Septinta tema
Rugpjūčio 5–11d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Ef 4, 1–16; Fil 2, 3; Ps 68, 19; Apd 2; 1 Kor 12, 4–11. 27–30; Iz 5, 4.
Įsimintina eilutė: „Tai Jis paskyrė vienus apaštalais, kitus pranašais, evangelistais, ganytojais ir mokytojais, idant aprūpintų šventuosius tarnystės darbui, Kristaus Kūno ugdymui“ (Ef 4, 11–12).
Viena iš Ezopo pasakėčių vadinasi „Pilvas ir kojos“. Pasakojimas toks: „Pilvas ir kojos ginčijosi dėl savo galios. Kojos sakėsi tokios galingos esančios, kad patį pilvą nešiojančios, o šis joms atsakęs: ‘Betgi, bičiulės, jeigu aš jums maisto neduočiau, tai ir manęs nešioti negalėtumėte’“ (Lloyd W. Daly, Aesop Without Morals (New York: Thomas Yoseloff, 1961), p. 148.).
Tačiau Paulius panaudojo žmogaus kūną dvasiniai minčiai išreikšti. Pauliaus nuomone, žmogaus kūną – ir Bažnyčią kaip Kristaus kūną – sudaro įvairios dalys, turinčios skirtingus gebėjimus, ir jos visos turi veikti kartu, kad kūnas būtų sveikas. Ef 4, 1–16 Paulius naujai vartoja kūno metaforą, kurią jis itin veiksmingai naudojo anksčiau (Rom 12, 3–8; 1 Kor 12, 12–31). Kristus dabar yra kūno Galva, aprūpinanti kūną „apdovanotais“ žmonėmis, kurie padeda suvienyti kūną, o kiekviena dalis – kiekvienas Bažnyčios narys – savo sugebėjimais prisideda prie visumos.
Pauliaus pateiktas sveiko, vieningo kūno pavyzdys padeda suprasti Dievo mums skirtą tikslą – būti vaisingos Bažnyčios, susivienijusios Kristuje, dalimis.
I. DVASIOS VIENYBĖ
1. Perskaitykite Ef 4, 1–16. Kaip Paulius skatina tikinčiuosius puoselėti Bažnyčios vienybę?
Antrąją Laiško efeziečiams pusę (4–6 skyrius) Paulius pradeda jaudinančiu raginimu vienybei, bet dvejomis pagrindinėmis dalimis. Pirma, Ef 4, 1–6 jis prašo tikinčiųjų puoselėti „Dvasios vienybę“, parodant vienybę stiprinančias dorybes (Ef 4, 1–3), šį raginimą jis grindžia poetiniu „septynių“ sąrašu (Ef 4, 4–6). Antra, Ef 4, 7–16 Paulius įvardija pergalingą, išaukštintą Jėzų kaip malonės šaltinį žmonėms, kurie veda dalindamiesi Evangelija, (Ef 4, 7–10) ir aprašo, kaip jie kartu su visais Bažnyčios nariais prisideda prie Kristaus kūno sveikatos, augimo ir vienybės (Ef 4, 11–16).
Šio skyriaus pradžioje Paulius ragina krikščionis „elgtis, kaip dera jūsų pašaukimui, į kurį esate pašaukti“ (Ef 4, 1; Ef 2, 2. 10; Ef 4, 17; Ef 5, 2. 8. 15). Kai Paulius kalba apie jų pašaukimą, jis turi omenyje pašaukimą krikščioniškam tikėjimui (Ef 1, 18; Ef 2, 4–6, 13). Paulius ragina tikinčiuosius laikytis vienijančio elgesio, kuris atspindėtų galutinį Dievo planą (Ef 4, 9–10). Tai jis čia pabrėžia pradėdamas raginimu laikytis dorybių, vedančių į vienybę (Ef 4, 1–3), pavyzdžiui, nuolankumo, meilumo ir kantrybės.
Pažvelkime į kiekvieną iš šių terminų.
Paulius kitur paaiškina Ef 4, 2 nuolankumo terminą (kituose vertimuose – romumas) pridėdamas šią mintį – laikyti vienas kitą aukštesniu už save (Fil 2, 3). Taigi nuolankumą galima suprasti ne kaip neigiamą savęs nuvertinimo dorybę (žr. Kol 2, 18. 23), bet kaip teigiamą – branginant kitus ir jiems tarnaujant.
Meilumas (Ef 4, 2) gali būti paaiškintas kaip „savybė, kai per daug nesižavime savo pačių svarba“, pastarasis taip pat reiškia „mandagumą, dėmesingumą, romumą“ (Frederick Danker, ed., Greek-English Lexicon of the New Testament and Other Early Christian Literature, 3rd ed. (Chicago: University of Chicago Press, 2000),p. 861.).
Galiausiai, kantrybė (plg. – lėtas pykti) suteikia galimybę ištverti kurstymą ar išmėginimus. Taigi visos šios savybės yra susijusios su savęs išsižadėjimo svarba ir dėmesio sutelkimu į aplinkinius.
Nuolankumas, meilumas, kantrybė. Pagalvokite, kaip šios savybės padėtų suvienyti mus kaip tautą. Kaip išmokti ugdyti šias dorybes?
II. KARTU KAIP VIENAS VIENAME
2. Kokius septynis „vienus“ Paulius nurodo pagrįsdamas Bažnyčios vienybės temą? Ką jis nori pasakyti šiuo sąrašu? (Ef 4, 4–6).
Pauliaus septynių „vienų“ sąrašas turi poetinį pojūtį ir gali atkartoti Efeze vartotą patikinimo giesmę. Sąrašas pradedamas kartu paminint du „vienus“: „Vienas kūnas“ (Bažnyčia yra Kristaus kūnas, Ef 4, 12. 16; Ef 1, 23; Ef 5, 23. 29–30) ir „viena Dvasia“ (Ef 4, 4). Trečias „vienas“ yra viena pašaukimo viltis (Ef 4, 4. plg. Ef 4, 1).
Tada sąraše pateikiami dar trys elementai: „vienas Viešpats“ (nuorodant į Kristų), „vienas tikėjimas“ (turint omenyje krikščionių tikėjimą, Ef 4, 13; Kol 1, 23; Kol 2, 7; Gal 1, 23; 1 Tim 4, 1. 6) ir „vienas krikštas“ (plg. Ef 5, 26), prieš baigiant išplėstiniu Dievo apibūdinimu: „vienas Dievas ir Tėvas visiems, virš visų, per visus ir visuose“ (Ef 4, 6).
Ką Paulius perteikia šiuo poetiniu Dievo Tėvo aprašymu? Kadangi Dievas yra vienas „Tėvas visiems“, Jis yra Kūrėjas. Likusi sakinio dalis nusako, kaip sukūręs pasaulį Dievas yra susijęs su viskuo, ką sukūrė. Paulius nesivelia į panteizmo (gamtos tapatinimas su Dievu) ar panenteizmo (teigiančio, kad pasaulis yra įtrauktas į Dievą, nors Jo neatskleidžia visiškai) klaidamokslius. Jis veikiau skelbia transcendenciją („virš visų“), aktyvų valdymą („per visus“) ir Dievo imanentiškumą („visuose“).
Atkreipkite dėmesį į dvi mintis dėl Bažnyčios vienybės (Ef 4, 1–6). Pirma, vienybė yra dvasinis faktas, įsišaknijęs šiuose septyniuose „vienas“, tikrovė, kurią reikia švęsti (Ef 4, 4–6). Antra, ši vienybė reikalauja mūsų uolumo ją puoselėjant ir auginant (Ef 4, 3). Dažnai bus priežasčių verkti dėl mūsų nesėkmių įgyvendinant šią vienybę. Tačiau, nepaisant mūsų trūkumų, turime džiaugtis Dievo Kristuje darbu, vienijančiu Bažnyčią, džiaugtis teologine Dvasios vienybės tikrove (Ef 4, 3). Taip darydami galėsime grįžti prie sunkaus darbo, užtikrinant šios vienybės pažangą, bet su nauju įsitikinimu, kad tai darydami atliekame paties Dievo darbą.
Dar kartą perskaitykite Ef 4, 4–6. Kaip šios eilutės verčia jaustis? Kaip jos turėtų versti jus jaustis, žinant, ką jos sako apie mūsų vienybę Dieve ir su Dievu per Kristų?
III. IŠAUKŠTINTAS KRISTUS, DOVANŲ DAVĖJAS
„O kiekvienam mūsų duota malonė pagal Kristaus dovanos mastą. Todėl pasakyta: Kildamas aukštyn, nusivedė sugautus belaisvius ir davė žmonėms dovanų“. Ką reiškia Jis pakilo, jeigu ne tai, kad Jis ir nusileido į žemesniąsias sritis žemėje. O Tasai, kuris nužengė, yra Tas pats, kuris iškilo aukščiau už visus dangus, kad visa pripildytų“ (Ef 4, 7–10).
3. Kas čia vyksta ir kokia Pauliaus mintis šiose eilutėse?
Paulius čia citavo Ps 68, 19: „Tu kopei į aukštą kalną, vedeisi belaisvius su palyda ir priėmei dovanas iš žmonių, net iš tų, kurie maištauja“. Ps 68, 19 nusako Viešpatį, Jehovą, kaip užkariaujantį generolą, kuris, nugalėjęs priešus, kopia į kalną, ant kurio pastatyta Jo sostinė, su gurguole mūšio belaisvių (žr. Ps 68, 2–3). Tada Jis gauna duoklę („dovanas“) iš savo nugalėtų priešų (atkreipiant dėmesį, kad Paulius pritaiko šį aprašą išaukštintam Kristui, duodančiam dovanas, remdamasis platesniu šios Psalmės kontekstu, žr. Ps 68, 36).
Laikantis Ps 68, 19 eiliškumo, pirmiausia vyksta kilimas – Kristaus užžengimas į dangų (Ef 1, 21–23), o po to – nusileidimas, kai prisikėlęs, išaukštintas Jėzus duoda dovanų ir visa pripildo. Tai Pauliaus būdas nusakyti Šventosios Dvasios išliejimą per Sekmines (žr. Apaštalų darbų 2). Šią nuomonę patvirtina Ef 4, 11–12, kuriose išaukštinto Jėzaus teikiamos dovanos įvardijamos kaip Dvasios dovanos.
„Kristus užžengė dangun, vesdamas nelaisvę nelaisvėn ir davė žmonėms dovanų. Kai po Kristaus užžengimo į dangų nužengė Dvasia, kaip buvo pažadėta, kaip smarkus, galingas vėjas, pripildęs visą tą vietą, kur buvo susirinkę mokiniai, koks buvo poveikis? Tūkstančiai atsivertė tą pačią dieną“ (E. Vait, „Ye Shall Receive Power“, p. 158.).
Kad ir kokios gilios būtų šios kelios Laiško efeziečiams eilutės, kaip galime išmokti semtis paguodos iš to, ką Kristus padarė dėl mūsų ir padarys, ypač kai Jis „visa visur pripildo“ (Ef 1, 23)?
IV. IŠAUKŠTINTO JĖZAUS DOVANOS
4. Remdamasis Ps 68, 19, Paulius ką tik apibūdino prisikėlusį, išaukštintą, pergalingą Jėzų kaip dalijantį savo tautai dovanas iš aukštybių. Kokias „dovanas“ dalija išaukštintas Jėzus ir kokiu tikslu? Ef 4, 11–13.
Paulius įvardija keturias apdovanotų žmonių grupes kaip dalį išaukštinto Jėzaus lobio, kurį Jis dovanoja savo Bažnyčiai: (1) apaštalai; (2) pranašai; (3) evangelistai; (4) ganytojai ir mokytojai (graikiško teksto struktūra rodo, kad tai viena grupė). Kristus duoda šias dovanas svarbiam darbui atlikti: „idant aprūpintų šventuosius tarnystės darbui, Kristaus kūno ugdymui“ (Ef 4, 12), „kol visi pasieksime tikėjimo vienybę ir Dievo Sūnaus pažinimą, tapsime tikrais vyrais pagal Kristaus pilnatvės amžiaus saiką“ (Ef 4, 13).
Ši paskutinė mintis buvo ypač svarbi ankstyviesiems adventistams, kurie apmąstė E. Vait dvasines dovanas. Ar Raštas moko, kad pranašystės dovana veikė Bažnyčioje tik apaštalų laikais? O gal ši dovana duodama iki Kristaus sugrįžimo? Ankstyvieji adventistai atsakymą rado Ef 4, 13 ir dalijosi juo pasakodami apie laivo kapitoną, kuris privalėjo laikytis kelionės nurodymų. Laivui artėjant prie uosto, kapitonas buvo informuotas instrukcijomis, kad į laivą ateis laivavedys, kuris padės vairuoti laivą. Kad liktų ištikimas pradiniams nurodymams, jis privalo leisti laivavedžiui įlipti ir paklusti tolesniems nurodymams. „Kas dabar paiso šios pirminės nurodymų knygos? Tie, kurie atmeta laivavedį, ar tie, kurie jį priima, kaip toje knygoje nurodoma? Spręskite patys“ (Uriah Smith, „Do We Discard the Bible by Endorsing the Visions?“ Review and Herald, sausio 13, p. 52.).
Turėtume būti atsargūs, įvardydami ganytojus (arba pastorius), mokytojus ir evangelistus, nes apie šias pozicijas galvojame savo kontekste ir savo laikmečiu. Kiek galime nustatyti, Pauliaus laikais jie visi būtų buvę eiliniai nariai lyderiai, tarnavę Efezo namų bažnyčioms (plg. 1 Pt 2, 9; Apd 2, 46; Apd 12, 12).
Perskaitykite Iz 5, 4: „Ką dar reikėjo padaryti Mano vynuogynui, ko Aš jame nepadariau?“ Pagalvokite apie šią eilutę atsižvelgiant į tai, ką Dievas mums davė E. Vait tarnyste. Kaip ją taikyti?
V. UŽAUGĘ KRISTUJE
5. Koks pavojus gresia krikščioniškajai Bažnyčios brandai? Ef 4, 14.
Paulius suvokia aplinką, nepanašią į mūsų, kurioje įvairios idėjos, bet koks mokymo vėjelis ir „žmonių apgaulės“ brukamos tikintiesiems. Jis trimis pavyzdžiais nusako klaidinančios teologijos pavojus: (1) vaikiškas nebrandumas („kad nebebūtume maži vaikai“); (2) atviros jūros pavojus („siūbuojami ir nešiojami bet kokio mokymo vėjelio“); (3) sumanių žmonių, kurie kaip lošėjai naudojasi gudrumu, apgavyste. Paulius perkeltine prasme vartoja graikų kalbos žodį kubeia („žaidimas kauliukais“), reiškiantį „gudrumą“ arba „apgaulę“.
Paulius tiki, kad susiskaldymas yra svarbus paklydimo ženklas: Tai, kas maitina ir augina kūną bei padeda jam išsilaikyti, yra gėris, o tai, kas jį alina ir skaldo, yra blogis. Nusigręždami nuo skaldančio mokymo bei atsigręždami į patikimus mokytojus (Ef 4, 11), jie žengs link tikros krikščioniškos brandos ir atliks veiksmingą vaidmenį Kristaus kūne (Ef 4, 12–13; plg. Ef 4, 15–16).
6. Kaip sveika Bažnyčia veikia kaip sveikas kūnas? Ef 4, 15–16.
Ef 4, 1–16 Paulius pasisako už Bažnyčios vienybę ir ragina laiško skaitytojus aktyviai ją puoselėti. Nors vienybė yra neabejotina (Ef 4, 4–6), ji reikalauja mūsų pastangų (Ef 4, 3). Vienas iš būdų puoselėti vienybei – tai būti aktyviomis Kristaus kūno „dalimis“ (Ef 4, 7–16). Kiekvienas iš mūsų esame kūno dalis ir turime prisidėti prie jo sveikatos bei augimo (Ef 4, 7. 16). Kiekvienas iš mūsų taip pat turėtume gauti naudos iš apaštalų, pranašų, evangelistų ir ganytojų – mokytojų darbo (Ef 4, 11). Jie kaip raiščiai, sausgyslės bei sąnariai (Ef 4, 16) atlieka vienijančią funkciją, padeda mums kartu augti Kristuje, kuris yra kūno galva (Ef 4, 13. 15).
Kokie „mokymo vėjeliai“ pučia mūsų bažnyčioje šiandien ir kaip galime jiems atsispirti? Paruoškite savo atsakymą pristatyti sabatą.
Tolesniam tyrinėjimui: Dvi pastabos padeda išplėsti Ef 4, 7–10 tyrinėjimą:
1. Ef 4, 9 vertimas. Kai kuriuose vertimuose nurodoma, kad nusileidimas įvyksta prieš pakilimą. Kiti vertimai atidžiau laikosi graikiško teksto, o kilimo ir nusileidimo laiko klausimas paliekamas atviras, leidžiant laikytis III dalyje išdėstyto požiūrio, kad reikia atsižvelgti į Ps 68, 19 pasakojimo tvarką, pirmiausia pripažįstant Kristaus išaukštinimą iki dangaus (pakilimą), o po to nusileidimą Dvasioje.
2. Belaisviai su palyda. Cituodamas Ps 68, 19 iš Senojo Testamento graikų kalba, vadinamo Septuaginta (Senojo Testamento vertimas į senovinę graikų kalbą), Paulius Ef 4, 8 pavartojo frazę, kuri pažodžiui reiškia: „Jis paėmė į nelaisvę“ (ji atsispindi kai kuriuose vertimuose), bet dažniausiai aiškinama, kad „jis paėmė į nelaisvę grupę belaisvių“. Septintosios dienos adventistai dažnai aiškino, kad šie žodžiai reiškia Kristaus darbą, kai Jo prisikėlimo metu kartu su Juo paimami į dangų tie, kurie buvo prikelti Jo paties prisikėlimo metu (Mt 27, 51–53). Jie yra atpirktųjų pirmienos, kurias Jis pateikia Tėvui grįžęs į dangų (žr. „The SDA Bible Commentary“, 6 t., 1022 p.; Su meile iš Dangaus, p. 834.)., plg. Su meile iš Dangaus, p. 785.). Arba, pasak Kol 2, 15, šiomis eilutėmis gali būti nusakyta Kristaus pergalė prieš Jo priešus – šėtoną ir jo piktuosius angelus – kurie vaizduojami kaip nugalėti belaisviai.
Klausimai aptarimui: 1.
1. Palyginkite dvasinių dovanų sąrašą Ef 4, 11 su 1 Kor 12, 4–11. 27–30; Rom 12, 4–8; ir 1 Pt 4, 10, 11. Kokius skirtumus ir panašumus pastebite?
2. Klasėje aptarkite tam tikrą siūbavimą ir nešiojimą „bet kokio mokymo“, šiandien pasireiškiančio bažnyčioje. Atkreipkite dėmesį, kaip Paulius sako, kad nebūtume siūbuojami. Kokiais konkrečiais būdais galime apsisaugoti patys ir apsaugoti kitus bažnyčioje nuo žalos, kurią mums gali padaryti šis siūbavimas?
3. Paulius laiške Efeziečiams pabrėžia vienybės temą. Bet ar vienybė turi būti užtikrinta bet kokia kaina? Kitaip tariant, kada vienybės troškimas gali duoti priešingą rezultatą? Aptarkite.