Antra tema
Liepos 1–7 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Ef 1, 3–14; Ef 2, 6; Ef 3, 10; Kol 1, 13–14; Įst 9, 29.
Įsimintina eilutė: „Garbė Dievui, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvui, kuris palaimino mus Kristuje visokeriopa dvasine palaima danguje“ (Ef 1, 3).
Praėjus dvidešimt penkeriems metams po to, kai tapo pirmuoju žmogumi, vaikščiojusiu Mėnulyje, Neilas Armstrongas parašė padėką komandai, sukūrusiai skafandrą, kurio pagalba galima išeiti iš erdvėlaivio, kurį vilkėdamas jis žengė tuos istorinius žingsnius. Pavadinęs jį „labiausiai fotografuojama kosmine judėjimo priemone“ ir juokaudamas, kad pastarajai pavyko paslėpti „bjaurų ją vilkėjusį asmenį“, Armstrongas padėkojo skafandrą sukūrusiai Džonsono kosmoso centro komandai už „tvirtą, patikimą ir beveik mielą“ kostiumą, išsaugojusį jam gyvybę, nusiųsdamas jiems gausią „padėką ir sveikinimus“.
Paulius Laišką efeziečiams pradėjo didele padėka, šlovindamas Dievą už Jo išlietus palaiminimus, kurie yra tokie pat svarbūs tikinčiųjų gyvenimui, kaip ir skafandras žmogui, vaikščiojusiam Mėnulyje. Paulius teigė, kad Dievas šiuos palaiminimus buvo paruošęs „prieš pasaulio sutvėrimą“ (Ef 1, 4), ir šlovino Dievą už tai, kad Jis per amžius darbavosi tikinčiųjų labui.
Tokia Pauliaus Laiško efeziečiams pradžia yra ypač vertinga mokantis, kaip garbinti ir šlovinti Dievą už daugybę Jo suteiktų palaiminimų.
I. IŠRINKTI IR PRIIMTI KRISTUJE
Padėkoje paprastai pateikiamas gautos dovanos ar dovanų aprašymas. Ef 1, 3–14 Paulius įtraukė ilgą dovanų sąrašą, dėkodamas Dievui už Evangelijos palaiminimus.
Paulius šlovina Dievą už tai, kad Jis „palaimino mus Kristuje visokeriopa dvasine palaima“ (Ef 1, 3). Tai, kad palaiminimai yra dvasiniai (gr. pneumatikos), rodo, jog jie ateina per Dvasią (pneuma), nurodant į Pauliaus palaiminimo, aukštinančio Šventosios Dvasios darbą tikinčiųjų gyvenime, pabaigą (Ef 1, 13–14).
Ef 1, 3–6 yra įkvepianti kalba apie Dievo požiūrį į mus Kristuje. Prieš pasaulio sukūrimą Dievas išsirinko mus Kristuje ir nusprendė, „kad būtume šventi ir nesutepti Jo akivaizdoje (Ef 1, 4; plg. Ef 5, 27) kaip brangūs sūnūs ir dukterys tiek dėl sukūrimo, tiek atpirkimo Kristuje (Ef 1, 5). Nuo tada, kai patekėjo saulė, Jo strategija buvo tokia, kad būsime priimtini dėl „Mylimojo“ (Ef 1, 6). Trumpai tariant, Dievas nori, kad būtume išgelbėti. Išganymo netenkame tik dėl savo nuodėmingų sprendimų.
1. Ką reiškia žodis „danguje“ Laiške efeziečiams? Ištyrinėkite jo vartojimą (žr. Ef 1, 3. 20; Ef 2, 6; Ef 3, 10; Ef 6, 12; plg. „danguje“ Ef 3, 15; Ef 4, 10; Ef 6, 9).
Laiške efeziečiams žodis „danguje“ nusako dangų kaip Dievo buveinę (Ef 1, 3; Ef 6, 9), dvasinių jėgų vietą (Ef 1, 10, 20–21; Ef 3, 10. 15; Ef 6, 12), ir Kristaus išaukštinimo vietą Tėvo dešinėje (Ef 1, 20). Tikintiesiems šis „dangus“ prieinamas dabar kaip vieta, kur per Kristų suteikiami dvasiniai palaiminimai (Ef 1, 3; Ef 2, 6). Nors „dangus“ tapo tikinčiųjų palaiminimo vieta, jame vis dar vyksta kova dėl piktųjų jėgų, kurios ginčija Kristaus viešpatavimą (Ef 3, 10; Ef 6, 12).
Įsigilinkite į Ef 1, 4, kur parašyta, kad mes esame išrinkti Jame, Kristuje, „prieš pasaulio sutvėrimą“. Ką tai reiškia? Kaip tai atskleidžia Dievo meilę mums ir Jo troškimą, kad mes būtume išgelbėti?
II. BRANGUS ATPIRKIMAS; GAUSUS ATLEIDIMAS
Nuodėmė buvo tamsi, vyraujanti jėga Pauliaus laiško skaitytojų gyvenime. Dėl to, kaip jie gyveno anksčiau, Paulius galėjo juos apibūdinti kaip vaikščiojančius mirusius – „mirusius nusikaltimais ir nuodėmėmis“ (Ef 2, 1), bet „vaikščiojančius“ arba gyvenančius taip, kaip jiems įsakė šėtonas (Ef 2, 1–3). Pavergti nuodėmės ir šėtono, jie neturėjo galimybės išsivaduoti. Jiems reikėjo išgelbėjimo. Dievas tai padarė savo maloningais darbais Kristuje, o Paulius aukština du naujus Dievo malonės palaiminimus tikinčiųjų gyvenime – atpirkimą ir atleidimą.
2. Perskaitykite Ef 1, 7–8. „Atpirkimas“ yra dažnai Naujajame Testamente vartojama mintis. Palyginkite šios minties vartojimą Kol 1, 13–14; Tit 2, 13–14; Hbr 9, 15. Kas bendra šioms eilutėms ir Ef 1, 7–8?
Graikų kalbos žodis, Ef 1, 7 išverstas „atpirkimą“, yra apolutrōsis, kuris pirmiausia buvo vartojamas išperkant vergą arba sumokant kainą už belaisvį. Galima išgirsti aidint vergų prekeivio, parduodančio savo „prekes“, balsą ir šaltą vergo pančių džerškėjimą. Kai Naujajame Testamente kalbama apie atpirkimą, jis pabrėžia didelę vergų išlaisvinimo kainą.
Mūsų laisvė kainuoja labai daug: „Kuriame turime atpirkimą Jo krauju“ (Ef 1, 7). Atpirkimo idėja taip pat garsina maloningą Dievo dosnumą sumokant didelę mūsų laisvės kainą. Dievas suteikia mums laisvę ir orumą. Mes nebesame pavergti!
„Būti išpirktam reiškia, kad su manim bus elgiamasi kaip su asmeniu, o ne su daiktu. Tai reiškia tapti dangaus piliečiu, o ne žemės vergu“ (Alister E. McGrath, What Was God Doing on the Cross? (Grand Rapids, MI: Zondervan, 1992), 78 p.).
Atkreipkite dėmesį, kad mintis, jog Dievas sumoka šėtonui atpirkimo kainą, yra viduramžiška, o ne biblinė. Dievas šėtonui nieko neskolingas ir nieko nemoka.
Golgotos nauda taip pat apima mūsų „nuodėmių atleidimą“ (Ef 1, 7). Ant kryžiaus Kristus prisiėmė mūsų praeities ir ateities nuodėmių kainą, „ištrynė mus kaltinantį skolos raštą ir panaikino jį, prismeigdamas prie kryžiaus“ (Kol 2, 14). Atlikdamas šį atpirkimo ir atleidimo per Kristų darbą, Dievas veikia kaip mūsų maloningas Tėvas, „Jis dosniai apdovanojo mus savo malone“ (Ef 1, 7–8).
Ką jums reiškia tai, kad dėka Kristaus atperkančios aukos jums yra atleista ir esate atpirktas? O jei jautiesi to nevertas? (Užuomina: esate nevertas; tai ir yra kryžiaus esmė.)
III. DIDIS DIEVO PLANAS SU KRISTUMI CENTRE
3. Koks yra Dievo planas, „amžių pilnatvei atėjus“, ir koks jo užmojis? Ef 1, 9–10.
Paulius nusako Dievo planą trimis pažymėjimais. Tai yra (1) Jo valios slėpinys, (2) Jo nutarimas ir (3) sumanymas atėjus laiko pilnatvei. Koks yra visuotinis, galutinis Dievo planas? Visa, visur suvienyti Jėzuje.
Paulius šį planą nusako vaizdingai (graikų k. anakephalaiōsasthai), visa „suvienyti Kristuje kaip galvoje“. Senovėje apskaitininkai „sudėdavo“ stulpeliu surašytus skaičius ir sumą užrašydavo stulpelio viršuje. Jėzus vadovauja galutiniam paskutiniųjų laikų Dievo planui. Šis planas su Kristumi centre buvo sumanytas „prieš pasaulio sutvėrimą“ (Ef 1, 4) ir yra toks platus, kad apima visą laiką („amžių pilnatvei atėjus“) ir erdvę („visa, kas yra danguje ir žemėje“). Paulius skelbia vienybę Kristuje kaip didį, dievišką tikslą visatai.
Kalbėdamas apie Dievo planą „amžių pilnatvei atėjus“ (Ef 1, 10), Paulius dalijasi šį laišką persmelkiančia tema. Dievas pradeda savo planą suvienyti visa, kurio šaknys yra Jėzaus mirtis, prisikėlimas, užžengimas į dangų ir išaukštinimas (Ef 1, 15–2, 10), įkurdamas Bažnyčią ir sujungdamas skirtingas žmonijos dalis – žydus ir pagonis (Ef 2, 11–3, 13).
Tokiu būdu Bažnyčia parodo piktosioms jėgoms, kad Dievo planas vykdomas ir jų skaldanti valdžia baigsis (Ef 3,10). Kitur parašyta: „Nes pas jus nukrito velnias, kupinas baisaus įniršio, žinodamas mažai beturįs laiko“ (Apr 12, 12).
Pauliaus laiško pabaiga prasideda uoliu raginimu vienytis (Ef 4, 1–16) ir tęsiasi ilgu raginimu vengti elgesio, kenkiančio vienybei, ir vietoj to ugdyti solidarumą su bendratikiais (Ef 4, 17–6, 9). Paulius baigia žadinančiu Bažnyčios, kaip vieningos kariuomenės, veržliai skelbiančios ramybę Kristaus vardu, įvaizdžiu (Ef 6, 10–20).
Kaip galite pripažinti ir švęsti, kad atpirkimas, kurį patyrėte Kristuje Jėzuje, yra neatsiejama didingo, Dievo ištirto ir galutinio plano suvienyti visa Kristuje, dalis?
IV. GYVENTI JO DIDYBĖS ŠLOVĖJE
„Jame esame tapę paveldėtojais, iš anksto paskirti sutvarkymu To, kuris visa veikia pagal savo valios nutarimą, kad būtume Jo didybės šlovei mes, kurie nuo seno turėjome viltį Kristuje“ (Ef 1, 11–12).
Atrodo, kad tikintieji Efeze prarado aiškų supratimą, kas jie yra kaip krikščionys, nusiminė (žr. Ef 3, 13). Remdamasis tuo, ką jis tvirtino anksčiau (Ef 1, 3–5), Paulius nori dar kartą patvirtinti jų, kaip krikščionių, tapatybę. Tikintieji nėra atsitiktinių, įvairių savavališkų dievybių ar astralinių galių sprendimų aukos. Jie yra Dievo vaikai (Ef 1, 5) ir per Kristų gali gauti daug palaiminimų, pagrįstų giliais Dievo pamokymais ir amžinais sprendimais. Būtent Dievo tikslas, nutarimas ir valia (Ef 1, 11) yra juose įgyvendinami pagal dar platesnį Dievo planą suvienyti visa Kristuje (Ef 1, 10). Jie gali užtikrintai pasitikėti savo padėtimi Dievo akyse ir Jo teikiamų palaiminimų veiksmingumu. Jų gyvenimas turėtų būti Ef 1, 3–14 žinia: „Garbė Dievui, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvui!“
4. Palyginkite su paveldėjimu susijusias mintis Ef 1, 11. 14. 18. Jūsų nuomone, kodėl ši mintis svarbi Pauliui?
Ar kada nors sulaukėte palikimo dėl kažkieno mirties? Galbūt giminaitis paliko jums vertingo turto ar nemažą pinigų sumą. Pauliaus nuomone, dėl Jėzaus mirties krikščionims atiteko paveldėjimas iš Dievo (Ef 1, 14) ir jie tapo „paveldėjimu“ Dievui (Ef 1, 18).
Senajame Testamente Dievo tauta kartais laikoma Jo „paveldu“ arba dalimi (Įst 9, 29; Įst 32, 9; Zch 2, 12). Šis buvimas ar tapimas Dievo paveldu yra akivaizdus Ef 1, 18 ir tikėtina, kad tokią šio žodžio reikšmę reikia taikyti Ef 1, 11 (tuomet vertimas būtų: „Jame esame tapę paveldu“). Kaip pagrindinį krikščioniškosios tapatybės elementą, Paulius nori, kad tikintieji žinotų savo vertę Dievui. Jie ne tik gavo paveldėjimą iš Dievo (Ef 1, 14; Ef 3, 6; plg. Ef 5, 5), bet jie yra Dievo paveldas.
Kuo skiriasi gauti kažką darbu arba paveldėti? Kaip ši mintis padeda mums suprasti, kas mums duota Jėzuje?
V. ŠVENTOJI DVASIA – PAŽENKLINIMAS IR PAVELDĖJIMO LAIDAS
5. Ef 1, 13–14 Paulius trumpai nupasakoja šio laiško skaitytojų atsivertimą. Kokie žingsniai yra šiame pasakojime?
Dėstydamas apie Šventosios Dvasios svarbą tikinčiųjų gyvenime, Paulius naudoja du Dvasios simbolius arba metaforas. Jis pirmiausia nusako Šventąją Dvasią kaip paženklinimą, nurodydamas ženklinantį Dvasios buvimą, atsirandantį nuo atsivertimo akimirkos. Senovėje ženklinimai buvo naudojami įvairioms funkcijoms: įstatymų ir sutarčių kopijų autentiškumui patvirtinti, talpyklos turinio nepriekaištingumui ar kiekiui patvirtinti (pvz., Ez 28, 12) arba sandoriams (pvz., Jer 32, 10–14. 44), sutartims, laiškams (pvz., 1 Kar 21, 8), testamentams ir įvaikinimams paliudyti. Antspaudas reiškė nuosavybės teisę ir apsaugą. Šventosios Dvasios buvimas tikinčiųjų gyvenime paženklina juos kaip priklausančius Dievui ir patvirtina Dievo pažadą juos apsaugoti (plg. Ef 4, 30). Jie buvo „paženklinti pažadėtąja Šventąja Dvasia“ (Ef 1, 13).
„Paulius aiškiai teigia, kad nuo tos akimirkos, kai žmogus pašvenčia savo gyvenimą Jėzui ir tiki Jį, Šventoji Dvasia paženklina tokį tikintįjį Kristuje atpirkimo dienai. Nuostabi išlaisvinanti ir raminanti tiesa! Dievo Dvasia paženklina (graikų kalboje – sphragizō) Kristaus sekėjus išganymo antspaudu, kai jie įtiki“ (Jiří Moskala, „Misinterpreted End-Time Issues: Five Myths in Adventism, Journal of the Adventist Theological Society 28, no. 1, 2017, p. 95).
Antrasis simbolis, kurį Paulius naudoja Šventajai Dvasiai, yra „laidas“. Šventoji Dvasia yra mūsų paveldėjimo garantas, nurodantis į tą akimirką, kai bus suteiktas visas paveldas (plg. 2 Kor 1, 22; 2 Kor 5, 5).
Žodis, išverstas „laidas“ (arrabōn), buvo hebrajų pasiskolintas žodis, plačiai vartojamas Naujojo Testamento laikų graikų kalboje, nusakant „pirmąją įmoką“ arba „užstatą“, po kurio mokėtojas privalo atlikti papildomus mokėjimus.
Atkreipkite dėmesį, kad tikintieji nemoka šio pradinio įnašo, bet gauna jį iš Dievo. Brangus Šventosios Dvasios buvimas tikinčiųjų gyvenime, sako Paulius, yra pirmoji įmoka viso išganymo ir atpirkimo paveldo, kuris atiteks sugrįžus Kristui. Mūsų darbas – dėkinga ir nuolankia širdimi priimti tai, kas mums pasiūlyta Jėzuje.
Tolesniam tyrinėjimui: Ar Ef 1, 3–14 mokoma, kad Dievas iš anksto nulemia žmonių ateitį, vienus išsirinkdamas amžinam gyvenimui, o kitus – amžinai mirčiai? Deja, daugelis žmonių tuo tiki. Tačiau apsvarstykite šias mintis:
1. Pateiktose eilutėse Kristaus vaidmuo yra lemiamas, nes dangus nusprendė padaryti mus įsūniais „per Jėzų Kristų“ (Ef 1, 5) arba „Jame“ (Ef 1, 4. 11). Tai rodo, kad Dievo išsirinkimas ir išankstinis apsisprendimas yra taikytini visiems, kurie apsisprendžia tikėti Kristumi, užuot renkantis, kas bus išgelbėtas, o kas pražus kiekvienu konkrečiu atveju dar prieš žmonėms gimstant. Dievo sprendimas yra apsvarstytas, nuspręstas atsakas tiems, kurie tiki Kristumi.
2. Ef 1, 3–14 taip pat aiškiai vartojama santykių kalba, susijusi su Dievo išganymo darbu. Dievas yra „Tėvas“, o mes esame Jo „įsūniai“ (Ef 1, 3–5), kuriems suteikiami gausūs Jo palaiminimai (Ef 1, 8). Turime suprasti šį dėstymą apie Dievo išsirinkimą ir išankstinį apsisprendimą šios turtingos santykių kalbos šviesoje. Dievas nėra tolimas, bejausmis teisėjas, priimantis nutarimus iš toli, bet rūpestingas visų savo vaikų Tėvas (žr. Ef 3, 15).
3. Tai, kad Dievas gerbia žmogaus apsisprendimą, atsispindi Ef 1, 3–14 (ypač Ef 1, 13, kur išgirdimas ir tikėjimas yra svarbūs), kitose šio laiško eilutėse (Ef 2, 8; Ef 3, 17; Ef 4, 1–6, 20, kuriose pabrėžiama arba daroma prielaida dėl apsisprendimo ir tikėjimo), ir kitose Naujojo Testamento eilutėse (pvz., 1 Tim 2, 4; Apd 17, 22–31). Arba, kaip išreiškė E. Vait: „Atsiuntęs pasauliui sau lygios neturinčią dovaną – savo Sūnų, Dievas apgaubė pasaulį malonės atmosfera, kuri yra tokia pat tikra, kaip ir ta, kuri supa žemę. Visi, kurie apsisprendžia įkvėpti šio gyvybę teikiančio ‘oro’, gyvens ir augs, kol taps vyrais ir moterimis Kristuje Jėzuje“ (Kelias pas Kristų, p. 65).
Klausimai aptarimui:
1. Kokių argumentų pridurtumėte prie anksčiau pateiktų, patvirtinančių mintį, kad Dievas neišsirenka prieš mūsų sukūrimą, kas bus išgelbėtas, o kas pražus?
2. Kieno sprendimas galiausiai nulemia, ar žmogus turi išgelbėjimą Jėzuje, ar ne?
3. „Kuriame turime atpirkimą Jo krauju ir nuodėmių atleidimą Jo malonės gausa“ (Ef 1, 7). Kaip ši eilutė atskleidžia išganymo tik tikėjimu, o ne Įstatymo darbais, tikrovę?