Šešta tema
Liepos 29 – rugpjūčio 4 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Ef 3; Job 11, 5–9; Ez 43, 13–16; Am 7, 7–8; Apr 11, 1–2.
Įsimintina eilutė: „O Tam, kuris savo jėga, veikiančia mumyse, gali padaryti nepalyginti daugiau, negu mes prašome ar išmanome, Jam tebūna šlovė Bažnyčioje ir Kristuje Jėzuje per visas kartas amžių amžiais! Amen“ (Ef 3, 20–21).
Efeziečiams 3 Paulius pradeda temą, kurią jau palietė anksčiau: „pagonys kartu su žydais yra paveldėtojai, vieno kūno nariai ir dalininkai pažado Kristuje Jėzuje per Evangeliją“ (Ef 3, 6). Ir nors šiandienos Bažnyčią, kurią daugiausia sudaro pagonys, tai nelabai stebina, daugeliui šio laiško skaitytojų anuomet tai atrodė visiškai nauja.
Tada Paulius tęsia įkvėptus žodžius, apaštalui apmąstant savo pašaukimą skelbti Jėzaus Evangeliją pagonims.
Mes taip pat sužinome apie jo tuometinius sunkumus tęsiant šią tarnystę, kurių metu tenka praleisti laiką Romos kalėjime.
Taip pat girdime jo pasišventimą slėpiniui, esančiam Evangelijos centre, slėpiniui, kad Bažnyčioje pagonys yra lygiaverčiai savo broliams ir seserims žydams. Patiriame jo jaudulį Bažnyčiai ir jos pasaulinei misijai. Girdime, kaip jis meldžiasi, šlovindamas Dievą, kad atskleidė savo malonę per Bažnyčią.
Trumpai tariant, esame įkvėpti prisijungti prie Pauliaus pasišventimo Evangelijai.
I. PAULIUS – ĮKALINTAS APAŠTALAS PAGONIMS
1. Perskaitykite Efeziečiams 3 ir nustatykite vieną ar dvi pagrindines temas. Ką svarbaus pabrėžia Paulius?
Efeziečiams 3 pateikiama įdomi struktūra. Paulius pradeda skyrių šiais žodžiais: „Todėl aš, Paulius, esu Kristaus Jėzaus kalinys dėl jūsų – pagonių“ (Ef 3, 1). Tada jis nukrypsta ir pabrėžia tai, kas, pasirodo, yra ilgas jo kaip apaštalo pagonims darbas (Ef 3, 2–13). Po to jis grįžta prie savo pradinių minčių kartodamas – „Dėl to“ (Ef 3, 14), o 14–21 eilutėse pateikia savo maldos ataskaitą.
Ef 3, 1 Paulius įvardija save – „Kristaus Jėzaus kalinys“, taip įrodinėdamas, kad nors jis įkalintas Romoje ir atrodo esąs pavaldus Romos imperijos valdžiai, per jį įgyvendinamas gilesnis dieviškasis tikslas. Jis nėra Romos kalinys, bet „Kristaus Jėzaus kalinys“! (plg. Ef 4, 1)
Pauliaus „vargų“ (Ef 3, 13), o vėliau ir grandinių (Ef 6, 20) paminėjimas rodo, kad jam nėra taikomas gana patogus namų areštas (plg. Apd 28, 16), bet jis kali. Būti kalėjime pirmame amžiuje ir Romos požemyje buvo ypač sudėtinga. Romos imperijoje nebuvo gerai įrengtų kalėjimų su sanitarinėmis patalpomis ir reguliariomis maitinimo paslaugomis. Tiesą sakant, imperijai kalėjimų reikėjo mažai, nes įkalinimas nebuvo naudojamas kaip bausmės priemonė. Žmonės buvo įkalinami tik tol, kol laukė teismo ar mirties bausmės. Buvo tikimasi, kad kaliniai apsirūpins patys, mat jie buvo priklausomi nuo giminaičių ir draugų, parūpinant jiems maistą ir pan.
Pauliaus nerimas tikriausia yra susijęs su emociniu jo įkalinimo poveikiu tikintiesiems, nes įkalinimas buvo didžiulė socialinė gėda tos kultūros garbės kontekste. Jis galėjo bijoti, kad kai kas paklaus: „Kaip Paulius gali būti išaukštinto Kristaus apaštalas ir pasiuntinys bei būti paniekintu kaliniu? Taigi jis savo įkalinimą laiko Dievo plano dalimi, padėdamas tikintiesiems tai suvokti. Jis kenčia dėl jų („dėl jūsų“), o tai, kas atrodo gėda, iš tikrųjų pasirodys garbe dėl jų (Ef 3, 13).
Kaip galime išmokti pasitikėti Dievu ir Jo valia labai sunkiomis aplinkybėmis?
II. EVANGELIJOS SLĖPINYS
2. Koks slėpinys patikėtas Pauliui? Ef 3, 1–6.
Tyrinėdami Ef 3, 1–6 atkreipkite dėmesį į:
Pirma, Paulius šią laiško dalį skiria Efezo namų bažnyčių įtikėjusiems pagonims (Ef 3, 1).
Antra, Paulius teigia, kad Dievas jam suteikė malonės tarnybą „jūsų labui“, įtikėjusių pagonių (Ef 3, 2). Šia malonės tarnyba Pauliaus apibūdina jam tekusį pavedimą skelbti Evangeliją pagonims (plg. Ef 3, 7–8).
Trečia, Paulius teigia, kad jam buvo „atskleistas slėpinys“, tema, kurią jis jau rašė (ypač žr. Ef 1, 9–10; Ef 2, 11–22), Kristaus slėpinys (Ef 3, 3–4). Paulius nenori būti suprastas kaip Evangelijos sumanytojas, tačiau jis tvirtina, kad ši tarnyba, ją skelbti, jam duota Dievo.
Ketvirta, Paulius ne vienintelis, gavęs šio slėpinio apreiškimą, nes Dvasia jį apreiškė ir Kristaus „šventiesiems apaštalams ir pranašams“ tokiu būdu, kuris pranoksta Dievo plano apreiškimą ankstesnėms kartoms (Ef 3, 5). Sąvoka pranašai čia tikriausia taikoma tiems, kurie turi pranašystės dovaną ir ja naudojasi ankstyvųjų krikščionių namų bažnyčiose, o ne Senojo Testamento pranašams. Slėpinys, kažkada buvęs neapreikštas, dabar tapo tuo, ką galėtume pavadinti „vieša paslaptimi“.
Galiausiai jis pareiškia, kas yra šis slėpinys: „pagonys kartu su žydais yra paveldėtojai, vieno kūno nariai ir dalininkai pažado Kristuje Jėzuje per Evangeliją“ (Ef 3, 6).
Paulius yra uolus dėl Evangelijos ir ypač to, kaip ji apreiškiama Bažnyčioje, kurią sudaro ir žydai, ir pagonys. Šios dvi grupės tapo naujos Dievo bendruomenės, Jo naujos žmonijos, Bažnyčios statybinėmis priemonėmis (žr. Ef 2, 14–16). Galime sakyti, kad dabar jie iš priešų tapo bendrapaveldėtojais, bendrakūniais (tapę vieno kūno, Kristaus kūno, dalimi) ir Evangelijos pažado „dalininkais“ (žr. Ef 3, 6).
Jūsų manymu, kokie nusistatymai, galbūt ne išoriški, prieštarauja visus aprėpiančiam Evangelijos mokymui? Kaip jų atsikratyti?
III. BAŽNYČIA – DIEVO IŠMINTIES APREIŠKĖJA
3. Ką Paulius sako apie Dievą ir Jo darbus Ef 3, 7–13?
Paulius vėl tvirtina esąs „tarnu dėl Dievo malonės dovanos“ (Ef 3, 7; plg. Ef 3, 1–2). Pastaroji, kaip ir pati Evangelija, suteikiama ne dėl gavėjo nuopelnų, bet Dievo malone. Paulius tai pabrėžia, apibūdindamas save kaip mažiausią iš visų šventųjų (Ef 3, 8).
Pauliaus savivokos pažanga, pastebima jo laiškuose, pastaruosius skaitant eilės tvarka, labai įdomi. Jis anksti pretenduoja į Dievo paskirto apaštalo statusą (Gal 1, 1). Tačiau vėliau jis prisistato kaip „mažiausias iš apaštalų“, „nevertas vadintis apaštalu“ (1 Kor 15, 9). Laiške efeziečiams jis mato save kaip „mažiausią iš visų šventųjų“ (Ef 3, 8). Galiausiai jis apibūdina save kaip didžiausią arba pirmą iš nusidėjėlių (1 Tim 1, 15).
Galbūt ši Pauliaus mintis gali padėti paaiškinti šią garsiąją E. Vait ištrauka: „Juo arčiau jūs prieisite prie Jėzaus, juo daugiau pamatysite savo klaidų. Jūsų regėjimas taps aštresnis, ir jūsų silpnybės išryškės, sugretintos su Jo tobulumu“ (Kelias pas Kristų, p. 66).
Tada Paulius tęsia. Ef 3, 10 jis rašė: „kad dabar per Bažnyčią taptų žinoma kunigaikštystėms ir valdžioms danguje daugeriopa Dievo išmintis“. Kas yra šios kunigaikštystės ir valdžios danguje? Kaip Bažnyčia joms skelbia daugeriopą Dievo išmintį? Nors Ef 3, 10 neaprašoma šių jėgų prigimtis, atrodo tinkamiausia jas laikyti piktomis, išsamiau aprašytomis Ef 6, 11–12. Jei taip, tuomet Bažnyčios sudėtis, vienijanti žydus ir pagonis, kadaise atskiras žmonijos dalis, tampa žinia šioms demoniškoms „kunigaikštystėms ir valdžioms danguje“ dėl Dievo plano ateičiai „visa, kas yra danguje ir žemėje, iš naujo suvienyti Kristuje“ (Ef 1, 10). Joms pranešta, kad Dievo valia yra vykdoma, o jų pražūtis užtikrinta. Pati vieningos Bažnyčios prigimtis rodo galutinį jų pralaimėjimą.
Jei jūsų bendruomenė rimtai paisytų Pauliaus „darbo aprašymo“ Bažnyčiai Ef 3, 10, kaip tai galėtų pakeisti jūsų ir jūsų bažnyčios narių tarpusavio santykius?
IV. KRISTUS MŪSŲ ŠIRDYSE
4. Palyginkite ankstesnį Pauliaus maldos prašymą Ef 1, 16–19 su jo prašymu tikintiesiems Ef 3, 14–19. Kuo šie du prašymai panašūs?
Ef 3, 14–15 vertime slypi svarbus žodžių žaismas. Kai Paulius sako, kad klaupiasi prieš „Tėvą, nuo kurio kiekviena tėvystė danguje ir žemėje turi vardą“, jis naudojasi fonetiniu graikiško žodžio, reiškiančio tėvą, patēr, ryšiu ir graikiško termino šeimai – patria. Laiške efeziečiams Paulius švenčia visapusišką Dievo išganymo planą, apimantį visa (Ef 1, 9, 10) visais laikais (Ef 1, 21). Čia jis teigia, kad „kiekviena tėvystė danguje ir žemėje turi vardą“ dėl Tėvo. Kiekviena šeima (patria) savo vardą gavo iš Tėvo (patēr). Tai labai gera žinia!
Apmąstykite šią mintį – jūsų šeima, nepaisant jos netobulumų ir trūkumų, priklauso Dievui. Jūsų šeima nepriklauso žiauraus likimo gniaužtams, bet yra rūpestingo Dievo rankose. Dievas myli netobulas šeimas. Joms tenka dieviškas vardas. Jos paženklintos Jo nuosavybės žyme.
Ef 3, 16–19 Paulius prašo Dievą suteikti tikintiesiems gausų dvasinį patyrimą, paženklintą vidinės stiprybės Dvasios buvimu (Ef 3, 16), artumo su Kristumi, kuris taip pat nusakomas kaip gyvenantis viduje (Ef 3, 17), ir tvirtą, saugią dvasinę tapatybę (įsišaknijusią ir įsitvirtinusią meilėje (Ef 3, 17)).
Pauliui siekiant šlovinti Dievą už gausius tikintiesiems suteiktus palaiminimus, jis apima ne tris, o keturis matmenis – plotį, ilgį, aukštį ir gylį (Ef 3, 18). Jis aiškiai nenurodo, kam šie matmenys taikomi, nors jie akivaizdžiai nusako kažką milžiniško. Tai įdomus galvosūkis tyrinėjantiems Raštą. Ar šie matmenys nusako Dievo išmintį (plg. Job 11, 5–9, naudojant keturis matmenis), Dievo galią (plg. Ef 3, 16–17) ar, galbūt, dvasinę Ef 2, 19–22 šventyklą (plg. Ez 43, 13–16, kuriai naudojami keturi matmenys; Am 7, 7–8; Apr 11, 1–2)? Galbūt geriausia būtų matyti šias keturias dimensijas, apibūdinančias neaprėpiamą „Kristaus meilę“ (Ef 3, 19), skaitant frazę „suvokti… koks yra plotis ir ilgis, ir aukštis, ir gylis“ (Ef 3, 18), lygiagrečiai kitai frazei – „pažinti Kristaus meilę“ (Ef 3, 19; plg. Rom 8, 35–39). Kad ir kaip suprastume jo žodžius, jie yra gera naujiena.
V. ŠLOVĖ BAŽNYČIOJE IR KRISTUJE JĖZUJE
5. Paulius baigia savo maldos ataskaitą doksologija – trumpu, poetišku Dievo šlovinimu. Už ką jis šlovina Dievą? Ef 3, 20–21.
Paulius užrašė savo maldas už tikinčiuosius (Ef 3, 14–19). Dabar jis meldžiasi tiesiogiai ir karštai. Pauliaus doksologija kelia du klausimus: 1. Ar eilutės netinkamai išaukština Bažnyčią, pastarąją prilyginant Kristui, posakiu: „Jam tebūna šlovė Bažnyčioje ir Kristuje Jėzuje“ (Ef 3, 21)? Nors Pauliui labai rūpėjo Bažnyčia Efeze, akivaizdu, kad Kristus yra Bažnyčios Gelbėtojas, nes Kristus gyvena tikinčiųjų širdyje (Ef 3, 17). Doksologijoje Paulius šlovina Dievą už išgelbėjimą, suteiktą Bažnyčiai per Kristų Jėzų.
2. Ar žodžiai „per visas kartas amžių amžiais“ (Ef 3, 21) nusako nesibaigiančią, žemišką Bažnyčios ateitį, kada Kristus sugrįš? Laiškui efeziečiams būdingi dideli ateities lūkesčiai. Pavyzdžiui, Ef 4, 30 žvelgiama į atpirkimo dieną. Be to, tikintieji patirs beribę, aukščiausią Kristaus galią amžių amžiais (Ef 1, 21). Pauliaus doksologija turėtų būti laikoma kaip nesibaigiančios Kristaus galios tikinčiųjų labui šventimas.
Žvelgdami į antrąją Pauliaus maldos ataskaitą (Ef 3, 14–21; plg. Ef 1, 15–23), matome, kad Paulius atranda stiprybės kosminėje Tėvo globoje (Ef 3, 14–15), Šventosios Dvasios pasiekiamume (Ef 3, 16), paties Kristaus partnerystėje (Ef 3, 17) ir neišmatuojamoje Kristaus meilėje (Ef 3, 18–19). Paulius taip tuo tiki, kad regi tikinčiuosius pripildytus „visos Dievo pilnybės“ (Ef 3, 19) ir šlovina šią dvasinę tikrovę, vėl gerėdamasis Dievo galios gausa, pasiūlyta šventiesiems (Ef 3, 20–21).
Vos pajutę bėdų, pagundų ar abejonių spaudimą, galime atsiversti šį su energingomis Pauliaus maldomis susijusį pasakojimą. Įkalintas apaštalas kelia mūsų akis į didįjį Dievo tikslų ir malonės horizontą, primindamas, kad, nepaisant dabartinių aplinkybių, esame galutinio Dievo plano dalyviai (Ef 1, 9–10), o Jo galia veikia mumyse.
Kokie Dievo palaiminimai jums yra ypač brangūs? Tobulinkite šlovinimo maldą, kad aukštintumėte Dievą už šiuos palaiminimus.
Tolesniam tyrinėjimui: E. Vait, Didžioji kova, 2017, p. 399–414.
„Kaip galime suderinti savo menką dvasinę būklę su pateiktomis eilutėmis [Ef 3, 14–19], apibūdinančiomis pažinimo pilnatvę, kurią mums teko garbė patirti? Kaip dangus gali žvelgti į mus, kuriems teko visos dvasinės ir laikinos progos, kad galėtume augti malone, kai nepasinaudojome mums suteiktomis galimybėmis? Apaštalas šiuos žodžius parašė ne tam, kad mus suerzintų, apgautų ar iškeltų mūsų lūkesčius, kad tik nusiviltume savo patyrimu. Jis užrašė šiuos žodžius, kad parodytų mums, kokie galime ir privalome būti, jei būsime Dievo karalystės paveldėtojai. Kaip galime būti Dievo bendradarbiais, jei mūsų patyrimas nykštukinis? Mums žinoma krikščioniškoji privilegija, ir turime siekti to gilaus, dvasinio su Dievu susijusių dalykų supratimo, kurio mums troško Viešpats. Ar mes tikrai tikime Raštu? Ar tikrai tikime, kad galime pasiekti Dievo pažinimą, kuris mums pateiktas šiose eilutėse? Ar tikime kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų? Ar tikime žodžiais, kuriuos pasakė pranašai ir apaštalai, Jėzus Kristus, kuris yra visos šviesos ir palaiminimų sumanytojas ir kuriame slypi visi turtai ir pilnatvė? Ar tikrai tikime Dievą ir Jo Sūnų?“ (E. Vait, „The Advent Review and Sabbath Herald“, 1889 m. spalio 1 d.).
Klausimai aparimui:
1. Palyginkite Pauliaus doksologiją Ef 3, 20–21 su kitomis Naujojo Testamento doksologijomis – Rom 11, 33–36; Rom 16, 25–27; Fil 4, 20; 2 Pt 3, 18; Judo 24–25. Kokios temos ar mintys slypi šiose eilutėse? Kaip galėtume priimti jose apibūdinamą šlovinimo ir garbinimo nusistatymą?
2. Palyginkite, kaip Paulius keturis kartus pavartojo graikišką žodį plēroma („pilnatvė“) Laiške efeziečiams (Ef 1, 10. 23; Ef 3, 19; Ef 4, 13). Jūsų nuomone, kodėl ši mintis svarbi Pauliui?
3. Kuris iš visų Dievo darbų, kuriuos Paulius giria Efeziečiams 3, labiausiai jus įkvepia? Kodėl?
4. Pirmąją Laiško efeziečiams pusę Paulius užbaigia taip pat, kaip ir pradėjo (Ef 1, 3–21), maldos ir šlovinimo kalba. Jis džiaugiasi Dievo galia tikinčiųjų gyvenime per Kristų ir Dvasią (Ef 3, 16–21). Kaip mes, kaip rašė E. Vait, galime geriau patirti šią galią savo gyvenime?