Ketvirta tema
Liepos 15–21d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Ef 2, 1–10; Ef 5, 14; Rom 5, 17; Ef 5, 6; 2 Tim 1, 7.
Įsimintina eilutė: „Bet Dievas, apstus gailestingumo, iš didžios meilės, kuria mus pamilo, mus, mirusius nusikaltimais, prikėlė gyventi su Kristumi“ (Ef 2, 4–5).
1987 m. spalio 14 d. aštuoniolikos mėnesių Džesika (Jessica McClure) žaidė savo tetos kieme ir įkrito į apleistą beveik septynių metrų gylio šulinį. Jos padėtis pritraukė žiniasklaidą iš viso pasaulio į Midlandą, Teksasą. Pasaulinė auditorija stebėjo „Mažylę Džesiką“ miegančią, verkiančią, dainuojančią ir šaukiančią mamą. Jie stebėjo, kaip gelbėtojai vamzdžiais tiekė gryną orą į šulinį.
Galiausiai, praėjus penkiasdešimt aštuonioms valandoms po to, kai Džesika įkrito, pasaulinė publika stebėjo, kaip ji buvo išvaduota iš dvidešimties centimetrų skersmens gręžinio vamzdžio, kalinusio ją daugiau nei dvi dienas. Fotografo Skoto Šo (Scott Shaw) Pulitzerio premiją laimėjusi nuotrauka įmažino šią akimirką – gelbėjimo kabelis perkerta susirūpinusius Džesikos gelbėtojų veidus, žiūrinčius į dramos centru esantį ryšulį, mažylę Džesiką.
Niekas taip neprikausto dėmesio kaip gera gelbėjimo istorija, o Paulius Ef 2, 1–10 pateikia mums iš arti ir asmeniškai visų laikų didžiausios gelbėjimo misijos vaizdą – Dievo pastangas atpirkti žmoniją. Istorijos dramatiškumą sustiprina žinojimas, kad ne tik žiūrime, kaip buvo išgelbėtas kažkas kitas, bet esame ir savo pačių išgelbėjimo liudininkai.
I. KADAISE MIRĘ IR ŠĖTONO APGAUTI
1. Perskaitykite Ef 2, 1–10. Kokia čia pagrindinė Pauliaus mintis mums apie tai, ką Jėzus padarė dėl mūsų?
Paulius jau aprašė krikščionims suteiktą išganymą (Ef 1, 3–14, 15–23) ir trumpai papasakojo tikinčiųjų Efeze istoriją (Ef 1, 13). Ef 2, 1–10 Paulius dabar išsamiau papasakos jų atsivertimo istoriją, daugiau dėmesio skirdamas asmeniniam gyvenimui. Jis priešpastato jų nuodėmingą būtį praeityje (Ef 2, 1–3) Dievo išganymo palaiminimams, kuriuos nusako kaip dalyvavimą Kristaus prisikėlime, žengime į dangų ir išaukštinime (Ef 2, 4–7), jis švenčia šio išganymo pagrindą – Dievo malonė ir kūrybingas Jo darbas (Ef 2, 8–10).
Šios trys dalys tvarkingai apibendrintos Ef 2, 5 frazėmis: (1) „mus, mirusius nusikaltimais“; (2) Dievas „prikėlė gyventi su Kristumi“; (3) „jūs juk esate išgelbėti malone“.
Ef 2, 1–2 Paulius pabrėžia liūdną šio laiško klausytojų būties prieš atsivertimą tikrovę, pažymėdamas, kad jie buvo dvasiškai mirę, įprastai gyvenę „savo nusikaltimais ir nuodėmėmis“ (Ef 2, 1), pavergti šėtono (Ef 2, 2). Kadangi Paulius rašo gyviems žmonėms, jis vadina juos kadaise mirusiais perkeltine prasme (plg. Ef 5, 14). Tačiau jų padėtis iš tikrųjų buvo siaubinga, nes kadaise jie buvo atskirti nuo Dievo, gyvybės Šaltinio (plg. Kol 2, 13; Rom 5, 17; Rom 6, 23).
Apmąstydamas savo klausytojų praeitį, Paulius įvardija dvi išorines jėgas, kurios buvo juos pavergusios. Pirmoji iš jų yra „šio pasaulio“ papročiai (Ef 2, 2) – Efezo visuomenės papročiai ir elgesys pavertė šių žmonių gyvenimą maištu prieš Dievą.
Šėtonas apibūdinamas dviem būdais kaip antroji išorinė jėga, kuri anksčiau buvo juos pavergusi. Jis yra viešpataujantis ore kunigaikštis (Ef 2, 2), nes „ore“ (arba „danguose“) reiškia antgamtinių jėgų, įskaitant piktąsias, vietą (plg. Ef 1, 3; Ef 3, 10; Ef 6, 12). Be to, jis yra aktyvus žemėje, nes yra dvasia, veikianti „neklusnumo vaikuose“ (Ef 2, 2).
Ko šios eilutės moko apie didžiosios kovos tikrovę? Tuo pat metu kaip galime pasisemti paguodos ir vilties žinodami, kad Jėzus laimėjo ir kad dabar galime dalytis Jo pergale?
II. KADAISE SUVILIOTI SAVO KŪNO GEISMŲ
„Tarp jų [nepaklusniųjų] kadaise ir mes visi gyvenome, sekdami savo kūno geismais, vykdydami kūno ir minčių troškimus, ir iš prigimties buvome rūstybės vaikai kaip ir kiti“ (Ef 2, 3).
Be Dievo įsikišimo, žmogaus būtyje vyrauja ne tik išorinės jėgos, paminėtos Ef 2, 2, bet ir vidinės jėgos – mūsų kūno geismai, vykdantys kūno ir minčių troškimus (Ef 2, 3; plg. Jok 1, 14–15; 1 Pt 1, 14).
2. Ką Paulius turi omenyje sakydamas, kad jo laiško skaitytojai kadaise iš prigimties buvo „rūstybės vaikai kaip ir kiti“ (Ef 2, 3)? Palyginkite Ef 2, 3 ir Ef 5, 6.
Dabartinė prarasto gyvenimo tikrovė yra pakankamai varginanti, tačiau paskutiniųjų dienų padariniai yra dar baugesni. Žmonėms, būnant „iš prigimties rūstybės“ vaikais kaip ir kiti (Ef 2, 3), gresia Dievo teismas paskutinėmis dienomis.
Pasakymas „iš prigimties rūstybės vaikai“ nurodo ir kitą bauginančią tikrovę. Vis dar būdami padaryti pagal Dievo paveikslą ir panašumą suprantame, kad mumyse yra kažkas ne taip. Taigi krikščioniškas gyvenimas nėra tik vieno ar dviejų blogų įpročių ar kažkokių nusikaltimų ir nuodėmių (Ef 2, 1) įveikimas, kurie šiuo metu grasina. Mes kovojame ne tik su nuodėmėmis, bet ir su nuodėme. Esame linkę maištauti prieš Dievą ir linkę į savęs susinaikinimą. Žmonės iš prigimties yra linkę į save naikinantį, nuodėmingą elgesį, paklusdami šėtono nurodymams (Ef 2, 2) ir mūsų pačių įgimtiems, nuodėmingiems troškimams (Ef 2, 3). Tikintieji kadaise „iš prigimties“ buvo „rūstybės vaikai“.
Svarbu pažymėti, kad Paulius vartoja būtąjį laiką – mes „iš prigimties buvome rūstybės vaikai“ (Ef 2, 3). Tai nereiškia, kad įgimtas polinkis blogiui tikintiesiems nebėra tikrovė. Paulius skiria didelę dalį savo laiško, Ef 4, 17–5, 21, įspėdamas, kad nuodėmingi darbai, kurių šaknys yra nuodėmingoje prigimtyje, tebėra grėsmė krikščionims. Tačiau tai reiškia, kad šis „senasis aš“ nebeturi pavergti tikinčiojo, kuris Kristaus galia gali „atsižadėti ankstesniojo senojo žmogaus“ ir „apsivilkti nauju žmogumi, sutvertu pagal Dievą teisume ir tiesos šventume“ (Ef 4, 22–24).
Kas nepatyrė, kokia sugedusi yra mūsų prigimtis, net po to, kai pasišventėme Jėzui? Ko tai turėtų mus išmokyti apie svarbą kiekvieną gyvenimo akimirką laikytis Jo?
III. DABAR PRIKELTI IR IŠAUKŠTINTI KARTU SU KRISTUMI
„Bet Dievas, apstus gailestingumo, iš didžios meilės, kuria mus pamilo“ (Ef 2, 4). Čia Paulius dviem galingais žodžiais – „Bet Dievas“ – pereina nuo liūdno šio laiško skaitytojų praeito gyvenimo portreto (Ef 2, 1–3) prie naujos, vilties kupinos tikrovės, žyminčios jų, kaip tikinčiųjų, gyvenimą (Ef 2, 4–10).
3. Kokia prasme tikintieji dalyvauja Kristaus prisikėlime, užžengime į dangų ir išaukštinime? Kada vyksta šis dalyvavimas? Ef 2, 6–7.
Jau tyrinėjome, kad Laiškas efeziečiams yra persmelktas Kristaus, pabrėžiantis tikinčiųjų solidarumą su Kristumi. Ef 2, 5–6 Paulius išplečia šią temą panaudodamas tris veiksmažodžius, kad atskleistų stulbinančią tiesą, jog Dievo valia tikintieji patys dalyvauja svarbiuose išganymo istorijos įvykiuose, kurių centre yra Mesijas – Jėzus.
Tikintieji yra: (1) kartu prikelti su Kristumi; (2) kartu su Kristumi išgelbėti (kurį Paulius tikriausiai vartoja norėdamas nusakyti tikinčiųjų dalyvavimą Kristaus užžengime į dangų); 3) kartu su Kristumi pasodinti „danguje“, o tai reiškia, kad tikintieji dalyvauja Kristaus užimame visatos soste. Jie yra išaukštinti kartu su Jėzumi.
Norėdami suvokti Pauliaus argumentų galią, turime atsigręžti į Ef 1, 19–23 ir prisiminti, kad per savo mirtį, prisikėlimą, užžengimą į dangų ir išaukštinimą Kristus įgijo pergalę prieš visas piktas ir dvasines galias, net tas, kurios kadaise viešpatavo tikinčiųjų gyvenime. Per Jėzaus prisikėlimą, užžengimą į dangų ir išaukštinimą šios galios, nors vis dar aktyvios ir keliančios grėsmę žmogaus būčiai, buvo išstumtos. Visa pasikeitė. Tikrovė pasikeitė. Tikintieji nėra tik šių įvykių stebėtojai, bet yra asmeniškai ir glaudžiai su jais susiję. Tai, kad mes kartu su Jėzumi esame prikelti ir išaukštinti, atveria mums visiškai naujas galimybes. Mes turime teisę nusigręžti nuo demonų pavergtos būties ir pereiti prie dvasinės galybės Kristuje (2 Tim 1, 7).
„Dievas juk davė mums ne baimės dvasią, bet galybės, meilės ir savitvardos dvasią“ (2 Tim 1, 7). Kaip šiandien tyrinėtos eilutės padeda suprasti, ką čia rašė Paulius?
IV. DABAR AMŽINAI PALAIMINTI MALONE
4. Palyginkite Dievo išgelbėjimo planą Ef 1, 3–4 su amžinaisiais šio plano rezultatais, aprašytais Ef 2, 7. Kokie yra esminiai Dievo išganymo plano elementai ir tikslai?
Diplomų įteikimo ceremonija yra nuostabi šventė, nesvarbu, ar tai darželis, ar doktorantūros studijos. Studijų baigimas žymi svarbų pasiekimą, perėjimą į kitą gyvenimo ar karjeros etapą. Mums, tikintiesiems, svarbu suprasti gilią Evangelijos tiesą – mums malonė niekada nesibaigia. Nebūna šventės, mums įgijus malonės daktaro laipsnį arba pasibaigus malonės poreikiui mums.
Paulius patvirtina šią tiesą Ef 2, 7, pabrėždamas ją plačia chronologija. Dievas praeityje darbavosi Kristuje, norėdamas mus atpirkti, taip sutapatindamas mus su savo Sūnumi Jėzumi Kristumi, kad dabar esame Jo prisikėlimo, žengimo į dangų ir išaukštinimo dalininkai (Ef 2, 4–6). Tačiau Dievo planas nesibaigia malonės kupina praeitimi ir gailestingumo kupina dabartimi. Dievo planas, nuo neatmenamų laikų įsišaknijęs dangaus susirinkimuose (Ef 1, 4), tęsiasi amžinai į ateitį. Jis apima visus ateinančius amžius (Ef 2, 7). Jo planas amžinai ateičiai remiasi tuo pačiu principu kaip ir Jo darbai praeityje ir dabartyje – malonės principu. „Ateinančiais amžiais“ Dievas tikisi parodyti beribį savo malonės lobį „savo gerumu mums Kristuje Jėzuje“ (Ef 2, 7).
Paulius Dievo malonę laiko neaprėpiamos vertės lobiu arba turtu (plg. Ef 1, 7; Ef 3, 8), iš kurio tikintieji gali semtis ir patenkinti bet kokius poreikius. Šis Dievo dosnumas mums tampa iškalbingu, nesenstančiu ir kosminiu Jo malonės parodymu.
„Atėjęs gyventi su mumis, Jėzus turėjo apreikšti Dievą ir žmonėms, ir angelams. … Tačiau šis apreiškimas buvo duotas ne tik Jo žemiškiems vaikams. Mūsų mažytis pasaulis yra vadovėlis apie Visatą. Nuostabus Dievo malonės tikslas, atperkančios meilės paslaptis – tai tema, į kurią ‘geidžia pažvelgti net angelai’, ir gilinsis į ją per nesibaigiančius amžius. Ir atpirktieji, ir niekada nenusidėjusios būtybės Kristaus kryžiuje atras savo mokslą ir savo giesmę. Bus regima, kad šlovė, kuria spindi Jėzaus veidas, yra pasiaukojančios meilės šlovė“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 2011, p. 13).
V. DABAR IŠGELBĖTI DIEVO
5. Perskaitykite Ef 2, 1–10, sutelkdami dėmesį į Pauliaus išvadas 8–10 eilutėse. Ką jis pabrėžia užbaigdamas mintį?
Ef 2, 1–3 Paulius pabrėžia, kad tikinčiųjų Efeze išgelbėjimą lemia ne jų geras elgesys ar patrauklios savybės. Kai laiškas prasideda, jie yra dvasiškai mirę. Juose nėra net gyvybės kibirkšties, jokios vertės (Ef 2, 1). Juos visiškai nugalėjo nuodėmė (Ef 2, 1). Jie nerodo jokios asmeninės iniciatyvos, juos veda pats šėtonas ir jų pačių aistros bei protinis paklydimas (Ef 2, 2–3).
Net nesuprasdami, jie yra kur kas blogesnėje padėtyje nei visiškai neturėdami dvasinio gyvenimo ar dorybių. Drauge su visa žmonija jie yra gyvojo Dievo priešai ir juda link lemtingos dienos bei dangiškojo teismo. Jie yra „rūstybės vaikai kaip ir kiti“ (Ef 2, 3).
Užuot įsišaknijęs jų savybėse, jų išganymas grindžiamas nesuvokiama Dievo meile, kurios negalima paaiškinti jokia šią meilę priimančiojo verte. Gailestingai ir mylinčiai Dievas darbuojasi vardan jų Kristuje Jėzuje (Ef 2, 4), prikeldamas juos iš dvasinės mirties. Dėl Dievo įsikišimo jie eina nuostabiu keliu, kuris veda paties Jėzaus trajektorija. Iš visiškos dvasinės mirties ir slegiančios vergijos gelmės jie prikeliami ir perkeliami į „dangus“ ir pasodinami su Kristumi visatos soste (Ef 2, 5–6). Tačiau šis žaibiškas dieviškas įsikišimas nėra momentinis reiškinys. Jis turi tikrą išliekamąją galią, amžiną patvarumą, nes Dievas nori parodyti jiems savo malonę Kristuje Jėzuje visą amžinybę (Ef 2, 7).
Baigdamas Ef 2, 1–10, 8–10 eilutėse, Paulius grįžta prie šios minties, norėdamas įsitikinti, kad jo dėstymas išliks – tikinčiųjų išganymas yra Dievo, o ne žmogaus darbas. Jis kyla ne iš mūsų, o iš Dievo dovanos. Nė vienas žmogus negali pasigirti jį įžiebęs (Ef 2, 8–9). Mes, tikintieji, stovėdami Dievo malonėje, parodome tik Jo malonę. Mes esame Jo šedevrai, sukurti Dievo „Kristuje Jėzuje“ (Ef 2, 10).
Kodėl mums itin svarbu suprasti, kad mūsų išgelbėjimas yra iš Dievo ir nėra pagrįstas mūsų pačių verte ar pastangomis?
Tolesniam tyrinėjimui: Laiško efeziečiams pagrindas yra pasakojimas, kuris dažnai iš dalies atkartojamas arba apie jį užsimenama. Pagrindiniai pasakojimo įvykiai yra šie:
1. Dievo apsisprendimas dėl žmonių „prieš pasaulio sutvėrimą“ (Ef 1, 4–5. 11).
2. Jų praeitis, prarasta būtis (Ef 2, 1–3. 11–12; Ef 4, 17–19. 22; Ef 5, 8).
3. Dievo įsikišimas Kristuje, siekiant juos išgelbėti (Ef 1, 7–8; Ef 2, 4–6. 13–19; Ef 4, 1. 20–21; Ef 5, 2. 8. 23. 25–26).
4. Jie priima Evangeliją (Ef 1, 12–13 ir numanoma kitur). Kadaise buvę „be vilties“ (Ef 2, 12), dabar jie „pašaukti į vieną viltį“, kurios link tikintieji juda (Ef 4, 4; plg. Ef 1, 18).
5. Dabartinis adresatų, kaip mokinių, gyvenimas. Nors gyvendami kupino pavojų ir piktųjų jėgų priešinimosi metu, jie gali pasinaudoti išaukštinto Viešpaties pasiūlytomis priemonėmis (Ef 1, 15–23; Ef 2, 6; Ef 3, 14–21; Ef 4, 7–16; Ef 6, 10–20).
6. Būsimoje istorijos kulminacijoje Dvasios kaip laido (Ef 1, 13–14) arba paženklinimo (Ef 4, 30) vaidmuo duoda vaisių. Šią vainikavimo akimirką adresatai bus apdovanoti už savo ištikimybę, perimdami jiems jau suteiktą „lobį“ Kristuje (Ef 2, 7; Ef 6, 8–9); ir per tikėjimą Kristumi jiems bus suteikta vieta būsimame į Kristų orientuotame amžiuje (Ef 1, 21; Ef 2, 7. 19–22; Ef 4, 13. 15; Ef 5, 27).
Klausimai aptarimui:
1. Laiško efeziečiams pasakojimo esmė (žr. aukščiau) yra ne tik pirmojo šimtmečio tikintieji. Tai pasakojimas apie mus pačius. Kuris iš esminių šio pasakojimo žingsnių ar etapų suteikia jums daugiausia vilties šią akimirką?
2. Jūsų manymu, kodėl Paulius taip dažnai prisimena nuodėmingą šio laiško skaitytojų praeitį, ragindamas juos apmąstyti savo gyvenimą iki atsivertimo?
3. Palyginkite Pauliaus pateiktą evangelijos santrauką Ef 2, 8–10 su ankstesne jo santrauka Rom 1, 16–17. Kokios panašios temos iškyla? Kuo jos skiriasi?
4. Nors geri tikinčiųjų darbai neturi jokios reikšmės jų atpirkimui, nes jie niekada negali suteikti žmonėms išganymo nuopelnų Dievo akivaizdoje, kokį svarbų vaidmenį jie atlieka Dievo planuose tikintiesiems? Ef 2, 10