Penkta tema
Liepos 22–28 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Ef 2, 11–22; Rom 3, 31; Rom 7, 12; Iz 52, 7; Iz 57, 19; Jn 14, 27; 1 Kor 3, 9–17.
Įsimintina eilutė: „Bet dabar Kristuje Jėzuje jūs, kadaise buvusieji toli, esate tapę artimi dėlei Kristaus kraujo. Jis yra mūsų sutaikymas, iš abejų padaręs viena, sugriovęs viduryje stovinčią pertvarą, savo kūnu panaikinęs priešybę“ (Ef 2, 13–14).
Esate pagonys, graikai, išmokę branginti hebrajų Dievą. Tiesą sakant, jūs atsisakėte garbinti daug dievų ir priėmėte vienintelį gyvąjį Dievą. Keliaujant gražiais Jeruzalės šventyklos kiemais ir matant išdrožinėtas kolonas, šlovinimo garsai skatina šlovinti. Tačiau kaip tik tada atsiduriate prieš beveik pusantro metro aukščio akmeninę užtvarą. Kas keli žingsniai lotynų ir graikų kalbomis įrėžta ši žinia: „Joks svetimšalis negali eiti už užtvaro ir aptvėrimo aplink šventyklą. Kiekvienas, kuris bus sučiuptas tai darantis, pats bus kaltas dėl savo mirties“. Tą akimirką jautiesi izoliuotas, atstumtas ir atskirtas.
Ef 2, 11–22 Paulius mato Kristaus kryžių kaip dramatišką skirtumą, griaunantį tokias kliūtis ir sienas. Vertikaliai kryžius panaikina atstūmimą, sutaikydamas žmones su Dievu. Horizontaliai jis sutaiko žmones tarpusavyje. Kryžius pašalina priešiškumą ir atneša taiką tarp žydų ir pagonių, padarydamas juos vienu nauju žmogumi (Ef 2, 15). Kartu jie tampa nauja šventykla, Dievo buveine Dvasioje (Ef 2, 22).
Ką ši tiesa reiškia mums šiandien?
I. TAPĘ ARTIMI KRISTUJE
1. Palyginkite Ef 2, 1–3, ankstesnį pagonių praeities aprašymą, su Ef 2, 11–12. Ką Paulius akcentuoja naujai aprašydamas jų praeitį?
Pagonys, kurie įtikėjo Kristų ir yra Jo „kūno“, Bažnyčios, nariai, kadaise buvo visiškai atskirti nuo Izraelio ir Dievo teikiamo išganymo. Paulius mano, kad jiems svarbu atsiminti (Ef 2, 11) šią praeitį. Tada jie buvo „be Kristaus“, Pateptojo, Izraelio Mesijo. Jie buvo „svetimi Izraelio bendruomenei“ [valstybei ar žmonėms]. Ir jie buvo „tolimi pažado sandoroms“, nežinoję išgelbėjimo pažadų, kuriuos Dievas davė per išganymo istoriją. Svetimi Izraeliui ir per jį siūlomam išgelbėjimui reiškė, kad jie kažkada buvo „be vilties ir be Dievo pasaulyje“ (Ef 2, 12).
Be to, praeityje pagonys buvo įsivėlę į didžiulę nesantaiką tarp jų ir žydų. Paulius supranta šią įsisenėjusią neapykantą, nurodydamas vieną jos požymį – pravardžiavimą. Žydai, paniekindami pagonis, pastaruosius vadino „neapipjaustytaisiais“, o pagonys, paniekindami žydus, pastaruosius vadino „apipjaustytaisiais“ (Ef 2, 11).
Tačiau Ef 2, 13 kalbama apie kažką radikaliai skirtinga. Paulius rašė: „Bet dabar Kristuje Jėzuje jūs, kadaise buvusieji toli, esate tapę artimi dėlei Kristaus kraujo“.
Kai Paulius apibūdino įtikėjusius pagonis kaip kadaise tolimus, jis atkartoja Iz 57, 19: „Ramybė, ramybė tolimiems ir artimiems! – sako VIEŠPATS, – Aš jį pagydysiu!“ (plg. Ef 2, 17–18) Kristuje ir per Jo kryžių tikintieji pagonys tapo artimi viskam, kam anksčiau buvo tolimi – Dievui, vilčiai ir jų broliams bei seserims žydams. Čia yra Pauliaus numanoma galinga gera naujiena – Kristaus kryžius gali išgydyti nesantaiką tarp žydų ir pagonių, o tai reiškia, kad čia gali būti išspręstos visos mūsų nesantaikos ir nesutarimai. Ši geroji naujiena ragina susimąstyti apie mūsų pačių gyvenime ir bažnyčioje esantį susiskaldymą ir pamąstyti apie kryžiaus galią tai pakeisti.
Iš kokios būklės Jėzus jus atpirko? Kodėl jums gali būti svarbu reguliariai prisiminti, kokie buvote, kai Jis jus rado, ir kur galėtumėte būti dabar, jei Jis jūsų nebūtų radęs?
II. SUTAIKYMAS – DIEVO DOVANA PER KRYŽIŲ
„Jis yra mūsų sutaikymas, iš abejų padaręs viena, sugriovęs viduryje stovinčią pertvarą… viename kūne kryžiumi abejus sutaikė su Dievu“ (Ef 2, 14–16).
2. Kaip Paulius apibūdina kryžių ir Kristaus darbo poveikį šiose Laiško efeziečiams eilutėse? Kaip apibendrintumėte tai, ką Paulius sako apie kryžių ir kaip jis keičia mūsų santykius? (žr. Ef 1, 7–8; Ef 4, 32; Ef 2, 13–14; Ef 2, 16; Ef 5, 2. 25).
Šios savaitės įsimintinos eilutės kontekste Ef 2, 11–22 kryžius tikintiesiems suteikia tris turtus: (1) pagonys, kurie buvo tolimi Dievui ir Jo tautai, yra „tapę artimi“ (Ef 2, 13) abiem, dabar būdami Dievo sūnūs ir dukterys bei įtikėjusiųjų žydų broliai ir seserys (Ef 2, 19); (2) priešiškumas (gr. echthran, susijęs su echthros – priešas) tarp įtikėjusiųjų žydų ir pagonių yra „sugriautas“ (Ef 2, 16). Kristaus kryžius panaikina tai, kas atrodė nuolatinė priešiškumo ir karo būsena, kada žydai ir pagonys buvo prisiekę priešai (Ef 2, 17); (3) vietoj priešiškumo atsiranda sutaikymas. Kristaus tikslas – viename kūne kryžiumi abejus sutaikyti su Dievu (Ef 2, 16; plg. Kol 1, 19–22).
Kaip atrodo sutaikymas? Koks jausmas būti susitaikiusiems? Įsivaizduokite didelį motinos ir dukters susvetimėjimą, įsivyravusį per daugelį metų. Įsivaizduokite, kad ši pagieža ištirpsta malonėje ir atleidime, o po to – judviejų susivienijimas. Tai yra sutaikymas. Pastarasis patiriamas tą akimirką, kai vienas bažnyčios narys atmeta atskyrimą lemiančią problemą ir pripažįsta kitą bažnyčios narį mylimu broliu ar seserimi, kuris priima tai, kas buvo pasiūlyta. Sutaikymas nėra mechaninis ar teisinis, bet tarpasmeninis terminas, kuriuo švenčiamas nutrūkusių santykių pataisymas. Paulius tiki, kad Kristaus darbas ant kryžiaus turi įtakos ne tik pavienių asmenų, bet ir žmonių grupių santykiams. Jis tiki, kad sutaikymas ateina į mūsų gyvenimą ir sunaikina mūsų susiskaldymą, išsklaido mūsų kivirčus ir atnaujina mūsų bendrystę bei vienas kito supratimą.
Kokiais būdais gali tekti taikyti čia pristatytus principus, kad susitaikytumėte su kuo nors kitu? Kaip ketinate tai daryti?
III. PERTVAROS SUGRIOVIMAS
3. Kokių darbų, pasak Pauliaus, Kristus ėmėsi dėl įsakymų Įstatymo, išreikšto apeigomis? Kodėl Jis ėmėsi šių darbų? (žr. Ef 2, 14–15)
Paulius čia tikriausiai užsimena apie tvorą, supusią Izraelio aikštę Erodo šventykloje, su mirties grėsme. Paulius tikėjo, kad ši siena griūva ir pagonims bus suteikta visa prieiga garbinti Dievą (Ef 2, 18). Bet kokią tokią sieną, sako Paulius, panaikina kryžius. Nes prie kryžiaus mes suprantame, kad šios dvi tautos, žydai ir pagonys, iš tikrųjų yra viena.
Kai kurie mano, jog Ef 2, 14–15 mokoma, kad Dešimt įsakymų, įskaitant sabatos įsakymą, kryžiumi yra panaikinti. Tačiau Laiške efeziečiams Paulius parodo gilią pagarbą Dešimčiai įsakymų kaip krikščioniškosios mokinystės formavimo šaltiniui. Jis cituoja penktąjį įsakymą (Ef 6, 2–3) ir užsimena apie kitus (pvz., septintąjį, Ef 5, 3–14. 21–33; aštuntąjį, Ef 4, 28; devintą, Ef 4, 25; dešimtą, Ef 5, 5). Tai dera su ankstesniais Pauliaus teiginiais apie Įstatymą (Rom 3, 31; Rom 7, 12). Jis kalba apie piktnaudžiavimą Įstatymu, tačiau gerbia patį Įstatymą ir priima jo tęstinumą. Vadinasi, naudoti šias eilutes kalbant apie Dešimt Dievo įsakymų panaikinimą, ypač atsižvelgiant į visas kitas Rašto eilutes apie Įstatymo amžinumą, akivaizdžiai prilygtų klaidingam Pauliaus ketinimų aiškinimui.
Vietoj to, bet koks Įstatymo panaudojimas siekiant įkalti pleištą tarp žydų ir pagonių, ypač pašalinant pagonis iš visiškos partnerystės tarp Dievo tautos ir prieigos prie šlovinimo, Pauliui reikštų siaubą ir piktnaudžiavimą dangaus Įstatymu. Įstatymas Ef 2, 14–15 yra arba apeiginės Įstatymo pusės, atskyrusios žydus nuo pagonių, nusakytos sudėtingais Pauliaus žodžiais „įsakymų Įstatymą su jo potvarkiais“, arba tai viso Senojo Testamento teisinė sistema, kaip ji buvo aiškinama, vykdoma ir netinkamai naudojama, kaip pleištas atitolindama žydus nuo pagonių.
Kokias įtampas tarp Septintosios dienos adventistų ar platesnės krikščionių bendruomenės narių reikia ištyrinėti ir įveikti? Kodėl mūsų bendros meilės Kristui turėtų pakakti, kad įveiktume šias įtampas?
IV. JĖZUS – TAIKOS SKELBĖJAS
4. Kaip Paulius apibendrina Kristaus tarnystę Ef 2, 17–18?
Ramybės ir taikos samprata svarbi Laiškui efeziečiams, pastarasis prasideda ir baigiasi ramybės palinkėjimu „nuo Dievo, mūsų Tėvo, ir Viešpaties Jėzaus Kristaus“ (Ef 1, 2; plg. Ef 6, 23). Ef 2, 11–22 Paulius teigė, kad Kristus įkūnija taiką: „Jis įkūrė taiką“ ir kad ją sukuria Jo kryžius (Ef 2, 14–16). Kristus ne tik sunaikina priešiškumą tarp žydų ir pagonių (Ef 2, 14–15), bet ir sukuria naują žmoniją, paženklintą sutaikymo ir ramybės santykiais (Ef 2, 15–17). Tokia ramybė yra ne tik konflikto nebuvimas. Ji dera su Laiško hebrajams šalom samprata, pilnatvės ir gerovės patyrimu tiek mūsų santykiuose su Dievu (Rom 5, 1), tiek su kitais.
5. Kaip Paulius įsivaizduoja tikinčiuosius dalijantis Jėzaus ramybės ir taikos žinia? Ef 4, 3; Ef 6, 14–15; plg. Rom 10, 14–15 su Ef 2, 17–19; Iz 52, 7; Iz 57, 19.
Evangelijose yra Jėzaus kaip ramybės skelbėjo pavyzdžių. Atsisveikindamas su mokiniais Jis pažadėjo jiems ir mums: „Aš jums palieku ramybę, duodu jums savo ramybę“ (Jn 14, 27). Jis baigia: „Aš jums tai kalbėjau, kad Manyje atrastumėte ramybę. Pasaulyje jūsų priespauda laukia, bet jūs būkite drąsūs: Aš nugalėjau pasaulį!“ (Jn 16, 33) Po prisikėlimo, pasirodęs mokiniams, Jis nuolat jiems sakė: „Ramybė jums!“ (Jn 20, 19. 21. 26).
Ef 2, 17–18 Paulius norėjo pabrėžti, kad Kristaus ramybės skelbimas tęsiasi ilgiau už Jo žemišką tarnystę. Jis „skelbė taiką“ ir tolimiems (įtikėjusiems pagonims, kol jie nebuvo atsivertę), ir artimiems (įtikėjusiems žydams; plg. Ef 2, 11–13). Priėmę šį skelbimą, visi tikintieji patiria didžiulį palaiminimą.
Kaip galime išmokti būti ramybės skelbėjais, o ne konfliktų kėlėjais? Kokiomis aplinkybėmis šiuo metu galite atnešti išgydymą?
V. BAŽNYČIA – ŠVENTYKLA
6. Kokį simbolių rinkinį Paulius naudoja Ef 2, 11–22, kad parodytų žydų ir pagonių vienybę Bažnyčioje?
Tyrinėjant Efeziečiams 2, prisimename, kad 1–10 eilutėse mokoma, jog gyvename su Jėzumi, o 11–22 eilutėse, kad gyvename kartu su kitais kaip Jo Bažnyčios dalis. Jėzaus mirtis nustato vertikalią naudą užmezgant ryšį su Dievu (Ef 2, 1–10), ir horizontalią – sutvirtinant mūsų santykius su aplinkiniais (Ef 2, 11–22). Per kryžių Jėzus griauna visa, kas skiria pagonių tikinčiuosius nuo žydų, įskaitant piktnaudžiavimą Įstatymu, siekiant didinti pertvarą (Ef 2, 11–18). Jėzus taip pat stato nuostabią, naują šventyklą, sudarytą iš tikinčiųjų. Pagonys, kurie kadaise buvo šalinami iš pamaldų šventose šventyklos vietose, dabar prisijungia prie įtikėjusiųjų žydų, kad taptų nauja šventykla. Mes visi tampame Dievo Bažnyčios dalimi, „šventykla Viešpatyje“ (Ef 2, 19–22) ir mums tenka garbė gyventi kartu su Jėzumi bei mūsų broliais ir seserimis Kristuje.
7. Kaip Pauliaus su Bažnyčia susijusi metafora kaip šventykla Ef 2, 19–22 prilygsta tam, ką jis rašė kitur? 1 Kor 3, 9–17; 2 Kor 6, 14–7, 1; 1 Pt 2, 4–8.
Paulius naudoja Bažnyčios kaip šventyklos metaforą kaip simbolį, leidžiantį visiškai įtraukti pagonis į Bažnyčią. Kadaise jiems buvo uždrausta garbinti Izraelio kieme šventykloje, tačiau dabar jie ne tik įgyja prieigą (Ef 2, 18), bet ir patys tampa statybinėmis medžiagomis naujai šventyklai, skirtai Dievo buveinei Dvasioje (Ef 2, 22).
Rašiusieji Naująjį Testamentą naudojo šventyklos metaforą, kad nusakytų bažnyčios šventumą, Dievo vaidmenį įkuriant ir auginant Bažnyčią bei tikinčiųjų vienybę Bažnyčioje. Metafora vartojama kartu su biologine kalba (žr. Ef 2, 21 šventykla – „auga“), o statybos procesas dažnai akcentuojamas (žr. Ef 2, 22, „jūs esate drauge statomi“). Vietoj statiško simbolio Bažnyčia gali matyti savo tapatybę kaip „gyvojo Dievo šventykla“ (2 Kor 6, 16).
Tolesniam tyrinėjimui: Atidžiai ištyrinėkite toliau pateiktus klausimus:
Koks konkretus Ef 2, 11–22 kontekstas, kuriame Paulius rašė, įvardydamas didžiulį kryžiaus poveikį žmonių santykiams? Jis kalba apie santykius tarp įtikėjusiųjų žydų ir pagonių, kurie drauge yra Bažnyčios nariai. Jis išreiškia akivaizdų susirūpinimą, kad jie suprastų savo kaip Dievo sutaikytų šeimos narių bendrą padėtį (Ef 2, 19). Tačiau viso šio laiško kontekste Paulius parodo platų, toli siekiantį tikslą. Jo tema yra didis, galutinis Dievo sumanymas suvienyti visa Kristuje (Ef 1, 9–10), o jo pritaikymas apima kiekvieną tėvystę danguje ir žemėje (Ef 3, 15).
Svarbu tai, kad narių vienybė Bažnyčioje – konkreti tema, kurią jis tyrinėja Ef 2, 11–22 – pati turi platesnį Paulius atskleidžiamą tikslą Ef 3, 10: kad dabar per Bažnyčią taptų žinoma daugeriopa Dievo išmintis. Bažnyčios sudarymas iš žydų ir pagonių dabar galėtų būti žinomas valdovams ir valdžiai danguose. Suvokdami vienybę, kurią Kristus pasiekė ant kryžiaus, tikintieji turi parodyti, kad galutinis Dievo planas suvienyti visa Kristuje yra vykdomas. Jų sutaikyti santykiai parodo Dievo planą visatai, suvienytai Kristuje. Tad tikslinga skaityti į Ef 2, 11–22 ir atsižvelgti į principus, susijusius su šiandien svarbia tema – žmonių ir rasių santykiais.
Klausimai aptarimui:
1. Kokie bibliniai principai, susiję su etniniais santykiais, pateikiami Ef 2, 11–22? Kaip šiose eilutėse pateikiamas savitas, į Kristų orientuotas požiūris, susijęs su šia tema, kaip vienos etninės grupės nariai turėtų sąveikauti su kitos etninės grupės nariais?
2. Atsižvelgiant į Dievo planą žmonijos ateičiai (Ef 1, 9–10; Ef 2, 11–22), kiek svarbu, kad Bažnyčia pati spręstų savo vidines problemas ir rasių konfliktus?
3. Kokių tarp etninių grupių kylančių problemų, kurios pernelyg dažnai gali būti paslėptos ir ignoruojamos, egzistuoja jūsų bendruomenėje? Kaip jūsų bažnyčia galėtų atlikti teigiamą vaidmenį įgyvendinant vienijantį darbą, kurį Kristus jau atliko ant kryžiaus? Kaip galėtumėte prisidėti prie šio darbo?