Dvylikta tema
Rugsėjo 9–15 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Ef 6, 10–20; Įst 20, 2–4; Rom 13, 11–14; 1 Tes 5, 6–8; 1 Kor 15, 23–24.
Įsimintina eilutė: „Pagaliau būkite tvirti Viešpatyje ir Jo galybės jėga. Apsiginkluokite visais Dievo ginklais, kad galėtumėte išsilaikyti prieš velnio klastas“ (Ef 6, 10–11).
Mieguistomis akimis iš savo buveinės išėjęs tarnas pamatė nerimą keliantį vaizdą – didelę, gerai aprūpintą ir priešišką kariuomenę „su raiteliais ir kovos vežimais visur aplink miestą“. Kalbėdamas su pranašu Eliziejumi, jis išlemena naujienas ir įkyriai klausia: „Ak, šeimininke, – ką darysime?“ Eliziejus atsakė: „Nebijok, nes mūsų pusėje yra daugiau negu jų pusėje.“ Toks atsakymas jo tarnui nesuvokiamas. Prisitraukęs jį artyn, Eliziejus meldėsi už tarną: „O VIEŠPATIE, atverk jam akis, kad pamatytų!“ Į pranašo maldą atsakoma iš karto. Tarnas vėl žengia prie pylimų, bet šį kartą panaikinamas šydas tarp to, kas regima, ir to, kas neregima. Dabar jis mato ne vieną kariuomenę, o dvi. „VIEŠPATS atmerkė tarnui akis, ir jis matė, kad kalvos visur aplink Eliziejų pilnos raitelių ir ugninių vežimų“ (2 Kar 6, 15–17).
Rašydamas Ef 6, 10–20, Paulius meldė tikintiesiems praregėjimo, kad jie galėtų pamatyti visą didžiosios kovos tikrovę ir pasisemti vilties iš to, ką ji jiems atskleidžia.
I. KOVOS ŠŪKIS
1. Ištyrinėkite skambią šio Pauliaus laiško pabaigą Ef 6, 10–20. Ką Pauliaus kovos šūkis reiškia mums šiandien, kaip besigrumiantiems didžiojoje kovoje?
Paulius baigia Laišką efeziečiams kvietimu kovai, ragindamas tikinčiuosius užimti savo poziciją Bažnyčios kovoje su blogiu (Ef 6, 10–20). Jis pradeda visapusišku raginimu – „būkite tvirti Viešpatyje“ (Ef 6, 10), pakartotinai skatindamas apsiginkluoti „visais Dievo ginklais“ (Ef 6, 11). Šį raginimą jis grindžia nurodydamas tikslą („kad galėtumėte išsilaikyti prieš velnio klastas“ (Ef 6, 11)) ir pateikdamas loginį išaiškinimą – grumtynes su galingomis, dvasinėmis blogio jėgomis (Ef 6, 12). Tada Paulius vėl pakartoja kovos šūkį. Tikintieji turi imtis „visų Dievo ginklų“, kad išsilaikytų tvirti mūšyje (Ef 6, 13), susijuosti diržu, apsivilkti šarvais, apsiauti batais, pasiimti skydą, šalmą ir kalaviją (Ef 6, 14–17). Paulius kviečia tikinčiuosius, apsiginklavusius ir pasiruošusius stoti į kovą, daryti tai, ką galėjo daryti kareiviai senoviniame mūšio lauke – melstis (Ef 6, 18–20).
Atkartodamas Senojo Testamento kovos šūkius ar padrąsinančias kovos išvakarių kalbas, Paulius dėsto apie Bažnyčios misiją karinio konflikto ir ginklų kalba. Paulius tai parodo savo pirmuoju, visa apimančiu įsakymu: „Pagaliau būkite tvirti Viešpatyje ir Jo galybės jėga“ (Ef 6, 10).
Kovos šūkiai Senajame Testamente (pvz., Įst 20, 2–4; Ts 7, 15–18; 2 Met 20, 13–20; 2 Met 32, 6–8; Neh 4, 14–15) pabrėžia mintį, kad Izraelio sėkmė mūšyje nepriklauso nuo pačios tautos ginklų ar priešus pranokstančios kariuomenės pranašumo. Atvirkščiai, pergalę užtikrina priklausomybė nuo Dievo Artumo ir galios. Sėkmę užtikrino ne pasitikėjimas savimi, o tvirtas pasikliovimas Dievo galia ir Jo rūpesčiu. Paulius drąsiai naudoja šias temas ragindamas tikinčiuosius: 1) aktyviai vykdyti Bažnyčios misiją; (2) paisyti to, kas neregima, tačiau daro įtaką jų gyvenimui ir liudijimui; (3) suvokti dieviškąjį rūpestingumą vardan jų sėkmės; ir (4) visada atsižvelgti į tikinčiųjų vienybės ir bendradarbiavimo svarbą.
Ko Pauliaus įspėjimas, kad kovojame ne su kūnu ir krauju, o su antgamtiniais priešais, turėtų mokyti mus apie vienintelę pergalės viltį?
II. STIPRYBĖ KRISTUJE
Paulius baigia savo laišką galingu raginimu kovai, kuriuo sujungiamos visam laiškui svarbios temos ir idėjos. Jis pradeda paskelbdamas visa apimančią išvados temą, pateiktą vado tonu: „Pagaliau būkite tvirti Viešpatyje ir Jo galybės jėga“ (Ef 6, 10). Likusi dalis, Ef 6, 11–20, iliustruoja ir išskleidžia šią plačią temą.
2. Dar kartą perskaitykite Ef 6, 10–20. Kaip jūs matote didžiosios kovos, apimančios tikras antgamtines galias, tikrovę pagrindine Pauliaus mintimi? Kodėl mums itin svarbu atminti šią svarbią tiesą kasdieniame gyvenime su Dievu?
Paulius įvardija Kristų kaip tikinčiųjų stiprybės šaltinį žodžiais: „Viešpatyje ir Jo galybės jėga“ (Ef 6, 10), nes Kristus Laiške efeziečiams nuolat nusakomas žodžiu Viešpats (Ef 2, 21; Ef 4, 1. 17; Ef 5, 8; Ef 6, 1. 21). „Bažnyčios stiprybė slypi jos prisikėlusio Viešpaties, jos Vado visagalybėje“ (G. G. Findlay, The Epistle to the Ephesians (New York: Ray Long & Richard R. Smith, 1931), 398 p.).
Ef 6, 10 Paulius kartoja ir pabrėžia savo mintį, naudodamas sinonimus – kunigaikštystėmis ir valdžiomis: Bažnyčios galia nėra paveldima tikinčiųjų, ji yra suteikiama. Ji ateina iš Viešpaties, iš Kristaus. Paulius čia apibendrina svarbią šio laiško temą – su tikinčiaisiais dalijamasi Dievo galia (Ef 1, 19–22; Ef 2, 4–6; Ef 3, 16–17). Stiprybė kiekvienam esamam ir būsimam konfliktui slypi tikinčiųjų solidarume su prisikėlusiu ir išaukštintu Kristumi.
Nors pradžioje įsakymas skelbia, kad Kristus yra aktyvus teikdamas jėgų tikintiesiems (Ef 6, 10), visi trys Dievybės nariai stiprina juos dvasinei kovai su blogiu. Dievas (Tėvas) teikia savo ginklus (Ef 6, 11. 13; plg. Iz 59, 17). Anksčiau Paulius įvardijo Dvasią kaip aktyvią stiprinant tikinčiuosius malda, kad Dievas „suteiktų jums stiprybės Jo Dvasios galia sutvirtinti jumyse vidinį žmogų“ (Ef 3, 16). Čia Dvasia suteikia kalaviją, „kuris yra Dievo Žodis“ (Ef 6, 17). Taip pat tikintieji turi kiekvienu metu melstis Dvasioje (Ef 6, 18). Paulius nori, kad šio laiško skaitytojai suprastų, jog triasmenis Dievas yra visiškai pasiruošęs apginkluoti juos kovoje su šiomis piktomis jėgomis.
III. DIDŽIOJI KOVA PAULIAUS LAIŠKUOSE
3. Perskaitykite Rom 13, 11–14; 1 Tes 5, 6–8 ir 2 Kor 10, 3–6. Kuo šios eilutės panašios su Ef 6, 10–20? Kaip manote, kodėl Paulius naudojo tokius simbolius?
Savo laiškuose Paulius dažnai vartojo karinę kalbą ir vaizdinius, kviesdamas tikinčiuosius mėgdžioti pavyzdingą karišką elgesį. Nors Ef 6, 10–20 yra ilgiausia ir labiausiai sutelkta tokia vartosena, karinė kalba rodo vieną iš esminių jo būdų Evangelijos pasakojimo supratimui. Nugalėjęs „kunigaikštystes ir valdžias“ ant kryžiaus (Kol 2, 15), išaukštintasis Kristus dabar iškelia šios pergalės rezultatus kaip Viešpats virš šių valdžių (Fil 2, 9–11). Kviesdamas savo sekėjus kovai kosminiame kare, Kristus veda šviesos karius į didingą pergalės dieną (1 Kor 15, 54–58; 2 Tes 2, 8; Rom 16, 20). Skaitydami Pauliaus vartojamus karinius simbolius, matome, kad jis suprato, jog gėrio ir blogio kova yra „ilgai besitęsiantis kosminis karas: mūšiai tarp dviejų armijų, kurios per amžius susiduria viena su kita, kol viena laimi galutinę pergalę“ (Peter W. Macky, St. Paul’s Cosmic War Myth: A Military Version of the Gospel (New York: Peter Lang Publishing, Inc., 1998), 1 p.).
Dažna Pauliaus kosminės kovos tema taip pat yra Laiško efeziečiams dalis. Savo raginime ginkluotis (Ef 6, 10–20) Paulius sujungia kosminės kovos elementus, kuriuos jis jau panaudojo: tikintiesiems suteikta didžiule Dievo „galia“ (Ef 1, 18–20; Ef 3, 16. 20); Kristaus pergalė ir išaukštinimas virš šių galybių (Ef 1, 20–23); kadaise mirusių dabar įtikėjusiųjų prikėlimas ir įgalinimas su išaukštintu Kristumi kovoti prieš savo buvusį tamsos kunigaikštį (Ef 2, 1–10); Bažnyčios vaidmuo atskleidžiant galybėms jų artėjančią pražūtį (Ef 3, 10); panaudojimas Ps 68, 19 ir Kristaus apibūdinimas kaip dieviško Kario (Ef 4, 7–11); ir raginimas tikintiesiems apsivilkti Evangelijos drabužius (žr. Ef 4, 20–24). Apsiginklavę visais Dievo ginklais, esame pasirengę gerai suprasti esminį vaidmenį kosminėje kovoje, tačiau taip pat turime atminti patikinimą, kad dalyvausime galutinėje Kristaus pergalėje.
Kaip jūs asmeniškai patyrėte ne tik šios kosminės kovos, bet ir pergalės, kuria galime tikėti Jėzuje, tikrovę? Kodėl Jo pergalės supratimas yra mūsų vilties ir patyrimo pagrindas?
IV. IŠSILAIKYTI SENOVĖS MŪŠIO LAUKE
4. Perskaitykite Ef 6, 10–20 ir kiekvieną kartą atkreipkite dėmesį, kaip Paulius vartoja tam tikrą veiksmažodžio „išsilaikyti“ formą. Kodėl ši mintis jam itin svarbi?
Turime suprasti Pauliaus karinę metaforą senovės mūšio lauko kontekste. Ką reiškė „išsilaikyti“ (Ef 6, 11. 13–14)? Ar šis veiksmažodis rodo tik gynybinę laikyseną? Mūšio kalbose, įtrauktose į Tukidido, vieno iš didžiųjų klasikinių karo literatūros autorių, raštus, pabrėžiami trys vienas po kito einantys būtini darbai, norint laimėti mūšį: (1) kariai turi „artintis prie priešo“, o tai reiškia, kad jie turi žygiuoti pasitikti savo priešų; (2) tada jie turi pulti ir „tvirtai laikytis“ arba „neužleisti pozicijos“, kovodami rankomis su savo priešais; (3) Galiausiai būtina „nugalėti priešą“ (žr. Thucydides, The Peloponnesian War [New York: E. P. Dutton, 1910], 4.10.1–5).
Svarbiausia senovinio mūšio akimirka buvo antrajame iš šių trijų darbų, kai dvi priešingos kariaunos susiimdavo „baisiame lūžtančios bronzos, medžio ir kūnų nedarniame skambėjime“, kurią senovės autorius Ksenofontas vadina „baisiu susirėmimu“ (Victor Davis Hanson, The Western Way of War (New York: Oxford University Press, 1989), 152 p.). Išsilaikyti šią strateginę akimirką buvo didelis senovės mūšio iššūkis. Artimoje kovoje kiekviena pusė ieškos progos „stumtis į priekį“.
Pauliaus raginimas ginkluotis atspindi kovą, kai susigrūdusiems kareiviams tekdavo „šimtai smūgių“ (Victor Davis Hanson, The Western Way of War, 152 p.). Tai patvirtina Bažnyčios kovos su priešais nusakymas imtynių rungtimi (Ef 6, 12; žr. V dalį) ir intensyvios veiksmažodžio „išsilaikyti“ formos pavartojimas 13 eilutėje: „kad galėtumėte piktąją dieną pasipriešinti“.
Tai nėra atsipalaidavusi pozicija! „Išsilaikyti“ reiškia energingai įsitraukti į kovą, naudotis visais artimos kovos ginklais – tai akivaizdu iš karinių simbolių, pateiktų ankstesniame Pauliaus raginime gyventi viena dvasia, visiems kaip vienam kovojant „už Evangelijos tikėjimą“ (Fil 1, 27).
Perskaitykite Hbr 12, 4. Kaip ši eilutė padeda suprasti, ką reiškia išsilaikyti Viešpatyje? Koks taip pat yra bendruomeninis šios pozicijos pobūdis?
V. GRUMTYNĖS SU PIKTOMIS JĖGOMIS
5. Koks, jūsų nuomone, buvo Pauliaus tikslas išvardijant įvairius titulus piktoms dvasinėms jėgoms, paminėtoms Ef 1, 21; Ef 3, 10 ir Ef 6, 10–20?
Paulius nusako mūsų kovą (Ef 6, 12) graikišku žodžiu, reiškiančiu imtynininkų tarpusavio varžymąsi (palé). Kadangi imtynės buvo laikomos puikiu pasirengimu mūšiui, tai tinkamas ginkluotos kovos ir kovos rankomis, vykstančios kariuomenių susirėmimo metu, aprašymas. Paulius pabrėžia artimos tikinčiųjų kovos su piktosiomis jėgomis tikrovę.
Štai kokius titulus jis joms priskiria:
Ef 1, 21 Ef 3, 10 Ef 6, 12
Visas kunigaikštystes Kunigaikštystėms Kunigaikštystėmis
Visas valdžias Valdžioms Valdžiomis
Visas galybes Šių tamsybių pasaulio valdovais
Visas viešpatystes Dvasinėmis blogio jėgomis dangaus aukštumose
Už kiekvieną vardą
Savo plačiu aprašymu („už kiekvieną vardą“, Ef 1, 21; „dvasinėmis blogio jėgomis dangaus aukštumose“, Ef 6, 12) Paulius patvirtina, kad visos blogio ir antgamtinės jėgos yra pajungtos Kristui (Ef 1, 21). Tačiau nuvertinti priešingos pusės pajėgas bet kuriame mūšyje nėra gera strategija. Paulius perspėja, kad mes susiduriame ne tik su žmogiškais priešais, bet ir su „dvasinėmis blogio jėgomis dangaus aukštumose“ (Ef 6, 12), kurioms vadovauja klastingas generolas – velnias (Ef 6, 11). Tačiau, nors turime būti budrūs dėl galingų priešų, neprivalome jų bijoti. Dievas yra kartu su mumis kovoje (Ef 6, 10) ir aprūpino mus geriausiais „Dievo ginklais“ (Ef 6, 11; plg. Iz 59, 15–17). Jis davė mums savo tiesą, teisumą, ramybę, tikėjimą, išganymą ir Šventąją Dvasią (Ef 6, 13–17). Dievui einant pirma mūsų, o mums nuo galvos iki kojų apsiginklavus Jo suteiktais ginklais, negalime pralaimėti (Rom 16, 20; 1 Kor 15, 23–24; 2 Tes 2, 8).
Ko šių antgamtinių piktųjų jėgų – prieš kurias mes patys esame bejėgiai – tikrovė turėtų mokyti mus, kodėl turime laikytis Viešpaties Jėzaus, kuris ne tik pranašesnis už šias galybes, bet jas jau nugalėjo?
Tolesniam tyrinėjimui: „Mūsų darbas yra agresyvus, todėl, kaip ištikimi Jėzaus kariai, turime nešti krauju suteptą vėliavą į pačias priešo tvirtoves. Mes grumiamės ne su krauju ir kūnu, bet su kunigaikštystėmis, valdžiomis, šių tamsybių pasaulio valdovais, dvasinėmis blogio jėgomis dangaus aukštumose. Jei nuleisime ginklus, krauju suteptą vėliavą, tapdami šėtono belaisviais ir tarnais, mums nebereikės kovoti ir kentėti. Tačiau ši ramybė bus įgyta tik netekus Kristaus ir dangaus. Mes negalime priimti ramybės tokiomis sąlygomis. Tebūnie kova, karas iki žemės istorijos pabaigos, o ne taika dėl atsimetimo ir nuodėmės“ (E. Vait, „The Review and Herald“, 1888 m. gegužės 8 d.).
Kaip Ef 6, 10–20 yra susiję su Apreiškimo knyga? Šiose eilutėse pateikiamas tas pats esminis paskutiniųjų dienų įvykių vaizdas arba eschatologija, kaip ir kovos motyvas Apreiškimo knygoje (žr. Apr 12; Apr 16, 12–16; Apr 19, 17–21; Apr 20, 7–10). Abiem atvejais Dievo tautą puola priešas, kuris yra „dangaus aukštumose“ ir „yra aktyvus bei galingas dabartiniame amžiuje“. Abiem atvejais Dievo tauta yra padrąsinta „ateities paveikslu“. Be to, „abu scenarijai aiškiai nurodo į paskutinę kovą, kai priešas bus visiškai nugalėtas, po kurio amžinai įsivyraus naujas amžius“, kada „paskutinė šlovinga Dievo tautos padėtis“ ir „amžina priešo pražūtis“ bus akivaizdžios. (žr. Yordan Kalev Zhekov, Eschatology of Ephesians (Osijek, Croatia: Evangelical Theological Seminary, 2005), 217, 233–235 p.).
Klausimai aptarimui:
1. Kada akivaizdžiausiai susidūrėte su dvasinėmis blogio jėgomis? Kokios strategijos tuo metu buvo naudingiausios?
2. Žinant Ef 6, 10–20, kaip tarnautumėte žmogui, kuris atrodo ypač slegiamas dvasinių blogio jėgų (Ef 6, 12)?
3. Kaip mes galime geriausiai atskirti ir atmesti „velnio klastas“ (Ef 6, 11)? Pavyzdžiui, kaip dažnai jaučiatės pasirengęs išsižadėti savo tikėjimo, nes manote esąs pernelyg nuodėmingas, sugedęs, kad būtumėte išgelbėtas? Kas sukelia tokias mintis – Kristus ar dvasinės blogio jėgos? Ypač tokiomis akimirkomis, kodėl būtina laikytis daugelio nuostabių pažadų, kuriuos mums davė Jėzus?