Trylikta tema
Rugsėjo 16–22 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Ef 6, 10–20; 1 Pt 4, 1; 1 Pt 5, 8; Iz 59, 17; Iz 52, 8–10; 1 Tes 5, 16–18.
Įsimintina eilutė: „Visais atvejais pasiimkite tikėjimo skydą, su kuriuo užgesinsite visas ugningas piktojo strėles. Pasiimkite ir išganymo šalmą bei Dvasios kalaviją, tai yra Dievo Žodį“ (Ef 6, 16–17).
Klasika tapusioje Džono Banjano (John Bunyan) knygoje „Piligrimo kelionė“, parašytoje jam kalint, Kristianas palydimas į rūmų ginklų saugyklą ir jam parodomi „visi baldai [ginklai], kuriuos jų Viešpats parūpino piligrimams, kaip kalavijas, skydas, šalmas, šarvai, visos maldos ir nenusidėvintys batai. Visko pakako tokiai gausybei žmonių, kad jie galėtų tarnauti Viešpačiui, kiek yra žvaigždžių danguje. Prieš Kristianui išvykstant, jis vėl palydimas į ginklų saugyklą, kur jis nuo galvos iki kojų neįveikiamai apginkluojamas tam atvejui, jei pakeliui būtų užpultas.
1678 m. Banjano raštai primena prieš apytiksliai 1600 metų apaštalo Pauliaus parašytą dokumentą – Laišką efeziečiams, taip pat parašytą kalėjime. Jame didysis apaštalas misionierius regi didžiulę kariuomenę, Bažnyčią, lankančią Dievo ginklų saugyklą ir imančią dieviškus panoplia, graikiškai – nuo galvos iki kojų būtinus ginklus. Dievo ginkluotėje yra pakankamai geriausių ginklų, kad kiekvienas Jo kareivis būtų „nuo viršugalvio iki kojų apginkluotas šiaurietišku plienu“, kai jie keliauja skelbti taiką Jo vardu.
I. BAŽNYČIA – VIENINGA KARIUOMENĖ
1. Perskaitykite Ef 6, 10–20. Ką Paulius sako apie Bažnyčios kovą? Ar Paulius pirmiausia nusako tik individualaus tikinčiojo dvasinę kovą su blogiu, ar bendrą Bažnyčios kovą?
Pergalė graikų ir romėnų kare priklausė nuo karių bendradarbiavimo ir ypač nuo jų paramos vieni kitiems mūšio įkarštyje. Individualizmas mūšyje buvo laikomas barbarų karių savybe, pasmerkiančia pralaimėjimui.
Šiai Pauliaus minčiai paremti, atsižvelgiant į įprastą karinį supratimą, yra svarių priežasčių, pirmiausia kalbant apie bendrą Bažnyčios kovą su blogiu Ef 6, 10–20: 1. Šios eilutės yra laiško, kurio esmė – Bažnyčia, kulminacija. Būtų keista, jei Paulius savo laišką užbaigtų vieno krikščionio kario, kovojančiu su tamsos priešais, paveikslu; 2. Šių eilučių pabaigoje Paulius pabrėžia krikščionišką bičiulystę raginimu melstis už „visus šventuosius“ (Ef 6, 18–20); 3. Svarbiausia, kad anksčiau šiame laiške Paulius, aptardamas blogio jėgas, jas apibūdina kaip nukreiptas prieš Bažnyčią, o ne atskirą tikintįjį: „Kad dabar per Bažnyčią taptų žinoma kunigaikštystėms ir valdžioms danguje daugeriopa Dievo išmintis“ (Ef 3, 10).
Taigi Ef 6, 10–20 nevaizduojamas vienišas su blogiu kovojantis karys. Vietoj to, Paulius kaip generolas kreipiasi į Bažnyčią kaip į kariuomenę. Jis ragina mus imtis visų ginklų ir kaip vieningai kariuomenei uoliai kovoti mūšyje. Paulius nusprendžia užbaigti savo nuodugnų su Bažnyčia susijusį akcentą, apimant nuolatinius Bažnyčios prilyginimus Kristaus kūnui (Ef 1, 22–23; Ef 4, 1–16), Dievo buveinei / šventyklai (Ef 2, 19–22) ir Kristaus nuotakai (Ef 5, 21–33), galutine metafora – Bažnyčia kaip gyvojo Dievo kariuomenė. Kadangi artėja piktoji diena (Ef 6, 13), paskutinieji ilgai trunkančios kovos su blogiu etapai, ne laikas dvejoti apie mūsų pasišventimą Dievui ar ištikimybę vienas kitam kaip Kristaus bendradarbiams.
Kaip mes, vienas kūnas, galime dirbti išvien didžiojoje kovoje, kad padėtume vieni kitiems grumtynėse su blogiu, kad ir kokia būtų jo forma?
II. APSIVILKTI TEISUMO ŠARVAIS
2. Kaip Paulius įsivaizduoja kovai su blogiu besiruošiančius tikinčiuosius? Ef 6, 14; taip pat žr. 1 Pt 4, 1; 1 Pt 5, 8; Rom 8, 37–39.
Pauliaus įspėjimas dėl nuožmios kovos (Ef 6, 13) paruošia skaitytojus paskutiniam jo raginimui išsilaikyti (ketvirtajam, plg. Ef 6, 11. 13) ir ginkluotis (Ef 6, 14–17). Paulius mini susijuosimą tiesa (plg. Iz 11, 5). Senovinius, palaidus drabužius prieš darbą ar mūšį reikėjo surišti aplink juosmenį (plg. Lk 12, 35. 37; Lk 17, 8). Paulius įsivaizduoja tikintįjį su šarvais kaip romėnų legionierių, pradedant odiniu kariniu diržu su dekoratyvinėmis diržo plokštelėmis ir sagtimi. Ant diržo kabėjo daugybė odinių dirželių su metaliniais diskais, kartu sudarant „prijuostę“, kuri atspindėjo rangą, siekiant vizualinio efekto. Diržo pagrindinė funkcija – surišti drabužius ir išlaikyti kitus daiktus vietoje.
Tiesa nepriklauso tikintiesiems; tai Dievo dovana (plg. išgelbėjimas Ef 2, 8). Vis dėlto tai nėra abstrakti, tolima vertybė be jokio keičiančio poveikio jų gyvenimui. Jie privalo susijuosti Dievo tiesa, patirti ir naudoti šią dangaus dovaną. Tai ne jie turi Dievo tiesą, bet Dievo tiesa juos valdo ir saugo.
Toliau Paulius ragina tikinčiuosius apsivilkti „teisumo šarvais“ (plg. 1 Tes 5, 8). Kaip ir tiesa, teisumas yra dieviškos kilmės, nes yra Jehovos ginklų dalis, Jam atliekant dangaus kario vaidmenį (Iz 59, 17). Pauliaus laikais kareivių šarvai būdavo daromi iš mažų, supintų geležinių žiedų, mažų, persidengiančių bronzinių ar geležinių žvynų arba sutvirtintų persidengiančių geležinių juostų. Tokie šarvai apsaugodavo gyvybiškai svarbius organus nuo priešo smūgių. Analogiškai tikintieji turi patirti dvasinę apsaugą, kurią teikia Dievo globojanti teisumo dovana. Laiške efeziečiams Paulius teisumą sieja su šventumu, gerumu ir tiesa (Ef 4, 24; Ef 5, 9), pastaruosius laikant savybe, leidžiančia teisingai ir gerai elgtis su aplinkiniais, ypač su Bažnyčios nariais.
Kaip jūs patyrėte, kad gerumas, šventumas ir tiesa gali būti apsauga?
III. APAVAS – BAŽNYČIA SKELBIA TAIKĄ
Romėnų kareivis, besiruošiantis mūšiui, užsirišdavo tvirtus kariškus sandalus. Daugiasluoksnis padas buvo su tvirtais spygliais, padedančiais kariui išsilaikyti ir išstovėti (Ef 6, 11. 13–14). Paulius šį karinį apavą paaiškina Iz 52, 7 žodžiais, kur švenčiama akimirka, kai pasiuntinys atneša žinią, jog Jehovos mūšis vardan Jo tautos yra laimėtas (Iz 52, 8–10) ir dabar viešpatauja taika: „O kokios dailios kalnuose šauklio kojos, to, kuris ateina su linksmąja žinia, skelbdamas ramybę“ (Iz 52, 7).
3. Apsvarstykite aštuonis kartus, kai Paulius Laiške efeziečiams pabrėžia taiką. Kodėl jis naudojasi išsamia karine metafora, kai jį domina taika? Ef 1, 2; Ef 2, 14–15. 17; Ef 4, 3; Ef 6, 15. 23.
Paulius švenčia taiką kaip Kristaus darbą, mūsų ramybę, To, kuris skelbia taiką „jums, kurie buvote toli, ir tiems, kurie buvo arti“ (Ef 2, 14–17), suartindamas žydus ir pagonis, padarydamas vieną naują žmogų (Ef 2, 15). Išlaikydami Evangelijos pasakojimą apie Kristaus išgelbėjimą ir Jo kūrybinį taikos darbą gyvą, švęsdami Jo pergalę praeityje ir žvelgdami į pergalės šauksmą ateityje, tikintieji apsiauna ir yra pasiruošę kovai. Kaip ir Iz 52, 7 pasiuntinys, tikintieji yra pasiuntiniai, skelbiantys Kristaus pergalę ir Jo taiką.
Tačiau Paulius nenori, kad raginimą ginkluotis mes suprastume kaip raginimą imtis karinių ginklų prieš savo priešus. Štai kodėl jis apibūdina tikinčiuosius kaip skelbiančius „taikos Evangeliją“ (Ef 6, 15). Jis taip pat nenori, kad tikintieji būtų kovingi santykiuose su kitais, nes jis akcentavo vienybę, ugdančią kalbą ir maloningumą (žr. Ef 4, 25–5, 2). Bažnyčia turi skelbti taiką, naudodama krikščioniškų dorybių (nuolankumo, kantrybės, atlaidumo ir kt.) ir papročių (maldos, garbinimo) Evangelijos arsenalą. Tokie darbai yra strateginiai, nukreipti į didįjį Dievo planą suvienyti visa Kristuje (Ef 1, 9–10).
Kaip pateikta ištrauka padeda mums suprasti, ką Pauliaus kariška simbolika turėtų reikšti mūsų kaip tikinčiųjų gyvenimui? „Dievas ragina mus imtis Jo ginklų. Mes nenorime Sauliaus ginklų, bet visų Dievo ginklų. Tada galėsime pradėti dirbti dėl širdžių, kupini Kristaus švelnumo, atjautos ir meilės“ (Ellen G. White, [Australasian] Union Conference Record, July 28, 1899).
IV. SKYDAS, ŠALMAS IR KALAVIJAS
4. Kada ir kaip tikintieji, kaip kovotojai didžiojoje kovoje, turėtų naudoti skydą, šalmą ir kalaviją? Ef 6, 16–17.
Pauliaus skydas – tai didelis, stačiakampis romėnų legionieriaus skydas. Pagamintas iš medžio ir aptrauktas oda, jo kraštai išlenkti į vidų, kad apsaugotų nuo smūgių iš šono. Išmirkę vandenyje, skydai galėjo užgesinti ugningas strėles, išmirkytas dervoje ir padegtas. Pauliaus apibūdintas „tikėjimo skydas“ atspindi Senajame Testamente pavartotą skydo, kaip Dievo, saugančio savo tautą, simbolį (Pr 15, 1; Ps 3, 4). Pasiimti „tikėjimo skydą“ (Ef 6, 16) reiškia stoti į kosminę kovą pasikliaujant Dievu, kuris kovoja už tikinčiuosius (Ef 6, 10), parūpina geriausius ginklus (Ef 6, 11. 13) ir užtikrina pergalę.
Tuo pačiu metu romėnų mūšio šalmas buvo pagamintas iš geležies arba bronzos. Prie šalmo, kuris saugojo galvą, apačioje buvo prijungta plokštė, apsauganti kaklą, ausų apsaugos, antakių briauna ir atlenkiamos plokštės, apsaugančios skruostus. Atsižvelgiant į esminę šalmo teikiamą apsaugą, išganymo šalmas (Ef 6, 17) simbolizuoja dabartinį išganymą, kurį tikintieji patiria būdami viena su prisikėlusiu, dangun užžengusiu ir išaukštintu Kristumi (Ef 2, 6–10). Užsidėti „išganymo šalmą“ reiškia nebijoti dvasinių jėgų, itin paplitusių tuo metu, ir pasikliauti aukščiausia Kristaus galia (plg. Ef 1, 15–23; Ef 2, 1–10).
Paskutinis ginklas – Dvasios kalavijas, tai yra Dievo Žodis (Ef 6, 17), nurodant į trumpą, dviašmenį romėnų legionieriaus kalaviją. Įprasta mūšio taktika buvo mesti dvi ietis (nepaminėtas Pauliaus), o tada išsitraukti kalaviją ir pulti smeigiant. Tikinčiųjų kalavijas yra „Dvasios kalavijas“, nes jį parūpina Dvasia, ir šis ginklas įvardijamas Dievo Žodžiu. Paulius žengia pirmyn kaip generolas ir ragina imtis ginklų, kartodamas dangaus Vyriausiojo Vado vilties ir pergalės pažadus. Būtent iš šitų Ef 6, 10–20 pažadų – Dievo Žodis yra pagrindinis kovos su blogiu ginklas. Taigi Dievo Žodis reiškia plačius Evangelijos pažadus, kuriuos randame Šventajame Rašte.
Net jei mums nepatiktų šių karinių simbolių gausa, ko pastarieji turėtų mokyti mus apie tikrą didžiąją kovą ir kaip rimtai turėtume į ją žiūrėti?
V. MŪŠIO LAUKO MALDA
Baigdamas raginimą kovai, Paulius skatina tikinčiuosius, kaip karius, nuolat melstis užtariant „visus šventuosius“ (Ef 6, 18) ir už jį kaip įkalintą pasiuntinį (Ef 6, 19–20). Šis kvietimas maldai gali būti laikomas karinės simbolikos išplėtimu, nes kreipimasis į Dievą (arba dievus) maldoje buvo įprasta praktika senovės mūšio lauke. Cituojant biblinį pavyzdį, atsižvelgdamas į Jahazielio raginimą, Juozapatas ir „visas Judas bei visi Jeruzalės gyventojai puolė kniūbsti prieš VIEŠPATĮ, pagarbindami VIEŠPATĮ“ (2 Met 20, 18). Nors malda nėra septintas ginklas, ji yra neatsiejama Pauliaus raginimo kovai ir karinės metaforos dalis.
Pirmajame iš dviejų maldos prašymų Paulius ragina šio laiško klausytojus uoliai, skubiai ir atkakliai melstis už „visus šventuosius“ (Ef 6, 18). Kad Bažnyčiai sektųsi kovoje su blogio jėgomis, ji turės priklausyti nuo Dievo per Dvasios įkvėptą maldą.
Antrasis Pauliaus prašymas melstis skirtas jam pačiam – „ir mane“ (Ef 6, 19). Jis prašo melstis, kad Dievas suteiktų jam deramą žinią („būtų man duota“) tinkamu laiku („kai atveriu lūpas“), perteiktą tinkamu būdu („drąsiai skelbti“) ir, svarbiausia, – „Evangelijos slėpinį“ (Ef 6, 19). Šie paskutiniai žodžiai nusako tai, ką galėtume pavadinti „vieša paslaptimi“ – Dievo įsikišimą per Kristų atperkant pagonis ir žydus (žr. Ef 3, 1–13), sukuriant vieną naują žmoniją (Ef 2, 15; taip pat žr. Ef 2, 11–22) kaip ženklą visa apimančiam planui visa „suvienyti Kristuje“ (Ef 1, 10).
6. Perskaitykite šiuos Naujojo Testamento raginimus melstis. Kuris jus įkvepia labiausiai? Kodėl? Lk 18, 1–8; Fil 4, 6; Kol 4, 2; 1 Tes 5, 16–18.
Kodėl tikintieji itin dažnai raginami nuoširdžiai ir atkakliai melstis? Pauliaus karinė metafora siūlo du atsakymus: (1) dvasinės kovos su daugybe antgamtinių priešų grėsmė yra baisi ir reali; (2) su dvasine stiprybe ir pergale susiję Dievo pažadai iliustruojami kariniais Pauliaus vaizdiniais (Ef 6, 10–17). Nuoširdi, atkakli malda suteikia mums galimybę atidžiai įsiklausyti į šiuos pažadus, švęsti juos ir dėkoti Dievui už Jo malonės išteklius.
Tolesniam tyrinėjimui: „Kariuomenė mūšyje susipainiotų ir susilpnėtų, jei visi nesidarbuotų išvien. Jei kariai įgyvendintų savo impulsyvias idėjas, neatsižvelgdami į vienas kito pozicijas ir darbą, jie būtų nepriklausomų atomų rinkinys; jie negalėtų atlikti organizuoto kūno darbo. Taigi Kristaus kariai turi veikti darniai. Vienų jų nereikia branginti. Jei jie tai darys, Viešpaties tautos, užuot nepriekaištingai darnios, vieno mąstymo, vieno tikslo ir pasišventusios vienam didingam darbui, pastangos bus bevaisės, jų laikas ir galimybės bus švaistomos. Sąjunga yra stiprybė. Kelios atsivertusios sielos, veikiančios darniai, veikdamos dėl vieno didelio tikslo, vienos galvos, pasieks pergalių kiekviename susirėmime“ (Ellen G. White, Spalding and Magan Collection, 121 p.).
Kokią reikšmę turi Pauliaus įvardijimas savęs grandinėmis surakintu pasiuntiniu (Ef 6, 20)?
Karo metu pasiuntiniai dažnai atlikdavo sudėtingus vaidmenis, todėl Pauliaus apibūdinimas atitinka jo karinės metaforos kontekstą. Su pasiuntiniais turėjo būti elgiamasi pagarbiai dėl juos siuntusio asmens arba šalies. Taigi ryškus kontrastas tarp Pauliaus kaip Aukščiausiojo visatos Valdovo pasiuntinio padėties ir visiškos nepagarbos, kurią rodo jo grandinės (pažodžiui, „grandinė“). Tačiau, kadangi pasiuntiniai dėvėtų „tarnybos grandinę“, Pauliaus grandinės paminėjimas gali būti „pagardintas“ ironija, o tai reiškia, kad jo grandinė yra „išskirtinė puošmena“ (David J. Williams, Paul’s Metaphors: Their Context and Character (Peabody, MA: Hendrickson, 1999), 152 p.).
Klausimai aptarimui:
1. Ką susiskaldžiusio ir kariaujančio pasaulio kampelyje jums ir jūsų bendruomenei reiškia skelbti taiką? Kaip galime būti taikos skelbėjais pasaulyje, kuriam vis dažniau būdinga agresija ir smurtas?
2. Kokios konkrečios ugninės strėlės svaidomos jūsų kryptimi? Kaip galite užtikrinti, kad jos būtų užgesinamos tikėjimo skydo?
3. Kartais kalbame apie maldos karius. Kaip galėtume rengti maldos tarnystę, remdamiesi Ef 6, 18–20?
4. Kaip turėtume elgtis su sužeistais didžiosios kovos mūšio lauke? Kaip turėtume elgtis su krikščioniu, kuris mūšio įkarštyje bėga iš baimės arba atvirai pasiduoda kitai pusei?