Pirma tema
Birželio 24–30 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Apd 18, 18–21; Apd 19, 13–20, 1; Apd 20, 17–38; Ef 1, 1–2; Ef 6, 21–24; Ef 3, 13; Ef 1, 9–10.
Įsimintina eilutė: „Paskelbdamas mums savo valios slėpinį, kaip Jis panorėjo iš anksto nutarti Jame, amžių pilnatvei atėjus, visa, kas yra danguje ir žemėje, iš naujo suvienyti Kristuje kaip galvoje“ (Ef 1, 9–10).
Kai ką nors rašome, turime konkretų tikslą, kartais apsunkinantį. Pavyzdžiui, Abraomas Linkolnas savo garsųjį Getisburgo kreipimąsi parašė 1863 m., po siaubingo Amerikos pilietinio karo mūšio, kurio metu žuvo apie 7000 karių. Toje kalboje, kreipdamasis į parašiusiuosius konstituciją, Linkolnas išreiškė įsitikinimą, kad pilietinis karas buvo didžiausias išbandymas, ar 1776 m. sukurta tauta išliks, ar išnyks.
Paulius turėjo gilų tikslą, kuris paskatino parašyti šį laišką. Iš dalies dėl jo įkalinimo (Ef 3, 13; Ef 6, 20), ir iš dalies dėl nuolatinio persekiojimo bei pagundų, efeziečiams kilo pagunda netekti drąsos. Paulius primena jiems, kas atsitiko, kai jie atsivertė, priėmė Kristų savo Gelbėtoju ir tapo Bažnyčios dalimi. Jie tapo Kristaus kūnu (Ef 1, 19–23; Ef 4, 1–16), šventyklos „akmenimis“ (Ef 2, 19–22), Kristaus nuotaka (Ef 5, 21–33) ir gerai aprūpinta kariuomenė (Ef 6, 10–20). Jie atlieka strateginį vaidmenį įgyvendinant didįjį Dievo planą – suvienyti visa Kristuje (Ef 1, 9–10). Paulius rašo, kad pažadintų tikinčiuosius Efeze, kad jie būtų tikri Kristaus sekėjai su jiems tenkančiomis privilegijomis.
I. PAULIUS – EFEZO EVANGELISTAS
1. Ką Paulius veikė pirmą kartą apsilankęs Efeze, baigdamas savo antrąją misionierišką kelionę? (Apd 18, 18–21)
Efezas buvo vienas didžiausių Romos imperijos miestų, kuriame gyveno apie 250 000 gyventojų. Tai buvo vienos turtingiausių imperijos provincijų – Azijos provincijos, kuri apėmė daugumą to, kas šiandien laikoma Mažąja Azija, sostinė. Pauliaus laikais ši provincija mėgavosi augimu ir klestėjimu. Uostamiestis Efezas taip pat buvo svarbių sausumos kelių sankryžoje. Nors šio miesto gyventojai garbino daugybę stabų, Artemidė, laikyta miesto deive globėja, buvo svarbiausia. Jos garbinimas buvo pilietinių apeigų, sporto žaidynių ir kasmetinių švenčių akcentas. (Artemidę romėnai vadino Diana; žr. Apd 19, 24. 35)
Vėliau Paulius grįžo į Efezą savo trečiosios misionieriškos kelionės metu (Apd 19, 1–12) ir ten pasiliko „trejus metus“ (Apd 20, 31). Apaštalas daug laiko skyrė Efezui, ketindamas ten įkurti krikščionybę.
2. Koks keistas įvykis lėmė plačiai paplitusią pagarbą Viešpačiu Jėzui Efeze? (Apd 19, 13–20).
Lukas dalijasi keistu pasakojimu apie septynis keliaujančius žydų egzorcistus šiame mieste. Jėzaus ir Pauliaus vardų minėjimas šių egzorcistų užkalbėjimuose pasirodė esąs nederamas. Kai naujiena apskriejo miesto gatves, „visus pagavo baimė, o Jėzaus vardas buvo išaukštintas“ (Apd 19, 17). Šis įvykis taip pat padarė didžiulį poveikį kai kuriems jau įtikėjusiems, kurie viešai sudegino savo brangias magijos knygas, vertas penkiasdešimties tūkstančių sidabro drachmų (Apd 19, 19). Didelė dalis įtikėjusių miesto gyventojų suprato, kad Jėzaus garbinimas neturi būti maišomas su kitų stabų garbinimu.
Ką reiškė jų knygų sudeginimas, nepaisant to, kad jiems patiems tai daug kainavo? Ką tai sako apie visišką pasišventimą Viešpačiui?
II. SĄMYŠIS AMFITEATRE
3. Perskaitykite Apd 19, 21–20, 1. Kokias pamokas galime įžvelgti šiame pasakojime?
Pauliaus liudijimas dideliame, išprususiame Efeze buvo toks veiksmingas, kad padarė įtaką svarbiam miesto ekonomikos varikliui – turizmui, sutelktam Artemidės šventykloje. Ir tai buvo didi šventykla! Šį nuostabų statinį iš dalies sudarė 127 kolonos, kurių kiekviena buvo daugiau nei 18 metrų aukščio, iš Paroso marmuro – grynai balto, nepriekaištingo marmuro, labai vertinamo skulptūroms. Trisdešimt šešios iš šių kolonų buvo iškaltos ir padengtos auksu, todėl šventykla buvo laikyta vienu iš septynių senovės pasaulio stebuklų.
Nerimaudamas, kad Pauliaus prieš stabmeldystę nukreipta kalba pakenkė šventyklos finansinei paramai (Apd 19, 27), sidabrakalys Demetrijus pakurstė kolegas amatininkus. Sparčiai išplitusi ir labai energinga minia iš aikštės nukeliavo į didelį amfiteatrą, kuriame tilpo apie 25 000 žmonių. Ten šurmulys tęsėsi, dvi valandas nepertraukiamai šaukiant: „Didi efeziečių Artemidė!“ (Apd 19, 34) Miesto tarnautojui išsklaidžius minią, Paulius susitiko su tikinčiaisiais ir paliko miestą.
4. Trečios misionieriškos kelionės pabaigoje Paulius susitilko su Efezo bažnyčios vyresniaisiais. Kaip apibendrintumėte Pauliaus susirūpinimą? (žr. Apd 20, 17–38)
Numanoma Pauliaus Efeze chronologija:
* 52 m. po Kristaus: pirmasis, trumpas Pauliaus apsilankymas Efeze (Apd 18, 18–21).
* 53–56 m. po Kristaus: Trejų metų Pauliaus tarnystė Efeze (Apd 19, 1–20, 1). Savo apsistojimo ten pabaigoje jis parašė 1 Laišką korintiečiams (1 Kor 16, 5–9).
* 57 m. po Kristaus: Būdamas Milete, Paulius susitiko su vyresniaisiais iš Efezo (Apd 20, 17–38).
* 62 m. po Kristaus: Paulius parašė Laišką efeziečiams, tikriausiai kalėdamas Romoje.
„Todėl budėkite ir nepamirškite, jog aš per trejus metus dieną ir naktį nepaliaudamas, su ašaromis įspėjinėjau kiekvieną“, – sakė Paulius (Apd 20, 31). Jūsų manymu, dėl ko šiandien Paulius įspėtų mūsų bažnyčią ir kodėl?
III. LAIŠKO EFEZIEČIAMS KLAUSYMAS
Paulius rašė, kad Laiškas efeziečiams būtų garsiai skaitomas tikinčiųjų namų bažnyčiose. Per tam tikrą laikotarpį po Pauliaus išvykimo krikščionių judėjimas Efeze išplito ir namų bažnyčių skaičius išaugo. Tai, kad ankstyvų tikinčiųjų susirinkime šiuo laišku pasidalins asmeninis apaštalo Pauliaus padėjėjas Tichikas, jiems buvo svarbus įvykis. Kaip numanoma pačiame laiške, susirinkusią grupę greičiausiai sudarė priimančios šeimos nariai – tėvas, motina, vaikai ir vergai (Ef 5, 21–6, 9). Tuo metu namams priklausė ir kiti – klientai (laisvi asmenys, priklausę nuo šeimininko paramos) ir net pirkėjai. Taigi ir šie galėjo dalyvauti, taip pat kitų šeimų nariai.
5. Kartu su pateiktu laiško planu perskaitykite visą laišką, geriausia garsiai (tai užtruks apie 15 minučių). Kokios temos atsispindi visame laiške?
I. Įžanginis pasveikinimas (Ef 1, 1–2)
II. Įvadinis palaiminimas (Ef 1, 3–14)
III. Malda už tikinčiuosius, kad jie gautų Kristaus išminties (Ef 1, 15–23)
IV. Kadaise dvasiškai mirę; dabar išaukštinti su Kristumi (Ef 2, 1–10)
V. Kristaus Bažnyčios subūrimas iš žydų ir pagonių (Ef 2, 11–22)
VI. Paulius – Kristaus pasiuntinys pagonims (Ef 3, 1–13)
VII. Malda už tikinčiuosius, kad jie patirtų Kristaus meilę (Ef 3, 14–21)
VIII. Išlaikyti Dvasios įkvėptą Bažnyčios vienybę (Ef 4, 1–16)
IX. Gyventi naujai, puoselėti vienybę (Ef 4, 17–32)
X. Gyventi meile, šviesa ir išmintimi (Ef 5, 1–20)
XI. Laikytis Kristaus gyvenimo pavyzdžio krikščionių namuose (Ef 5, 21–6, 9)
XII. Laikytis išvien – Bažnyčia kaip Dievo kariai (Ef 6, 10–20)
XIII. Baigiamasis sveikinimas (Ef 6, 21–24)
Kokia pagrindinė tema išryškėja šiame laiške? Ką tai jums sako? Kas konkrečiai susiję su namais?
IV. LAIŠKAS EFEZIEČIAMS JŲ LAIKU
6. Kaip Paulius pradeda ir baigia savo laišką tikintiesiems Efeze? Ką sužinome apie jo giliausius troškimus jiems? žr. Ef 1, 1–2; Ef 6, 21–24.
Laiško pradžioje Paulius nurodo save autoriumi (Ef 1, 1). Beveik laiško viduryje Paulius vėl įvardija save: „Kristaus Jėzaus kalinys dėl jūsų – pagonių“ (Ef 3, 1), o tai parodo asmeninį apmąstymą apie jo kaip apaštalo darbą (Ef 3, 1–13). Laiško pabaigoje jis vėl užsimena apie savo įkalinimą (Ef 6, 20) ir baigia asmeniniais žodžiais (Ef 6, 21–22). Nors kai kurie neigia, kad šį laišką parašė Paulius, svarbu pažymėti, kad šio laiško autorystė akivaizdžiai tenka Pauliui. Dauguma krikščionių deramai pripažįsta Paulių jo autoriumi.
7. Kaip Paulius nerimauja dėl to, kokį poveikį jo įkalinimas turės tikintiesiems Efeze? žr. Ef 3, 13.
Panašu, kad Laiško efeziečiams laikas ir aplinkybės sutampa su kitais laiškais, kuriuos Paulius rašė iš kalėjimo, pavyzdžiui, Laiškas kolosiečiams (žr. ypač Kol 4, 7–8) ir Laiškas Filemonui. Be to, atrodo, kad nuo Pauliaus tarnystės Efeze praėjo nemažai laiko (Ef 1, 15; Ef 3, 1–2). Paulius tikriausiai parašė Laišką efeziečiams Romos kalėjime apie 62 m.
Laiške efeziečiams Paulius ne itin aiškina savo auditorijos aplinkybes Efeze. Jo dėmesio sritis plati. Jis apima didžiulį laikotarpį, pradedant Dievo sprendimu, priimtu „prieš pasaulio sutvėrimą“ (Ef 1, 4), ir plačiai apmąsto didžias Dievo išganymo Kristuje temas. Tokiu būdu laiške pademonstruojamas išaukštintas, literatūrinis stilius, su ilgais sakiniais, pasikartojančiais posakiais ir išplėtotomis metaforomis. Paulius galėjo naudoti tokį stilių ir kitur (pvz., Rom 8, 31–39), tačiau jis sutelktas Laiške efeziečiams, kuriame daug šlovinimo, maldos ir garbinimo (Ef 1, 3–14; Ef 1, 15–23; Ef 3, 14–21), čia tai pat pateiktos kruopščiai parengtos retoriškos eilutės (pvz., Ef 4, 1–16; Ef 5, 21–33; Ef 6, 10–20).
V. LAIŠKAS EFEZIEČIAMS – KRISTUMI PERSMELKTAS LAIŠKAS
8. Kaip Paulius paskelbia savo laiško temą? Ef 1, 9–10.
Kaip galima apibendrinti Laiško efeziečiams skirtą žinią? Iš kalėjimo Paulius išdėstė Dievo planą, sutelktą į Kristų, atėjus laiko pilnatvei ir Bažnyčios vaidmenį šiam planui. Dievas veikė Kristuje, kad pradėtų savo planą – „visa, kas yra danguje ir žemėje, iš naujo suvienyti Jame“ (Ef 1, 10), ir tai padarė subūręs Bažnyčią, sudarytą iš vienos naujos žmonijos – žydų ir pagonių (Ef 2, 14). Tikintieji yra pašaukti darbuotis laikydamiesi šio dangaus plano, parodydami piktosioms jėgoms, kad galutinis Dievo tikslas yra įgyvendinamas (Ef 3, 10).
Kaip skelbia Ef 1, 9–10, vienybė, kurią Dievas sumanė, yra sutelkta Kristuje. Tad nestebina tai, kad Laiškas efeziečiams yra persmelktas Kristaus, šlovinant Dievo darbus Kristuje ir prieigą prie dvasinių išteklių, siūlomų tikintiesiems Kristuje. Paulius daugiau nei trisdešimt kartų vartojo žodį – „Kristuje“ ir panašius posakius, ir visur aukštino Jėzų. Skaitydami šį laišką atkreipkite dėmesį į tai ir į Pauliaus skirtą dėmesį Jėzui.
Paulius siekė atgaivinti tikinčiųjų Efeze dvasinį pasišventimą, primindamas jiems, kad jie yra Bažnyčios dalis, kuri yra Dievo plano suvienyti visa Kristuje esmė. Jam vartojant žodį „bažnyčia“ (gr. ekklēsia), jis turi omenyje „visuotinę“ Bažnyčią arba Bažnyčią apskritai (o ne vietinę bendruomenę).
Pagrindinė jo strategija – kalbėti apie Bažnyčią, ir jis tai daro naudodamasis ryškiomis metaforomis, iš kurių keturias jis išplėtoja:
1. Bažnyčia kaip kūnas (Ef 1, 22–23; Ef 2, 16; Ef 3, 6; Ef 4, 1–16. 25; Ef 5, 23. 29–30).
2. Bažnyčia kaip statinys/šventykla (Ef 2, 19–22).
3. Bažnyčia kaip nuotaka (Ef 5, 22–27).
4. Bažnyčia kaip kariai (Ef 6, 10–20).
Kiekviena iš šių metaforų savaip atskleidžia Dievo tikslą ir ketinimus Jo Bažnyčiai.
Bažnyčioje, kurios narys esate, Septintosios dienos adventistų bažnyčioje, Dievas suburia transnacionalinę, daugiakalbę, daugiarasę, tarpkultūrinę bendruomenę (Apr 14, 6–7), kuri nurodo į Jo vykdomą planą visa suvienyti Jėzuje (Ef 1, 9–10). Kaip galime bendradarbiauti didingame Dievo plano įgyvendinime?
Tolesniam tyrinėjimui: Pasakojimas apie egzorcistus, netinkamai naudojusius Jėzaus ir Pauliaus vardus (Apd 19, 13–20; žr. I dalį), padeda paaiškinti, kodėl Paulius Laiške efeziečiams tiek daug kalbėjo apie galią. Kai kurie naujai įtikėjusieji, pripažinę aukščiausiąją Jėzaus valdžią, metė savo brangias kerų knygas į ugnį. Dėl aptiktų apie 250 papirusų, susijusių su kerais, taip pat kitų radinių, turime daug apeigų, kerėjimų, formulių, prakeikimų ir t.t. pavyzdžių, panašių į tuos, kurie greičiausiai buvo aprašyti šiose kerų knygose. Ištisi tomai tikintiesiems patarė, kaip atlikti tokias apeigas, siekiant įtikinti dievus, deives ir dvasines galias daryti viską, ko jie paprašys.
Lukas pasakoja, kad šie tomai buvo verti 50 000 sidabro drachmų arba 50 000 darbo dienų atlygio. (Šiandien, jei kvalifikuotam darbuotojui mokama 80 JAV dolerių per dieną, tai sudaro 4 mln. JAV dolerių!) Ši detalė parodo šių tomų svarbą kasdieniam šių žmonių gyvenimui. „Prireikė aukščiausią galią turinčio Dievo įsikišimo, kad jie įsitikintų ir iš esmės atgailautų dėl nuolatinio amuletų, kerų, užkalbėjimų ir tradicinių dvasinių galių įgijimo priemonių naudojimo“ (Clinton E. Arnold, Ephesians (Grand Rapids, MI: Zondervan, p. 2010), 34).
Mes suprantame, kad Laiškas efeziečiams buvo parašytas tikintiesiems, kuriems reikėjo nurodymų, „ką daryti besitęsiančių grėsmingų kosminių ‘jėgų’ įtakos ir atakų akivaizdoje“ (Clinton E. Arnold, Power and Magic: The Concept of Power in Ephesians (Grand Rapids, MI: Baker Books, 1992), p.165). Pauliaus atsakymas yra Laiškas efeziečiams, kuriame jis įvardija Kristų kaip tą, kuris buvo išaukštintas virš visų galių (Ef 1, 20–23), ir pabrėžia stiprybės, kurią Dievas teikia tikintiesiems, pranašumą (Ef 2, 15–19, Ef 3, 14–21, Ef 6, 10–20).
Klausimai aptarimui:
1. Kokios galios ar autoritetai yra aktyvūs mūsų pasaulyje ir jūsų gyvenime šiandien? Kaip pasireiškia šios galios, viliojančios tikinčiuosius jas gerbti, užuot pasišventus visiška ištikimybe išaukštintam Kristui?
2. Atsižvelgdamas į Dievo laiko pilnatvės planą suvienyti visa Kristuje, Paulius išreiškia viltį dėl ateities. Perskaitykite, kaip jis vartojo žodį „viltis“ Ef 1, 18; Ef 2, 12 ir Ef 4, 4. Kodėl jis tikėjo, kad yra vilties ateičiai?
3. Kaip Paulius toliau pateiktose Laiško efeziečiams eilutėse išdėstė didžią, būsimą Kristaus sugrįžimo viltį? Ef 1, 13–14; Ef 1, 21; Ef 2, 7; Ef 4, 30; Ef 5, 5. Ką ši viltis mums šiuo metu reiškia?