Keturiolikta tema
Rugsėjo 23–29 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Efeziečiams 1– Efeziečiams 6
Įsimintina eilutė: „Jūs juk esate išgelbėti malone per tikėjimą ir ne iš savęs, bet tai yra Dievo dovana, ir ne darbais, kad kas nors nesigirtų. Mes esame Jo kūrinys, sutverti Kristuje Jėzuje geriems darbams, kuriuos Dievas iš anksto paskyrė mums atlikti“ (Ef 2, 8–10).
Lankytojai Londone lipa į apžvalgos ratą „Londono akis“. 137 metrų aukštyje virš Temzės upės galima pamatyti viską: Big Beną, Parlamento rūmus ir daugybę istorinių rūmų bei katedrų. Naujojo Testamento tyrinėtojui Nikolajui Raitui (Nicholas Thomas „Tom“ Wright) „Laiškas efeziečiams, palyginti su kitais Pauliaus laiškais, kažkuo primena „Londono akį“. Tai nėra ilgiausias ar išsamiausias jo laiškas, tačiau jis atveria kvapą gniaužiantį vaizdą. Iš čia, ratui sukantis, tarsi iš paukščio skrydžio matosi viena tema po kitos“ (Paul for Everyone: The Prison Letters (London: S.P.C.K. [Society for Promoting Christian Knowledge Publishing], 2004), 3 p.).
Laiške efeziečiams Paulius neatkreipia dėmesio į vietos problemas. Šiame laiške Paulius tarsi kreiptųsi į tikinčiuosius ir krikščionių bažnyčias visur, kad ir kur jos būtų. Šis nuo laiko nepriklausantis laiškas leidžia Pauliaus pasiūlytam „kvapą gniaužiamam vaizdui“ įsiveržti į mūsų pasaulį ir mintis. Tyrinėdami kiekvieną skyrių, atsižvelkime į šį klausimą – kokios svarbios Laiško efeziečiams tiesos turėtų ir toliau formuoti mūsų, kaip tikinčiųjų, gyvenimą?
I. PALAIMINTI KRISTUJE
Kažkas Laišką efeziečiams palygino su Naujojo Testamento Alpėmis. Paulius, mūsų alpinizmo vadovas, veda mus staigia įkalne Efeziečiams 1. Nuo viršukalnės atsiveriantis vaizdas greitai užgniaužia kvapą ir verčia stebėtis.
1. Apmąstykite Efeziečiams 1. Kas jus ypač įkvepia? Kokias viršūnes matote?
Ef 1, 3–14 yra tarsi žemėlapis viršukalnėje, parodantis viršūnes horizonte, Pauliui nukreipiant mus į mūsų palaimintą vietą didžiame išgelbėjimo plano kraštovaizdyje. Peizažas apima visą išganymo istorijos laikotarpį nuo amžinybės praeities per Dievo malonės kupinus darbus Kristuje iki amžinybės ateities. Tikinčiųjų atpirkimas atspindi Dievo iniciatyvą, kurios buvo imtasi „prieš pasaulio sutvėrimą“ (Ef 1, 4), kuri dabar įgyvendinama mūsų gyvenime (žr. Ef 1, 7–8. 13–14). Ši „prieš pasaulio sutvėrimą“ sumanyta strategija bus visiškai įgyvendinta „amžių pilnatvei atėjus“ (Ef 1, 9–10). Tada „visa, kas yra danguje ir žemėje“, bus suvienyta Kristuje, ir išsipildys Dievo planas „amžių pilnatvei“ (Ef 1, 10). Tuomet mes visiškai patirsime slėpiningą Dievo planą (Ef 1, 9). Šiuo metu galime būti tikri, kad išganymas Kristuje, kuriame esame, yra svarbi plataus Dievo plano atpirkti visam dalis.
Buvimas viršukalnėje įkvepia padėkai. Ef 1, 15–19 Paulius dėkoja Dievui melsdamasis, kad tikintieji patirtų Dievo jiems suplanuotą išgelbėjimą. Vėl tenka stačiai kopti, kai jis parodo mums prisikėlusį, užžengusį, išaukštintą Kristų, kuris amžinai valdo visas įsivaizduojamas galybes (Ef 1, 20–23).
Kristuje Jėzuje išreikštos Dievo malonės dėka šiandien galime gyventi kalno viršūnėje!
Ef 1, 4 moko, kad Kristus išsirinko mus „Jame prieš pasaulio sutvėrimą, kad būtume šventi ir nesutepti Jo akivaizdoje“. Pagalvokite, ką tai reiškia. Išrinkti Jame dar prieš pasaulio sutvėrimą! Kokią didžią viltį tai turėtų suteikti jums, atsižvelgiant į Dievo troškimą jus išgelbėti?
II. ESAME ATPIRKTI BENDRUOMENEI
2. Skaitydami Efeziečiams 2, pasistenkite atsakyti į šį klausimą: ką Dievas padarė dėl mūsų per savo Sūnų Jėzų Kristų?
„Bet Dievas…“ Šie žodžiai turbūt yra labiausiai vilties kupini žmonijai žinomi žodžiai. Ef 2, 1–10 Paulius aprašo niūrią šio laiško klausytojų praeitį. Nors visos žmonijos vargų dalininkai, jie buvo linkę maištauti prieš Dievą, jų gyvenime dominavo nuodėmė ir šėtonas (Ef 2, 1–3). „Bet Dievas, apstus gailestingumo“. O ką Dievas padarė dėl jų ir dėl mūsų? 1. Jis prikėlė mus gyventi su Kristumi – Kristaus prisikėlimas yra ir mūsų prisikėlimas. 2. Jis pasodino mus danguje Kristuje – Kristaus užžengimas į dangų yra ir mūsų užžengimas (Ef 2, 4–7). Mes nesame tik visatos platybes keičiančių Kristaus gyvenimo įvykių stebėtojai! Dievas imasi šių nuostabių darbų ne dėl mūsų nuopelnų, bet dėl savo malonės (Ef 2, 8–9), ir Jo valia yra, kad tikintieji gyventų solidariai su Jėzumi ir darytų gerus darbus (Ef 2, 10).
Jei Ef 2, 1–10 moko, kad gyvename solidariai su Jėzumi, tai Ef 2, 11–22 moko, kad gyvename solidariai su kitais kaip Jo Bažnyčios dalis. Jėzaus mirtis teikia ir vertikalią naudą, nulemiančią tikinčiojo santykius su Dievu (Ef 2, 1–10), ir horizontaliąja, sutvirtinančią mūsų santykius su kitais (Ef 2, 11–22). Kryžiumi Jėzus griauna visa, kas skiria pagonių tikinčiuosius nuo žydų, įskaitant piktnaudžiavimą Įstatymu, siekiant padidinti pertvarą (Ef 2, 11–18). Jėzus taip pat stato – nuostabią, naują šventyklą, sudarytą iš tikinčiųjų. Pagonys, kadaise nepriimtini garbinimui šventose Šventyklos vietose, dabar prisijungia prie įtikėjusių žydų ir tampa viena. Mes taip pat tampame Dievo Bažnyčios dalimi, „šventykla Viešpatyje“ (Ef 2, 19–22).
Dievo malonės dėka jums tenka privilegija šiandien gyventi solidariai su Jėzumi ir bendratikiais.
Ef 2, 8–10 turėjo įtakos daugelio atsivertimui. Martynas Liuteris šiose eilutėse rado malonę, kuri užkariavo jo širdį, taip pat pagrindė keletą esminių Reformacijos teiginių: išganymas suteikiamas tik tikėjimu, tik malone, tik per Kristų ir tik Dievo garbei. 1738 m., praėjus aštuoniolikai dienų po atsivertimo Londono „Aldersgate“ gatvėje, Džonas Veslis pamokslavo Oksfordo universitete, pateikdamas „skelbimą iš širdies“ ir „naujo judėjimo manifestą“. Rašto eilutė? Ef 2, 8. (žr. A. Skevington Wood, „Strangely Warmed: The Wesleys and the Evangelical Awakening“, Christian History [magazine], vol. 5, no. 1 [1984]).
III. MES ESAME GYVOJO DIEVO BAŽNYČIA
3. Kodėl svarbu ir įdomu būti Dievo Bažnyčios dalimi? Efeziečiams 3.
Esame padrąsinti, kai girdime Bažnyčios narius atsiliepiant apie Bažnyčią teigiamai. Tačiau net labiausiai entuziastingi iš mūsų neprilygsta džiugiam Pauliaus liudijimui apie Bažnyčią Efeziečiams 3. Paulius pradeda maldų už tikinčiuosius Efeze ataskaita (Ef 3, 1; plg. Ef 1, 15–23), bet ją nutraukia ir aptaria Dievo sukurtą Bažnyčią (Ef 3, 2–13), o tada užbaigia savo ataskaitą (Ef 3, 14–21). Pamažu mes suprantame svarbias su Dievo planu arba slėpiniu susijusias tiesas:
• Amžinybėje Dievas sumano „slėpinį“ arba planą dėl Bažnyčios (Ef 3, 3–5. 9. 11).
• Jėzaus gyvenimu ir mirtimi tas ilgai slėptas planas įvykdomas (Ef 3, 11; plg. Ef 2, 11–22).
• Apreiškimu Paulius sužino Bažnyčios „slėpinį“ ir tai, kad pagonys turi būti visaverčiai jos bendražygiai (Ef 3, 3–6).
• Paulius dalyvauja skelbiant šią gerąją naujieną – „nesuvokiamus Kristaus turtus“, kaip pasiuntinys pagonims (Ef 3, 8–9).
• Laimėtieji Kristui, Bažnyčia, sudaryta tiek iš žydų, tiek iš pagonių, rodo daugeriopą Dievo išmintį „kunigaikštystėms ir valdžioms danguje“ (Ef 3, 10), skelbdama besiartinančią jų pražūtį (plg. Ef 6, 10–20). Planas suvienyti visa Kristuje (Ef 1, 10) yra vykdomas, o jų laikas trumpas.
Toks su Bažnyčia susijęs supratimas skatina Paulių melstis už tikinčiuosius. Kodėl neįsivaizdavus jo nuoširdžiai meldžiantis Ef 3, 14–21 už jus? Kodėl neįsivaizdavus jo besimeldžiančio, kad būtume „pripildyti visos Dievo pilnybės“ (Ef 3, 19), ir visapusiškai dalyvautume nuostabiame, besiskleidžiančiame vieningos Bažnyčios slėpinyje?
Kokių yra kliūčių tarp tikinčiųjų mūsų bažnyčioje, kurių, atsižvelgiant į tai, ką parašė Paulius, neturėtų būti? Ką galite padaryti, kad padėtumėte juos pašalinti?
IV. TIKĖJIMO VIENYBĖ
4. Efeziečiams 4 Paulius prašo tikinčiųjų nebesielgti vienaip, bet elgtis kitaip. Kaip?
Efeziečiams 4 prasideda ir baigiasi raginimais rūpintis vieni kitais kaip Bažnyčios nariais (Ef 4, 1–3. 32). Šiais raginimais Paulius tvirtai palaiko idėją, kad turėtume puoselėti vienybę Bažnyčioje. Jis pradeda: vienas kūnas, viena Dvasia, viena viltis, vienas Viešpats (Jėzus Kristus), vienas tikėjimas, vienas krikštas, vienas Dievas ir Tėvas (Ef 4, 4–6). Mus sieja ši dvasinė tikrovė. Tiesą sakant, mes esame vieningi.
Nors vienybė yra teologinė tikrovė, jai būtinas mūsų sunkus darbas. Mes visada turėtume uoliai sergėti „Dvasios vienybę“ (Ef 4, 3). Vienas iš būdų, kaip kiekvienas iš mūsų galime tai padaryti, būti aktyvia Kristaus kūno dalimi (Ef 4, 7–16). Kiekvienas narys yra talentinga kūno dalis ir turėtų prisidėti prie jo sveikatos (Ef 4, 7. 16). Ir visi turėtų gauti naudos iš apaštalų, pranašų, evangelistų, ganytojų ir mokytojų darbo (Ef 4, 11–12). Jie, kaip raiščiai ir sausgyslės, atlieka vienijančią funkciją, padeda mums kartu augti Kristuje, kuris yra kūno Galva (Ef 4, 13. 15).
Anuomet Paulius taip pat jiems sakė: „kad nebebūtume maži vaikai, siūbuojami ir nešiojami bet kokio mokymo vėjelio, žmonių apgaulės, jų gudrumo, vedančio į klystkelius“ (Ef 4, 14), žodžiai, aiškiai rodantys, kad ankstyvoji Bažnyčia susidūrė su tam tikromis vidinėmis kovomis dėl „žmonių apgaulės“.
Pauliui artinantis prie paskutinio savo raginimo – „būkite malonūs, gailestingi, atlaidūs vieni kitiems“ (Ef 4, 32), jis prašo tikinčiuosius vengti savo buvusio kietaširdiškumo (Ef 4, 17–24), pykčio bei šiurkščios kalbos, pastarąją pakeičiant tokia kalba, kuri ugdo ir duoda malonę (Ef 4, 25–31).
Šį skyrių apie vienybę pakankamai lengva skaityti, kai viskas ramu. Sudėtingiau ir svarbiau jį skaityti, kai įsipainiojame į kokį nors konfliktą. Ar šiandien atmenate, kad būtina patirti Kristaus kūno vienybę, už kurią Jis mirė?
Kaip galime prisidėti prie mūsų bažnyčios vienybės tiek vietos, tiek pasauliniu lygiu? Kodėl svarbu daryti tai, ką galime?
V. ESAME MALONĖS GAVĖJAI IR DAVĖJAI
5. Skaitydami Efeziečiams 5, apmąstykite, kaip Paulius moko mus gyventi Evangelija santykių su aplinkiniais kontekste. Kuris iš jo raginimų jums ypač reikšmingas?
Pradėjus skaityti Efeziečiams 5 nuo pradžios, galima nepastebėti šios svarbios temos galios. Tad pradėti reikėtų Ef 4, 32, kur Paulius liepia efeziečiams: „Būkite malonūs, gailestingi, atlaidūs vieni kitiems, kaip ir Dievas Kristuje jums buvo atlaidus“.
Kaip tikintieji, esame pašaukti elgtis su kitais atsižvelgiant į Dievo atlaidumą ir malonę mums. Turime sekti Dievą! (plg. Mt 5, 43–48)
Paulius priešpastato šį gyvenimo būdą atspindint Dievo meilę įprastam, pagoniškam nusistatymui. Užuot branginę kitus kaip Dievo šeimos brolius ar seseris, žmonės pernelyg dažnai naudoja kitus savo seksualiniam malonumui ir tada tuo giriasi (Ef 5, 3–4). Jis perspėja, kad tokiam nusistatymui nėra ateities naujame Dievo suplanuotame pasaulyje (Ef 5, 5–7).
Vietoj to, tikintieji turi išsižadėti savo praeities tamsos ir elgtis „kaip šviesos vaikai“ (Ef 5, 8–10), atspindėdami Tėvo meilę. Vėlgi, Paulius įspėja mus dėl „tamsos darbų“, atliekamų „slapčia“ (Ef 5, 11–12). Priešingai, mes turime gyventi Kristaus šviesa (Ef 5, 13–14). Užuot švaistę savo gyvenimą girtavimui, mes gerai naudosime laiką dėkodami Dievui už Jo meilę (žr. Ef 5, 15–21).
Paulius išplečia Dievo meilės atspindėjimo temą, patardamas krikščionims vyrams ir žmonoms. Kristaus pasiaukojanti meilė Bažnyčiai tampa pavyzdžiu krikščionims vyrams (Ef 5, 25–33), o bažnyčios ištikimybė Kristui tampa pavyzdžiu krikščionėms žmonoms (Ef 5, 22–24). Užuot naudojęsi žmogaus seksualumo dovana ištvirkusiai ir savanaudiškai, krikščionys vyras ir žmona sutelkia dėmesį į vienas kito branginimą, tapdami „vienu kūnu“ (Ef 5, 28–33).
„Būkite Dievo sekėjai, kaip Jo mylimi vaikai“ (Ef 5, 1). Dievo malone šiandien esame pašaukti gyventi šiuo raginimu santykių su kitais kontekste.
Kaip Ef 5, 2, kur mokoma gyventi meile, padeda suprasti, ką Paulius Ef 5, 1 turi omenyje – „būkite Dievo sekėjai“?
Tolesniam tyrinėjimui: Baigiame apmąstydami Efeziečiams 6, kur parašyta, kad mes, bažnyčia, esame taiką skelbianti Dievo kariuomenė.
Laiške Efeziečiams Paulius nusakė Bažnyčią kaip Kristaus kūną (Ef 1, 22–23; Ef 4, 11–16), Dievo šventyklą (Ef 2, 19–22) ir Kristaus nuotaką/žmoną (Ef 5, 21–33). Ef 6, 10–20 Paulius apibūdina Bažnyčią kaip Dievo kariuomenę ir energingai ragina imtis ginklų. Ši eilutė suteikia daug naudos, bet gali būti nesuprasta.
Galim klaidingai suprasti Pauliaus žodžius kaip raginimą imtis karinių ginklų arba būti kovingiems santykiuose su kitais. Tačiau Paulius pabrėžė vienybę, ugdančią kalbą ir maloningumą (žr. Ef 4, 25–5, 2). Gerąją Dievo naujieną jis apibūdina kaip „taikos Evangeliją“ (Ef 6, 15). Šia ryškia karine metafora Bažnyčia nėra raginama kariauti tradicine prasme. Atvirkščiai, mes turime palaikyti taiką dvasinėje kovoje su blogiu. Paulius žengia į didžiosios kovos lauką ir kviečia mus prisijungti prie Dievo kariuomenės.
Turėtume tai daryti realistiškai įvertindami priešą, nes nevalia nuvertinti mums priešiškų pajėgų. Mes susiduriame ne tik su žmogišku priešu, bet su „dvasinėmis blogio jėgomis dangaus aukštumose“ (Ef 6, 12), vadovaujamoms gudraus generolo, velnio (Ef 6, 11). Tačiau mums nedera bijoti priešo. Dievas yra kartu su mumis mūšyje (Ef 6, 10) ir aprūpino mus geriausiais ginklais (Ef 6, 11; plg. Iz 59, 15–17). Jis mums suteikė tiesą, teisumą, ramybę, tikėjimą, išgelbėjimą ir Dvasią (Ef 6, 13–17). Dievui einant pirma mūsų ir mus nuo galvos iki kojų aprūpintais Jo ginklais, negalime pralaimėti. Pergalė garantuota.
Klausimai aptarimui:
1. Nors nesame išgelbėti darbais, ką Paulius turi omenyje rašydamas, kad esame „sutverti Kristuje Jėzuje geriems darbams, kuriuos Dievas iš anksto paskyrė mums atlikti“ (Ef 2, 10) ? Koks tada yra mūsų gerų darbų tikslas?
2. Paulius rašo: „O Tam, kuris savo jėga, veikiančia mumyse, gali padaryti nepalyginti daugiau, negu mes prašome ar išmanome“ (Ef 3, 20). Kokia jėga veikia mumyse ir kaip pastaroji turėtų pasireikšti mūsų gyvenime?