurių Dievas jau ėmėsi dėl jų išgelbėjimo (Ef 1, 3–9. 11–13), ir šlovingos ateities, kurią Jis jiems numatė (Ef 1, 10. 14).
Melsdamasis, kad jie suprastų šventųjų garbingo paveldo turtą (Ef 1, 18), jis primena Senojo Testamento mintį dėl tikinčiųjų kaip Dievo paveldo (Įst 9, 29; Įst 32, 9; Zach 2, 12; plg. Ef 1, 11). Jis nori, kad jie žinotų, jog jiems teko ne tik paveldas iš Dievo, bet kad ir jie yra Dievo paveldas, ir Paulius nori, kad jie suprastų, kokie jie brangūs Dievui.
Kai Paulius meldžia dvasinės įžvalgos dėl nepalyginamos Jo galybės didybės mums, tikintiems (Ef 1, 19), jis tiki, kad Šventoji Dvasia suteikia naują supratimą apie Dievo galios didybę ir įgyvendina ją jų patyrimu.
Visose šiose maldose Paulius nori, kad šie žmonės patys patirtų tai, kas jiems duota Jėzuje.
Kaip galite geriau patirti nepalyginamą Jo galybės didybę mums, tikintiems? Ką tai reiškia kasdieniame gyvenime?
III. DALYVAVIMAS PRISIKĖLIMO GALIOJE
Likusiose Pauliaus maldos ataskaitos eilutėse, Ef 1, 20–23, Paulius išplečia trečiąją įžvalgos temą ir tikisi, kad Šventoji Dvasia padės tikintiesiems ją suvokti – Dievo galios, kurią Jis naudoja jų labui, didybę. Jis pradeda nurodydamas du išganymo istorijos įvykius kaip pirmus Dievo galios pavyzdžius: (1) Jėzaus prisikėlimą iš numirusių; (2) Jėzaus išaukštinimą sostui danguose (Ef 1, 20).
3. Kaip Dievo galia pasireiškia per Jėzaus prisikėlimą? Ef 1, 20; 1 Kor 15, 20–22; Fil 3, 8–11; Hbr 13, 20–21; 1 Pt 1, 3.
Jėzaus prisikėlimas yra neginčijamas krikščioniškam tikėjimui (1 Kor 15, 14. 17). Kadangi Kristus prisikėlė, ištikimieji laukia didžiojo, būsimo prisikėlimo amžinajam gyvenimui Kristaus sugrįžimo metu (1 Kor 15, 20–23). Dėl to, kad Kristus prisikėlė, šiandien galime tikėtis visų Evangelijos palaiminimų, įskaitant Šventosios Dvasios buvimo mūsų gyvenime.
Simbolika, kad Dievas pasodino Kristų savo dešinėje (Ef 1, 20), yra paimta iš Ps 110, 1, dažniausiai cituojamos eilutės Naujajame Testamente (visos kitos cituojamos eilutės, panašu, nurodo į šią). Kristaus išaukštinimas Laiške efeziečiams yra labai svarbus. Tikintieji pasodinti su Kristumi Jėzumi danguje (Ef 2, 6). Be to, kalbėjimas apie Kristaus užžengimą į dangų Pauliui yra tarsi įžangą visko pripildymui Kristumi ir dovanų savo Bažnyčiai suteikimui (žr. Ef 4, 8–11).
Ef 4, 8–11 Paulius perspėja mus, kad nepriimtume tik statiško Kristaus įvaizdžio Tėvo soste, pateikdamas „dinamišką NT paveikslą, kaip išaukštintas Kristus savo Dvasia eina į visą pasaulį nugalėti“ (F. F. Bruce, „The Epistles to the Colossians, to Philemon, and to the Ephesians“ (Grand Rapids, MI: Eerdmans, 1984), p.133). Taigi Paulius nusako Kristaus išaukštinimą/karūnavimą ne tik kaip tikintiesiems siūlomos dieviškosios galios iliustraciją, bet kaip šios galios šaltinį.
Kokios Kristaus galios reikia jums ir kaip mes galime geriau pasinaudoti šia galia? Kokie darbai gali trukdyti mums pasiekti Jo galią?
IV. KRISTUS AUKŠČIAU VISŲ GALYBIŲ
Paulius šventė Jėzaus, kuris dabar sėdi su Tėvu dangaus soste, išaukštinimą. Apibrėžęs Kristaus padėtį Tėvo atžvilgiu („pasodino danguose savo dešinėje“ (Ef 1, 20)), Paulius atkreipia dėmesį į Jėzaus santykį su galybėmis. Bendrai valdydamas su Tėvu, Jėzus yra „aukščiau“ už visa (Ef 1, 21).
4. Palyginkite Pauliaus paminėtą blogį, dvasines jėgas Ef 1, 21; Ef 2, 2 ir Ef 6, 12. Jūsų manymu, kodėl Paulius taip domėjosi šiomis jėgomis?
Apd 19, 11–20 pasakojimas apie septynis Skėvo sūnus parodo, kad Efezas Pauliaus laikais buvo burtų meno centras. „Pagrindinė burtų praktikavimo savybė visame helenistiniame pasaulyje buvo dvasių pasaulio, turinčio įtakos beveik kiekvienai gyvenimo pusei, pažinimas. Burtininko tikslas buvo atskirti naudingas dvasias nuo žalingų ir išmokti skirtingų apeigų bei suprasti santykines dvasių stiprybes ir autoritetą. Remiantis šiomis žiniomis, galima sukurti priemones (žodines ar rašytines formules, amuletus ir pan.) dvasių manipuliavimui, atsižvelgiant į atskiro žmogaus interesus. Naudojant tinkamą formulę, galima išgydyti dvasios sukeltą ligą arba laimėti vežimų lenktynes“ (Clinton E. Arnold, Power and Magic: The Concept of Power in Ephesians, 18 p.).
Efezo religiniam gyvenimui buvo būdinga burtuose įvardyti dievybes ir galias (žr. Apd 19, 13), o kai kuriems ir šiandien. Paulius norėjo paaiškinti santykį tarp Kristaus ir „galybių“: Išaukštintas Jėzus yra „aukščiau už visas kunigaikštystes, valdžias, galybes, viešpatystes“ (Ef 1, 21).
Norėdamas įsitikinti, kad jo laiško skaitytojai supras, jog be aukščiausios Jėzaus valdžios nėra jokios galybės, jis nurodo į dievybių vardijimą buriant: „ir už kiekvieną vardą, tariamą“ (Ef 1, 21). Pereidamas nuo erdvės prie laiko, Paulius pabrėžia neribotą išaukštinto Jėzaus valdymą. Jo valdymas visų galybių atžvilgiu tęsiasi „ne tik šiame pasaulyje, bet ir būsimame“ (Ef 1, 21).
Kokios yra tų pačių piktųjų jėgų apraiškos šiomis dienomis ir kaip galime užtikrinti, kad nepasiduotume nė vienai iš jų?
V. JĖZUS, VISA IR JO BAŽNYČ IA
Pirmieji krikščionys Ps 110, 1 įžvelgė su Jėzaus išaukštinimu susijusią pranašystę: „VIEŠPATS tarė mano viešpačiui: ‘Sėskis Mano dešinėje, kol padėsiu Tavo priešus Tau po kojomis’“. Lygiai taip pat Psalmė 8, kurioje tvirtinama, kad Dievas padėjo „visa prie Jo kojų“ (Ps 8, 7), „žmogaus“ kojų (Ps 8, 5). Nors jie tikėjo, kad tamsos jėgos danguose buvo virš jų galvų, ir grasino juos pavergti, jie laikėsi tiesos, kad šios jėgos yra po Kristaus kojomis.
Atkreipkite dėmesį, kad padėjęs visa prie Jo [Jėzaus] kojų, Tėvas „Jį patį pastatė viršum visko, kad būtų galva Bažnyčios“ (Ef 1, 22). Nors „visa“ yra universalus, visa apimantis terminas, Paulius vis dar turi omenyje „galybes“, minimas Ef 1, 21. Visa – kosminės, antgamtinės ir dvasinės jėgos – yra po Kristaus kojomis, Jam pavaldžios.
5. Kokią naudą Jo Bažnyčiai teikia Kristaus išaukštinimas į dangaus sostą ir Jo valdymas danguje ir žemėje? Ef 1, 22–23.
Dievas padarė Kristų pergalingu prieš visas piktas jėgas. Bažnyčia, glaudžiai susieta su Kristumi ir Jo aprūpinta viskuo, ko jai reikia, pati yra garantuota pergale prieš tokius priešus. Dievo galia, parodyta prisikėlimu ir Jo išaukštinimu virš visų kosminių galių, buvo suteikta Bažnyčiai. Dievas pergalingą Kristų atidavė Bažnyčiai, kuri yra taip susijungusi su Juo, kad vadinasi Jo kūnu.
Kaip mes, tikintieji, galime pažinti išaukštintą Kristų ir patirti Dievo galią savo gyvenime? Paulius tiesiogiai nekalba apie jokius mechanizmus ar strategijas, kurių pagalba tai vyksta. Tačiau tai, kad ši eilutė yra „maldos ataskaitos“ dalis, prilygsta užuominai. Paulius tiki, kad Dievas atsakys į jo maldą. Jis patvirtina, kad Dievo galia, apreikšta Kristuje, yra veiksni Dievo akivaizdoje ir prašo, kad ji būtų aktyvi tikinčiųjų gyvenime.
Koks buvo jūsų patyrimas, susijęs su maldos galia? Tai yra, ne tik atsakymai į maldas, bet ir malda apskritai, ir kaip malda priartina mus prie Dievo ir Jėzuje mums siūlomos galios?
Tolesniam tyrinėjimui: Ištyrinėkite šiuos du Kristaus išaukštinimo aprašymus E. Vait raštuose:
„Įžengęs per dangaus vartus, Kristus atsisėdo į sostą, apsuptą Jį garbinančių angelų. Vos tik ši ceremonija buvo baigta, Šventoji Dvasia nužengė ant mokinių galinga srove, ir Kristus iš tiesų buvo pašlovintas, buvo atiduota ta garbė, kuri Jam kartu su Tėvu priklausė visą amžinybę. Sekminių dieną įvykęs Dvasios išsiliejimas buvo dangaus duotas ženklas, kad Atpirkėjo inauguracija baigta. Kaip žadėjo, Jis atsiuntė iš dangaus savo sekėjams Šventąją Dvasią, kaip simbolį, kad Jis, Kunigas ir Karalius, gavo visą valdžią danguje ir žemėje bei yra savo tautos Pateptasis“ (Apaštalų darbai, p. 30).
„Toliau, įvesdamas Pirmagimį į pasaulį, Jis sako: Tepagarbina Jį visi Dievo angelai“ (Hbr 1, 6).
„Su neapsakomu džiaugsmu valdovai, kunigaikštystės ir valdžios pripažįsta gyvybės Kunigaikščio pranašumą. Angelai puola Jam po kojomis, o visas dangus skamba nuo laimės šauksmo: ‘Vertas Avinėlis, kuris buvo nužudytas, imti galybę ir lobį, ir išmintį, ir stiprybę, ir pagarbą, ir šlovę, ir gyrių!’ (Apr 5, 12). Triumfo giesmės susilieja su angelų arfų garsais, ir visas dangus gaudžia nuo džiaugsmo ir šlovinimo skardėjimo. Meilė nugalėjo. Pražuvusieji surasti. Dangų drebina balsai, galingai skelbiantys: ‘Sėdinčiajam soste ir Avinėliui tebūnie gyrius, ir pagarba, ir šlovė, ir valdžia per amžių amžius!’ (Apr 5, 13)“ (Su meile iš Dangaus, 2011, p. 775).
Klausimai aptarimui:
1. Apmąstykite Jėzaus išaukštinimą „dabar“ ir „dar ne“. Kokia prasme Jėzus jau yra viso Viešpats, o demoniškos jėgos pavaldžios Jam – tai yra „dabar“? Ir kokia prasme Jo visiškas viešpatavimas žvelgia į ateitį – „dar ne“? (žr. 1 Kor 15, 24–28.)
2. Kiek jūs gyvenate šioje šviesoje, kad Kristui pavaldu visa? Arba, kiek jūs gyvenate valdomi šių kitų jėgų, puolusių jėgų, kurių valdžia nyksta? Kaip atskiriate viena nuo kito ir kaip atsiribojate nuo blogio jėgų, kurios, nors ir tikrai nugalėtos, vis dar vyrauja mūsų pasaulyje?