Laiške efeziečiams Paulius pasakoja apie pačius efeziečius. Praėjus keleriems metams po įdomių ankstyvųjų krikščionių misijų Efeze įvykių, efeziečiai sunkiai suvokė savo krikščioniškojo tikėjimo svarbą.
Paulius, kažkada kėlęs bėdų šio ketvirto pagal dydį Romos imperijos miesto ekonomikai, dabar yra nuošalyje ir įkalintas. Rašydamas iš kalėjimo, jis nerimauja, kad tikintieji Efeze gali pristigti drąsos, pamiršti, ką reiškia būti Jėzaus mokiniais sudėtingoje ir visiškai pagoniškoje Efezo miesto kultūroje. Nors šio laiško skaitytojai jau yra krikščionys, Paulius kalba tarsi stengdamasis juos laimėti. Jis siekia vėl įtraukti juos į krikščionišką tikėjimą, įžiebti jų pasišventimo Kristui ugnį ir atgaivinti jaudulį būti didžio Dievo įrankio pasaulyje – Bažnyčios – dalimi.
Kadangi krikščionių tikėjimas yra susijęs su Kristumi, Paulius aukština susižavėjimą Juo ir Jo garbinimą. Jei svyruojantys mokiniai vėl nori stovėti tvirtai, jiems teks atgaivinti pirmąją meilę Jėzui ir įgyti naują pasitikėjimą Jo malone bei galia. Taigi Paulius pabrėžia Kristaus išaukštinimą danguje, aukščiau visų jėgų ir dievybių, kurios siekia patraukti tikinčiųjų Efeze pasišventimą. Jėzus yra amžinojo dangaus plano tikslas, plano, kuriam tikintieji, kaip Bažnyčia, atlieka svarbų vaidmenį Dievui siekiant suvienyti visa Kristuje.
Pauliui stengiantis patraukti tikinčiuosius Efeze naujai pasišvęsti savo Viešpačiui, jis nesumenkina mokinystės reikalavimų. Jis gana išsamiai išdėsto, koks yra krikščioniškas elgesys ir bendruomenė. Krikščionys yra pašaukti Dvasios įkvėptam Kristaus ir Dievo garbinimui, kurį Paulius ne kartą iliustruoja. Pasišventimas Kristui daro įtaką tam, kaip žmogus elgiasi ir kalba. Mylėti Kristų reiškia gerbti ir branginti bendratikius. Tai reiškia, kad būtina priešintis niekšiškam ir seksualiai menkinančiam elgesiui, itin plačiai paplitusiam jų kultūroje. Tai reiškia mūsų santykiuose Bažnyčioje ir namuose imti pavyzdį iš Kristaus pasiaukojimo. Tai reiškia siūlyti efeziečiams aiškius naujo būties modelio pavyzdžius.
Paulius didžiąją dalį savo laiško skiria išreikšdamas susijaudinimą šiuo nauju modeliu, ką reiškia būti žmogumi, priklausančiam Dievo Bažnyčiai. Jį ypač jaudino mintis, kad Dievas Bažnyčioje suvienijo susvetimėjusias žmonijos dalis – žydus ir pagonis. Gyvendami vienybėje, kuriai tikėtinas priešiškumas, jie turi galimybę parodyti naujosios Dievo visuomenės ir ateinančios karalystės ypatybes.
Dėstydamas apie svarbą būti Dievo Bažnyčios dalimi, Paulius sukuria keturias Bažnyčios metaforas. Tikintieji sudaro Kristaus kūną, parodydami savo pasišventimą Kristui ir vienybę. Jie yra gyva šventykla, pastatyta per Kristaus auką Golgotoje, šventykla, kurioje garbinamas Dievas. Jie yra Kristaus nuotaka, kuri žvelgia į didingą santuokos apeigą, kai atėjęs Jaunikis pareikš, kad nuotaka priklauso Jam. Paskutinė metafora, išreiškianti Pauliaus pastangas sugrąžinti efeziečius į krikščionišką tikėjimą, yra jų palyginimas su Kristaus kariais, kurie Jo vardu skleidžia ramybę, Dievo galia kovodami su tamsos jėgomis, jiems laukiant Kristaus sugrįžimo.
Laiške efeziečiams ypač kalbama apie tokius laikus kaip mūsų, kai pasaulio žavesys ir bėgantis laikas kelia grėsmę nuobodžiai mokinystei. Šiame laiške aukštinamas Kristus ir pabrėžiama, kaip svarbu sekti Juo, tarnauti, būti aktyviais Jo Bažnyčios nariais, mums gyvenant Jo sugrįžimo viltimi. Šį ketvirtį mums tenka garbė su malda tyrinėti Laišką efeziečiams ir iš naujo patirti jaudulį, kurį lemia sekimas Jėzumi sudėtingais laikais.
Mokslų daktaras Džonas Makvei (John K. McVay) yra Walla Walla universiteto Koledž Pleise, Vašingtono valstijoje, JAV, prezidentas ir religijos profesorius, tarnaujantis nuo 2006 m.