Vienuolikta tema
Rugsėjo 2–8 d.
AUKŠČIAUSIA IŠTIKIMYBĖ KRISTUI
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Ef 6, 1–9; Mk 10, 13–16; Kol 3, 21; 1 Pt 2, 18–25; 2 Kor 5, 10; Kol 3, 24–25.
Įsimintina eilutė: „Ir jūs, šeimininkai, tą patį darykite jiems. Liaukitės grasinę, žinodami, kad ir jiems, ir jums yra Viešpats danguje ir kad Jis nedaro skirtumo tarp asmenų“ (Ef 6, 9).
2018 m. didelio dėmesio sulaukė eksponatas Biblijos muziejuje Vašingtone. Tai buvo sutrumpinta Biblija, skirta mokyti esminių tikėjimo tiesų, išbraukiant visas vergų maištą kurstančias eilutes. Palyginus su išleista 1808 m., joje ne tik pašalinta viena ar kita eilutė. Trūksta devyniasdešimties procentų Senojo Testamento, penkiasdešimties procentų Naujojo. Iš 1189 Šventojo Rašto skyrių palikti tik 232.
Eilutės, kurios tarsi palaiko vergiją, ypač kai trūksta didelės dalies biblinio pasakojimo apie „gerąją naujieną“, visiškai nepaliestos, įskaitant tokius dažnai netinkamai vartojamus tekstus kaip: „Jūs, vergai, klausykite savo žemiškųjų šeimininkų su baime ir pagarba, su neklastinga širdimi lyg kad Kristaus“ (Ef 6, 5).
Šiandien, mūsų laikais ir kultūroje, mums tenka svarbus iššūkis – skaityti Ef 6, 1–9 atsižvelgiant į visą išganymo istoriją, kaip atskleista visame Rašte. Ko galime išmokti skaitydami, kaip Paulius taiko Evangelijos vertybes ydingoms anuometinių laikų socialinėms struktūroms?
I. PATARIMAI VAIKAMS
1. Ką Paulius pataria vaikams ir kaip jis pagrindžia šiuos patarimus Senuoju Testamentu? Ef 6, 1–3. (Taip pat žr. Mt 18, 1–5. 10; Mk 10, 13–16.)
Kad visapusiškai įvertintume Pauliaus patarimus vaikams, turime įsivaizduoti, kaip jie buvo skaitomi klestinčio Efezo metropolijos namų bažnyčiose. Žodis „vaikai“ (graikų kalba, ta tekna) gali apimti platų vaikų amžių, nes vaikai išlikdavo pavaldūs tėvui, kol pastarajam sukakdavo 60 metų (graikų paprotys) arba iki jo mirties (romėnų paprotys). Tačiau čia paminėti vaikai yra pakankamai jauni ir dar auklėjami tėvų (Ef 6, 4), bet patys pakankamai suaugę, kad galėtų būti mokiniais.
Girdime, kaip Paulius ragina vaikus krikščionių susirinkimuose klausyti ir gerbti „Viešpatyje“ savo gimdytojus, tai yra Kristuje (plg. Ef 5, 22; Ef 6, 4–5. 7–9). Esame raginami gerbti vaikus kaip Kristaus mokinius ir leisti jiems aktyviai dalyvauti pamaldose. Dėl to šios eilutės yra esminės tėvystės ir tarnavimo vaikams dalis.
Pauliaus įsakymas paklusti nėra absoliutus. Kai tėvų įsakymai „prieštarauja Kristaus reikalavimams, tada, kad ir kaip skausminga tai būtų, jie [vaikai] privalo paklusti Dievui ir pasitikėti Juo“ (E. Vait, „Adventist Home“, 293 p.).
Savo raginimą vaikams Paulius užbaigia cituodamas penktąjį įsakymą, liudydamas, kad Dešimt įsakymų yra labai vertingas krikščioniškas patarimų šaltinis tikintiesiems (Ef 4, 1–6, 9; Ef 4, 25. 28; Ef 5, 3–14). Jis pradeda ištrauka („Gerbk savo tėvą ir motiną“ (Ef 6, 2)), pridurdamas komentarą („tai yra pirmasis įsakymas su pažadu“ (Ef 6, 2)), ir tada užbaigia („kad tau gerai sektųsi ir ilgai gyventumei žemėje“ (Ef 6, 3)). Penktasis įsakymas liudija, kad gerbti tėvus yra dalis Dievo plano žmonių klestėjimui. Pagarba tėvams, nors ir netobuliems, padės sustiprinti sveikatą ir gerovę.
Kaip šios eilutės patvirtina, kokie svarbūs yra šeimos santykiai?
II. PATARIMAS TĖVAMS
2. Palyginkite Ef 6, 4 ir Kol 3, 21. Kuo motyvuojama Kol 3, 21 neerzinti savo vaikų?
Siracido knyga, Pauliaus laikais prieinamas žydų dokumentas, pataria tėvams, kaip elgtis su sūnumis: „Kas myli savo vaiką, tas dažnai jį plaks…Lepink savo vaiką, jis įvarys tau klaiką; pataikauk jam, jis durs tau į širdį. … Drausmink savo sūnų ir sunkink jo jungą, kad neįžeistų tavęs begėdišku elgesiu“ (Siracho 30, 1. 9. 13).
Pauliaus patarimai kitokie. Pirmiausia jis kreipiasi į tėvus neigiamu įsakymu: „Neerzinkite savo vaikų“. Po to – teigiamu: „Auklėkite juos, drausmindami ir mokydami Viešpaties vardu“ (Ef 6, 4). Pauliaus laikais vaikai buvo visiškai pavaldūs tėvams teisiškai, jie buvo laikomi tėvų nuosavybe. Tėvai turėjo teisę savo vaikams skirti smurtinę bausmę, net mirtį. Iš tiesų, kai kuriais atžvilgiais tėvo valdžia savo vaikams viršijo šeimininko valdžią savo vergų atžvilgiu. Paulius nepritaria tokiai galiai, bet drąsiai dėsto apie šeimos santykius. Atsižvelgdamas į aukščiausią ištikimybę Kristui, Paulius ragina krikščionis tėvus apmąstyti savo galios naudojimą, nes erzinami vaikai nebus tinkamai pasirengę priimti drausmę ir mokymą „Viešpaties vardu“ (Ef 6, 4).
„Tėvai ir motinos, namuose turite atstovauti Dievo charakteriui. Turite reikalauti paklusnumo ne žodžių audra, o maloniai, meiliai. … Būkite malonūs namuose. Suvaldykite kiekvieną žodį, kuris sužadintų nešventą nuotaiką. ‘Tėvai, neerzinkite savo vaikų’, tai Dievo įsakymas. … Dievo Žodyje tėvams nėra leidimo griežtumui, engimui ar vaikų nepaklusnumui. Dievo Įstatymas namuose ir tautų valdžioje kyla iš begalinės meilės“ (E. Vait, „Child Guidance“, 259 p.).
Nors pamokos kontekstas čia susijęs su tėvais ir vaikais, kokių šiose eilutėse galima įžvelgti principų, kurie turėtų daryti įtakos tam, kaip derėtų elgtis su kitais žmonėmis?
III. VERGIJA ŠVENTAJAME RAŠTE IR ISTORIJOJE
3. Perskaitykite patarimus vergams ir jų šeimininkams šiose eilutėse: Ef 6, 5–9; Kol 3, 22–4, 1; 1 Kor 7, 20–24; 1 Tim 6, 1–2; 1 Pt 2, 18–25. Kaip juos apibendrintumėte?
Pauliaus raginimai vergų šeimininkams krikščionims ir supratimas, kad krikščionys vergai sėdėjo kartu su jų šeimininkais krikščionimis Efezo namų bažnyčiose, stulbina. Vergija graikų-romėnų pasaulyje gali labai skirtis nuo vėlesnės vergijos Naujajame pasaulyje. Ji nebuvo orientuota į vieną etninę grupę. Miesto, namų vergams kartais buvo suteikiama galimybė mokytis ir jie galėjo dirbti architektais, gydytojais ir filosofais. Šie namų vergai kartais tapdavo laisvi po tam tikro tarnystės laikotarpio, nors dauguma vergų netapdavo laisvi. Bandant parodyti tokius skirtumus, keliuose naujausiuose Rašto vertimuose Ef 6, 5–8 graikiškas terminas doulos („vergai“) verčiamas – tarnai.
Tačiau tokios išimtys pasitaikydavo netolygiai, vergams kaimo vietovėse nuolat sunkiai triūsiant. Nesvarbu, kur vergai dirbo, jie buvo visiškai pavaldūs šeimininkui, kuriam taip pat priklausė jų sutuoktiniai bei vaikai. Buvusio vergo Publilijaus Siro rauda yra įsimintina: „Gražu mirti, užuot būti sumenkintu vergu“. Atsižvelgiant į tokią tikrovę, pirmenybė turėtų tekti žodžiui doulos – „vergai“, ypač todėl, kad šiems vergams šeimininkai galėdavo grasinti (Ef 6, 9).
Vergovė visada buvo Pauliaus pasaulyje. Jis ją suprato ne kaip socialinis reformatorius, o kaip tikintiesiems patariantis ganytojas, kaip priimti esamą tikrovę ir naujai pažvelgti į individualaus tikinčiojo pasikeitimą, kurio padariniai vėliau galėtų plačiau paveikti visą visuomenę: „Jo tikėjimas nebuvo susijęs su vergų išlaisvinimu Romos imperijoje. Greičiau jis rašė apie naują, brolybe pagrįstą bendrystę, kurios pagrindas yra įsūnystė Dievui. … Pauliui socialinė revoliucija turėjo įvykti Bažnyčioje, Kristaus kūne, vietos lygmeniu ir krikščionių namų bažnyčioje bei šeimoje“ (Scot McKnight, The Letter to Philemon (Grand Rapids, MI: Eerdmans Publishing Company, 2017, 10 p.).
Viena iš didžiausių krikščioniškos istorijos dėmių yra tai, kaip kai kurie naudojosi šiomis su vergija susijusiomis Rašto eilutėmis jai pateisinti. Kokią gąsdinančią žinią turėtume įžvelgti dėl atsargumo tyrinėjant Dievo Žodį?
IV. KRISTAUS VERGAI
4. Ko Paulius reikalauja iš vergų krikščionių savo išsamiais nurodymais? Ef 6, 5–8.
Paulius prašo vergų krikščionių paklusti savo šeimininkams, nuoširdžiai tarnaujant. Pažymėtina tai, kad jis kartojasi primindamas didį pavadavimą, kurio jis prašo iš jų. Jie neturi prilyginti savo šeimininko Kristui, pažadėdami jam ištikimybę, kuri priklauso tik Kristui. Atvirkščiai, pasišventimu ir ištikimybe, skatinančiais jų nuoširdžią tarnystę, jie turi atspindėti Kristų, Viešpatį, savo šeimininkui. Skatindamas šį pavadavimą, Paulius siūlo iš esmės pakeistą krikščionio šeimininko ir vergo santykių supratimą.
Atkreipkite dėmesį, kaip Paulius primygtinai dėsto jiems šį pavadavimą:
* Paulius įvardija jų šeimininkus žemiškais, nurodydamas į tikrąjį, dangaus Viešpatį (Ef 6, 5).
* Jie turi tarnauti „su baime ir pagarba, su neklastinga širdimi“ lyg kad Kristui (Ef 6, 5).
* Paulius aiškiausiai pažymi šį pavadavimą teigdamas, kad būtina nuoširdžiai tarnauti ne kaip savo šeimininkų vergams, „bet kaip Kristaus“ vergams (Ef 6, 6).
* Tarnaudami jie turi vykdyti Dievo valią iš širdies, kaip Dievui (Ef 6, 6).
* Paulius ragina pozityviai motyvuotai tarnystei, atliekamai „kaip Viešpačiui, o ne žmonėms“ (Ef 6, 7).
Už nuoširdžią tarnystę vergai krikščionys gali tikėtis viso atlygio iš Kristaus, kai Jis grįš. Jie atliko savo darbą dėl Jo ir gali tikėtis iš Jo atlygio – tai ypač patraukli idėja vergams. Vergas gali jaustis neįvertintas žemiškojo šeimininko arba dar blogiau (plg. 1 Pt 2, 19–20). Tačiau tikintis vergas turi šeimininką, kuris yra dėmesingas tam, ką jis padaro gero (Ef 6, 8), ir siūlo tikrą atlygį.
Kad ir kaip norėtume, jog Šventasis Raštas būtų atvirai pasmerkęs šį siaubingą paprotį, taip nėra. Nepaisant to, kokius principus galime įžvelgti Pauliaus žodžiuose šiame kontekste, kaip mes bendraujame su žmonėmis, su kuriais dirbame mūsų kontekste?
V. ŠEIMININKAI – VERGAI
Paskutiniai Pauliaus žodžiai vergams – „tiek vergas, tiek laisvasis“ (Ef 6, 8), žodžiu „laisvasis“ nusakant ir vergus, ir šeimininkus, leidžia Pauliui pereiti prie patarimo, laikant vergus ir šeimininkus lygiateisiais Kristaus akivaizdoje teisme (plg. 2 Kor 5, 10; Kol 3, 24–25).
5. Darant prielaidą, kad esate krikščionis vergvaldys, klausantis jūsų namų bažnyčioje skaitomo Laiško efeziečiams, kaip reaguotumėte į šį patarimą jūsų vergų akivaizdoje? Ef 6, 9.
Paulius kreipiasi į šeimininkus, vergvaldžius, primygtinai ragindamas, parodant ryškų kontrastą tarp „valdovų“ (gr. hoi kurioi, išvertus – šeimininkai), kurie turėjo įprotį „grasinti“ savo vergams, ir Viešpaties (ho kurios), Kristaus, kuris nežiūri asmens.
Paulius prašo šeimininkų daryti „tą patį jiems“, vergams, o tai šokiruotų pirmojo amžiaus vergų šeimininką. Šeimininkai turėtų atsakyti savo vergams geros valios darbais, kuriuos skatina jų ištikimybė Kristui, atitinkant tai, ko Paulius ką tik prašė iš vergų (Ef 6, 5–8). Jis liepia jiems liautis grasinti savo vergams – įprastas reiškinys tais laikais, kai šeimininkai skyrė įvairias bausmes, įskaitant plakimą (1 Pt 2, 20), seksualinį išnaudojimą, pardavinėjimą (atskyrimą nuo artimųjų), alinantį darbą, badą, pančius, ženklinimą įdagu ir net mirtį.
Paulius grindžia savo paliepimus dviem motyvais, raginančiais vergų šeimininkus pažvelgti už graikų-romėnų pasaulio socialinės struktūros ribų: 1. Jie ir jų tariami vergai yra vieno Viešpaties vergai (žinant, „kad ir jiems, ir jums yra Viešpats danguje“; plg. Kol 4, 1); 2. Dangiškasis Viešpats teisia visus nešališkai. Kadangi jų pačių Viešpats su savo vergais elgiasi nedarydamas skirtumo tarp asmenų, tai ir jie turėtų elgtis atitinkamai (plg. Fm 15–16).
Didžioji dalis Pauliaus Laiško efeziečiams yra ypač džiuginanti vergams krikščionims – įsūniams (Ef 1, 5); atpirktiesiems (Ef 1, 7); paveldėtojams (Ef 1, 11. 14; Ef 3, 6); esantiems soste su Jėzumi (Ef 2, 6); „bendrapiliečiams“, Dievo šeimos (Ef 2, 19; plg. Ef 3, 14–15) ir neatsiejamiems Kristaus kūno nariams (žr. Ef 3, 6; Ef 4, 1–16). Ef 6, 5–9 visą šiame laiške pateiktą mokymą padaro veiksnų vergų ir šeimininkų santykių kontekste, įskaitant patarimus dėl kalbos (Ef 4, 25–32) ir seksualinės etikos (Ef 5, 1–14).
Tolesniam tyrinėjimui: Pauliaus pagarba vaikams kaip bendratikiams (Ef 6, 1–3) sustiprina mūsų susirūpinimą dėl to, kaip šiandieniniame pasaulyje elgiamasi su vaikais. Jo žodis tėvams (Ef 6, 4) kviečia apmąstyti tėvų pareigas. Taikyti Pauliaus patarimus vergams (Ef 6, 5–8) ir ypač jo patarimus vergų šeimininkams (Ef 6, 9) yra sudėtingiau, nes tokia socialinė aplinka daugeliui iš mūsų yra tolima ir mes žinome, kad bet kokia vergijos forma yra viena didžiausių moralinių blogybių. Vis dėlto, kadangi šie žodžiai yra įkvėpto Šventojo Rašto dalis, turėtume pagalvoti, kaip juos pritaikyti šiandien. Kaip pirmojo šimtmečio tikintieji Efeze turime privilegiją ir atsakomybę savo santykiuose taikyti Evangelijos vertybes. Toliau pateikiami klausimai yra skirti šiam svarbiam darbui skatinti.
Klausimai aptarimui:
1. Ką adventistams reiškia tai, kad meilė vaikams yra įvardijama kaip Viešpačiui paruoštos tautos įrodymas? Lk 1, 17 (cituojant Mal 3, 24).
2. Akivaizdi Pauliaus pagarba vaikams kelia klausimą: kokia mums tenka pareiga plečiant Kristaus globą vaikams, kurie ankstyvame savo gyvenimo etape patyrė smurtą, seksualinę prievartą ir gėdą? Atsižvelgiant į mokslinius tyrimus, susijusius su nepageidaujamais vaikystės patyrimais (žr. https://www.cdc.gov/violenceprevention/), kokia yra mūsų atsakomybė prieš juos?
3. Kokios pareigos bažnyčiai tenka ugdant ir apsaugant globojamus vaikus, toliau kalbant apie Pauliaus pagarbą vaikams ir Jėzaus rūpestį jais? Kokia būtina sistema ir procedūros norint tai padaryti?
4. Pauliaus patarimas vergams ir vergų šeimininkams Ef 6, 5–9 dažnai taikomas darbuotojų ir darbdavių santykiams. Kaip tai galima padaryti tinkamai? Kokie pavojai kyla tai darant?
5. Vergija tebėra skaudi mūsų pasaulio tikrovė. Daugiau nei 40 milijonų žmonių yra pavergti (pasak „The Global Slavery Index“, http://www.globalslaveryindex.org/). Kaip laisvų žmonių, kurių dvasiniai protėviai buvo tvirtai įsipareigoję panaikinti vergiją, kokia yra mūsų pareiga šiems pavergtiems Dievo sūnums ir dukterims, kai giedame apie Kristų: „Jis nutrauks pančius, nes vergas yra mūsų brolis, ir Jo vardu engimas liausis“ (giesmės „O Holy Night“ žodžiai)?